Search Results for: "kolekcininkas"
Pietų pertraukas ir penktadienio vakarų linksmybes jie iškeičia į paieškas. Jų artimieji šią aistrą geriausiu atveju traktuoja tai kaip silpnybę, ir nieko keisto: birofilija, skripofilija, bonistika – skamba it diagnozė. Tačiau iš tiesų tai – pomėgiai, kelios iš galybės kolekcionavimo rūšių.
Pakako vos kelių vasariškai šiltų dienų, kad Vytauto Didžiojo universiteto botanikos sodo parke Kaune viena po kitos sužystų per dvi dešimtis ankstyviausiųjų tulpių rūšių ir veislių. Veržlia ryškių spalvų banga prasideda bene lankomiausias ne tik kauniečių, bet ir svečių iš visos Lietuvos tulpių žydėjimas: šiemet jų romantiškoje, dar grafo J. Godlevskio laikais suformuotoje, Aukštosios Fredos dvaro parko saloje prisodinta kaip niekad daug – per 9 arų plote puikuojasi visų 15 grupių tulpių, netoli pusės tūkstančio rūšių ir veislių.
Vienas mylimiausių Lietuvos atlikėjų A. Mamontovas netrukus ir vėl įžiebs ugneles savo gerbėjų akyse. Būtent taip – „Degančios Akys“ – vadinsis šiuo metu jau įrašinėjamas naujas studijinis albumas bei birželio 23 d. startuosiantis koncertų po atviru dangumi turas.
Supermanekenė Kate Moss atskleidė, kad paukštelius vaizduojančias tatuiruotes ant jos strėnų sukūrė velionis britų dailininkas Lucianas Freudas.
Prancūzų specialistai aptiko Antuano de Sent-Egziuperi (Antoine de Saint-Exupery) knygos „Mažasis princas” originalų rankraštį, praneša laikraštis „Le Figaro”.
Juodraštį surado privatus kolekcininkas, nė neįtaręs esąs tokios vertybės savininkas. Nustatyti rankraščio autorystę padėjo aukciono namų „Artcurial” bendradarbiai. „Mažojo princo” juodraštis įvertintas 40-50 tūkst. eurų (140-175 tūkst. Lt) – dešimt kartų daugiau negu rašytojo autografai. Rankraštis bus parduodamas gegužės 16 dieną.
A. de Sent Egziuperi ne kartą perrašinėjo „Mažąjį princą”. Galutinis šios pasakos variantas buvo publikuotas 1943 metais. Surastas rankraštis gali būti datuojamas 1941 metais, jame – nepublikuoti 17-asis ir 19-asis knygos skyriai.
Juodraštyje kalbama apie Mažojo princo apsilankymą Žemėje – septintąją jo klajonių planetą. „Jei mes surinksime visus šios planetos gyventojus: baltus, geltonus, juodus, vaikus, senelius, moteris ir vyrus, neaplenkdami nė vieno, visa žmonija sutilps Long Ailende”, – rašė A. de Sent Egziuperi.
Salos, kurios dalį užima Niujorko miestas (JAV), paminėjimas, ekspertų manymu, įrodo, kad būtent ten buvo kuriama pasaka.
„Mažasis princas” – populiariausias A. de Sent-Egziuperi kūrinys. 1999 m. prancūzų laikraštis „Le Monde” šią knygą „100 amžiaus knygų” sąraše iškėlė į ketvirtąją vietą.
Simboliška, kad būtent Saarlande – mažiausioje Vokietijos žemėje – yra mažiausių pokarinių automobilių muziejus. Tačiau įspūdingos kolekcijos savininkas , 68 metų Stefanas Voitas, tvirtina, kad mažus automobilius sugalvojo kolekcionuoti dėl paprasčiausio praktiškumo: esą tokia kolekcija užima kur kas mažiau vietos, nei jos pareikalautų didelių automobilių kolekcija.
Seniai nebegaminami linksmų spalvų „Goggo“, „Messerschmidt“, „ Zündapp“, „Gutbrod“ mažieji modeliai, miniatūriniai motoroleriai – S. Voito kolekcijoje yra daugiau nei 50 retų egzempliorių.
Pirmąjį keturratį mažylį vokietis nusipirko dar prieš 20 metų – tai buvo mažasis „Messerschmitt Kabinenroller“. Vėliau jis vis labiau domėjosi mažųjų automobilių istorija ir vieną po kito kaupė unikalios kolekcijos egzempliorius.
Žodis „maža“ tinka ir kalbant apie šių automobilių kainą. „Spiegel“ kalbintas S. Voitas prisipažino, kad už sumą, kokią jis išleidžia vienam senoviniam automobiliui, „Porsche“ ar „Mercedes“ kolekcininkas neįpirktų net šių automobilių sparno.
Iš pradžių S. Voitas stengėsi kolekcionuoti tik tuos automobilius, kurie buvo gaminami Vokietijoje ir tik iki 1965 m. Tačiau vėliau jis savo kriterijus išplėtė, ir dabar jo kolekcijoje yra mažųjų automobilių, gamintų Italijoje, Anglijoje, Nyderlanduose, Austrijoje bei JAV.
Privati kolekcija nėra nuolat atvira visiems norintiesiems – dėl vizito su S. Voitu būtina susitarti iš anksto. Tačiau kolekcininkas tikina noriai įsileidžiantis besidominčius mažųjų automobilių istorija ir pats aprodantis savo kolekciją.
Vokiečių menininkas Martinas Heukeshovenas garsėja seovinių miniatiūrinių automobilių kolekcija. Jis, konstruodamas modelius, naudoja pačias įvairiausias dalis: cilindrus, fotoaparato ir rašomosios mašinėlės dalis ir pan.
Garsiausių praėjusio amžiaus Paryžiaus mados namų kūrinių parodą Vilniuje ketvirtadienį pristato mados istorikas, kolekcininkas Aleksandras Vasiljevas.
Įspūdingoje parodoje „Nuo mini iki maksi. Septintojo dešimtmečio mada” Taikomosios dailės muziejuje – per septyniasdešimt praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio suknelių, kostiumėlių, daugiau kaip 200 aksesuarų, parodos fone – per 60 išdidintų mados fotografijų.
„Visa paroda skiriama permainingai septinto dešimtmečio madai ir pristato retus garsiausių kūrėjų aukštosios mados drabužius. Parodoje galima pamatyti itin prabangių modelių, sukurtų 1960 metais, taip pat 1963-1968 metų futuristinės mados, formomis ir spalvomis orientuotos į kosmosą, pavyzdžių, sukurtų iš metalizuotų audinių, puoštų metalo detalėmis.
Prasidėjęs karas Vietname pakeitė mados kryptį – į madą atėjo hipių pamėgti Indijos, Nepalo, Maroko folkloro kostiumus primenantys drabužiai ir Rytų tautų gyvensena besižavintis stilius, psichodeliniai suknelių raštai. Po 1968 metų pavasarį Paryžiuje įvykusios studentų revoliucijos garsiausieji mados namai prarado dalį nuolatinių klientų, paplito pigūs drabužiai, vyrų ir moterų stilius suvienodino vadinamoji „unisex” mada.
A. Vasiljevo kolekcijos parodoje po senojo Arsenalo skliautais galima pamatyti originalius garsiųjų Paryžiaus mados salonų rūbus – kostiumėlius, sukneles, apsiaustus, paltus, taip pat to meto mados galvos apdangalus, avalynę, papuošalus, aksesuarus.
Tarp išskirtinių eksponatų – legendinės Majos Pliseckajos kostiumėlis, kurį primabalerinai padovanojo pati Koko Šanel (Coco Chanel), taip pat Holivudo kino aktorių, tarp jų – Loren Bakal (Lauren Bacall) dėvėtos suknelės, buvusios JAV pirmosios damos Žaklin Kenedi (Jacqueline Kennedy) asmeninio dizainerio sukurta suknelė ir kt.
Parodų lankytojai jau turėjo progos Vilniuje pamatyti ne vieną įspūdingą A. Vasiljevo parodą: „Karalienės Viktorijos laikų mada”, „Art deco stilius (1918-1939)”. Taikomosios dailės muziejuje vis dar veikia paroda „Du mados šimtmečiai”, kurioje žymusis menininkas rodo itin retus 1820-1940 m. moterų kostiumus ir daugybę moterims bei vyrams skirtų aksesuarų, parodą papildo fotografijos, grafikos ir tapybos darbai.
Paroda Vilniuje perkelta iš Rygos dekoratyvinio meno ir dizaino muziejaus ir veiks visus metus, o vėliau keliaus pas Venecijos (Italija) žiūrovus.
Kruopščiai parengtą parodą „Du mados šimtmečiai” penktadienį Vilniuje pristatęs mados istorikas ir kolekcininkas Aleksandras Vasiljevas sako, kad surinkti dešimtis tūkstančių senovinių suknelių, kostiumų ir aksesuarų kainuoja ne tik didelius pinigus, bet ir daug valios pastangų, tačiau rezultatas atperka visus sunkumus.
Idėją Vilniuje įkurti pirmą ir didžiausią Rytų Europoje mados muziejų puoselėjantis A. Vasiljevas trečioje savo kolekcijos parodoje Lietuvoje pristato per šešiasdešimt 1820-1940 metų istorinių kostiumų, daugiau kaip 600 aksesuarų, fotografijų, grafikos ir tapybos darbų, taikomosios dailės kūrinių. Naujosios parodos akcentai – 1900-1945 metais sukurtų nuotakų suknelių paradas ir istorinė Lietuvos mados fotografija.
Visus metus veiksianti paroda, pasak A. Vasiljevo, nebus statiška ir iki šių metų pabaigos gerokai išsiplės – čia bus eksponuojama mada nuo baroko laikotarpio iki pat XX a. pabaigos. Spalio mėnesį į Vilnių iš Rygos turėtų atkeliauti dar viena šios kolekcijos paroda „Nuo mini iki maksi”.
Iki šiol Vilniuje A. Vasiljevas surengė karalienės Viktorijos laikų ir „art deco” stiliaus mados parodas, kurios, pasak kolekcininko, buvo gausiai lankomos ir liudija, kad ir dvidešimt pirmajame amžiuje visuomenė, ypač moteriškoji jos dalis, labai domisi mados istorija.
Naujausioje parodoje daugiau kaip pusė eksponatų – dar nematyti ankstesnėse parodose, o pačios vertingiausios suknelės ir aksesuarai šįkart apsaugoti stiklu, mat, pasak kolekcininko, lankytojai neatsispiria pagundai pačiupinėti trapius istorinius mados liudininkus.
Parodą iliustruoja padidintos antikvarinės nuotraukos iš privačių A. Vasiljevo rinkinių, akvarele ir aliejiniais dažais nutapyti paveikslai, įvairių laikotarpių portretai, puikiai atspindintys įvairių metų mados tendencijas.
Plačiai pasaulyje žinomas mados istorikas, teatro dailininkas, kolekcininkas, lektorius A. Vasiljevas sako, kad pirmąją istorinę devynioliktojo amžiaus suknelę iš pirklių šeimos palikuonių nusipirko būdamas šešiolikos metų Rusijoje, kurioje gyveno iki persikeldamas į Paryžių.
„Rusijoje iki šiol vyrauja pagoniškas paprotys išmesti mirusiųjų artimųjų drabužius, todėl labai mažai istorinių kostiumų išsaugota. Socializmas – pagrindinis istorinio kostiumo priešas, nes žmonės gyveno ankštuose butuose, neturėjo kuo apsirengti, todėl persisiūdavo senus apdarus. Daugiausia istorinės mados reliktų galima rasti Didžiojoje Britanijoje ir JAV, kur rengiami didžiuliai istorinių drabužių išpardavimai, ypač bankrutavus muziejams”, – pasakoja kolekcininkas.
Jis pripažįsta, kad tokiai didelei kolekcijai sukaupti būtina turėti didelį kapitalą, mat ypač daug kainuoja sukneles išsaugoti, jas restauruoti, pervežant sumokėti muito mokesčius ir kita.
„Aistra kolekcionuoti gali būti tik turint finansinių galimybių. Surinkti tai, ką matote, reikalauja didelių valios pastangų, bet rezultatas labai malonus”, – pripažįsta A. Vasiljevas.
„Nors šioje parodoje pristatomi drabužiai iš Anglijos, Prancūzijos, Italijos, Rusijos, JAV ir kitų šalių, tačiau Lietuvos didmiesčių turtingi miestiečiai tikrai vilkėjo panašius rūbus, taigi ši paroda – ir Lietuvos kultūros istorijos dalis”, – teigia A. Vasiljevas, kviečiantis pasižiūrėti, kaip rengėsi senieji Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio gyventojai.
Paroda „Du mados šimtmečiai” Taikomosios dailės muziejuje lankytojų lauks iki 2012 m. rugsėjo 9 dienos.
Naujoje Zelandijoje rasta pirmoji Alfredo Hitchcocko filmuota medžiaga, praneša BBC. Garsus britų režisierius buvo 24 metų amžiaus, kai 1923-iaisiais sukūrė begarsį filmą „Baltasis šešėlis”. Vėliau jis sukūrė daug garsių filmų, tarp „Psichopatą”, „Paukščius” ir „Į šiaurę per šiaurės vakarus”.