Search Results for: "indiška virtuvė"
Temperatūrai lauke kylant kaip ant mielių, „Karklė Live Music Beach“ organizatoriai iš kūrybinės orkaitės traukia jau patvirtintą programą. Tuo tarpu festivalyje plušėsiantys virėjai kaupia jėgas maratonui prie puodų ir keptuvių bei žada staigmenų ne tik klausą, bet ir skonio receptorius išlavinusiai publikai.
Vieno didžiausių Lietuvos prekybos centrų atlikta apklausa parodė, kad 49 proc. tautiečių į savo mitybą įtraukia grūdinius produktus ir pusryčiams dažnai renkasi košes (27,3 proc.). Dietologai taip pat rekomenduoja košes valgyti ryte, nes jose esantys lėtai įsisavinami angliavandeniai ilgai palaiko reikiamą gliukozės kiekį kraujyje ir išsaugo darbingumą. Viena iš populiariausių rytinių košių – manų košė. Išnagrinėjus užsienio literatūrą, apie manų kruopas galima sužinoti daug naujų netikėtų faktų. Turbūt retas iš mūsų žino, iš kur atsirado manų kruopos, kas pirmieji pradėjo jas naudoti? Taip pat, kad manų kruopose gausu vitaminų, mineralų ir jos turi gydomųjų savybių.
Jau visą savaitę nedideliame Mažosios Lietuvos paribio kaime, Šyliuose (Šilutės r.) 66-erių vietos gyventojos Janinos Janonienės šeimą džiugina įspūdingas gėlės – falo (lot. Amorphophallus titanum) žydėjimas.
Kartais mus likimas nubloškia ne tik į svečias šalis, bet ir į kitus žemynus. Kaip kada Mildą, kuri baigusi mokslus Lietuvoje, ketverius metus praleidusi Anglijoje ir baigusi magistrą ten, nusprendė ne tik kad grįžti vėl studijuoti į Lietuvą, bet ir pasisvečiuoti Pietų Afrikos Respublikoje.
Su Milda keletą dienų susirašinėjome elektoriniais laiškais ir tikėkimės, kad išgavome visas smulkmenas apie šią tolimą šalį.
Tikiuosi, receptas tiks. Jei ne – galiu atsiųsti tradicinio kario receptą 🙂
Gal pradėkime nuo visus dominančio klausimo – kaip atsidūrei PAR ir kodėl… Afrika?
Prieš kelerius metus dirbau Anglijoje kompanijoje, kurioje dirbo ir daug jaunų žmonių iš PAR. Ten susiradau draugų, kurie nuolatos pasakodavo apie savo tėvynę. Kadangi PAR piliečiai Anglijoje legaliai dirbti gali tik dvejus metus, dauguma jų padirbėję ir pakeliavę išvažiavo namo. Jau tada sau pažadėjau, kad būtinai kada nors aplankysiu PAR. Praėjusių metų rugpjūtį atvažiavau čia dviems savaitėms paturistauti. Šiais metais vėl grįžau – dėl asmeninių bei profesinių priežasčių.
Kaip nusigavai iki PAR? Ar brangūs lėktuvo bilietai kelionėms į Afriką?
Lėktuvo bilietų kainos labai priklauso nuo sezono. Mano bilietai į Keip Tauną liepos mėnesiui kainavo apie 2400 Lt (iš Londono su persėdimu Dubajuje). Lietuviams taipogi reikia vizos, kurią dariausi PAR ambasadoje Danijoje. Vizą gauti užtrunka apie 10 dienų ir kainuoja maždaug 200 Lt (430DKK), plius dokumentų siuntimo mokesčiai. Brangiausi bilietai gruodžio – vasario mėnesiais.
Pietų Afrikos Respublika
O kaip dėl gyvenimo sąlygų? Kur apsistojai?
Kadangi Keip Taune turiu nemažai pažįstamų, jų padedama apsistojau name, esančiame maždaug 10 minučių kelio visuomeniniu transportu nuo miesto centro. Gyvenu su dviem žurnalistais – Lauren, internetinio naujienų portalo redaktore, ir Lesteriu – TV žinių reporteriu. Smagu gyventi su vietiniais,
nes jų padedama sužinau, kokias vietas verta aplankyti, kas vyksta mieste ir panašiai.
O ką veiki? dirbi? Savanoriauji?
Čia atlieku 3 mėnesių psichologijos praktiką vaikų su autizmo negalia mokykloje „The Alpha School”. Kadangi Lietuvoje studijuoju psichologiją, kol kas viskas labai įdomu ir naudinga.
O brangus pragyvenimas PAR?
PAR valiuta – randas (ZAR). 10 randų yra maždaug 3.50 LTL. Pragyvenimas čia brangesnis nei Lietuvoje, tačiau ir skurdo matosi daug daugiau. PAR nėra nustatytas vieningas minimalus atlyginimas. Jis priklauso nuo to, kokioje srityje, kiek valandų per savaitę ir kokioje šalies vietoje žmogus dirba. Pastebėjau, kad praktiškai visi aukštąjį išsilavinimą turintys žmonės gyvena pasiturinčiai, atlyginimai konkuruoja net su Jungtinės Karalystės. Čia įprasta gyventi dideliame name su baseinu ir turėti kelis
kartus per savaitę ateinančią namų tvarkytoją (ir tai visai nelaikoma prabanga, o tiesiog norma). Kambario nuoma mano name žmogui kainuoja apie 1000 Lt per mėnesį. Vakarienė restorane – vidutiniškai 200 – 250 ZAR (t.y. apie 60 – 80 LTL), tačiau greito maisto užeigoje galima sočiai ir skaniai pavalgyti už 25 ZAR (8 LTL). Čia gan brangūs pokalbiai mobiliaisiais telefonais, o benzino kainos panašios kaip Lietuvoje.
Keip Taunas
Turbūt daugelis maišo Afriką su PAR. Kai pasakai, kad gyveni PAR, tikriausiai visi sako, ką ten Afrikoje veiki?
Afrika (žemynas) ir Pietų Afrikos Respublika – nelyginami dalykai. Šioje didžiulėje šalyje galima pamatyti visko. Bet vis dėlto, ji viena iš labiausiai išsivysčiusių ir turtingiausių Afrikos žemyno valstybių. PAR atlikta pirmoji pasaulyje širdies persodinimo operacija, čia leidžiamos homoseksualių porų santuokos, čia yra „Lavazza” kavos ir „Shell” degalinių, kino teatruose – tie patys filmai, kaip Europoje, o spalio mėnesį Keip Taune koncertuos grupė „Coldplay”.
Be darbo, žinoma, daug keliauji?
Pernai aplankiau Johanesburgą, Pretoriją, Keip Tauną, Durbaną bei „Wildlife Safari” nacionalinį parką. Na, o šį kartą gyvenu Keip Taune, bet dažnai važinėjuosi po apylinkes, nes miestas apsuptas kalnų ir įsikūręs šalia dviejų vandenynų (Indijos ir Atlanto). Jis – mano mėgstamiausias ir visiems labiausiai rekomenduojamas PAR miestas. Dėl nuostabios gamtos tarsi ir žmonės čia linksmesni, geresni vieni kitiems, labiau atsipalaidavę. Čia net yra posakis „Cape Town time”, reiškiantis, kad niekas niekur neskuba, o pusvalandžiu pavėluoti į susitikimą visiškai nieko tokio.
O kaip dėl rasinių skirtumų?
PAR populiacija – apie 50 mln žmonių. Anot Vikipedijos, 79.5 proc. gyventojų – juodaodžiai, 9 proc. – baltieji, 9 proc. – „spalvoti”, t.y. maišytos rasės (angl. coloured) ir 2.5 proc. – azijiečiai. Įdomu, kad PAR gyvena apie 80 tūkst. lietuvių kilmės žydų, atvykusių čia XIX a.pab. – XX a. pr. Būdama čia aš pati nepajutau jokios rasinės diskriminacijos, tačiau mokykloje kartais pastebiu šiokią tokią įtampą, kuri niekada neįvardinama garsiai, bet pasireiškia bendravimu/nebendravimu su kitos rasės/religijos žmonėmis.
Tačiau labai daug Keip Tauno gyventojų yra maišytos rasės, todėl čia visi pripratę prie įvairovės. Galbūt kituose miestuose situacija kitokia, bet nuo atvykimo į Keip Tauną dienos aš neatsistebiu, kaip gražiai čia sutelpa skirtingos rasės, religijos ir kultūros. Šis miestas – labai tolerantiškas, modernus ir draugiškas.
Papasakok kokių linksmų/blogų atsitikimų, kurių, manau, tikrai turėjai?
Kol kas man jokių blogų nuotykių nepasitaikė. Pastebėjau, kad čia, kaip ir bet kurioje Europos šalyje, turistui reikia būti atsargiam ir protingam. Stotyse ir masinio susibūrimo vietose visada daug policijos, o į turistus žiūrima labai pagarbiai, ypatingai po praėjusių metų futbolo čempionato, vykusio PAR.
O kaip dėl PAR madų? ar labai jos atsilieka, o gal lenkia Europą?
Pastebiu, jog mados atsilieka kokius 2 sezonus. Daug žmonių (ypatingai vyresnio amžiaus) į apsirengimą nekreipia dėmesio ir, mano lietuviška nuomone, kartais net atrodo netvarkingai. PAR daugiausiai vyrauja sportinis stilius. Per buvimo čia laiką mačiau vos porą tikrai stilingų žmonių.
O dabar skaniausia dalis – maistas
Maistas čia nuostabus. Ypatingai jūros gėrybės! Tokių didelių krevečių nebuvau net mačiusi! Vietiniai gyventojai taip pat labai mėgsta kepsninėje keptą mėsą (vietoj angliškos kilmės žodžio „barbekiu”, čia vartojamas vietinis – „braai“). Rugsėjo 24 d. PAR – valstybinė šventė ir nedarbo diena. Ši diena – nacionalinė mėsos kepimo diena (angl. National Braai Day). Ja norima pagerbti Pietų Afrikos kultūrinę įvairovę ir parodyti, kad nepaisant religijos, kultūros ar rasės vieną dieną metuose visi gali užsiimti ta pačia veikla.
Kaip tik neseniai kalbėjausi su vietine moterimi apie PAR virtuvę ir ji man skundėsi, kad paklausta apie nacionalinį patiekalą nežino, ką atsakyti. Jos vyras pastebėjo, kad žinomiausia, ko gero, yra džiovinta mėsa – „biltong“, o šiaip žmonės dažniausiai valgo indišką maistą, gan populiari ir itališka virtuvė bei jūros gėrybės. Man buvo labai įdomu tai, kad čia prie mėsos patiekalų kaip garnyras kartais patiekiama sūri manų košė. Tačiau pati jokių naujų patiekalų gaminti neišmokau. Bet pastebėjau, kad čia labai populiarūs moliūgai. Kadangi ir Lietuvoje dabar jų sezonas, siunčiu vietinio deserto (angl. pumpkin fritters, liet. kepti moliūgų gabalėliai) receptą:
Reikės:
2 puodelių sutarkuoto moliūgo
1/2 puodelio miltų
2 arbatinių šaukštelių kepimo miltelių
žiupsnelio druskos
1 kiaušinio
trupučio pieno (jei tešla per kieta)
Viską reikia išmaišyti ir šaukštu dėti į įkaitintą aliejų. Apkepti iš abiejų pusių, kol gražiai paruduos. Nusausinti popieriniu rankšluosčiu ir patiekti su cinamonu ir cukrumi.
Planuoji grįžti į Lietuvą?
Taip, į Lietuvą grįšiu spalio pabaigoje, t.y., dar šiek tiek pasimėgausiu pavasariu čia, o tada jau tiesiai į spalvotą rudenį!
keip Taunas
Ir pabaigai – keletas patarimų vykstantiems į PAR
Nusprendus keliauti į PAR vertėtų atkreipti dėmesį į metų laikus. Aš čia praleidau 2 vietinės žiemos mėnesius, tačiau oro temperatūra dienomis nei kiek nenusileido lietuviškai vasarai, tik saulė leidosi anksti ir vakarais buvo šaltoka. Taigi, svarbu apgalvoti, ko čia važiuoji – poilsiauti, turistauti, stebėti augalų, gyvūnų ar pan., ir pagal tai nuspręsti, kada keliauti. Atvykus į PAR būtina aplankyti bent vieną iš nacionalinių parkų, kuriuose gyvena dauguma šioje šalyje sutinkamų laukinių gyvūnų. Nuostabus jausmas būti mažiau nei už dviejų metrų nuo dramblio, zebro ar laukinio liūto!
Didžiausias pagal gyventojų skaičių Johanesburgas man nepaliko didelio įspūdžio, be to, ten ir nesaugu. Todėl atvykstantiems čia patarčiau didesnę kelionės dalį praleisti Keip Taune ir jo apylinkėse. Važiuojant čia nereikia privalomai skiepytis, visur galima susikalbėti angliškai, praverstų šiek tiek pasidomėti istorija, nes tai padeda geriau suprasti ir šiandienos kultūrą.
Daugiau įspūdžių rasite Mildos tinklaraštyje: Gerasmildosblogas.blogspot.com
Kalbino Rasa Barčaitė
Nuotr. iš asmeninio Mildos albumo
Geltoname mokykliniame mikroautobuse „Tundrabusas“ prasidėjusi „Tundra“ baigėsi sunkiu grįžimu į realybę po trijų dienų šilto, spalvoto ir nuostabios muzikos kupino sapno.
„Tu SAPNUOJI. Ženk giliau. Bežengdamas stenkis neužlipti ant svetimų sapnų kokonų, duok kelią nekaltai sraigei ir padėk lunatikui rasti savo lovą. Ir sapnuose gali būti sąmoningas, todėl jų karalystėje būk draugiškas aplinkai, sutiktiems personažams ir pats sau – tebūnie čia gera ir tau, ir tiems, kurie šalia“, – žodžiai puikiai žinomi, kiekvienam liepos 7–10 d. buvusiam kartu Dūburio pusiasaly. Tiems, kuriems nusigauti iki čia nepavyko, ši festivalio gidą pradėjusi frazė itin tiksliai atspindi renginyje vyravusią dvasią.
Po „Tundros“ pavadinimu telpa netgi ne vienas, o du festivaliai. Abu sieja elektroninė muzika, tačiau skiria jos stiliai ir, žinoma, jų besiklausantys žmonės. Reikia tik tikėtis, kad visi atvažiuoja su vienodai gražiais tikslais.
Kaip ir kiekvienais metais, „Tundra“ buvo padalinta į keturias erdves. Savo klausytojus kas vakarą viliojo „Utenos“ palapinėmis apsuptos Techno ir Bass scenos. Spalvotose dekoracijose, vegetariško maisto bei smilkalų kvapuose paskendusi Psy Trance scena, kur prigulęs ant „skraidančio“ vidury pievos ištiesto kilimo gali praleisti visą dieną, laukdamas vakarinių didžėjų pasirodymų. Ir, žinoma, miško aikštelėje paslaptingais garsais aidinti, kai kam ir minkščiausią lovą atstojusi Chill out erdvė.
Kad ir kaip nuolat norėjosi vienoj vietoj prisėdus, nebepakilti ir likti esamoje situacijoje, deja, tai sau leisti buvo galima tik kartais. Rytų kampelis – vieta, kur krišnaitai vaišino vedinės virtuvės patiekalais, chna dažais margino kūnus, meditacijos forma atsakinėjo į gyvenimiškus klausimus, linksmino indiškais šokiais bei gyva muzika ir tiesiog savo buvimų skleidė geras energijas.
Tie, kuriems nesimiega jau nuo 9 ryto galėjo dalyvauti rytinėse jogos pratybose, vėliau gongų maudynėse, klausytis ugnies užkūrimo metodų, astrologijos ir kt. paskaitų, mokytis groti būgneliais ar tiesiog kino seansų erdvėje žiūrėti filmus.
Visko, ką kiekvienam teko išbandyti ir patirti, tikrai sunku išvardyti, o kiek dar įvykių praleista besimaudant ežere ar miegant palapinėje… Tad galima jau mintyse pradėti darytis naujų įspūdžių sąrašą, kurį bus galima panaudoti kitais metais, kitoje „Tundroje“.
Dovilė Raustytė
Šiandien minimos tarptautinės dienos be dietų proga šešios ūkininkaitės metė iššūkį kalorijų skaičiavimui ir varžėsi žurnalo „Šeimininkė“ bei „Electrolux“ surengtame skaniausio patiekalo konkurse.
Karpinių meistrės Ados Germanavičienės darbais papuoštoje „Kulinarijos studijoje“ kasmet „Ūkininko patarėjo“ rengiamo konkurso „Mis Ūkininkaitė“ dalyvės ne tik gamino, bet ir demonstravo rankdarbius – pasipuošė originaliai dekoruotomis prijuostėmis.
Pirmojo konkurso „Mis ūkininkaitė 2007“ laimėtoja Eglė Žilytė, studijuojanti, dirbanti modeliu bei padedanti tėvų ekologiškos mėsos ūkyje, renginio komisiją dėl pirmosios vietos įtikino ne tik jautienos išpjovos suktinukų skoniu, bet ir pateikimu.
Tuo tarpu operos solisto Liudo Mikalausko sesuo Vestina Mikalauskaitė susirinkusius vaišino krevetėmis grietinėlės ir krapų padaže. Komisija juokavo, kad krevetės gali būti laikomos lietuvišku maistu, nes jų, tik miniatiūrinių, galima sužvejoti ir Baltijos jūroje, o krapai – tai neginčytinai vienas populiariausių lietuviškų prieskonių.
Žuvų kepsnelius folijoje gaminusi Adelė Kublickaitė prie gaminamo patiekalo priderino ir nertomis žuvimis papuoštą prijuostę. Prie pavardės savo prijuostę ir vyšnių formos auskarus derino ir gražiausios prijuostės savininke paskelbta Sigita Vyšniauskaitė, visus vaišinusi šokoladiniu pyragu. Nedaug nuo jos atsiliko ir pliušine morka prijuostę papildžiusi Monika Jelinskaitė, iškepusi keksiukus.
Tuo tarpu „Mis Ūkininkaitės“ tortą paruošusi šių metų konkurso II vicemis Danguolė Ragažinskaitė visus papirko ir iš namų vaišėms atsivežtu dar skanesniu tortu ir išskirtiniu įvaizdžiu – bajoriška šukuosena, pačios nertu sijonu bei spalvingomis aplikacijomis padabinta Velykine prijuoste.
Šio teminio vakarėlio dalyvius vertino aktorė Nijolė Narmontaitė, aktorius Mindaugas Capas, „Kulinarijos studijos šefas“ Darius Dobrovolskas, „Ūkininko patarėjo“ vyr. redaktorius Vytenis Neverdauskas ir „Electrolux“ prekybos atstovas Mantas Danilevičius.
„Dienai be dietų“ skirtas renginys yra teminių kulinarinių vakarėlių ciklo, skatinančio gaminti namie ir pažinti įvairių šalių virtuves, dalis. Nuo 2009 m. „Electrolux“ jau surengė Braškių sezono atidarymą, Mindaugo karūnavimo šventę, gruzinišką derliaus šventę Rtveli, indišką šviesų šventę Diwali, jamaikietišką Bob Marley gimtadienį, japonišką sakurų žydėjimo šventę, Kanų festivaliui skirtą kino kulinarinį vakarėlį bei vengriško guliašo vakarėlį, dedikuotą Transilvanijos gitarų festivaliui.