Search Results for: "knygelės vaikams"
Tarptautinės vaikų knygos dienos minėjime apdovanoti geriausių 2010 metų knygų kūrėjai. „Pažiūrėkite, dovanoja gėles konkurentų autoriams, štai ką gali vaikiška literatūra“, – juokavo vaikų literatūros kritikas Kęstutis Urba, kai Šiaulių dramos teatre vykusiame renginyje leidyklos sveikino vienos kitų autorius.
Tarptautinė vaikų ir jaunimo literatūros asociacija (IBBY) apdovanojo net tris leidyklos „Nieko rimto“ autorius: už Geriausią metų knygą vaikams ir paaugliams, už Geriausią pasakų knygą, už Reikšmingiausią ir meniškiausią metų vertimą vaikams!
Geriausia 2010 metų knyga vaikams ir paaugliams išrinkta Gendručio Morkūno „Iš nuomšiko gyvenimo“. „Jei manęs kas nors paklaustų, kas buvo reikšmingiausias XXI a. pradžios rašytojas, aš visai neabejodamas atsakyčiau, kad tai – Gendrutis Morkūnas“, – kalbėjo K. Urba. Šio išskirtinio autoriaus netekome daugiau nei prieš metus. Jau trečią kartą skirtą geriausio knygų kūrėjo vaikams ir paaugliams apdovanojimą šį kartą atsiėmė rašytojo žmona Regina Morkūnienė. 2007 ir 2008 metais buvo apdovanotos apysakos „Grįžimo istorija“ ir „Blusyno pasakojimai“ (IBBY). Paskutinė Gendručio Morkūno istorija pasakoja apie nuomšiko, arba vaiko, kurį galima išsinuomoti, gyvenimą Namuose. Kaip yra sakęs pats autorius, jo kūryba skirta tiems, „kurie nebijo skaityti knygos, kai kiti spardo kamuolį“.
Rašytoja Urtė Uliūnė, dar būdama moksleivė, su pirmąja knygele „Miegančios boružės“ į vaikų literatūrą atėjo kaip reikšmingiausia metų debiutantė (IBBY). 2010 metais ji išleido antrąjį pasakų rinkinį – „Kitokia svirplelio diena“. Jaunoji menininkė, kaip ir jos herojai, mažais žingsneliais, ramiai ir užtikrintai kopia į viršų. Pastarasis jos kūrinys pripažintas du kartus: Lietuvių kalbos komisija „Kitokią svirplelio dieną“ įvertino už 2010 metais taisyklinga kalba parašytą kūrinį vaikams, o IBBY įsteigė specialią premiją už Geriausią 2010 metų pasakų knygą. „Šią literatūrinę premiją galima vadinti sidabriniu apdovanojimu arba alternatyviąja, specialiąja premija“, – komentavo K. Urba.
Vertėja Dalia Saukaitytė pelnė nominaciją už Reikšmingiausią ir meniškiausią 2010 metų vertimą vaikams. Sergėjaus Kozlovo knygą „Ežiukas rūke“ (jei neturėjote beveik prieš 40 metų išleistos vienos knygelės) iki šiol buvo galima rasti tik rusų kalba. Dabar skaitant pasakas atrodo, kad pats autorius prabilo lietuviškai. Į klausimą, kokiu būdu taip sėkmingai sekėsi prakalbinti pasakų herojus, D. Saukaitytė atsakė: „Apie šią knygą aš svajojau! Užaugau kartu su filmuku „Ežiukas rūke“. Rankų pirštais galima suskaičiuoti, kiek yra tokių gilių tekstų, kurie tinka visiems: nuo vaiko iki suvaikėjusio.“ Pasakomis žavisi ir knygos iliustruotoja Sigutė Ach: „Tikiu, kad „Ežiukas rūke“ padės skaitytojams sugrįžti į save ir pasisemti paprastumo momentų… Viskas, kas genialu, yra paprasta… Tokia man atrodo ir ši knyga – geniali, todėl paprasta, visiems suprantama!“
Knygą „Ežiukas rūke“ redagavusi Danutė Ulčinskaitė įvertinta už Gražiausiai 2010 metais suredaguotas knygas. Ji yra ir kitų dviejų leidyklos „Nieko rimto“ apdovanotų knygų redaktorė.
Literatūrinių apdovanojimų šventę baigė Antano Gluskino vaikams skirtas spektaklis „Blusyno pasakojimai“, pastatytas pagal geriausio 2010 metų rašytojo vaikams ir paaugliams Gendručio Morkūno to paties pavadinimo knygą.
Į magišką pasakos pasaulį šį sekmadienį pasinėrė „Skalvijos“ kino centre susirinkę vaikų globos namų ir dienos centrų auklėtiniai bei vaikai iš daugiavaikių šeimų. Jiems „Skalvija“ dovanojo naujausio animacinio prancūzų filmuko „Eleonoros paslaptis“ seansą. Kartu su septynmečiu filmuko herojumi Natanieliu jie pasileido į nuotykių ir netikėtumų kupiną kelionę, kurioje susitiko su mėgstamiausiais pasakų personažais ir patyrė daug išbandymų.
Prieš seansą animacinių filmukų ir pasakų herojų tema kartu su vaikais improvizavo jaunų aktorių trupė „IMPRO 241“. Vaikai pamatė neįprastą transformerį iš Marso, net dvi „Miegančiąsias gražuoles“, susitiko su šauniaisiais „Simpsonais“, Karlsonu, kuris gyvena ant stogo, ir kitais pasakų veikėjais.
„Man patiko, labai patiko ir vaidinimas, ir filmukas. Norėčiau pasižiūrėti jį dar kartą“, – tikino aštuonerių metų Greta iš 1-ųjų sostinės vaikų globos namų.
„Labai smagu, kad vaikai turėjo tokią progą išeiti iš globos namų, pamatyti ne tik filmuką, bet ir jaunų aktorių improvizacijas, taip praplėsti savo akiratį. Visada džiugu matyti laimingus besijuokiančius vaikus“, – kalbėjo Vilniaus vaikų globos namų „Gilė“ socialinė darbuotoja Solveiga Švedienė.
Pernai prancūzų režisieriaus Dominique Monféry sukurtas animacinis filmukas „Eleonoros paslaptis“ pasakoja apie ką tik pirmąją klasę baigusį Natanielį, kuris vis dar neišmoko skaityti. Dėl šios priežasties berniukas neapsidžiaugia, kai jo ekscentriškoji teta Eleonora palieka jam raktą nuo didžiulės bibliotekos. Tačiau kartą Natanieliui beklaidžiojant bibliotekoje atsiveria nepaprasta paslaptis – visi knygose vaikų literatūros herojai atgyja ir paprašo berniuką pagalbos.
„Kai kurie į „Eleonoros paslapties“ seansą susirinkę vaikai prisipažino, kad tai buvo jų pirmoji išvyka į kino teatrą. Labai džiugu, kad ji prasidėjo nuo šio filmuko, skatinančio vaikus skaityti ir dažniau apsilankyti spalvingame, stebuklų kupiname pasakų pasaulyje“, – džiaugėsi „Skalvijos“ edukacinių programų koordinatorė Goda Sosnovkienė.
Prancūzų animacinį filmuką „Eleonoros paslaptis“ nuo spalio 3 d. “Skalvijos“ kino centre galės išvysti ir kiti vaikai. Šį sekmadienį, spalio 3 d., įvyks „Eleonoros paslapties“ premjera. Ta proga „Skalvijos“ kino centras kviečia vaikus ir jų tėvelius į leidyklos „Nieko rimto“ organizuojamą vaikiškų knygų mugę. Jos metu vyks ir nemokamos pasakų knygelių dirbtuvės – vaikai galės patys nusipiešti, o vėliau ir suklijuoti knygeles su mėgstamiausiais pasakų herojais.
Jaunosios kartos dailininkė, knygų vaikams autorė Lina Žutautė puikiai žinoma savo mažiesiems skaitytojams. Ji yra išleidusi jau spėtas vaikų pamėgti, pačios autorės iliustruotas knygeles vaikams apie „Kakę Makę ir Netvarkos nykštuką“ bei „Du paršelius“. Pasak Linos, piešti knygas vaikams ji pradėjusi visiškai atsitiktinai.
„Piešti vaikams nuo vaikystės tikrai nenorėjau – iš tiesų tai net neįsivaizdavau, kad užaugus galima piešti vaikams. Man atrodė, kad užaugus reikia būti gydytoja arba siuvėja, na, dar mokytoja. O kaip atsiranda knygos ir piešiniai jose? Man turbūt atrodė, kad jie tiesiog atsiranda, ir nėra čia reikalo dėl to smarkiai sukti galvos. Labiau norėjau kurti animacinius filmus. O pradėjau piešti gal ir atsitiktinai, nors tikiu, kad atsitiktinumų nebūna“, – sako L. Žutautė.
Kaip tapote vaikų knygelių autore, kas pastūmėjo?
Gal ir keistai nuskambės, bet turiu būti dėkinga ekonominei krizei. Nutiko taip, kad keli užsakymai buvo atšaukti, naujų nebebuvo, taigi tarsi liko tik liūdnai žiūrėti pro langą arba krapštyti nosį. Bet, žinia, nosį krapštyti negražu, o ilgai žiūrėti pro langą pabosta, taigi nusprendžiau, kad reikėtų pabandyti įgyvendinti vieną seną savo svajonę – sukurti paveikslėlių knygą. Juolab kad turėjau puikios medžiagos – kas vakarą turėjau sukurti po vieną naują istoriją savo sūnui. Buvom taip susitarę.
Tapti vaikų dailininke – drąsus žingsnis, kaip jį vertino aplinkiniai?
Ar tai drąsus žingsnis, tikrai nesvarsčiau. Be to, juk nebuvo taip, kad vieną dieną einu į darbą, o kitą jau visiems pareiškiu, kad nuo šiandien tampu dailininke. Tai atėjo palaipsniui. Be to, visada sau kartojau, kad per savo gyvenimą žmogus daugiausia laiko praleidžia darbe, todėl būtų tikras gyvenimo švaistymas dirbti tai, kas nemiela. Pasirodo, tai kartodavau ne tik mintyse, bet ir garsiai, todėl vyras su tuo susitaikė daug anksčiau, nei tai nutiko. Ir, žinoma, visada mane palaikė.
Ar nebuvo baisu, kad nepasiseks ar kad nukentėsite finansiškai tapusi vaikų dailininke?
Kiek pamenu, tai pradžioje kažkodėl nė karto nesusimąsčiau apie pinigus. Matyt, dėl to, kad tiesiog džiūgavau atsikračiusi nuobodaus darbo. O paskui buvo visko – bet tikrai nė kartelio nepasigailėjau. Manau, drąsos egzaminą išlaikiau. Iš tiesų baisiausia buvo ne dėl finansinio saugumo, o dėl to, ar man tikrai pavyks. O dabar kuo puikiausiai gyvenu iš kūrybos.
Kokia buvo jūsų pirmoji knyga, kokia paskutinė? Kuri geresnė?
Pirmoji mano iliustruota grožinės literatūros knyga buvo G. Morkūno „Grįžimo istorija“. Kai gavau pasiūlymą ją iliustruoti, supratau, kad pagaliau svajonės pildosi. Geras jausmas! Paskutinės dar nesukūriau. Ji turėtų būti po kokių 15–20 metų. Tada ir pasakysiu, kuri geresnė!
Kokia apskritai jūsų mylimiausia knyga, kurią pati sukūrėte?
Mylimiausia turbūt ta, kuri dar bus sukurta. Taip jau nutinka, kad tuo metu, kai rašau ar iliustruoju knygą, visa esybe įsijaučiu į tai, ką darau, o kai padarau, tarsi belieka tik stebėti rezultatą iš šono. Aišku, metams bėgant keičiasi piešimo technika, ieškau kažko naujo, įdomesnio, galvoju, kaip geriau pateikti tai, ką aš įsivaizduoju, todėl paskutines knygas myliu labiau nei senesnes. Čia, matyt, kaip šeimoje – pirmas vaikas visada bus pirmas, bet jis taip pat ir sulauks daugiausia kritikos, o paskutinis – pagrandukas – visada bus mieliausias iš visų. Taigi, lauksiu pagranduko.
Kaip gimsta jūsų knygos, iš kur semiatės įkvėpimo?
Įkvėpimo labai neieškau. Idėja knygai ateina tiesiog savaime. Kitaip sakant, perfrazuoju vieną rusišką patarlę: ką matau – tą ir vaizduoju. Tiesa, seniai pastebėjau, kad daug dalykų matau šiek tiek kitaip, todėl toli neieškoti nereikia – užtenka pamatyti kokią komišką situaciją, nugirsti juokingą pokalbį arba priimti nestandartinį sprendimą, ir žiūrėk – jau galvoje atsiranda koks vaizdelis su nauju personažu. Manau, viena svarbiausių žmogaus savybių yra fantazija, ir ji svarbi visiems: ir menininkams, ir matematikams, ir namų šeimininkėms. Jei mokėsime ja tinkamai naudotis, gyvenimas tikrai taps geresnis ir linksmesnis.
Kaip atsirado „Kakė Makė ir Netvarkos nykštukas“ bei „Du paršeliai“? Ar šie personažai turi prototipus?
Kakę Makę sugalvojo mano sūnus Karolis. Apie ją sukūriau begalę istorijų – ekspromtu kūriau kas vakarą po pasaką. Ko tik ji nedarė?! Ir su milžinu kariavo, ir į kosmosą skrido, ir pyragus kepė, ir su pabaisomis draugavo. Žodžiu, tokia mergaitė, apie kurią būtų įdomu klausytis berniukui. Bepasakodama pajutau, kad kartais tos istorijos išeina visai įdomios ir netikėtos, todėl kelias užsirašiau. Taip ir atsirado Kakė Makė. Konkretaus prototipo ji neturi, tik languotos kelnės visai tokios pat, kokias aš turėjau vaikystėj – jos buvo pačios mėgstamiausios. Tik be užrašo „Kakė Makė“.
O paršelius sugalvojau pati, plaudama indus. Matyt, nuobodus darbas mane visada verčia ieškoti ko nors netikėto, kokių nuotykių ir linksmybių. Tokie ir tie paršeliai – nenustygstantys vietoje, išradingi ir išdykę. Visai kaip paprasti vaikai. Ir visai kaip vaikams, jiems reikia mamos, nesvarbu, ką veiktų visą dieną.
Ar kurti knygas padeda šeima, kitos vaikų knygos, kurias galbūt skaitėte vaikystėje?
Būna visaip. Pagrindinė knyga, kuri tarsi svarbiausias atskaitos taškas, yra Vytautės Žilinskaitės „Kelionė į Tandadriką“ kartu su S. Eidrigevičiaus iliustracijomis. Ji turbūt padarė lemiamą darbą, kad dabar esu tuo, kas esu. Ją pavartau mažiausiai kartą per mėnesį.
Kokių sulaukiate atsiliepimų apie savo knygeles iš skaitytojų, gal yra kokių neįprastų?
Ypač džiugina tie atsiliepimai, kuriuose mamos pasakoja, kaip vaikas visą dieną ar savaitę negali išsiskirti su mano knyga ir net su ja miega. Gaunu laiškų ir su tokiais prašymais – ką daryti, mano vaikas visai nebijo Netvarkos nykštuko, padėkite! Tada atsakau, kad to nykštuko ir nereikia bijoti, juk jis ne koks pabaisa. Geriausia su juo susidraugauti ir taikiai susitarti. O prajuokino toks atsiliepimas – kai dingus fotoaparatui namuose vaikas beveik įtikino mamą, kad šį išsinešė Netvarkos nykštukas. Aš ir pati kartais taip pagalvoju, kai po skalbimo skalbyklėje būtinai trūksta vienos kojinės. Bet greičiausiai tai kokio Skalbimo nykštuko darbas.
Ką veikiate šiuo metu, su kokiais projektais dirbate?
Šiuo metu iliustruoju kelias knygas, viena kurių bus apie Kakės Makės ausis.
Kokie ateities planai, ko vaikai gali tikėtis artimiausiu metu?
Na, jie tikrai gali tikėtis, kad aš dar ilgai nemesiu savo darbo, neemigruosiu ir būtinai sugalvosiu ką nors labai linksmo!
Urtė Maskuliūnaitė, literatūros pasaulyje žinoma Urtės Uliūnės vardu, dievina vasarą, tačiau nevalgo ledų. Ji nuolat klausosi muzikos, mėgsta keliauti ir propoguoja studentišką gyvenimo būdą. Kas dar? Ogi ši jauna, 21 metų, mergina jau yra išleidusi dvi knygeles vaikams.
Dar Urtei mokantis mokykloje parašyta knygelė „Miegančios boružės“ pelnė jaunajai rašytojai reikšmingiausios 2007 metų debiutantės vardą. Praėjusiais metais išleistas antrasis jos pasakų rinkinys – „Kitokia svirplelio diena“ – buvo pripažintas Geriausia 2010 metų pasakų knyga. Kalbamės su Urte apie jos geriausius draugus – knygas, vaikiškas svajones, pievų gyventojus ir kt.
Urte, papasakok, dėl ko tu kas rytą lipi iš lovos? Kas tave kasdien džiugina?
Šiuo metu gyvenu studentų bendrabutyje, kur gyvenimas tiesiog verda. Mane nuolat supa nuostabūs žmonės, su kuriais net pačią niūriausią dieną susigalvojame neįtikėčiausių mažų džiaugsmelių. Dažnai pasvarstome, jog galėtume rašyti romaną apie bendrabučio gyventojų nuotykius. Galbūt jis netgi taptų itin skaitomu (šypsosi).
Be filologijos mokslų, krūvos draugų, mano gyvenime labai svarbūs – J. Harris, F. Dostojevskis, E. M. Remarkas, E.Hemingway’us , M. Proust’as, K. Brooksas, R. Dahlas, A. A. Milne’as, H. Ch. Andersenas, A. Lindgren, J. K. Rowling, Dž. R. R. Tolkinas ir daugybė kitų. Tai mano mėgstamiausi rašytojai.
Pastaruoju metu mane be galo įkvėpia susitikimai su mažaisiais skaitytojais. Nekantriai laukiu kiekvieno pasimatymo su jais.
Kokią save prisimeni vaikystėje?
Vaikystėje buvau keistuolė. Skaičiau be galo, be galo daug. Mano mama sugalvojo visas mano perskaitytas knygas „suregistruoti“. Dar ir dabar namuose turiu sąsiuvinį „Urtės Maskuliūnaitės perskaitytos knygos”. Ten jų paminėta kažkur 300. Labai mėgdavau pasakas. Kol dar nemokėjau skaityti, man jas sekdavo tėtis ir senelis.
Gal pameni knygą, su kuria užaugai?
Taip, tai buvo „Hario Poterio“ knygos. Nuo jų tiesiog negalėdavau atsiplėšti. Atsimenu – mama parnešdavo naują dalį iš knygyno ir Urtė dingdavo, siautėdavo Hogvartse su Vizliais, Akilanda ir Hagridu (šypsosi).
O kada pradėjai rašyti? Juk tau būtant 16-os, pasirodė pirmoji tavo knygelė…
Rašyti pradėjau labai anksti, gal 12 metų. Iš pradžių kurdavau išties grafomaniškus romanus. Prirašydavau storus sąsiuvinus ir, atsimenu, nė nepasidomėdavau, ką rašiau ankstesniame puslapyje. Rašymas vaikystėje man buvo pats nuostabiausias žaidimas. Laikui bėgant, į kūrybą pradėjau žiūrėti daug atsakingiau. Kiekvienais metais dalyvaudavau Šiauliuose organizuojamame konkurse „Laiškas Hansui Christianui Andersenui“. Po truputį tobulėjau. Kartais pati negaliu patikėti, kad esu dviejų knygų autorė.
Tavo pasakų veikėjai – pievų gyventojai, įvairūs vabaliukai… Papasakok mums daugiau apie juos.
Taip, mano abiejų pasakų knygų veikėjai – patys mažiausi padarėliai – vabaliukai, varlės, rupūžės, žuvys ir taip toliau. Jų pasaulėlis labai primena mūsų, žmonių kasdienes aktualijas. Iš tiesų, jie ir yra žmonės, tik kitokie. Mažesni ir sunkiau pastebimi. Juos visus sieja – nelaiminga meilė, draugystė, neprotinga puikybė, užuojauta, ištikimybė ir t. t. Kiekviena pasaka turi mažiau ar daugiau paslėptą moralą ir kalba apie tam tikras vertybes. Manau ir tikiuosi, jog kiekvienas čia gali atrasti sau ką nors artimo.
O kur sutinki savo knygų personažus? Galbūt jie vaikšto su tavimi Vilniaus gatvėmis, sėdi paskaitose, namie, lydi tave sapnuose ir pan.?
Žinoma, jie nuolatos supa mane. Ir ne tik mane, bet ir visus aplinkinius. Tik gal mes neatkreipiame į tai dėmesio.
Mano pasakų personažai dažniausiai atsiranda visai netyčia. Jie turi tiek mano pačios, tiek man artimų žmonių bruožų. O kai kurios istorijos netgi yra paremtos pačiais tikriausiais faktais. Kartą vienas garsus rašytojas pasakė, jog svarbiausios rašytojo savybės yra būti geru melagiu ir vagimi. Išties, taip ir yra. Juk mes nuolatos dairomės aplinkui, ieškodami idėjų. Ir tos idėjos gali ateiti iš bet kur – nugirsto pokalbio, laikraščio antraštės ar sveikinimų koncerto.
Ar pievų gyventojai renkasi vietą, kur gali apie juo rašyti pasakas? Kalbu apie kūrybinę aplinką…
Dažniausiai rašau vasarą, sodyboje. Išsinešu stalą į pievą ir pradedu. Parašau, tada atsigulu ant žolės, pailsiu. Pasiklausau žiogų čirpimo. Kartais viena pasaka susikuria per geras dvi valandas, prie kitos tenka sėdėti ištysą savaitę. Vasara neabejotinai yra tinkamiausias laikas rašyti pasakas apie mažuosius pievų gyventojus.
Tavo parašytos pasakos keliauja pas kalbos redaktorę, kuri tvarko tekstus, o dailininkė, juos skaitydama, kuria iliustracijas tavo būsimai knygai. Koks vaidmuo atitenka vaikų knygos iliustratoriams?
Vaikiškai knygai iliustracijos yra itin svarbios. Jos nuolatos „bendradarbiauja“ su tekstu. Vaikui šimtą kartų įdomiau skaityti pasakas, kai jis mato piešinius. „Miegančioms boružėms“ iliustracijas kūrė Sigutė Ach, o „Kitokiai svirplelio dienai“ Irmina Dūdėnienė. Tai nepakartojamos dailininkės, kurių iliustracijos tiesiog spinduliuoja šviesą ir šilumą.
Žinau, kad kartu su leidykla „Nieko rimto“ dalyvavai kovo pabaigoje vykusioje Bolonijos vaikų knygų mugėje. Kokių įspūdžių parsivežei?
Bolonijos knygų mugėje buvau sužavėta Lietuvos dailininkų iliustracijų stendu. Jis atrodė išties profesionaliai, prabangiai ir džiugino akį. Labai džiaugėmės matydami, kad prie iliustracijų nuolatos būriuojasi žmonės ir grožisi išties nuostabiais piešiniais. Esu tikra, kad Lietuva šioje knygų mugėje nė kiek nenusileido kitoms šalims.
Taip pat sužavėjo ir kitų šalių stendai, kurių buvo devynios galybės. Mugė buvo tokia didelė, kad net neužteko laiko jos visos apžiūrėti. Labai smagu, kad skiriamas toks dėmesys vaikų literatūrai. Kiekvienas suaugęs žmogus turėtų užaugti skaitydamas vaikiškas knygas.
Kalbino Dovilė Raustytė
Metų pradžioje pasižadame būti geresni, tolerantiškesni, sveikiau maitintis ir daugiau sportuoti, aplankyti tolimus draugus ir pagaliau pradėti gyventi svajonių gyvenimą. Knygų pasaulio žmonės jau svajoja apie naujus leidinius, knygų muges ir privalomų perskaityti kūrinių sąrašus. Leidykla „Nieko rimto“ taip pat sau ir savo draugams duoda daug knygiškų pažadų, bet šįkart – tik apie vieną jų.
Vaikų knygų leidykla „Nieko rimto“, šį mėnesį išleidusi trečiąją serijos „Aš skaitau!“ knygą, bando įrodyti, kad įtvirtinti skaitymo įgūdžius kuo puikiausiai gali padėti ir ragana.
„Aštuntą prie laivo“ pagal sumanymą yra knyga vaikams. Nuo aštuonerių iki gerokai daugiau, jei skaitys patys, nes teksto ne taip mažai. Tiks ir jaunesniems, jei jiems bus skaitoma. Mat Jörgo Mühle iliustracijos – neįtikėtinai šmaikščios ir gyvybingos. Jo piešti pingvinukai šoka, pykstasi, kremtasi ir džiūgauja lyg tikri. Kas, kad nespalvoti, iš paprastučių linijų atgiję. Į juos žiūrėti norisi ir pačios knygelės neskaitant.
Didžiausias rašytojo kūrybos įvertinimas – Nobelio premija. Deja, vaikiškų knygų kūrėjai jos paprastai negauna. Tačiau vietoj Nobelio premijos jie turi savą įvertinimą, prilygstantį svarba ir garbingumu. Tai – Hanso Christiano Anderseno premija, teikiama kartą į dvejus metus. Vaikų literatūros leidykla „Nieko rimto“ jau septynerius metus leidžia knygų seriją „H. Ch. Anderseno medalis“ ir pristato geriausius pasaulio kūrinius jauniesiems Lietuvos skaitytojams. Šį mėnesį serija pasipildė nauja knyga – Davido Almondo „Mano tėtis – skrajūnas“.
Vaikiškų knygų leidykla „Nieko rimto“ šių metų Knygų mugėje pristatė naują knygų seriją „Aš skaitau!“, kuri bus skirta besimokantiems skaityti vaikams. Šios serijos pirmoji knyga „Katinėlis Juodis. Smagiausias žaidimas“ puikiai tiks mažiesiems, kurie dėlioja pirmuosius žodžius, ir iš kitų išsiskirs tuo, kad bus atspausdinta didžiosiomis raidėmis. Leidykla teigia, kad serija „Aš skaitau!“ yra puiki išeitis tėvams, ieškantiems kokybiškų ir specialiai mokymuisi skaityti skirtų knygelių vaikams.
Ko gero visi turime mylimus knygų personažus, su kuriais mielai pažaistume. Juk būna, tiesa? Ir tas žaidimai turėtų būti toks, kuriame reikėtų pasitelkti kuo daugiau savo gabumų. Nepamirškime vaikų, kurie jau nori tokių žaidimų, kuriuose jie galėtų išbandyti visus savo sugebėjimus, pradedant reakcija, baigiant loginiu mąstymu. Žaidimo „Mano draugai“ personažas krokodiliukas, skraidanti knyga, Кatytė Piksė ir kiti draugai – tai jau pažįstami ir mylimi dailininko ir rašytojo Kęstučio Kasparavičiaus herojai, kurie šįkart kviečia susitikti kortiniame žaidime, kuris skatina skaityti, draugauti su knygomis, jas pažinti. Kortų herojai atkeliavo iš autoriaus knygų. Žiūrėdami į pavyzdines kortas, žaidėjai sudaro herojų grupes ir renka „draugų būrius“, kad laimėtų taškus. Kiekvienas stengiasi pademonstruoti savo pastabumą, reakciją ir loginį mąstymą. Tai linksmas ir įdomus žaidimas, įtraukiantis ne tik vaikus, bet ir kitus šeimos narius.