Search Results for: "kaltas ruduo"
Tirpstant savaitėms iki „Naktinių personų“ turo „Po 20 metų“ sparčiai tirpsta ir bilietai į koncertus penkiose didžiosiose Lietuvos arenose. Vėliau bilietai tik brangs, o ir garantijų, kad uždelsus apskritai pavyks juos gauti, organizatoriai teigti negali. „Dabar – pats metas užsitikrinti vietas ir nusiteikti neeiliniam muzikiniam įvykiui“, – akcentuoja turo rengėjai.
Nespėjusiems paatostogauti vasarą ar tiesiog besidairantiems, kur pasprukti nuo darganoto rudens, viena iš atostogų krypčių galėtų tapti Gruzija. Rudenėjant vienuolynų, kalnų ir draustinių įvairove bei įspūdingais peizažais pasižyminti Gruzija dar labiau paperka savo spalvingumu.
Dešimt albumų, gausybė muzikinių apdovanojimų, tūkstančiai koncertų ir rekordus mušusios gerbėjų minios Vingio parke – tik keli, tačiau iškalbingi faktai apie vieną didžiausio populiarumo sulaukusių grupių Lietuvoje. Prieš dešimtmetį skirtingais keliais pasukę „Naktinių Personų“ bendražygiai Alanas Chošnau ir Aras Vėberis vėl suvienys savo jėgas penkiose didžiosiose arenose Lietuvoje bei koncertuose užsienyje.
Rugsėjo 6 dieną, šeštadienį, 19 valandą Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje – intriguojanti premjera. Žiūrovai turės galimybę išvysti jauno režisieriaus Povilo Makausko, Gintaro Varno mokinio, debiutinį spektaklį „Yolo“ (You only live once / Gyveni tik vieną kartą). Šis darbas įgyvendinamas bendradarbiaujant trims institucijoms – teatrui „Utopija“, Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijai.
Vienintelės anksti Lietuvą keliančios tiesioginės laidos „Labas rytas“ vedėjai Guoda Pečiulytė ir Ignas Krupavičius „gyvena“ ne tik televizoriaus ekrane. Kaip duetas ryte susitvarko su laidos svečiais, ką veikia laisvalaikiu ir kas vyksta laidos užkulisiuose, būtų smalsu sužinoti ne vienam anksti bundančiam žiūrovui. To ir pasiteiravome laidos vedėjų.
Jei jaučiate sentimentus kino klasika tapusiems „Muzikos garsams“, Zalcburgą, kuriame buvo filmuojami legendinio miuziklo epizodai, jau šiek tiek pažįstate. Kelionių bukletai jį pristato kaip vieną gražiausių Europos miestų, įtrauktų į pasaulinį UNESCO kultūros paveldą, tuo tarpu didžiausias austrų literatūros provokatorius Thomas Bernhardas įvardijo kaip vietą, galinčią privesti tik prie savižudybės.
Sveiki,nebežinau, ką daryti, todėl rašau Jums… Visuomet buvau linksma, nestokojanti humoro jausmo, besišypsanti ir sugebanti įkvėpti kitam žmogui optimizmo, kai jam to reikėjo… Deja, viskas pasikeitė…
Nebesusitvarkau pati su savimi.. ilgą laiką slėpiau nuo aplinkinių savo vidinius jausmus, kurie mane iš vidaus graužia, tačiau pastarąją savaitę visi pastebėjo, kad man yra blogai. Esu abiturientė, pagalvosite, kad eilinė paauglystės krizė prasidėjo. Nežinau, gal taip ir yra… Nesuprantu, kas vyksta mano viduje… Man viskas tapo nebemiela… nieko nesinori veikti, tik sėdėti ir verkti arba žiūrėti į vieną tašką. Net ir rašydama Jums nesulaikau ašarų… galbūt papasakosiu viską nuo pradžių… Gyvenu didelėje šeimoje: turiu 3 seses ir brolį ir nežinau, ką daryčiau be jų visų… tačiau kartais, o ypač pastaruoju metu man per daug sunku yra būti su jais, bendrauti… noriu būti viena, pamąstyti apie viską, tačiau neturiu savo kampo. Mokykloje reikia daug mokytis: paskutiniai metai, laisvo laiko sau retai randu. Net ir nenoriu jo rasti, nes manau kad ipšrotėčiau. Noriu turėti kuo daugiau veiklos, kad užsimirščiau apie savo jausmus. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad gyvenimas yra beprasmis ir nežinau savo paskirties jame. Tiesiog nebegaliu būti ilgiau visiems padedanti,užjaučianti ir apskritai optimistiška mergina. Net nežinau, kodėl aš Jums rašau… Atsiprašau, už sutrukdymą…
Ingrida
Konsultuoja psichologė Evelina Globė
Miela Ingrida, iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog Jus užpuolė rudeniška depresiška nuotaika. Tokiu atveju dažniausiai siūloma stengtis jai nepasiduoti, nesustingti, užsiimti kokia nors prasminga veikla. Atrodo, kad Jūs visa tai ir darote: mokotės, ruošiatės egzaminams, užsiimate kita veikla, bendraujate su artimaisiais ir turbūt su draugais. Ir nors Jums šiuo metu atrodo, kad visa tai beprasmiška, ištikrųjų tai yra prasminga Jūsų amžių atitinkanti veikla.
Manau Jūs protu tai pati suvokiate, tačiau nebegalite to kaip anksčiau patirti širdimi, siela – visa savo esybe, ir tai Jus liūdina ir verčia jaustis beviltiškai. Jūs nebeapažįstate pati savęs, Jums norisi kažkokių pokyčių savo gyvenime ir savo asmenybėje, tačiau dar pati nesuprantate kokių ir kaip tai padaryti. Tačiau Jūs jau suvokiate, kad kažkas turi keistis, kad, kaip Jūs sakote, nebegalite būti ilgiau visiems padedanti, užjaučianti ir apskritai optimištiška mergina. Jei šiuo metu negalite, tai ir nebūkite. Galbūt dabar metas padėti pačiai sau, galbūt metas patirti kitų rūpestį Jumis ir optimizmo pasisemti iš kitų?
Pradžioje minėjau, kad iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad kaltas apniukęs ruduo, tačiau, giliau pažvelgus, atrodo, jog veikla Jums greičiau yra bėgimas nuo savo problemų, nei bandymas jas spęsti. Taip dažniausiai būna tuomet, kuomet žmogų ištinka vdinė krizė – asmenybinė ar egzistencinė krizė, kuomet žmogus nebegali ar nebenori gyventi kaip anksčiau, būti toks, koks buvo anksčiau, kuomet nustoja matyti ir jausti gyvenimo prasmę, tačiau dar nesupranta, kokio naujo gyvenimo jis nori, koks jis pats norėtų būti ir kur ieškoti naujos ar senos, bet prarastos gyvenimo prasmės.
Šią stadiją, kuomet žmogus yra tarsi pakibęs tarp „seno“ ir „naujo“ psichologai vadina dezoorientacijos stadija, kuri gali būti labai skausminga ir pilna vidinės įtampos bei liūdesio.
Bet turite, miela Ingrida, žinoti, kad tai natūrali žmogaus brendimo stadija, kurią jis turi praeiti, iškentėti, išlaukti, kad atrastų naują save, naują gyvenimo prasmę ir naujus gyvenimo iššūkius. Todėl Jums norisi pabūti vienai ir viską apmąstyti, nors kartu tokia galimybė Jus ir gąsdina – Jūs patiriate prieštaringus jausmus, ir tai vėlgi yra „sąlyginai“ normalu šioje stadijoje. Žinote, kas nenormalu ir nesveika šioje stadijoje – ogi slėpti savo išgyvenimus nuo savo artimųjų ir pasilikti juos sau vienai. Tuomet tikrai galima, kaip sakoma, užsidepresuoti.
Nepalikite savo artmųjų spėlioti, kas su Jumis vyksta. Taigi,
• Pasikalbėkite su tais, kuriais labiausiai pasitikite ( gal su sesėm, broliu ar draugais), atskeiskite savo būseną, pasidalinkite išgyvenimais. Priimkite jų rūpestį Jumis ir pagalbą. Labai siūlyčiau pasikalbėti su tėvais ar bent jau su vienu iš jų. Jie geriau supras, kas su Jumis darosi, galbūt galės Jums padėti suorganizuoti savo kampą ar ras kokį kitą sprendimą.
• Neapleiskite savo mėgstamų ir įprastų veiklų, nors Jums galbūt jos nebeteikia tiek malonumo, kiek anksčiau. Į kasdieninę veiklą įtraukite ką nors naujo ir malonaus, tačiau neapleiskite ir kasdieninių pareigų.
• Pasivaikščiokite, pakvėpuokite rudeniniu oru. Vėjas kartais turi galią išpūsti slogias mintis iš galvos ir niūrius jausmus iš širdies.
• Paskaitykite literatūros depresijos ar krizių temomis – galbūt rasite vertingų patarimų ar įžvalgų, kurios tiks Jūsų situacijai.
• Užsiimkite fizine veikla:mankšta, sportu ar buities darbais. Fizinis krūvis išjudina nuslopusią energiją.
• Pabandykite paanalizuoti, ar Jūsų depresiška nuotaika turi kokią konkrečią priežastį (gal koks įvykis, gal koks sukrėtimas, gal perdidelis krūvis), ar ji tiesiog atsėlino lyg be priežasties. Tokia analizė padeda geriau ją pažinti, o pažinus lengviau įveikti, pvz.: Gal Jūs esate pervargusi dėl per didelio krūvio ir Jums pirmiausia reikia poilsio. O gal priežastys kitos ?
• Jei vis tik matytumėt, jog jėgos nelygios, ir depresiška nuotaika ima viršų, tuomet patarčiau kreiptis pas profesionalus – pas mokyklos psichologą ar gydymo įstaigose dirbančius specialistus. Tam mes ir esame, kad mus, kaip Jūs sakote, trukdytumėte dėl savo problemų. Ir atsiprašinėti už tai tikrai nereikia.
Baigdama noriu Jums, miela Ingrida, palinkėti drąsos ir vilties, žengiant nelengvu brendimo ir savęs atradimo keliu. Sėkmės!
Ruduo į teatrus atneša išskirtinį šurmulį – tai kūrybinio derliaus metas. Rugsėjo pabaigoje Juozo Miltinio dramos teatre – išskirtinė premjera, H. Ibseno paskutinė kūrybos drama „Kai mes mirę nubusim“. Kai kurie literatūros tyrinėtojai teigia, kad šioje dramoje H. Ibsenas rašė apie save ir savo gyvenimo patirtis. Parašęs šią pjesę, dramaturgas padėjo kūryboje „ tašką“. Turbūt todėl šis kūrinys reikalauja išskirtinės brandos iš režisieriaus ir aktorių.
Apie būsimą spektaklį kalbamės su režisieriumi Sauliu Varnu.
Garbė teatrui, kurio repertuarą puošia H. Ibseno dramos. Kaip H. Ibseno dramaturgiją supranta šiandieninis žiūrovas? Kaip manote, kodėl jo dramos tokios populiarios?
Galiu sutikti su teiginiu, kad yra garbė teatrui, pasirižusiam prisiliesti prie H.Ibseno dramaturgijos. Teatrui tikrai tai nėra lengvas pasivaikščiojimas šio autoriaus dvasios labirintuose – tokio pasirinkimo apsisprendimas byloja ir apie teatro kolektyvo brandą. Suprantama, kad savąja teatrine kalba mes prisiliečiame vos tik prie kelių autoriaus temų, todėl prie šio autoriaus kūrinių grįžtama vis iš naujo ir iš naujo, ieškant tiek savosios teatrinės kalbos, tiek ir savųjų temų.
H. Ibseno paskutinioji pjesė „Kai mes mirę nubusim“ buvo parašyta Kopenhagoje 1899 metais gruodžio 19d. ir tuojau pat susilaukė daugybės vertimų bei spektaklių interpretacijų geriausių to meto režisierių įvairiausiose pasaulio šalyse. Jau vien tik 1900 metais pagal šią pjesę buvo sukurti spektakliai Kopenhagos Karališkajame teatre, Berlyno Vokiečių teatre, Charkovo dramos teatre, Maskvos dailės teatre ( rež. Nemirovičius Dančenko) ir taip toliau.
Mane H.Ibseno kūryboje domina bandymas atskleisti metafizinę meilės prasmę, jo personažus užgriuvę įvykiai verčia juos momentaliai priiminėti sprendimus. Personažai, nenusileisdami net Makbetui, yra pasiruošę net patį likimą iškviesti į žūtbūtinę kovą, bet jie pralaimi, nes nekreipia dėmesio į gyvenimo jiems rodomus ženklus. Patiria pralaimėjimus… Tarp H.Ibseno vyrų ir moterų egzistuoja begalinei aistringa trauka, bet ir nemažiau aistringa ir nuožmi kova.
H. Ibsenas vertinamas ne vien kaip rašytojas, bet ir kaip mąstytojas, moralės filosofas. Kas Jus ypač jaudina rašytojo kūryboje ir asmenybėje?
Man patinka, kad jo vyrai turi tvirtą savąjį moralės kodeksą ir jo laikosi, jie yra aukščiau gerovės – jiems dvasinės vertybės yra virš materijos pasaulio. Šiandien Lietuvoje formuojamas priešingas požiūris – „naujomis vertybėmis“ tapo valdžia ir pinigai, todėl susvetimėjimas ir atskirtis visų mūsų tėvynėje padidėjo: tautiečiai laimės ieško svetimuose kraštuose, nes dėl keistų politikų sprendimų savojoje tėvynėje žmogus jaučiasi vien tik žeminamas.
Traukia H. Ibseno vyrų vidinė jėga, jo moterų šventumas bei jų demonizmas, o užburia jų žūtbūtinė, o dažniausiai beviltiška kova už savąją svajonę – už savąją Meilę.
Išsiskiriate tuo, kad savo spektakliuose visada gilinatės į personažų dvasinį gyvenimą. Kodėl Jums tai yra taip svarbu?
Panašu, kad H.Ibseną domina daugiau dvasinės problemos nei psichologija, mane taip pat ir dar šis tas – H.Ibseno dramose labai daug informacijos palikta už žodžių ribų – tai yra metafizikos sferoje, tai man ypač įdomu, nes tik taip galima pabėgti nuo tarnystės žodžiui ir kurti tarpusavio santykius bei atmosferą, paremtą grynai teatrinėmis priemonėmis.
Esate pasakęs, kad H. Ibsenas yra dvasios revoliucionierius, kviečiantis į kovą net patį likimą… Šis konfliktas dramose vyksta per moters ir vyro santykį. Spektakliuose akcentuojate personažų konfliktą, bet atsakymų nepateikiate. Ar režisieriui svarbu, kokios mintys gimsta žiūrovui, pasibaigus spektakliui? Ar jaučiate žiūrovą?
Kai kuriu spektaklį, galvoju tik apie tai, ką noriu pasakyti žiūrovui, kaip jį išprovokuoti ir kokiomis priemonėmis galėčiau tai padaryti. Pašnekesio temą siūlau aš – jau pasirinkdamas tą ar kitą pjesę, tuos ar kitus aktorius, scenografą, kompozitorių… O apie režisieriaus atsakomybę labai rimtai susimąsčiau po dviejų įvykių, susijusių su vienu iš mano pastatymų spektaklių, taip pat pagal H.Ibseno dramaturgiją – tai buvo „Moteris iš jūros“ ir tai buvo taip pat Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre prieš daugelį metų. Dvi žiūrovų poros (vėliau išsiskyrusios) man pasakojo, kad, pasižiūrėję spektaklį, priėmė sprendimą skirtis – tą aš sužinojau jau daug vėliau iš jų pačių, kai jos jau buvo iširusios ir sukūrusios naujas laimingas šeimas… Taigi, kiek žinau jos ir dabar gyvena kartu ir, tikiuosi, kad vis dar laimingai. Žinoma, jos jau turėjo būti subrendusios šiems savo gyvenimo pokyčiams, o spektaklyje bei dramaturgijoje gvildenamos temos tiesiog padėjo joms priimti galutinius sprendimus. Taigi, tas mūsų vaizduotės žaidimas nėra jau toks nekaltas ir negali būti neatsakingas. Destrukcija – pavojinga visur: ir mene, ir politikoje, ir mūsų kasdieniniame gyvenime.
H. Ibsenas yra pasakęs, kad žmogaus laimė priklauso nuo to, ar jis moka būti pats savimi, ar turi jėgų apginti savo individualybę. Ar pritariate šiai minčiai? Kaip Jums sekasi išsaugoti savo kaip režisieriaus individualybę?
H.Ibsenas buvo žmogus be kompromisų (bent jau be didelių kompromisų) su savąja sąžine. Žinoma, kad jis paliko ir tėvų namus, ir teatrą, ir tėvynę, kai nusprendė, kad tai reikalinga jam. Kaip ir kiekvienas autorius, H.Ibsenas taip pat yra atpažįstamas savuosiuose kūriniuose. Rubeko vaidmuo šioje pjesėje labai daug kuo susišaukia su paties autoriaus gyvenimu bei jo charakteriu. Man nėra svetimas H.Ibseno maksimalizmas bei fatalizmas.
Kažkas yra gražiai pasakęs, kad režisierius – tai tas žmogus, kuris vaikšto per raudoną šviesą, o tai yra ne visada paprasta.
Kaip manote, ar teatras gali padėti žmogui išgyventi, ar moko mus gyvenimo išminties?
Šiame gyvenime galima tik išmokti, išmokyti, bet jeigu to žmogus nenori, negalima nieko. Žiūrovas, einantis į teatro spektaklius, kuriuose yra keliamos būties problemos, yra mąstantis, todėl jis visada ras susilietimo taškus saviesiems apmąstymams, o laikui bėgant – ir savuosius atsakymus į jį dominančias problemas, nes tik žmogaus pasirinkimas ir formuoja jį patį. Kaip sakoma, „Dhamapadoje“ – „Kas mes esame šiandien, tai – praeities dienų mūsų minčių rezultatas, o mintys, kuriomis gyvename šiandien, formuoja mūsų rytdienos gyvenimą; taigi, mūsų gyvenimas yra kuriamas mūsų pačių minčių.“