Search Results for: "lorė"
Spalio 18 d., šeštadienį, Kauno galerijoje „Balta” atidaryta pirmoji personalinė menininkės Loretos Stankutės paroda „Piešiniai. Tapyba. Tekstilė“. Loreta kuria tapybos, grafikos ir tekstilės srityse, taip pat daro ir odos papuošalus. Autorės darbų yra įsigiję privatūs kolekcininkai Lietuvoje, Vokietijoje, Australijoje, Danijoje, Kanadoje, JAV. Nors menininkė jau yra surengusi beveik dešimtį parodų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, tačiau individualus Loretos darbų publikavimas vyksta pirmąkart. Kaip pati autorė sako, „išleido juos į laisvę pasivaikščioti“, nes kai kurie darbai, atlikti tam tikra technika, turi polinkį blukti, šviesoje nyksta jų kontūrai, tad, norint išlaikyti jų vertę, unikalumą, tenka juos saugoti. Vardan šių kūrinių ilgesnio gyvavimo menininkė taip pat juos vieną po kito apgyvendina drobėje, kiti jau seniau egzistuoja tekstilės pavidalu. Parodos atidaryme galerijos savininkė Jolanta Šmidtienė džiaugėsi išskirtine proga pasigrožėti spalvingais Loretos kūriniais. Dažnas jų dvelkia religine, anapusinio pasaulio, tematika, tad J. Šmidtienės užuomina apie tai, kad „tokius darbus slėpti būtų nuodėmė“, atitiko Loretos kūrinių esmę.
Antrasis pasaulis karas, holokaustas, trėmimai – temos, kuriuos visuomet prikausto žiūrovus, skaitytojus, klausytojus… Rašytojas ar režisierius, ypač pasakojantis tai išgyvenusių žmonių istorijas, tarsi apsidraudžia, bet kuriuo atveju būti teigiamai įvertintas. Arba bent užsitikrina apsaugą nuo neigiamų komentarų. Tarsi, paliečiantysis skaudžią temą elgiasi kilniai, drąsiai, tad neprivalo jos iki galo išplėtoti…
Tai įžanga į daugybę klausimų keliančius šio ryto „Kino pusryčius“, kuriuose netgi du filmai. Ir pirmas klausimas – ar jiems būdinga minėtos įžangos mintis?
Pirmasis filmas – kurtas dėl vis stringančių finansinių reikalų netgi penkerius metus. Tai „Vilniaus Geto“ (2006) režisieriaus Audriaus Juzėno darbas „Ekskursantė“ (2013), pasakojantis apie iš Sibiro namo, į Lietuvą, 5 tūkstančius kilometrų keliaujančią vienuolikmetę Mariją. Antrasis – „Lorė“, („Lore“, 2012) neseniai mūsų šalies žiūrovams Tarptautiniame Kauno kino festivalyje pristatytas australų režisierės Catės Shortland darbas. Tai istorija apie nacių dukterį, kuri su jaunesniąja seserimi ir trimis broliais, iš kurių vienas dar kūdikis, bėga nuo karą laimėjusiųjų rankos. Atstumas, kurį ji turi įveikti, daugiau nei penkiskart trumpesnis nei „ekskursantės“: už 900 kilometrų jos laukia prieglobstis – močiutės namai. Ir Marija ir Lorė, bėgdamos nuo mirties, pasiekia tikslą, tik ar jis jas džiugina? O ar džiugina „Ekskursantė“ ir „Lorė“ nusipirkusiuosius į juos bilietus?
Lietuviškoje spaudoje neteko matyti neigiamo atsiliepimo (galbūt nevisus pavyko ir aptikti) apie „Ekskursantę“. Rašantieji recenzijas giria režisierių už tai, kad pasakodamas tikrus, kadaise vienuolikmetės patirtus išgyvenimus, jis tiek tarp rusų, tiek tarp lietuvių atranda vienodai blogų ir vienodai gerų žmonių, tiksliau tariant – personažų poelgiai šiame filme nepriklauso nuo jų tautybės. Recenzuojantys filmą užsimena apie peržiūros metu gerklę spaudusias ar laisvai besiliejančias ašaras, pabrėžia nepriekaištingą operatoriaus darbą: juk filmuoti Sibirą dėl trūkstamo biudžeto jam teko prie Žaliųjų ežerų, – ir jei nebūtų to pripažinęs pats autorius, vargu, ar kas būtų supratęs, kad tai ne „amžinojo įšalo žemė“. Ir visi, lyg susitarę, giria nepriekaištingą, pirmą kartą kine nusifilmavusios mergaitės vaidybą. Jei visi taip kalba, vadinasi – tiesa. Vadinasi, filmas iš tiesų be priekaištų. O gal visi taip įsijautė į kadaise mūsų šalį itin skaudžiai palietusius įvykius, kad net nepastebėjo šios juostos minusų? Kad ir kokie baisūs buvo keliaujančios Marijos išgyvenimai, kad ir kokių blogų ar gerų žmonių ji savo varginančiame kelyje sutiko, kad ir kokia baisi mūsų tautos trėmimų patirtis, vis vien norisi, kad ir tik retoriškai paklausti, kodėl žiūrint lietuvišką kiną, iš karto matyti, kad jis lietuviškas? Ir visai ne dėl vartojamos kalbos, rugių laukų ar etnografinio paveldo. Tiesiog matyti, kad tai mūsų šalies režisieriaus darbas, ir tiek. Galbūt gerai turėti savitumą? Tik ar kitų šalių atstovams, žiūrint lietuvišką filmą ir nejaučiant tam kraštui bei jo istorijai jokių sentimentų, tas savitumas yra patrauklus?
Kodėl pradėjus žiūrėti filmą „Lorę“, akivaizdu, kad tai tikrai ne lietuvių filmas? Juosta susižėrė galybę apdovanojimų tarptautiniuose kino festivaliuose, tad tarsi nebėra ką ir pridurti. Bet labai norisi. Ir Lorę, ir Mariją veja įvykis po įvykio, kurių ne pačiam išrankiausiam žiūrovui pasirodė tikrai šiek tiek per daug. Apie kai kuriuos nutikimus tiesiog užsimenama, kad tai buvo, bet ar jie tikrai svarbūs statomam filmui, ar svarbūs jo finalui? Daugybė retorinių klausimų, į kuriuos šio ryto pusryčių atsakymas, galbūt net šiek tiek pajuokaujant, – tobuliausias šių dienų atsigręžimas į milijonais mirčių paženklintą patirtį galėtų būti „Ekskursantės“ ir „Lorės“ hibridas: kuomet lietuvišką nuotykių kupiną siužetą lydi nelietuviškas akiai malonus kiekvienos scenos estetinis išpildymas.
Lengvai paburnojus, norisi pasidžiaugti, kad atsiranda vis daugiau filmų, suprantamų paaugliams, pasakojančių ne tik vadovėlinę medžiagą, perteikiančių jauno žmogaus jausmus, kitiems subręstančius tik žylant plaukams ar įvykus kokiai nors katastrofai…
Ši savaitė – sugrįžimų savaitė. Muzikines naujienas pristato primirštos R&B talentės Alicia Keys ir Kelis, britų veteranai „Blur“, „System of a Down“ vokalistas ir kiti. Kitą savaitę veteranus bandysime kompensuoti naujais vardais.
2012-ųjų Kino Pavasario komanda šį filmą vadina visos komandos favoritu ir numylėtiniu, tad daugelis net neabejoja, jog būtent ši juosta šiemet nuskins žiūroviškiausio filmo laurus. Pritariu nuostatai, kad šis filmas yra realus pretendentas šiam titului, tačiau sunku paneigti faktą, jog šiųmetinėje Kino Pavasario programoje, kuri išsiskiria itin didele stiprių ir gerų filmų gausa, tokių pretendentų yra ir daugiau, tačiau apie kai kada nors kitąkart.
„Café de Flore“ lygiagrečiai pasakojamos dvi skirtingos, ir, regis, nesusijusios meilės istorijos, kurias skiria net kelių dešimtmečių laikotarpis ir vienas nuo kito nutolę žemynai.
Picture
www.rowthree.com
1969-ųjų Paryžius. Žaklina (akt. Vanessa Paradis) – vieniša motina, auginanti septynmetį Dauno sindromu sergantį Loraną (akt. Marin Gerrier). Beatodairiškai mylėdama savo vaiką, Žaklina tiki, jog Loranas – iš dangaus jai siųstas angelas, paneigsiantis visas Dauno sindromo statistikas. Būdama tvirta kaip mūras, siena stojanti už savo mažąjį liūtuką, moteris augina vaiką apsuptą globos ir rūpesčio. Maži, tik jiems suvokiami kasdieniniai ritualai ir triskart per dieną namie skambant Café de Flore melodija, regis, į lentynėles sustatė jų gyvenimo kasdienybę, kuri nesikeičia jau metų metus. Tačiau vieną dieną viskas griūva, vos klasėje pasirodo Vera (akt. Alice Dubois) – Dauno sindromu serganti mergaitė, pasiglemžusi Žaklinai priklausiusį Lorano dėmesį ir meilę…
Picture
www.thesnipenews.com
2010-ųjų Monrealis. Antuanas (akt. Kevin Parent) – keturiasdešimtmetis didžėjus, sėkmingai vedęs Rozą (akt. Evelyne Brochu) ir auginantis dvi dukteris iš pirmosios santuokos su Karole (akt. Hélène Florent). Išsiskyręs, save laimingu galintis pavadinti vyras neranda vidinės ramybės ir visur mato buvusią žmoną. Pastaroji, beprotiškai mylėjusi Antuaną, negali susitaikyti su mintimi, jog dvidešimt metų mylėtas vienintelis jos gyvenimo vyras, buvęs jos sielos dvyniu, paliko ją, išėjęs pas kitą. Iškankinta vidinio nerimo ir skausmo, tikėdamasi, jog vieną dieną Antuanas grįš
Loretas turi daugybę vardų – visais jais prisistatė prisipažinęs, kad jo ieško Interpolas. Pažadėjome neišduoti mainais į nuotrauką. Štai kas gavosi.
Tęsiame „ryžaplaukių” nuotraukų publikavimo maratoną. Moterų dieną grožėkimės raudongalve Loreta! „Nedaugelis drįsta būti toks ryškus ir atkreipti dėmesį”.
Apie Florenciją galėčiau pasakoti valandų valandas, prisiminti matytus stebuklingus ir užburiančius vaizdus – metų metus. Tai miestas, kurio neįmanoma pamiršti ir į kurį norisi grįžti dar daug kartų.
Londonietė Florence Welch kartu su savo „mašina“ turi viską, kad pasaulio muzikos kritikai nulenktų prieš ją galvas: stipresnį nei stiprų balsą, mados ikonos statuso vertą išvaizdą, biografiją, pagal kurią jau dabar galima rašyti knygą ir, žinoma… raudonus plaukus. Na, ir aukščiausio lygio muziką.
Knygynuose jau pasirodė šeštoji aktorės Doloresos Kazragytės autobiografinių esė knyga „Ramybės nerimas“. Subtiliai, nebrukdama savo gyvenimo modelio, autorė kalba apie laiko nesunaikinamas vertybes – meilę, tikėjimą, norą pažinti ir suprasti, mokėjimą įsiklausyti ir tyloji išgirsti svarbiausius atsakymus.