Search Results for: "katinėlis"
Ieškome namų katinėliui Smaliukui. Jis – paaugliukas, kiek nedrąsus, bet rodo norą bendrauti, džiaugsmingai pasitinka savanorius, prieina pasiglaustyti, todėl tik laiko klausimas, kada žmogus taps jam pačiu geriausiu draugu.
Namų ieško Trupinukas, Širdukas, Aktyvistas, Medžiotojas ir Murkimo meistras Justukas. Justuką priglaudėme, kai į mus kreipėsi mergina, kuri ir pastebėjo vienui vieną mažytį, be kitų gentainių, be mamytės gyvenantį tiesiog… krūmuose Justiniškėse.
Mikė – Miškinukas buvo rastas miške vėlų rudenį. Nors šiais laikais, atrodo, neturėtų niekas jau stebinti, bet keistai atrodė, toks jaukutis, draugiškas ir žaismingas naminukas miško medžių ir krūmų tankmėje. Kodėl Mikė ten atsidūrė mes nežinom, o pats pūkuotukas apie tai nekalba.
Juo atsikratė Karveliškių kapinėse. Ieškomi namai išmestam katinėliui.
Prieš Jus jaunutis katinėlis. Ir jis ieško šeimininkų: senųjų arba naujų. Juodai baltu kailiuku pasipuošęs Mogas yra ne tik be galo mielas murkaliukas, „minkaliukas“, bet ir labai myli žmogų, dievina jo draugiją. Į kitus gyvūnus dėmesio nekreipia.
Tęsiame „Laikas.lt“ rubriką „Globotinio pusryčiai“. Joje kiekvieną trečiadienį bendradarbiaudami su socialinės iniciatyvos grupe „Padėk man surasti tave“ pristatome po vieną namų ieškantį gyvūną, kuris gali tapti tavo geriausiu draugu. Šiandien jūsų gerumo tikisi mažutis katinėlis, vardu… Mažas. Kviečiame perskaitytis jo globėjos laišką!
Prieš kelias savaites gavome dovanų knygelę apie katinėlio Finduso nuotykius („Kaip Findusas gaidį Karuzą išvijo“, autorius Sven Nordqvist) ir nuo tada kasdien ją vartome, skaitome, grožimės, juokiamės iš aprašomų nuotykių, analizuojame spalvingas iliustracijas. Dabar tai pati mylimiausia Elzės knygelė, vis atneša man ją skaityti, visur vežasi ir vis prašo apie „didelę vištą“ (supraskit, gaidį) paskaityti.
Šioje knygelėje pasakojama apie katinėlio, vardu Findusas, išgyvenimus, kai į jo ramią, paprastą ir nesudėtingą kasdienybę netikėtai įsiveržia rimtas konkurentas – gaidys. Jis kaip mat pavergia vienintelių Finduso draugų – vištų ir šeimininko – dėmesį ir simpatijas, tad katinėlį užvaldo didelis pavydas ir nepasitenkinimas. Jis nenori susitaikyti su pasikeitusiu gyvenimu, prarastu populiarumu, jį liūdina vištų ir šeimininko Petsono žavėjimasis Karuzu. O sunkiausia ištverti itin garsų gaidžio giedojimą, kuriuo žavisi visi kiti ūkio gyventojai. Ir tada Findusas imasi įvairiausių priemonių, norėdamas susigrąžinti vištų simpatijas ir atsikratyti taip nemėgiamo gaidžio. Skaitant knygelę ir mums pasidaro gaila to nuoširdžiai liūdinčio katinėlio, kartu su juo liūdime, pykstame ant šaižiai giedančio, išdidaus Karuzo ir kartu su Findusu norime, kad jo nebebūtų. O kai vis tik katinėlis pasiekia tikslą ir išveja savo konkurentą, tiek jam, tiek mums pasidaro liūdna ir gaila gaidžio. Skaitydami jaučiamės taip pat, kaip ir katinėlis: „Findusas susigėdo. Iš tiesų juk to ir tikėjosi. Tačiau tik šiaip, mintyse.. O kai mintys tapo tikrove, jis ėmė graužtis“.
Knygutėje labai natūraliai ir šmaikščiai aprašomos katinėlio emocijos ir jo bandymai išspręsti problemą. Negali nesužavėti katinėlio ironiška kalbėjimo maniera, kai jis reiškia savo nepasitenkinimą naujuoju namų gyventoju. Su šypsena skaitome ir apie vištų būrio žavėjimąsi gaidžiu. Čia man panašu į gerus šiuolaikinius animacinius filmus, kurie skirti vaikams, bet tam tikros vietos suprantamos ir tikrai priverčiančios nusijuokti ar bent jau nusišypsoti tik suaugusiuosius. Labai smagiai skaitoma knygelė, ryškūs visų veikėjų charakteriai, vaikams aiškiai suprantami jų tarpusavio santykiai. Manau, kad skaitant ją kiekvienas vaikas savyje gali atpažinti Findusą – kartais besijaučiantį nuskriaustu, nemylimu, pykstantį ant kito, kuris gauna daugiau dėmesio, kuriuo labiau žavimasi ir nuoširdžiai pavydintį. Man labai patiko, kad ši knygelė ne tik linksma, kupina nuotykių, bet ir pamokanti pagarbos kitam, atsakomybės už savo veiksmus, padedanti vaikui suprasti kitų žmonių jausmus, ieškoti tinkamų sprendimų susidarius konfliktiškoms situacijoms.
Mažiesiems tikrai patiks ir spalvingos, dinamiškos paties autoriaus pieštos iliustracijos. Į jas žiūrėdami lengvai galėsite atpasakoti visus katinėlio nuotykius, išraiškingai nupieštuose veiduose atpažinsite visų veikėjų emocijas. Ir kiekvieną kartą matydami šiuos paveikslėlius atrasite kažką naujo ir tuo tikrai džiaugsitės…
Dažnai gyvūno pasitikėjimas žmogumi mus stebina. Dar labiau stebina tai, kad patiklus gyvūnas nukentėjęs nuo žmogaus, ima juo pasitikėti dar labiau… Polis – ne išimtis. Nuostabaus charakterio katinėlis net ir po to, kai buvo apšaudytas šratiniu šautuvu, žmogų myli ir pasitiki juo besąlygiškai. Panašu, kad anksčiau jo gyvenime blogio nepasitaikė, todėl Polis niekada nejautė grėsmės ar poreikio slėptis ir vengti dvikojų.
Į mūsų globą Mikutis pateko iš sodų. Mažutis, ne pagal amžių liesas, smulkus, suvargęs, aptekęs parazitais. Reikėjo laiko, kol mažytis sustiprėjo, atgavo jėgas ir gyvenimo džiaugsmą, nors ir liko toks pat smulkutis ir nedidukas. Gydytojų priežiūroje ir dažnai lankomas savanorių Mikutis patikėjo, kad pagaliau ištrūko iš pragaro ir dabar jo laukia tik pats gražiausias ir geriausiais laikas.
Kai šaltais žiemos vakarais, nutilus miesto šurmuliui, su šeimomis gerdavome arbatą ir aptardavome dienos įspūdžius, po daugiabučio balkonu į mažą kamuoliuką susisukdavo jis, benamiukas, kažkada buvęs gražuoliu naminiu katinu. Susisukdavo ir snūduriuodavo. Snūduriuodavo ir būdraudavo, bijojo, kad tik kas jo nenuskriaustų, neišvytų iš po šaltos balkono erdvės, kuri jau buvo spėjusi tapti jo namais.