Search Results for: "kino pusryčiai"
„Laikas.lt“ džiaugiasi galimybe lankytis Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje ir skuba dalintis įspūdžiais iš praėjusią savaitę startavusių kinų peržiūrų. Šįkart į mūsų akiratį pateko tikrai nestandartinė pagrindinės programos juosta „Ar aukštas žmogus yra laimingas?“.
Vilniaus dokumentinių filmų festivalis startuos rugsėjo 18 d. Jau antra savaitė žiūrime būsimos programos filmus. Šiandien, prašau, atkreipti dėmesį į kiek neįprastos šeimos istoriją.
2014-tas ruduo atėjo greičiau nei tikėtasi. Kartu su juo kompiuterio ekrane anksčiau nei kasmet prasidėjo ir Vilniaus dokumentinių filmų festivalis. Dėkoju „Skalvijai“ už suteiktą galimybę jau rugpjūtį pasidalinti su jumis įspūdžiais apie būsimos programos filmus.
Žinote tą būseną, kai stebi ekrane herojų ir jo kasdienybė ima guosti? Dažniausiai jis būna keistuolis vienišius, o jų įprasta buitis atrodo tokia jauki, rami. Ir staiga jiems nutinka kažkas nepaprasto. Dviese su kate gyvenusi mergina sutinka gyvenimo meilę. Dienoraštį niūriais vakarais rašantis vaikinas įsimylį dėl jo taip pat galvą pametusią gražuolę. Tada pradedi tikėti stebuklais, už kampo tavęs laukiančia sėkme ir laime. Patiki, nes kinas tave apgauna. Tačiau yra filmų, kurie pateikdami štai tokias situacijas, atvirkščiai – moko neįklimpti taip lengvai į kinematografinį melą.
Drąsaus kino režisierius, austras Ulrichas Seidlis liepos mėnesį buvo prisimintas iš atostogų grįžusios „Skalvijos“. Jo trilogija „Rojus“ praėjusiais metais buvo rodyta festivalyje „Kino pavasaris“, tad lietuviams ji nėra naujiena. Tačiau nemačiusiuosius šįryt labai norime paraginti bent vieną trilogijos dalį įsitraukti į „must see“ sąrašą. Jei pažiūrėsite bent vieną, tikėtina, kitos dvi neliks nepamatytos. Žinoma, kiekvieną dalį galima žiūrėti kaip atskirą filmą. Taigi pradžiai – keletas sakinių apie trilogijos dalių siužetą.
Praėjusią savaitę buvo pradėtas penktasis „Kino po žvaigždėmis“ sezonas. Tai puiki išeitis, mylintiems kiną, tačiau šiltuoju metų laiku besistengiantiems kuo daugiau laiko praleisti ore. Gryname nerašau, nes uždaras kiemelis, kuriame inicijuojant kino teatrui „Pasaka“ rodomi filmai, yra tarp ŠMC ir Rūdninkų aikštės.
Kai ateini į kino teatrą ir seansas neįvyksta, nes dviem žmonėms filmo rodyti neapsimoka, supranti, kad prasidėjo vasara. Tačiau, kai pamatai, kiek žmonių sėdi lauko kavinėse, suvoki, kad tikrai kino salė tuščia ne todėl, kad visi laiką leidžia gamtoje. Pasiduoti masinei psichozei „kažkur eiti, kažką veikti“ gan lengva, bet lengva ir jai atsispirti. Ypač, jei laukia geras kinas.
Prie žydro baseino, kalnų apsuptyje, kepinant saulei guli įdegęs vyriškis, prie jo artinasi besišypsanti šviesiaplaukė… Užtenka. Tas vyras – ne jūs. Ne jūs ir ta moteris, kurios jis laukia. Už lango šalta, jūs dirbate, o malonumais ir vienas kitu mėgaujasi aktoriai Alainas Delonas ir Marianne. Deja, nebe ilgai. Prancūzų režisieriaus Jacqueso Deray filmas „Baseinas“ (La Piscine, 1969 m.), kuriame jie filmuojasi, – kriminalinė drama. Tad žiūrovas į vasario mėnesio sekmadieninius „Skalvijos“ kino klasikos vakarus kviečiamas pasižiūrėti ne vien tik į saulės ir vandens teikiamus malonumus.
Praėjusią savaitę kalbėjome apie filmą „12 vergovės metų“ („12 Years A Slave“, rež. Steve McQueen), gavusį „Auksinį gaublį“ geriausio draminio filmo nominacijoje. O štai filmo „Dalaso pirkėjų klubas“ (Dallas Buyers Club, rež. Jean-Marc Vallée) aktorius Matthew McConaughey šioje ceremonijoje buvo paskelbtas geriausiu 2013 metų aktoriumi. Jo kolegai tame pačiame filme – J aredui Leto – „Auksinis gaublys“ atiteko už geriausią antraplanį vaidmenį.
Rubrika „Kino pusryčiai“ atsinaujindavo kiekvieną antradienį. Ir taip visus. Tiesa, kartais ji būdavo perkeliama į kitą dieną dėl, pavyzdžiui, antradienio vakarą vykstančios apžvelgti joje norimo filmo premjeros. Tai išimtiniai atvejai, tačiau sekusiems kino naujienas antradienio rytas būdavo tas laikas, kai gerdami kavą jie galėdavo perskaityti filmo apžvalgą, sudalyvauti konkurse ir galbūt laimėti bilietą į filmą ar jo atributikos, sužinoti kažką naujo ar komentaruose paneigti tai, kas rašoma. Sulaukdavau ir asmeniu žinučių, iš prašančiųjų nenusišnekėti arba, atvirkščiai padėkojančių už suteiktas rekomendacijas. Tai tik įrodo, kad rubrika gyva. Gyvuos ji ir ateinančiais metais. Tačiau prieš atverčiant naująjį puslapį, dera apibendrinti senąjį. Leidau sau išskirti keletą filmų, kuriuos išvydau būtent kino festivalių metų. Kiekvienas pasirinkimas, žinoma, turi argumentą ir yra jo vertas.