Search Results for: "l. frank baum"
Lapkričio pradžioje prasidėjo kasmetinė leidyklos „Nieko rimto“ ir Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondo organizuojama kalėdinė akcija, kurios metu paramos sulaukia kaimo vietovių mokyklos ir vaikų globos namai. Kaip ir kasmet, akcijos metu pasirodo specialus knygos leidimas. Šiemet ši knyga – Franko L. Baumo „Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“.
Jungtinės Amerikos Valstijos ilgai laikytos neišsenkančių galimybių šalimi. Tačiau dabar amerikietiška svajonė daugeliui tapo košmaru. JAV pagaliau suvokė, kokia trapi yra sėkmė ir kokia karti realybė. Jei supervalstybė negali rasti išeities iš krizės, bus sunku atsikvėpti viso pasaulio ekonomikai.
Kupini pesimizmo
JAV 2010 metais – sutrikusi ir išsigandusi šalis. Didžiosios kompanijos – vis dar pasaulinio lygio, tačiau dabar „Apple“ ir „Coca-Cola“, „Google“ ir „Microsoft“ investuoja į Aziją, kur pigi darbo jėga, rinka dar tik auga.
Kone pusė, 47 procentų amerikiečių jau netiki, kad amerikietiška svajonė vis dar reali. JAV, visada gyvenusi šiek tiek paranojiškomis nuotaikomis, dabar „praturtėjo“ nusivylimo, beviltiškumo ir pesimizmo nuotaikomis. Amerikiečiai visada tikėjo šalies sugebėjimu atsinaujinti, esą „prabudimas“ įmanomas bet kuriuo metu. Dabar 63 procentų amerikiečių netiki, kad jie galės išlaikyti dabartinį gyvenimo lygį.
Jei JAV toliau „grims“, tai turės įtakos globaliai ekonomikai ir pasaulinei politinei tvarkai. Ne kartą atsitiesti sugebėjusi šalis netiki, kad ir šį kartą jos laukia laiminga pabaiga. Mokesčių ir investicijų srityje vyrauja netvarka, nes 16 000 puslapių apimties Mokesčių kodeksas turi per daug spragų, o bendro solidarumo principas dalies amerikiečių galvose jau nedominuoja. Politinė sistema, kamuojama lobizmo ir visiškos neapykantos, jau neįgali pasiekti sprendimų nuoseklumo ar greitumo.
Keistai neracionali reakcija į orumo praradimą pirmiausia išsiskiria įniršiu. Žymi visuomenės dalis tiesiog nori grįžti į tariamai idilišką praeitį. Jie nerodo beveik jokių pastangų, ir smerkia sumanumą ir protą kaip elitinį ir neamerikietišką. Tarsi žmonės, medžiojantys lokius, galėtų rimtai tikėtis pirmauti pasaulyje. Demagogai išjudino neapykantą ir įniršį per televizijas. Ši amerikiečių dalis, vyraujanti daugumoje valstijų, neišmano globalizacijos ir tarptautinės darbo rinkos, nesiima nieko, tik rėkia. Jie nekenčia visko, kas nauja ir svetima.
Florida – kelias į niekur
„Obels žiedų kelias“ (Apple Blossom Drive) – dangaus žydrynės akligatvis pietvakarių Floridoje. Klimatas švelnus, tinkamas besigydantiems nuo artrito ir reumato. Ši Floridos gatvė turėjo būti tik viena maža JAV didybės dalis – vieta, kur asmeninės svajonės tapdavo didingos Amerikos istorijos dalimi.
Bet keleto dalykų trūksta. Žmonių ir namų. Brėžiniai paruošti, bet namų pamatai dar net nesupilti. „Apple Blossom Drive“, esantis Fort Myerso priemiestyje, yra kelias į niekur. Pensininkai, ištisus metus dirbę Mičigano gamykloje ar biure Niujorke, čia neatvyks. Tvarkingos gatvės ir išpuoselėta žaluma vis labiau panašėja pramonės griuvėsius Detroite.
7-ame XX a. dešimtmetyje jau du trečdaliai amerikiečių gyveno nuosavuose namuose. Siekta dar didinti tą skaičių. Pramonė ir bankai ėmėsi manipuliavimo tam, kad valdžia skatintų būsto pirkimą subsidijomis ir mokesčių lengvatomis, siekusiomis apie 100 milijardų JAV dolerių (72 milijardai eurų) per metus. Sklypų ir pastatų supirkėjai nusitaikė į švelnaus klimato valstijas – Kaliforniją ir Floridą. Lehigh Acrese, Fort Myerso priemiestyje Floridoje, tuomet buvo 15 000 namų, 2007-iais jų „pridyjo“ iki 28 000.
„Tai buvo beprotiška“, – sako Axelas Jakobeitas, Vokietijoje gimęs amerikietis, nekilnojamojo turto agentas ir investuotojas pietvakarių Floridoje. Kiekvienas spekuliavo nekilnojamu turtu, įskaitant sekretores, kontorų darbuotojus ir žmones, kurių pajamos per metus siekė 50 000 dolerių, o skolos siekė iki 1 milijono dolerių, mat jie pirkdavo ir parduodavo keletą būstų tuo pačiu metu. Viskas buvo gerai, kol jie nesiėmė šios veiklos.
Kadangi kainos krito, 11 milijonų būsto savininkų prasiskolino bankams daugiau, negu verta jų nuosavybė. Namai, kurie prieš 2 metus buvo pastatyti už 120 000 dolerių ir iki šiol nebuvo apgyvendinti, dabar nuvertėjo iki 80 000. Nedarbo lygis Floridoje išaugęs 12 procentų. Žmonės bėga, palikdami viską – ne tik svajones, bet ir baldus, raktus, o svarbiausia – skolas. Kiti pasiima viską – nuo tualetų iki kabelių.
Florida laikyta svajonių, vilčių išsipildymu, amerikiečių rojumi žemėje. Jau kelis dešimtmečius į valstiją kasmet persikeldavo nuo 200 000 iki 400 000 žmonių. Gyventojų vis daugėjo ir daugėjo – nekilnojamojo turto kainos augo, o tie, kurie ten jau buvo įsitvirtinę, svajojo apie didesnius namus ir net dar gražesnę ateitį.
Žmonės palieka šią valstiją. 2009 metais gyventojų populiacija sumažėjo iki 58 000. Dalis viduriniosios klasės, kažkada planavusios auksinius gyvenimo metus praleisti po palmėmis, dabar išsirikiavę eilėje prie sriubos. Floridos Pietvakarių pakrantės Lee rajone gyvena 80 000 žmonių, kuriems galą su galu sudurti būtini valdžios skiriami maisto talonai. Tokių – keturis kartus daugiau nei 2006 metais. Nedarbo lygis smarkiai išaugęs, ir tikėtis sugrįžtančios amerikietiškos svajonės tiesiog naivu.
Amerikiečiai dešimtmečius gyveno už finansinių galimybių ribos, visiškai ignoruodami galimą riziką. Nesustabdomai didėjantis mobilumas virto pasaulietine JAV religija. Svajonė buvo JAV varomoji jėga. Su Floridos, Holivudo ir „Goldman Sachs“ turtuolių pagalba į šalį pritraukta milijonai imigrantų.
Amerikiečiai ima suprasti, kad gyvenime gali būti ir nusivylimo apraiškų. Įsitikinimas, kad vertybiniai popieriai ir akcijų kursai tik kils, virto neįtikima fantazija. Manyta, kad kiekvienas žmogus turi teisę į nuosavus namuose, vėliau – į didesnius namus, antrą automobilį, o kažkada – ir į jachtą. Visa tai bliūkšta.
Svajonė – bliuškęs burbulas?
Amerikietiška svajonė – nieko daugiau, tik asmeninė nuosavybė, fetišas, kurį politikai, kultūra ir žiniasklaida garbino ir išpūtė nuo XX-ojo amžiaus pradžios. 32-asis JAV prezidentas Franklinas D. Rooseveltas, valdęs 1933–1945 metais, kartą yra pasakęs, kad namų savininkų šalis taps „nenugalima“. „Nuosavas būstas yra amerikietiškos svajonės pagrindas“, – tai ankstesnio prezidento George W. Busho (2001-2009) žodžiai. Paskutinis XX a. prezidentas Billas Clintonas (1993–2001) teigė, kad vienas iš svarbiausių jo prezidentavimo tikslų – 8 milijonai naujų būsto savininkų.
„Tikėjausi, kad amerikiečiai pakeis savo mąstymą, taps atsakingesni ir išleis tiek, kiek uždirba“, – teigia A. Jakobeitas.
„Politinės galvos“, Čikagos universiteto dėstytojo Raghuramo Rajano teigimu, sąmoningai pasirūpino, kad socialiai ir ekonomiškai žemiausią padėtį visuomenėje užimantys gyventojai būtų aprūpinti paskolomis su žemomis palūkanomis, kad jie pamirštų, jog pajamos „stagnuoja“. Esą gauti kreditą buvo lengva, o kai namų kainos pakilo, jie jautėsi turtingi, skolinosi ir leido daugiau. „Duonos ir žaidimų“ – šį metodą, pašnekovo teigimu, tiek kairiesiems, tiek dešiniesiems taikyti buvo lengviau nei investuoti į išsilavinimą ar sveikatos apsaugą.
Ekonomistų teigimu, kai valstybės skola pasiekia 90 procentų bendrojo vidaus produkto (BVP), šalis rimtai sunegaluoja. Žmonės prarado tikėjimą geresne ateitimi, stabdomos investicijos į kapitalą, vartotojai liaunasi pirkti, ir visa ekonomika stagnuoja. JAV tai pasireiškė antrąjį šių metų ketvirtį.
1987 – 2006 metais Federalinei rezervų sistemai vadovavęs Alanas Greenspanas dabar primygtinai siūlo apriboti skolinimąsi. Jo valdymo metu ekonomika atsikratė valstybinio reguliavimo, kompanijos valstybę ėmė laikyti ne partnere, bet priešininke. Laikai, kai mokesčiai pastoviai mažėjo, vertybinių popierių biržoje virė gyvenimas, ekonomikos liberalų vadinamas „išlaisvinimo era“. A.Greenspanui būnant valdžioje JAV išgyveno didžiausią ekonominį pakilimą istorijoje. Tai buvo ekonominis, politinis ir socialinis triumfas prieš socialistinį modelį. Per šį laikotarpį JAV BVP padvigubėjo. Išliko vienintelė problema – tai nebuvo tikra ir tvirta, o tik kurstoma per dideliu apsimetinėjimu ir naivumu apie nesibaigiantį augimą.
Kai A. Greenspanas atvyko į Vašingtoną 1967 m. kaip Richardo Nixono kampanijos patarėjas, vis dar gyvavo senasis „Naujasis kursas“ (New Deal). Rinką kontroliavo tokios didžiosios kompanijos kaip „General Motors“, „General Electric“ ir ITT. A.Greenspanas jautė, kad senoji tvarka per rami. Jis rėmėsi emigrantės iš Rusijos patirtimi. Tai Ayn Rand (Alisa Zinovyevna Rosenbaum), filosofė, rašiusi apie kolektyvizmo blogybes. „Tai, ką ji darė, turėjo priversti mane galvoti, kad kapitalizmas nėra vien efektyvus ir praktiškas, bet tuo pat metu jis ir moralinis“, – teigė A. Greenspanas.
Ronaldas Reaganas, tuomet dar tik augantis politikas iš Kalifornijos, tikėjo, kad vyriausybė nepajėgi išspręsti visų problemų, veikiau ji pati yra problema. Esą žmonės yra pavargę nuo neracionalių valdžios programų ir gerovės sukčių, jie pyksta dėl nuolat kintančių mokesčių, arogantiškų valdininkų ir pareigūnų, galvojančių kad visas žmonijos problemas išspręstų į juos metami pinigai“.
9-ojo dešimtmečio pradžioje konservatoriai pasinaudojo galimybe pertvarkyti šalį. Techninė pažanga įgalino įmones gaminti mažesnį kiekį ekonomiškai efektyviai ir taip patekti į rinkas, kurioje anksčiau dominavo didžiosios korporacijos. R. Reiganas pasinaudojo senosios tvarkos trūkumu išreguliuoti ekonomiką. Jis panaikino valstybės reguliavimą skrydžių, telekomunikacijų, laivybos, bankų ir komercinės aviacijos sritims, sumažino didžiausią mokestinę normą nuo 70 iki 28 proc.
Jungtinės Valstijos tapo radikalia, laisva, drąsiai į priekį einančia šalimi, ar bent tokia save laikė. Eksportuotojai iš viso pasaulio veržėsi į JAV rinką, pirmiausia Japonija, tada Kinija ir Indija. Finansų rinkos reglamentavimo panaikinimas kėlė palūkanas, akcijos virto finansine investicija. Mažmeninės prekybos centras „ Wal-Mart“ tapo didžiausia pasaulyje kompanija, pralenkdamas automobilių gamintoją „General Motors“. Naujosios tvarkos viešpačiu tapo vartotojas. Bankų sektorius per dešimtmetį sugebėjo padvigubinti savo pelną. Prieš krizę JAV kompanijos beveik 40 procentų pelno uždirbdavo finansų sektoriuje.
Ikikriziniu laikotarpiu 40 procentų Harvardo absolventų, įsidarbinusių finansų ir verslo sektoriuose, uždirbdavo tris kartus daugiau už kitose srityse dirbusius bendramokslius. Prekyba šiose srityje tapo pelningesnė už prekių gamybą.
„Yra keletas krizių rūšių, – sako ekonomikos filosofas Dovas Seidmanas. – Gyvenimo pabaigos krizė, karų ir stichinių nelaimių krizė ir gyvenimo būdo krizė“. Esą dabartinė krizė verčia savimi suabejoti ir pakeisti gyvenimo būdą. JAV galybė gali neabejotinai prisidėti prie ateities krizių.
Jis svajoja apie Ameriką, gaminančią būtinus ir pasaulyje konkurencingus produktus, kuriančią darbo vietas naujoms rinkoms, tokioms kaip atsinaujinančių energijos šaltinių aptarnavimas. Jis taip pat svajoja apie sąžiningumo įsivyravimą ir godumo pabaigą. Esą kiekvienas politikas ir verslo vadovas turi suprasti, kad krizės vyksta vis dažniau todėl, kad atskiros šalys yra glaudžiai susijusios su likusiu pasauliu. Amerikietiška svajonė, filosofo teigimu, yra mūsų viduje: „Tai mūsų DNR, mūsų istorija, mūsų mentalitetas. Turime grįžti ten, kur mes kadaise buvome, ir elgtis kaip po Antrojo pasaulinio karo. Dirbkime tam, kad užsidirbtume“.