Search Results for: "jautru"
Ar kada nors teko pajusti staigų ir aštrų skausmą valgant ledus arba geriant karštą arbatą? O gal tai buvo nemalonus jausmas, primenantis šalto vėjo gūsį burnoje? Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, dantų jautrumas vargina apie 90 proc. žmonių. Dantų jautrumo priežastys gali būti įvairios – pavyzdžiui, vidaus organų ligos, uždegiminiai procesai burnoje, dėl stipraus fizinio arba cheminio poveikio atsiradę emalio pažeidimai. Vis dėlto, dažniausiai dantų jautrumo priežastys būna susijusios su netinkamais burnos higienos ir mitybos įpročiais.
Šioms nuotraukoms daug žodžių nereikia – jos kalba pačios už save. Fotografė Norah Levine sukūrė fotografijų seriją, kurioje užfiksavo benamių žmonių ir jų augintinių santykius. „Turte ir skurde, kol mirtis mus išskirs“, – kažkodėl šiam jautriam projektui, pavadinimu „Lifelines“, labai tinka santuokos įžadai. Tik šiuo atveju, jie dažniausiai byloja tiesą…
Kai Carolynna St. Pierre buvo diagnozuotas retos formos kepenų vėžys, ji jau žinojo, kaip nori mirti. Pasak dokumentikos fotografės Preston Gannaway, sesele dirbusi moteris troško palikti pasaulį apsupta savo šeimos. Mylinti trijų vaikų mama (mažiausiajam tuo metu buvo vos 5-eri) nusprendė iškęsti skausmingą gydymą, kad tik daugiau laiko galėtų praleisti su savo artimaisiais.
Kaip iš gyvūnų prieglaudos paimtas augintinis gali pakeisti gyvenimus? Į šį klausimą bandė atsakyti fotografas Theronas Humphrey savo nuotraukų serijoje „Why We Rescue“.
Šios nuotraukos, nors ir nebylios, kalba tūkstančiais žodžių, pasakoja šimtų žmonių istorijas. Su visa pagarba šiems širdį daužantiems žmonijos istorijos momentams, pristatome jums keletą jautrių ir daug ką pasakančių fotografijų.
Ar kada teko susivilioti drabužiu, kurį išvydote parduotuvės vitrinoje užvilktą ant manekeno? O galbūt išgyvenote nusivylimą, kuomet supratote, jog šis megztukas ar kelnės ant jūsų atrodo visai kitaip? Taip, juk niekas nėra tobulas…
Mūsų niekas neįtikins, jog karas – normalus ir būtinas reiškinys žmonijos istorijoje. Normalu ir būtina žmonėms yra meilė, šeima, draugystė. Parodoksalu, jog karas kartais padeda tai įvertinti. Šiandien pristatome jautrų video, kuriame užfiksuotos nuostabios žmonių reakcijos, kuomet jie namie sulaukia kariauti išvykusių šeimos vyrų: tėvų, sūnų, vyrų. Pasiruoškite nosinainaičių!
Fotografas Christopheris Capozziello visuomet savęs klausė, kodėl tai atsitiko jo dvyniui broliui, o ne jam. Tas tai – šeimos tragedija, pavadinimu cerebrinis paralyžius. Paskutiniuosius trylika metų amerikietis jautriose nuotraukose fiksuoja savo brolio Nicko kasdienybę, paženklintą nepagydomos ligos. Jau visai greitai ši nespalvotų fotografijų seriją, pavadinimu „The Distance Between Us“, pasaulį išvys knygos pavidalu. Šiandien kviečiame susipažinti su jaudinančiais jos fragmentais.
Kaip ir dauguma iš mūsų, šis „Morning Mug“ puodelis negali atsibusti iki tol, kol negauna savo kavos. Damiono O’Sullivano sukurtas mielas daikčiukas, „miegodamas“ (kol yra šaltas) būna juodos spalvos. Kai į jį pradedame pilti kavą, puodelio išraiška pradeda keistis: po truputį jis tampa linksmas ir baltas. Ar nebūtų smagu, kad kažkas kiekvieną rytą jums nusišypsotų?
Jis paprastas ir nuoširdus. Filmavimo aikštelėje jį pažinti galima tik todėl, kad jis nuolat prie kameros.
Kruopščiai ir profesionaliai dirba savo darbą.
Andrius Bartkus – filmo “Pavergtųjų sukilimas“ operatorius ir montažo režisierius.
Ilgą laiką kartu su tėčiu, žinomu šalyje prodiuseriu Sauliumi Bartkumi kūręs ir prodiusavęs TV laidas, praėjusiais metais iš esmės pakeitė savo veiklos profilį: studijoje E2K filmuoja ir montuoja istorinius, dokumentinius filmus.
Kalbiname Andrių likus mažiau nei savaitei iki filmo „Pavergtųjų sukilimas“, skirto 1941-ųjų metų birželio įvykių septyniasdešimtmečiui, PREMJEROS.
Andriau, koks bus filmas?
Dažnai juokaujame: „Koks, koks!? Aišku, kad gražus“. O jei rimtai, tikrai gražus. Jautrus ir paliečiantis, labai tikras. Montuojant man pačiam kartkartėmis akyse susikaupia ašaros. Svarbiausia, kad turėsim ką vaikams ir šiandieninei kartai parodyti.
Ar tiesa, kad Jūs rekonstravote dalį to meto įvykių?
Taip, tiesa. Kartu su Karo paveldo centro ir karo istorijos klubu „Grenadierius“ atkūrėme nemažai scenų. Jos labai papildo ir pagyvina filmą, darosi įdomu žiūrėti. Buvo išskirtinai įdomu filmuoti ir stebėti, kaip istorija atgyja, nebelieka vadovėliniais faktais.
Tavo tėtis, Saulius, Bartkus, yra šio filmo prodiuseris. Ar nesunku dirbti kartu?
Mes pratę. Aiškiai skiriame darbą ir šeimos reikalus. Iš manęs prodiuseris reikalauja lygiai taip pat, kaip ir iš kitų. Negaliu vėluoti, nespėti, nepadaryti, arba padaryti blogai.
Tiesa, dirbdamas su tėčiu jaučiu milžinišką atsakomybę. Neturiu teisės jo pavesti.
Dar anksti kalbėti apie įsimintiniausias akimirkas filmavimo metu, bet vis tik, gal kažkas labai įstrigo?
Iš tiesų, išliko žmonės, kuriuos pamatėme ir pažinome. Filmavimų JAV metu mums gelbėjo Rožė Šomkaitė. Moteris, besirūpinusi profesoriumi Brazaičiu iki pat jo mirties (1941-ųjų metų sukilimo metu Juozas Ambrazevičius – Brazaitis gavo Laikinosios vyriausybės ministro pirmininko pareigas ir sėkmingai jas vykdė. Aut.pastaba). Jos pasakojimų apie tuos laikus klausydavomis iki vėlyvos nakties.
Gaila, kad dalis filmo dalyvių: Jonas Urbonas, Nerijus Vegys jų paliko šį pasaulį netikėtai, neperspėję, kad premjeroje dalyvauti nebegalės. Tokiomis akimirkomis supranti, kaip viskas laikina ir suvoki savo atliekamo darbo prasmę ir išliekamąją vertę.