Search Results for: "laukiniai"
Jeigu žmogus pasako „aš labai mėgstu gyvūnus”, dažnai tai susiejama su naminiais gyvūnais. Tuomet klausiama „tai gal laikai namie vėžliuką/papūgėlę/žiurkėną/šunį/katę?” ir tas, kurio namie galima aptikti daugiausiai įvairių gyvūnų, įvardinamas kaip tikras jų mylėtojas. Tame yra tiesos: jeigu nemėgsti gyvūnų, laikysiesi nuo jų atokiai, o jeigu mėgsti – stengsiesi su jais palaikyti kuo artimesnį ryšį. Tačiau ar visada meilę galima išmatuoti pagal namuose esančio mini zoologijos sodo dydį?
Pamąstykime logiškai. Tikriausiai nebus klaidinga, jeigu pasakysiu, jos mėgstantis gyvūnus žmogus norės jiems visko, kas geriausia. Pavyzdžiui, jeigu mano namuose gyvena šuo, stengsiuosi jam suteikti kuo geresnes sąlygas, juo rūpinsiuosi, pasistengsiu, kad jis galėtų patenkinti būtiniausius savo poreikius. Šuo negali išgyventi be žmonių priežiūros, todėl būtų negerai jį paleisti į gatvę ar palikti miške. Taip pat nebūtų gerai su šuniu elgtis kaip su daiktu: laikyti pririšus prie būdos arba atsibodus juo atsikratyti užmigdant.
Toks elgesys tinkamas su šunimis ir katėmis – gyvūnais, kurie priklausomi nuo žmonių. Tačiau kaip yra su laukiniais, kuriuos norima paversti į naminius? Namuose laikomų vėžlių, papūgų, šeškų, žiurkėnų, šinšilų, žuvyčių ir kitų gyvūnėlių giminaičiai puikiausiai išgyvena jiems natūralioje gamtoje be žmogaus priežiūros. Laisvėje jie turi daugiau erdvės nei pas mus, gali gyventi bendruomenėse, ieškotis maisto ir patenkinti daugybę kitų savo poreikių. Šiems gyvūnams gamta yra jų namai.
Grįžkime prie pirminės minties: jeigu aš mėgstu gyvūnus, norėsiu jiems visko kas geriausia. Pagal ją galima nesunkiai įvertinti laukinių gyvūnų laikymą namuose. Ar tikrai jiems geriau pas žmogų, ar geriau gamtoje? Jeigu aš noriu, kad gyvūnas būtų laimingas, ar turėčiau jį sugauti, suvaržyti jo laisvę ir pradėti kontroliuoti ką jis valgys, kokiomis sąlygomis gyvens ir ar turės ryšį su kitais savo rūšies atstovais? Gal geriau visa tai palikti gyvūno apsisprendimui, nes jis pats geriausiai žino savo poreikius ir būdamas laisvas galės juos patenkinti?
Žiūrint plačiau, reikia įvertinti ir tai, kokia kaina gyvūnai pasiekia parduotuves. Dalis jų gaudomi gamtoje ir vežami šimtus ar tūkstančius kilometrų į kitas šalis. Ne visi tai pakelia, dalis miršta. Žinoma, tie, kurie gali daugintis nelaisvėje, yra specialiai veisiami. Tačiau reikia prisiminti, kad laukiniai gyvūnai, gimę veislynuose, netampa bejausmiais ir turi tuos pačius poreikius kaip ir laisvieji jų giminaičiai. Tad jeigu mes tikrai linkime jiems visko, kas geriausia, turėtume nepalaikyti šio verslo ir nepirkti nei gamtoje sugautų, nei nelaisvėje dauginamų gyvūnų.
Neretai priėjus tokios išvados kyla klausimas, kaip suderinti pagarbą laukiniams gyvūnams, paliekant juos laisvėje, ir tuo pačiu išlaikyti su jais ryšį? Tam yra keletas būdų, paminėsiu tik du pagrindinius.
Pirmas – praleisti daugiau laiko gamtoje. Mėgstantiems gyvūnus tikrai užgniauš kvapą pamačius medžio viršūnėje šokinėjančią voverę, miške šliaužiantį žaltį, pievoje ant akmens besišildantį driežą ar iš po kojų išskridusias kurapkas. Laisvo gyvūno pamatymas gali duoti daug daugiau nei jo sugavimas ir uždarymas į narvelį ar terariumą.
Antras būdas – žiūrėti filmus apie gamtą. Yra valandų valandos nuostabios dokumentikos, kuri parodo, koks įvairus ir sudėtingas laukinių gyvūnų pasaulis, bei leidžia suprasti, jog nelaisvėje jų gyvenimai netampa turtingesniais.
Pabaigai reikia sutikti, kad ne visi gyvūnus laikantys žmonės yra jų mylėtojai. Dalis egzotišką gyvūną įsigyja dėl mados, kiti norėdami pasigirti prieš kitus, tretiems gyvūno laikymas yra būdas užpildyti vienatvę arba tiesiog hobis. Situacijų gali būti įvairių ir jos iškelia daugybę kitų klausimų, kurie šiame straipsnelyje lieka nepaliesti. Bet jeigu jūs ne vienas iš jų ir tikrai norite gyvūnams tik geriausio, pasistenkite įvertinti visus „už” ir „prieš” ne tik iš savo, bet ir iš galimai naujo augintinio perspektyvos.
Okunoshima yra maža sala vidinėje Japonijos jūroje tarp Hirosimos ir Šikoku. Per Antrąjį pasaulinį karą sala buvo naudojama kaip ypač slapta karinė vieta – čia buvo gaminamos nuodingosios dujos. Šiandien sala yra apgyvendinta tik daugybės triušių.
Gyvūnai – ne daiktai. Jie, kaip ir žmonės, trokšta būti laisvi, bendrauti tarpusavyje, kurti šeimas. Tam, kad būtų sveiki, gyvūnai turi gyventi natūralioje, jiems tinkamoje aplinkoje, kurioje gali nevaržomai judėti (plaukti, karstytis, bėgioti, rausti urvus ir t.t.), misti jų rūšiai tinkamu maistu, žaisti ir bendrauti. Tačiau mūsų visuomenėje gyvūnų interesų nepaisymas yra tapęs tradicija – žmonės juos prisijaukino, išvedė naujas, „tobulesnes“ rūšis savo reikmėms: maistui, aprangai, bandymams bei pramogoms. Kai kuriais atvejais gyvūno išnaudojimas ir skriaudimas yra akivaizdūs, tačiau yra ir sričių, kurios dažniausiai nė nelaikomos gyvūno teisių pažeidimu, pavyzdžiui, augintinių laikymas – labai opi, sudėtinga ir daugiabriaunė tema.
Gyvūnėlių parduotuvėse galima pamatyti daugybę būtybių – nuo įprastų žiurkėnų iki egzotiškų tolimųjų kraštų gyventojų. Įsigydami gyvūną ne daugelis žmonių susimąsto, kaip padarėlis atsirado parduotuvėje ir ar tikrai jo vieta yra narvelyje. Perkantys gyvūną žmonės turi tik geriausius ketinimus ir ne veltui yra vadinami „gyvūnų mylėtojais“, tačiau privalome į augintinių klausimą pažvelgti plačiau ir įvertinti tokio mūsų elgesio priežastis bei pasekmes.
Išplėšti iš gamtos
Dalis „naminiais“ vadinamų gyvūnų, pavyzdžiui, daugelis paukščių, roplių ir žuvų, iš tiesų yra laukinės gamtos dalis. Jie gaudomi kančias bei mirtį sukeliančiais būdais, transportuojami milžiniškus atstumus, pasmerkiami įtampai parduotuvėse bei galų gale parduodami žmonėms, kurie dažniausiai nėra pajėgūs patenkinti gyvūno poreikių. Trys iš keturių laukinėje gamtoje pagautų paukščių miršta juos gaudant arba vežant į šalį, kurioje bus parduoti. Dalis egzotinių gyvūnų veisiami nelaisvėje ir savo gyvenimus praleidžia nenatūralioje aplinkoje, uždaryti mažose erdvėse. Tai neigiamai veikia jų fizinę ir psichologinę sveikatą, gyvenimo trukmę. Net pačiame geriausiame narve ar akvariume neįmanoma sudaryti tokių sąlygų, kokias paukščiai, ropliai, žuvys turi laisvėje.
Didžiausias rūpestis – palikti ramybėje
Laukiniai gyvūnai yra puikiausiai prisitaikę gyventi savo rūšiai įprastoje aplinkoje ir patys pasirūpina savimi geriau nei kas kitas. Gamtininkai žino, kad paversdami tokius gyvūnus „naminiais“ žmonės padaro jiems daugiau blogo nei gero, nes neįvertinama, kokie sudėtingi ir ypatingi yra jų gyvenimai. Kad būtų sveiki, laimingi ir džiaugtųsi pilnaverte būtimi, gyvūnams reikia žymiai daugiau nei tik maisto, vandens ir pastogės. Tik leidę jiems ir toliau gyventi tikruosiuose namuose, galime manyti, kad buvome iki galo rūpestingi ir suteikėme gyvūnams viską, ko reikia. Gerbdami gyvūnus ir tikrai juos mylėdami, turime suprasti, kad žmonių savanaudiškas noras turėti neįprastą ar tuo metu madingą gyvūną negali būti pateisinamas. Privalome neprisidėti prie laukinių gyvūnų laikymo ir paskatinti to nedaryti draugus ir pažįstamus.
Augintinis – ne žaislas, o rimtas įsipareigojimas
Kiek kitokia situacija yra su šunimis ir katėmis. Žmonija yra atsakinga už tai, kad šie gyvūnai tapo artimi mūsų palydovai ir prarado (ypač šunys) sugebėjimą savarankiškai išlikti gamtoje. Mums nelieka nieko kito, kaip tik kiek įmanoma geriau jais pasirūpinti ir suteikti tinkamus namus. Deja, tai ne visada lengva.
Sprendimas auginti šunį ar katę reiškia įsipareigojimą juo rūpintis, būti kartu ir prižiūrėti iki gyvenimo pabaigos. Kiekvienas gyvūnas yra individas – jautrus, supratingas, turintis savitą charakterį ir poreikius. Jam reikia ne tik maisto, bet ir bendravimo, žaidimų, gamtos ir galimybės nevaržomai judėti. Todėl namuose atsiradus augintiniui, pasistenkite jam suteikti kuo geresnes sąlygas. Nėra teisinga apriboti gyvūnų laisvę, uždarant juos narvuose, ankštuose butuose ar prirakinant. Jie neturėtų būti laikomi ir kaip žaislai, papuošalai ar interjero detalės. Tinkama priežiūra ir rūpestis gali pareikalauti laiko, pinigų, noro, žinių ir sugebėjimų. Jeigu gyvūno nori vaikas, privalome labai išsamiai paaiškinti, kad jis – ne pūkuotas žaisliukas, o tokia pati jaučianti būtybė, kaip ir žmogus. Jokiu būdu negalima palikti visų rūpesčių, susijusių su gyvūno priežiūra, vaikui. Taip pat reikia turėti galvoje, kad ryžtas prižiūrėti augintinį laikui bėgant gali išblėsti. Kadangi tai gana rimtas ir asmeniškas sprendimas, niekada nereikėtų gyvūno dovanoti. Būna, kad net labai juos mylintys žmonės, gavę dovanų dar vieną „šeimos narį“, supranta, kad negali skirti pakankamai laiko jo priežiūrai, bendravimui. Skaudu, bet dovanotieji gyvūnai dažnai atsiduria prieglaudose, gatvėse arba jais prastai rūpinamąsi.
Geriau paimti iš prieglaudos
Prieš pasiryžtant į namus priimti augintinį, reikia apsvarstyti dar vieną rimtą problemą. Kiekvieno miesto gyvūnų prieglaudose kasdien užmigdoma dešimtys sveikų šunų ir kačių. Nepaisant to, gyvūnai ir toliau sąmoningai veisiami. Tai parodo, jog dauguma žmonių šunis ir kates vis dar vertina kaip daiktus, kurie gali būti lengva ranka tiek „sukuriami“, tiek ir sunaikinami. Jei tikrai norite skirti savo meilę šuniui ar katei, paimkite gyvūną iš prieglaudos, o ne pirkite. Tūkstančiams paliktų gyvūnų reikalingi šiluma, dėmesys ir pastogė. Pirkdami šunį ar katę iš veislyno, tik pagilinate beglobių gyvūnų problemas. Kiekvienas turėtų neremti gyvūnų dauginimo ir su juo susijusių verslo šakų. Kasmet priveisiama tūkstančiai jūrų kiaulyčių, pelyčių, žiurkių, žiurkėnų ir triušių, kurie laikomi ankštuose narveliuose bei butuose. Į šiuos gyvūnus dažniausiai žiūrima kaip į gyvus trumpalaikius žaislus vaikams, kurių bet kada galima atsikratyti. Šis užburtas gyvūnų veisimo ir įkalinimo ratas gali būti sunaikintas tik tuomet, kai visuomenėje gyvūnai nebebus vertinami kaip daiktai, su kuriais galima elgtis, kaip panorėjus. Privalome rasti ilgalaikius namus benamiams gyvūnams, sustabdyti prekybą laukiniais gyvūnais bei beprasmišką gyvūnėlių veisimą vardan pelno.
Ką tu gali padaryti?
Nedovanok gyvūno. Jį gavęs žmogus gali būti nepasiruošęs skirti laiko priežiūrai.
Niekada nepirk gyvūno parduotuvėje ar veislyne. Gyvūnų prieglaudos pilnos benamių būtybių. Neprisidėk prie gyvūnų veisimo, pirkimo, įkalinimo ir palikimo.
Skatink ir kitus pagarbiai, atsakingai elgtis su gyvūnais.
Niekada nelaikyk namie laukinio gyvūno. Jeigu gyvūną radai sužeistą ir priglaudei, kuo greičiau susisiek su LGGD ir prašyk patarimo.
Į pradžiąAtgal Į viršų
Ispanijai priklausanti šio sezono naujiena – Fuerteventūra pastaraisiais metais tapo ne tik užkietėjusių vandens aistruolių traukos vieta, bet ir šeimų, atostogauti vykstančių su vaikais, pamėgta kelionių kryptis. Vandens pramogomis garsėjančią salą šeimos su vaikais vis dažniau „atranda“ dėl saulėto klimato, 150-ies paplūdimių ir unikalaus Marso paviršių primenančio kraštovaizdžio. Tuo spėjo įsitikinti ir buriavimo instruktorius Martas Stepukonis, su žmona ir dviem mažamečiais vaikais Fuerteventūrą savo namais laikę daugiau kaip dvejus metus.
Trakėnų kaime, Kalvarijos savivaldybėje įsikūręs „Zooparkas“ teikia gyvūnų mylėtojus šokiravusią pramogą – galimybę už mokestį paimti ant rankų ir nusifotografuoti su didžiųjų plėšriųjų kačių jaunikliais. Lietuvos gyvūnų teisių apsaugos organizacija pabrėžia, kad nuolatinis kontaktas su nepažįstamais žmonėmis laukiniams gyvūnams sukelia stresą, galintį tapti fizinės bei psichinės sveikatos sutrikimų priežastimi. Organizacija smerkia „Zooparko“ teikiamą paslaugą bei kviečia Lietuvos piliečius būti sąmoningais ir dėmesingais laukinių gyvūnų laikymo sąlygoms.
„Prasidėjus Afrikos kolonizacijai, stipriosios valstybės, tokios, kaip Belgija, Anglija, Portugalija ir kitos, vedamos savo imperialistinių interesų, išnaudojo žmones juodam ir kruvinam darbui. Praėjo daug laiko, tačiau dabar vyksta modernus ir po subtiliu šydu pasislėpęs kolonializmas“, – sako Lietuvoje apsilankęs misionierius Hermanas Jonas Šulcas.
„Atsikratyti antsvorio padeda baltymų gausi dieta suderinta su fizinio aktyvumo programa. Žinoma, pirmiausia svarbu suprasti, kaip veikia jūsų organizmas, ir kodėl riebalus deginti padeda būtent baltymai“, – sako sveikos gyvensenos ekspertas, Bodymind.lt įkūrėjas Laimonas Rubikas.
Aktorės Melanie Griffith paauglystė daugeliui gali atrodyti lyg pasaka. Ne, mergaitė nesivažinėjo vienaragiais kinkytomis karietomis, o tiesiog… augo namuose drauge su liūtu. Tiksliau – liūte, kuri buvo jos naminis gyvūnėlis.
Režisieriaus Mikael Marcimain juostos „Džentelmenai“, kurios filmavimo darbai vyko ir Lietuvoje, pasaulinė premjera įvyko rugsėjo 5 d. tarptautiniame Toronto kino festivalyje, prestižinėje „Specialių pristatymų“ programoje.
Kadangi šį mėnesį „Skaitytojo pusryčiai“ sulaukė didelio jūsų susidomėjimo, o pirmadienių, kuomet publikuojame šios rubrikos straipsnius, nepadaugėjo, sukamės iš situacijos ir jūsų konkursinius tekstus publikuojame neskaitytojųpusrytinėmis dienomis. Šiandien pristatome net du kelionių dienoraščius – Indrės įspūdžius, keliaujant autostopu į Prahą, ir Monikos nuotykius Romoje. Smagaus skaitymo!