Search Results for: "lietuvių liaudies pasakos"
Stebi margą pasaulį ir akys raibsta – pilna jame gyvių, augalų ir paukščių. Ir keistos draugystės juos sieja, kitus gi priešingai – apsilenkti negali, šiaušias ir įkasti taikos. O kodėl taip yra, težino tik… Pasakos. Labai gerai, kad darbštūs rinkėjai daug jų surinko ir užrašė. Gausybę sąsiuvinių primargino ir Jonas Basanavičius, Aldona Liobytė, Pranas Sasnauskas, o leidykla „Nieko rimto“ surinko po pluoštelį, sudėjo į knygą „Girios trobelė“ ir sodriais piešiniais padabino (iliustratorė – Erika Tumienė).
Šiemet tarptautinis instrumentinio folkloro festivalis „Griežynė“ žada būti itin spalvingas ir įdomus – savo pasirodymais žiūrovus džiugins svečiai iš Baltarusijos, Estijos, Italijos, Latvijos, Lenkijos, Rusijos, Vengrijos, Šiaurės Airijos ir, žinoma, atlikėjai iš Lietuvos.
Šiandien – meilės dieną – pradedame kassavaitinę rubriką Ketvirtadienio liaudies pasakos. Kai nesėdime akis įbedę į internetinių sensacijų srautą, gaivinamės knygomis. Favoritų sąraše – pasakos. Tad nusprendėme pasidalinti ir su jumis labiausiai įstrigusiomis. Pakeliausime po pasaulį su įvairiausių šalių pasakoriais, pradedame nuo lietuvių liaudies pasakos „Burtininkė“.
Jau tapo tradicija kiekvienais metais, atėjus šiltajam vasaros sezonui, rengti panevėžiečiams ir miesto svečiams nemokamus kino seansus Laisvės aikštėje po atviru dangumi. Kiekvieną penktadienį, visą vasarą, kviečiame į lietuvių kūrėjų sukurtus kino filmus.
Keistuolių teatro spektaklis „Pati labiausia pasaka“ buvo pripažintas geriausiu 2010 m. spektakliu vaikams ir pelnė aukščiausią Lietuvos sceninio meno apdovanojimą – Auksinį scenos kryžių „už žaismingą kelionę į lietuviškų pasakų erdves“. Spektaklio kūrybinė grupė: aktoriai Judita Urnikytė Benita Vasauskaitė, Eimantas Bareikis, Vytautas Leistrumas, Dalius Skamarakas, spektaklio režisierius Vaidotas Žitkus ir kostiumų dailininkė Laura Luišaitytė prisipažįsta, kad spektaklio kūrimas iš tiesų buvo tarsi netikėtumų ir stebuklų pilna kelionė, į kurią jie leidosi nežinodami, kur juos nuves kūrybiniai ieškojimai. Tačiau aktorinė nuojauta, gerai įvaldyta improvizacijos technika, mokėjimas dirbti komandoje, atvirumas savo asmeninei patirčiai ir jaunatviškas azartas davė puikų rezultatą – penki Keistuolių teatro aktoriai suplaka scenoje žaismingą ir skoningą lietuviškų pasakų kokteilį.
Apie kūrybinius nuotykius – keistuoliškas pokalbis su spektaklio „Pati labiausia pasaka“ aktoriais ir režisieriumi.
Spektaklis „Pati labiausia pasaka“ – tai pasakų varžytuvės. Aktoriai žaisdami, pokštaudami varžosi scenoje, kurio iš jų pasaka pati gražiausia, baisiausia, linksmiausia, žodžiu, pati „labiausia“, o kartu padeda vienas kitam papasakoti, suvaidinti vienas kito pasaką – panašiai, kaip žaidžia patys vaikai. Kaip kilo idėja sukurti būtent tokį spektaklį?
Eimantas Bareikis: Tai turbūt man ta mintis kilo. Mane visada masino lietuvių liaudies pasakos. Dar studijų metais, kai gavau užduotį parodyti etiudą pagal lietuvių liaudies pasaką, perskaičiau jų daugybę ir paskui niekaip negalėjau atsirinkti vienos. Iš to jau vėliau man gimė idėja, kuria pasidalinau su savo kolegomis Keistuoliais. Pernai pavasarį galvojom, kokį kitą sezoną statyti spektaklį vaikams (Keistuoliai turi tradiciją pieš kiekvienas Kalėdas sukurti po naują vaidinimą mažiesiems – L.P.), ir aš pasiūliau, kad tai galėtų būti pasakų varžytuvės: kas paseks pačią linksmiausią, pačią baisiausią, pačią gražiausią, pačią trumpiausią ar pan. pasaką. Pasakiau, jog spektaklį kurti galėtume kūrybinių dirbtuvių principu. Iš to vėliau ir išsirutuliojo spektaklis. Vaidotas Žitkus apsiėmė padėti ir prisiėmė „vyriausiojo“, režisieriaus funkciją.
Vaidotas Žitkus: Eimanto mintis mane užkabino. Įžvelgiau galimybę gražaus žaidimo, nenutolstančio nuo Keistuolių teatro stilistikos. Tas klausimas, kuri pasaka gražiausia pagimdė kūrybinę diskusiją tarp mūsų, kuri vėliau virto kūrybiniu-žaidybiniu ginču.
E.B.: Man buvo labai įdomu tai, kad lietuvių liaudies pasakose veikia daugybė visokių būtybių: pamotės, našlaitėlės, kipšai, slibinai. Ir labai įdomu būtų matyti visus juos vienoje pasakoje, kad jie suktųsi kaip kokioje karuselėje. Lietuvių liaudies pasakos, ir pasakos apskritai, – tai amžina gėrio ir blogio kova.
O kurie pasakų personažai, teigiami ar neigiami, labiau įkvepia? Kurie labiau vilioja į tą pasakų pasaulį, masina žaisti su pasakų siužetais?
Benita Vasauskaitė: Įkvepia gal ne patys personažai, bet jų santykiai. Tas ryšys tarp personažų labiausiai sudomina ir norisi būtent jį sužaisti, suimprovizuoti.
Dalius Skamarakas: Be vieno nebūtų kito. Gerąjį personažą vaidinti norisi, nes jis doras, teisingas ir visada laimės, o blogąjį vaidinti – tiesiog įdomiau, nes gali prisirinkti labai daug charakterio spalvų ir visas jas parodyti.
V. Ž.: Kalbant apie įkvėpimą, mane labiausiai patraukė erdvė pamąstymui ir diskutavimui apie kiekvieno aktoriaus asmeninį santykį su pasakomis. Buvo labai įdomu klausytis kiekvieno pasakojimų apie tai, kaip susitiko su pasakomis vaikystėje, kas pasakojo pasakas, kaip jų klausė, kokį įspūdį paliko, kaip tą įspūdį atsinešė į suaugusiųjų pasaulį. Labiausia įkvėpimo sėmiausi tuose dalykuose – būtent kiekvieno aktoriaus asmeniniame santykyje su pasakomis.
Judita Urnikytė: Nuo diskusijų, pokalbių iki spektaklio buvo nueitas labai ilgas kaitos kelias, todėl drįsčiau pasakyti, kad to spektaklio, koks jis pasirodė, idėjos autoriai dabar jau esame mes visi.
Taigi, Eimantas pasiūlė idėją, o toliau jau spektaklio veiksmą kūrėte jūs visi kartu…
D.S.: Žinoma, nebuvo nei aiškaus scenarijaus, nei aiškių rėmų. Tiesiog visi kartu ieškojo, bandė, kiekvienas įnešė savo dalį į šį spektaklį.
V.Ž.: Visus susiintrigavo Eimanto pasiūlyta kūrybinės dirbtuvės idėja. Ji, kaip jau sakiau, yra labai artima Keistuolių teatro kūrybiniams principams.
B.V.: Taip dirbti mums nėra naujovė. Mes puikiai žinome šituos principus. Todėl ypač patraukli pasirodė Eimanto idėja imti ne kokį nors konkretų autorių, ne vieną pasaką, o lietuvių liaudies pasakas apskritai. Nes tai yra neišsemiami lobiai ir plačiausia erdvė improvizacijai. Ieškojom, kaip atsirinkti pasakas, ir nusprendėm, kad remsimės savo asmenine patirtimi.
Visi: Pasakų perskaitėm tikrai labai labai daug… (juokiasi)
Vytautas Leistrumas: Aš esu iš tų žmonių, kuriems pasakos patinka. Vaikystėje skaičiau labai daug pasakų. Ir kai nuskambėjo pasiūlymas kurti spektaklį, kuris bus pasakų varžytuvės ir kad tai bus kūrybinės dirbtuvės, mane apėmė labai didelis azartas.
Pradėjote kurti spektaklį neturėdami nei aiškaus scenarijaus, nei griežtų kompozicinių rėmų, tai kaip tuomet vyko repeticijos? Kaip sekėsi organizuoti kūrybinį procesą? Ar daug teko ginčytis?
V.Ž.: Manau, nebuvo ginčų, buvo diskusija. Buvo kūrybiškas bendravimas. Visa tai persikėlė ir į sceną: mums kildavo klausimų, kuri gi pasaka iš tų, kurias visi siūlė, yra gražiausia, įdomiausia ir labiausia, kaip ir spektaklio pavadinime. Ir tą ginčą iš esmės matote scenoje.
J.U.: Aš į klausimą, kaip repetavome spektaklį, atsakyčiau vienu žodžiu: žaidėme. Tiesiog neįsivaizduoju kito principo kuriant spektaklį vaikams. O pačiame žaidime buvo visko: diskusijų, juokų, daug daug pasakų, kurių tikrai nespėtume parodyti per vieną spektaklį. Pavadinčiau visus truputį išprotėjusiais dėl savo pasakų, ir dėl viso spektaklio.
E.B.: Pyktis tai mes nesipykstam, bet ginčytis tenka. Bent jau aš nuolat turiu įrodinėti, kad mano pasaka yra pati labiausia (juokiasi).
J.U.: ir teks dar ilgai!
D.S.: O, jis mėgsta ginčytis…
B.V.: Tai mes vis dėlto ginčijamės…
D.S.: Bet mus vienija tai, kad vaidiname šiame spektaklyje ne todėl, kad mus čia kažkas pakvietė, davė darbo, o tai, kad pasakos mums visiems iš tiesų yra labai brangios. Kaip mes tas pasakas rinkomės! Kiekvienas atnešė tikrai ne po vieną pasaką, o visą šūsnį: „va dar šitą paklausykit“, „o aš va žinau dar tokią“, „šita nelaibai? Tada dar tokią galiu papasakot…“. Paskaito žmogus savo pasaką ir pamatai, kad jam ji tikrai rūpi.
Ar sunku buvo atsirinkti kelias „pačias labiausias“ pasakas, kurios pakliuvo į spektaklį?
D.S.: Aišku! Jei vaikui žaislų parduotuvėje lieptum išsirinkti patį labiausią žaislą, tai jis greičiausiai norėtų ir vieno, ir antro, ir trečio, ir paskui dar ketvirto… aktoriai juk taip pat tam tikra prasme yra vaikai. O mums visiems, išskyrus Eimantą, tenka pasekti tik po vieną vienintelę pasaką!
E.B.: Bet mano pasakos labai trumpos! Iš tiesų, repeticijų kambaryje ant stalo buvo sukrautos didžiulės krūvos pasakų knygų ir iš visų pasakų atsirinkom kelias dešimtis, vėliau iš jų atsirinkom keliolika, o iš tų keliolikos jau tas kelias, kurios pakliuvo į spektaklį.
B.V.: Buvo dar labai gražus ir šiltas momentas: visos suneštos knygos ar beveik visos buvo asmeninės, iš vaikystės. Tarp jų puslapių radom net sudžiovintų lapų, gėlių…
V.L.: Atsinešėm savo knygas ir Vaidas mūsų paklausė: o kaip jūs patys atradot tas pasakas? Kas jums jas sekė ar skaitė? Taip mes nuo savo asmeninės patirties nukeliavom iki pat to stebuklingojo pasakų pasaulio. Ir šitam spektaklyje viskas yra: ir mūsų pačių išgyvenimai, ir ginčai, ir ieškojimai, ir stebuklinis apsakų pasaulis…
V.Ž.: Kaip sakė Judita, pats principas, be kurio neįmanomas šitas spektaklis, – tai žaidimas. O žaidimo variklis – azartas. Mes labai azartiškai ieškojome tų pasakų, stengėmės jomis užkrėsti vienas kitą. O spektakliui gimus, atsiranda naujas dalyvis – tai žiūrovas. Todėl dabar šituo savo azartu labai norime užkrėsti ir vaikus. Ir apskritai visus, kurie ateis pažiūrėti.
Kalbino Lina Pavalkytė
Spektaklis „Pati labiausia pasaka“ šį sezoną dar bus rodomas gegužės 2 d. 11 val. Elektrėnų kultūros centre, Teatrų jaunimui ir vaikams asociacijos Asitežas projekto „Teatras keliauja pas vaikus“ rėmuose; gegužės 8 d. 12 val. Vilniuje, Keistuolių teatre; gegužės 17 d. 11 val. Panevėžio Juozo Miltinio teatre.
Pasakos – ar klausomos, ar skaitomos ar sekamos – žmogų lydi nuo vaikystės. Visų puikiai žinomi pasakojimai ir magiški personažai iš knygų, animacinių filmukų ar įrašų susigyvena su kiekviena nauja vaikų karta ir stebuklingai tampa ilgaamžėmis istorijomis.
Maždaug 1970 – 1990 metais legendinėje „Vilniaus plokštelių studijoje“ įrašytos pasaulinės ir lietuvių kūrėjų pasakos kelis dešimtmečius buvo smagiausia vaikų vakaro pramoga.
Šiais metais „Muzikos bomba“ pradeda leisti skaitmeniniu būdu restauruotų originalių šių pasakų įrašų rinkinį, pavadintą „Iš senosios plokštelės“. „Į kolekciją sudėsime pasakas ir pasakojimus, kuriuos norisi perduoti ir būsimoms kartoms. Idėja restauruoti plokštelių pasakas jau seniai kirbėjo galvoje, nes esu tikras, kad šie pasakų įrašai yra daugelio mūsų gražus vaikystės atsiminimas,“ – pasakojo UAB „Bomba“ direktorius Lauras Lučiūnas.
Stebuklingų nuotykių kolekcijoje rasime tiek pasaulinių herojų, kaip Pūkuotukas, Karlsonas ir Raudonkepuraitė, tiek lietuviškos tautosakos įžymybių – Eglę žalčių karalienę, dvyliką brolių, juodvarniais lakstančių, Molio Motiejuką ir kitus.
„Labai apmaudu, kad televizija ir internetas yra prikimštas įvairiausio šlamšto neva skirto vaikams. Pasakos, kurias mes dabar leidžiame yra įrašytos tik profesionalių aktorių, muzika joms kūrė gerai žinomi ir nusipelnę kompozitoriai, o jų kūrybą atlieka tik profesionalūs muzikantai“, – pristatė L. Lučiūnas. Šiuose įrašuose rasime tokių žymių menininkų, kaip F. Latėno, S. Račkio, S. Trimakaitės, V. Bagdono, O. Knapkytės, A. Chadaravičiaus, S. Sipaičio ir būrio kitų vardus.
Pasakų kompaktines plokšteles apipavidalins skirtingos iliustratorės. Pirmajai pasakai „Kaip kiškis vilko namus sergėjo“ personažus ir viršelį nupiešė iliustratorė Erika Tumienė-Minkevičiūtė, antrajai „Dvylika brolių juodvarniais lakstančių“ – Lina Valužienė.
Pasakos „Dvylika brolių juodvarniais lakstančių“ ištrauka:
http://www.vimeo.com/13390616
Pasakos „Kaip kiškis vilko namus sergėjo“ ištrauka:
http://www.vimeo.com/13297382
Rinkinyje „Iš senosios plokštelės“ planuojama išleisti:
Molio Motiejukas (Kostas Kubilinskas)
Didysis burtininkas (fantastinė pasaka, V. Gubariovas)
Vėjo botagėlis (Kostas Kubilinskas)
Lapės ir vilko draugystė (iš V. Pietario pasakų ciklo „Lapės gyvenimas ir mirtis“)
Sakmės ir pasakos
Dvylika brolių juodvarniais lakstančių (Lietuvių liaudies pasaka)
Pelenė ir Lukošiukas (Lietuvių liaudies pasakos)
Eglė žalčių karalienė (Salomėja Nėris)
Pūkuotuko pasaulis (A. A. Milnas)
Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo (Pagal A. Lindgren)
Kaip kiškis vilko namus sergėjo (Sigitas Geda, Petro Cvirkos pasakos motyvais)
Bruknelė (mitologinė pasaka, Martynas Vainilaitis)
Raudonkepuraitė (Eug. Švarcas)
Įvairūs lietuvių liaudies pasakos apie našlaitę Elenytę ir Joniuką avinuką variantai Vilniaus teatre „Lėlė“ buvo statomi ne kartą. Vienas pirmųjų šios pasakos pastatymų – dar 1976 m. mūsų lėlių teatro meistro Vitalijaus Mazūro sukurtas spektaklis „Avinėlio teismas“ pagal poeto Marcelijaus Martinaičio pjesę. Tuomet spektaklis buvo vertintas prieštaringai…
Kaip ir kiekvienais metais, knygų mylėtojai vėl renkasi į Vilniaus knygų mugę, kuri startuoja jau šiandien ir visiems žada daug gerų renginių. O mes siūlome pasižvalgyti po mugės programą ir išsirinkti sau tinkamus renginius.
Keturioliktasis baltų kultūros ir muzikos festivalis „Mėnuo Juodaragis“ svarbią progamos dalį šiemet vėl skirs turtingo mūsų krašto paveldo pažinimui. Rugpjūčio 26-28 dienomis, Zaraso ežero saloje vyksiančio festivalio Kino ir paskaitų palapinėje dėmesį trauks net keturiolika paskaitų, kurių metu žymiausi įvairių Lietuvos kultūros sričių tyrinėtojai atskleis įdomiausius savo atradimus.
Pagrindinė festivalio „Mėnuo Juodaragis“ tema šiemet skirta unikalioms lietuviškoms sutartinėms, kurias ne tik bus galima išgirsti ir išmokti giedoti, groti bei šokti, bet ir pažinti gilesnius jų prasmių klodus. Vokalines sutartines pristatys sutartuvininkių grupės „Trys keturiose“ vadovė etnomuzikologė prof. dr. Daiva Vyčinienė.
„Ne vienas, pats giedodamas sutartines arba klausydamas jų giedojimo, yra pajutęs ypatingą garsų poveikį, nevalingą įtraukimą į magišką muzikos ir garsažodžių pasaulį, savotišką transo būseną. Savo estetika ir tam tikrais muzikiniais bruožais lietuvių sutartinės daug artimesnės Rytų, nei Vakarų tradicinės muzikos sampratai, – teigia D.Vyčinienė. – Manoma, kad minėtos ypatybės senosiose kultūrose buvo susijusios su kultiniais ir maginiais tikslais – tam tikras ritmo ir melodinių struktūrų kartojimas atlikėjams suteikdavęs hipnotizuojančių galių.“
Šokamąsias ir žaidžiamąsias sutartines nušvies jų tyrinėtoja dr. Dalia Urbonavičienė, o instrumentines – dr. Gaila Kirdienė. Etnomuzikologės apibūdins skirtingus sutartinių žanrus, jų kilmę bei prasmę, o festivalio žiūrovai mokysis šių kūrinių atlikimo „Sutartinių mokykloje“.
Kita svarbi teminė festivalio gija yra skirta neatrastiems mūsų kalbos lobynams ir žmonėms, atgaivinusiems lietuvių kalbą. Pasivaikščioti po užmirštus linksmus ir „nepadorius“ Didžiojo lietuvių kalbos žodyno užkaborius kvies lituanistas, buvęs „Vyturio“ redakcijos vyriausiasis redaktorius, laidos „Duokim garo“ vedėjas Stanislovas Kavaliauskas, o painius baltų kalbų istorijos vingius apžvelgs dr. Vytautas Rinkevičius. Apie kitokią kalbos galią – užkalbėjimus ir su jais susijusią lietuvių dvasinę tradiciją kalbės dr. Daiva Vaitkevičienė.
Dar viena tema, jau tapusi festivalio tradicija – duoklė Lietuvos Laisvės kovos atminimui. Visiems, besidominantiems partizaninėmis kovomis, savo atliktus itin modernius ir iškalbingus Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio štabo bunkerių tyrinėjimus pristatys jungtinis tyrinėtojų kolektyvas – dr. Vykintas Vaitkevičius, Gediminas Petrauskas, Ernestas Kuckailis ir Aistė Čepulytė.
Smalsių festivalio lankytojų laukia ir kitos intriguojančios temos. Mitologijos tyrinėtojas dr. Dainius Razauskas į lietuvių tradiciją pažvelgs netikėtu požiūriu ir aptars reinkarnacijos suvokimą bei simbolinę prasmę. Archeologas ir baltų šventviečių tyrinėtojas dr. Vykintas Vaitkevičius nušvies, kokius atradimus leidžia aptikti nauji, disciplinų ribas peržengiantys tyrinėjimai. Pasak jo, „Nuotakos kalnais, Mergos akmenimis, Marčežeriais, Veseilės kapeliais ir kitais panašiais vardais vadinamos senosios šventvietės iki šiol buvo nesuprastos, trūko duomenų apie jų kilmę ir prasmę. Tačiau pastaraisiais metais surinkti duomenys byloja, kad šie kalnai ir akmenys yra tiesiogiai susiję su senaisiais vestuvių papročiais ir apeigomis.“
Etnologas dr. Vytautas Tumėnas, toli nenutoldamas nuo vestuvių magiško šurmulio, atskleis erotinius audimo technologijų ir tekstilės ornamento aspektus lietuvių tradicinėje kultūroje, o juk melodijos ir žodžių audimas, pynimas ir persiklojimas būdingas ir mūsų sutartinėms. Tokiu būdu iš pažiūros skirtingos lektorių paskaitos ir tolimos temos netikėtai susilies viena su kita ir leis naujai pažvelgti į gyvą mūsų kultūros palikimą. Ne veltui Jonas Vaiškūnas papasakos apie sutarimą ir darną kaip apie pamatinę baltų religijos sąvoką.
Apie gydomąsias lietuvių liaudies dainų jėgas papasakos etnologas Rolandas Petkevičius. Gydomųjų galių mūsų krašte turėjo ir tebeturi ne tik dainos – apie nuo seno išlikusią ir tebegyvuojančią senovės lietuvių tradiciją smilkyti vaistingais augalais pasakos Tibeto medicinos žinovė Mija Džeinara Ubartienė. Tuo tarpu Martynas Vingrys, remdamasis lietuvių etiologinėmis sakmėmis, pristatys visiškai kitokios reputacijos augalo – tabako – kontraversiškus kilmės aiškinimus.
„Kasmet festivalio paskaitos sulaukia vis gausesnio susidomėjimo, net statysime didesnį paviljoną – teigia renginio organizatoriai. – Toks populiarumas džiugina ir mus, ir kultūros tyrinėtojus, kurie gali pasidalinti savo įžvalgomis gyvoje, neakademinėje aplinkoje”.
Tradiciškai daugiasluoksniame festivalyje tai pat vyks įvairių muzikos žanrų koncertai – čia viešės net 50 kolektyvų iš daugiau nei 10 šalių. Kartu kvies linksmos vakaronės, senosios apeigos, meninių, dokumentinių ir animacinių filmų seansai, meno parodos, vaidinimai, ekologinės akcijos, pažintiniai žygiai po apylinkes, tautinio sporto – ripkos – varžybos bei žaidimai. Ąžuolų ir pušų paunksmėje liepsnos aukuras ir laužai, įsikurs palapinių miestelis ir gausus tradicinių amatų kiemas su mokomaisiais būreliais. Turtingoje festivalio programoje kiekvienas žiūrovas galės tapti dalyviu ir čia pat išgirsti, paliesti ir patirti gyvą senąją mūsų kultūrą.
Jau gruodžio 14, 15 d. 12 val. „Keistuolių teatras“ pakvies visus mažus ir didelius pasakų mėgėjus į naują smagų Kalėdų spektaklį „Pati labiausia pasaka“. Spektaklis skirtas visiems, kurie mielai klausosi pasakų, patys jas seka ir net tiems, kurie sako, kad pasakos jiems nepatinka, bet giliai širdyje vis tiek jas mėgsta.
Keistuolių teatras turi puikią tradiciją – kasmet mažiesiems žiūrovams Kalėdų proga padovanoja po naują dar negirdėtą ir neregėtą spektaklį. Šiemet ši graži tradicija sulaužyta nebus. Tiesa, spektaklis bus kitoks, nei įprasta – tai bus pasakų varžytuvės! Penki Keistuolių teatro aktoriai seks lietuvių liaudies pasakas ir varžysis tarpusavyje – kuri iš jų pasektų pasakų pati gražiausia, linksmiausia, baisiausia, keisčiausia… žodžiu, pati labiausia pasaka iš visų. Žinoma, klausimas nelengvas, todėl Keistuoliai pasakas ir pasakorius vertinti pasikvietė ypatingą svečią – Kalėdų Senelį!
Apie kalėdinę vaikiško spektaklio premjerą Keistuolių teatro aktoriai pradėjo galvoti dar vasarą. Tuomet jaunosios kartos Keistuolių teatro aktoriui Eimantui Bareikiui toptelėjo mintis – sukurti spektaklį, kuriame vyktų savotiškos varžybos: kas paseks pačią įdomiausią, linksmiausią, liūdniausią, stebuklingiausią pasaką. Ši idėja suintrigavo kolegas aktorius Juditą Urnikytę, Benitą Vasanauskaitę, Vytautą Leistrumą ir Dalių Skamaraką, o Vaidotas Žitkus sutiko būti grupės vadovu ir spektaklio režisieriumi. „Eimanto mintis mane „užkabino“. Pamaniau, kad tai puiki gražaus žaidimo, improvizacijos lietuviškų pasakų tema, bendro kūrybinio darbo galimybė. Tai yra labai artima Keistuolių teatro principams,“ – sako V.Žitkus.
Spektaklio kūrimas išties prasidėjo nuo klausimo: kuri lietuvių liaudies pasaka pati labiausia? Aktoriai skaitė knygas, ieškojo pasakų, kurias norėtų pasekti kolegoms ir žiūrovams. Išsirinkti nebuvo lengva. „Jei vaikui žaislų parduotuvėj lieptum išsirinkti patį labiausią žaislą, tai jis, aišku, norėtų ir vieno, ir antro, ir trečio, o jei tik galėtų, parsineštų namo visą parduotuvę. Panašiai ir su pasakomis – kuo daugiau jų skaitai, tuo labiau jas visas mėgsti…“ – sako aktorius D.Skamarakas. Galų gale juk labai daug kas priklauso ne tik nuo pačios pasakos, bet ir nuo to, kaip ją paseksi. Aktoriai tiki, kad tas azartas, su kuriuo jie vieni kitus įtikinėjo, kad būtent jų pasirinktos pasakos yra pačios gražiausios, įdomiausios ir labiausiai vertos papulti į sceną, uždegs ir į Kalėdų spektaklį susirinkusią publiką.
Scenografiją ir kostiumus spektakliui kūrusi Laura Luišaitytė prisipažino, kad jai didžiausias iššūkis ir netikėtumas buvo tas, kad teko „aprengti“ ne vieną, o iš karto kelias pasakas. „Spektaklio kūrimas buvo tikras komandinis viso kolektyvo darbas. Tai buvo labai įdomu ir produktyvu. Man patinka, kad žmonės čia kuria su dideliu noru, užkrėsdami azartu vieni kitus,“ – kūrybinio proceso įspūdžiais dalijasi scenografė.
Kalėdinio vaidinimo muzika daugiausia rūpinosi aktorius V. Leistrumas. Pasak jo, spektaklyje „Pati labiausia pasaka“ daugiausia skambės lietuvių liaudies muzika ir dainos, bet bus ir originalių, pačių aktorių sukurtų muzikinių intarpų. „Bet mes juk irgi esam ta pati liaudis… taigi, galima teigti, kad visa muzika – lietuvių liaudies,“ – apibendrina V. Leistrumas, ir priduria, kad jokių fonogramų ir muzikos įrašų nebus – aktoriai dainuos gyvai, kaip ir dera tikriems pasakoriams.
Spektaklyje „Pati labiausia pasaka“ bus pasektos įvairiausios pasakaitės: vienos gerai žinomos, kitos kai kam gal net visai negirdėtos. Ar spektaklio pabaigoje iš tiesų bus nominuota pati labiausia lietuviška pasaka? Pasak aktorių, kiekvienas sprendžia pats, kuri pasaka jam labiausiai patinka. Kas žino, gal kitą kartą vaidinant spektaklį, ta pati pasaka suskambės kitaip, o gal įsipins ir koks naujas pasakojimas? Spektaklio „Pati labiausia pasaka“ kūrėjai yra atviri naujovėms ir improvizacijai. „Aš labai džiaugčiausi, jei pažiūrėjęs mūsų spektaklį, bent vienas vaikas parėjęs namo paprašytų mamos ar tėčio ne įjungti televizorių ir „multikus“, o paskaityti ar pasekti lietuvių liaudies pasaką,“ – sako spektaklio režisierius V.Žitkus. Atskleisti lietuviškų pasakų grožį, parodyti, kokios jos įdomios ir puikios – štai ko norėtų Keistuolių teatro aktoriai, įsimylėję pasakas, kurias nekantrauja pasekti mažiems ir dideliems žiūrovams.