Search Results for: "lytinis gyvenimas"
Lietuvoje, priešingai negu daugumoje kitų Europos Sąjungos (ES) šalių, gimdos kaklelio vėžys dažniausiai diagnozuojamas vėlesnėse ligos stadijose. Kasmet nuo jo miršta iki 300 moterų. Specialistai vieningai tvirtina, kad šis skaičius galėtų būti žymiai mažesnis, jeigu pirmieji ligos simptomai būtų pastebėti pačioje jų pradžioje.
Reikia keisti klaidingą nuostatą
Šnipiškių medicinos centro gydytoja ginekologė medicinos mokslų daktarė Rūta Kurtinaitienė tikina, kad moterims vis dar trūksta informacijos apie gimdos kaklelio vėžį. „Dažnai tenka išgirsti, kad gimdos kaklelio tyrimus turėtų atlikti tik vyresnio amžiaus, vaikų susilaukusios moterys. Tačiau tokia nuostata yra klaidinga. Nedideli pakitimai gimdos kaklelio srityje gali labai greitai progresuoti ir pereiti į vėžį. Todėl labai svarbu laiku juos pastebėti ir kuo greičiau taikyti efektyvų gydymą“, – tikina gydytoja.
Gydytoją liūdina pernelyg atsainus moterų dėmesys savo sveikatai: pacientės duris dažniausiai praveria, kai turi nusiskundimų. „Tai problema, kurią reikia pradėti spręsti šeimoje. Mergaitė apie būtinybę reguliariai lankytis pas ginekologą pirmiausia turėtų sužinoti iš savo mamos, rodančios jai tinkamą pavyzdį. Gaila, tačiau dauguma moterų vis dar ignoruoja raginimus pas gydytoją ginekologą tiesiog profilaktiniam patikrinimui apsilankyti bent 1–2 kartus per metus“, – teigia gydytoja. Anot jos, reguliarūs apsilankymai yra būtini, norint pastebėti pirmuosius dar ikivėžinius gimdos kaklelio pakitimus ir nedelsiant pradėti gydymą.
Išskiriami pagrindiniai rizikos veiksniai
Gimdos kaklelio vėžys visame pasaulyje yra viena pagrindinių moters mirties priežasčių: „Siekiant išsiaiškinti gimdos kaklelio vėžį sukeliančias priežastis, yra atlikta nemažai mokslinių tyrimų. Pagrindinės iš jų – ankstyvas lytinis gyvenimas, didelis lytinių partnerių skaičius, dažna jų kaita, intymios higienos nesilaikymas, ilgas (daugiau negu 10 m.) kontraceptinių priemonių vartojimas. Rizika sirgti gimdos kaklelio vėžiu auga, jeigu moteris yra turėjusi daugiau negu 5 nėštumus ir gimdymus“, – pagrindinius rizikos veiksnius vardina gydytoja, kuri taip pat priduria, kad rūkymas bei kitos lytiškai plintančios infekcijos taip pat gerokai padidina gimdos kaklelio vėžio riziką.
Ką turėtų daryti moterys, kad ši rizika sumažėtų? „Remiantis moksliniais tyrimais, pirminė ir antrinė gimdos kaklelio vėžio profilaktika padeda sumažinti sergamumą ir mirtingumą nuo jo“, – tikina R. Kurtinaitienė. Anot jos, gimdos kaklelio vėžys yra viena iš nedaugelio piktybinių ligų, kurią nesunku diagnozuoti dar ankstyvojoje ikivėžinių pokyčių stadijoje. Po laiku paskirto gydymo pasveiksta 95–100% moterų.
Pirminei profilaktikai yra priskiriamas galimų gimdos kaklelio vėžio rizikos veiksnių žinojimas, jų vengimas, įtakos mažinimas. „Pirmiausia tai susiję su moterų žiniomis apie žmogaus papilomos virusą (ŽPV) ir efektyvų šios infekcijos paplitimo mažinimą, t.y. vengimą užsikrėsti, profilaktiką skiepais. Kol kas mokslininkai dar nesurado efektyvaus gydymo nuo ŽPV metodo. Todėl intensyvus visuomenės švietimas apie lytiniu keliu plintančias ligas turėtų tapti pirmine priemone įgyvendinant gimdos kaklelio vėžio prevencijos programą“, – tikina R. Kurtinaitienė. Antrinei profilaktikai priskiriama ikivėžinės patologijos ir ankstyvųjų gimdos kaklelio vėžio stadijų diagnostika. Ji atliekama taikant citologinių gimdos kaklelio tyrimų metodus, tokius kaip Papanicolaou (Pap tepinėlio), kuris visame pasaulyje naudojamas jau daugiau negu 50 metų.
Per praėjusius metus išgelbėta 400 moterų
Jau 7 metus Lietuvoje vykdoma gimdos kaklelio piktybinių navikų prevencinių priemonių programa. Per 2004–2010 m. patikrinta beveik 730 tūkst. 25–60 m. amžiaus moterų. „Ši programa suteikia galimybę apdraustoms privalomuoju sveikatos draudimu moterims kartą per trejus metus nemokamai pasitikrinti dėl gimdos kaklelio vėžio, t.y. nemokamai atlikti PAP tepinėlio testą“, – teigia R. Kurtinaitienė. Per praėjusius 2010-sius metus „Patologijos diagnostika“ laboratorijoje buvo atlikta daugiau nei 16 tūkst. onkocitologinių PAP tepinėlių. Didžioji jų dalis, t.y. virš 10 tūkst., buvo finansuojami valstybės. Tyrimai atskleidė 400 ikivėžinių gimdos kaklelio susirgimų, kai moteriai dar buvo galima paskirti gydymą ir išgelbėti gyvybę.
„Lietuvoje moterims dar trūksta informacijos apie gimdos kaklelio vėžio grėsmę ir galimybes nemokamai pasitikrinti savo sveikatą“, – teigia „Patologijos diagnostika“ medicinos mokslų daktarė, gydytoja patologė Jolita Rimienė. „Žinoma, kaltas ne tik nežinojimas, bet ir laiko stoka. Galbūt ir galimos rizikos savo sveikatai neįvertinimas. Visuomet galvojame, kad mūsų tai nepalies, kad liga egzistuoja kažkur aplinkui, bet tik ne mano šeimoje“, – teigia gydytoja patologė.
Anot J. Rimienės, Vakarų valstybėse gimdos kaklelio vėžio profilaktikos programa vykdoma daugiau nei 50 metų. Informaciją apie būtinybę pasitikrinti moteris gauna tiesiai į namus. Jei moteris neatvyksta, tuomet kvietimą tikrintis gauna ir moters darbdavys, kuris privalo moterį nukreipti pas reikiamą specialistą. „Tuo tarpu Lietuvoje valstybės finansuojama programa dar labai „jauna“. Todėl su moterimis reikia labai daug bendrauti apie galimybes nemokamai išsitirti dėl gimdos kaklelio vėžio ir taip išsaugoti savo gyvybę. Kuo daugiau moterų žinos apie ankstyvos diagnostikos svarbą, tuo sveikesnės jos bus“, – teigia gydytoja patologė J. Rimienė.
Gydytoja ginekologė primena, kad moterys dėl citologinio gimdos kaklelio tyrimo turėtų kreiptis į savo šeimos gydytoją arba į poliklinikos, kurioje yra užsiregistravusi, gydytoją ginekologą. Tyrimas trunka vos keletą minučių, jis nėra skausmingas. Kiekviena lytinį gyvenimą gyvenanti moteris PAP tepinėlio testą, leidžiantį pamatyti ir įvertinti priešvėžinius gimdos kaklelio pakitimus, turėtų atlikti kas 3 metus.
Kreipiuosi į jus, prašydama pagalbos. Man 22 metai. Gyvenu su mama, tėčio neturiu nuo 2,5 metukų, jis išėjo pas kitą. Oficialiai tėvai išsiskyrė,kai man buvo septyneri. Mama mane užaugino viena, nes tėvas niekada nesikišo į mano auklėjimą ir į mano gyvenimą. Dar paauglystėje kartais paskambindavo, tačiau jau kokius 4 metus nebendraujame iš viso. Kartais labai trūksta tėviško peties. To neturėjau ir neturėsiu. Taip pasisuko gyvenimas ir tiek, pernelyg apie tai nemąstau. Didžiausią skausmą man sukelia mama – artimas žmogus. Taip, ji mane užaugino viena, nemušė, pavalgydindavo. Jos gyvenimas irgi nėra lengvas. Aš tą suprantu, Tačiau mes kasdien pykstamės ir dėl svarbių dalykų, ir dėl smulkmių. Viskas prasidėjo, kai man buvo 17 metų. Tačiau priežastys visų dabartinių barnių – vaikystėje.
Kai tėvai išsiskyrė, mama pradėjo dažnai susitikti su draugėmis, jos išgerdavo, eidavo į klubus, barus. Išgėrusi vėlai grįždavo namo, grįžusi užsileisdavo garsiai muziką ir verkdavo. O aš mažiukė būdama labai pykdavau, kad ji girta ir kad neleidžia miegoti. Taip būdavo kiekvieną savaitgalį. Išgėrusi ji tapdavo agresyvi, vadindavo mane tėvo išpera, grasindavo, kad atiduos į internatą ir pan. Verkdavau naktimis ir laukdavau, kol ji nurims. Gyvename vieno kambario butuke. Neturėdavau, kur pasislėpti, tik po antklode. Kaskart jos pyktis būdavo vis stipresnis. Ji vis bjauriau mane vadindavo ir keikdavo. Kai buvau vaikas, kartais išeidavau iš namų naktį. Pasiimdavau šunį ir išeidavau į niekur. Kai grįždavau, ji jau miegodavo. Jai pabudus, atnešdavau vandens, sutvarkydavau namus. Išsiblaiviusi, ji nieko apie praėjusią naktį nekalbėdavo. Taip viskas krovėsi diena iš dienos… Visas skausmas ir nuoskaudos. Galvodavau, kai sulauksiu 18 metų, galėsiu apginti savo teises. Iš kur toks amžiaus suvokimas buvo – nežinau. Žinau tik tiek, kad suaugau anksti. Po išgertuvių laikotarpio mama susirado draugą – bendradarbį, gerokai už save jaunesnį. Parsivedė jį namo. Jis buvo geras žmogus, rūpindavosi namais, manimi ir ja. Bėda buvo ta, kad aš kasnakt matydavau kaip jie mylisi. Man buvo šlykštu. Vėl negalėdavau miegoti – ne tik savaitgaliais, bet ir naktimis prieš mokyklą. Nemokėjau mamai paaiškinti, ką mačiau. Bandydavau, bet liežuvis kaip vaikui dar neapsiversdavo. O ji ir kartodavo, kad aš vaikas ir nieko nesuprantu. Tai sakydavo kai man buvo 7, kai buvo 10, 13, 15 metų… O dabar jau aš jau nebe vaikas, bet jos manymu, vis tiek dar nieko nesuprantu. Po to, kai jos draugas ją paliko, nes susirado kitą, ji vėl pradėjo gerti. Žodžiu, mūsų bendravimo nebuvo iš viso. Jai nebuvo įdomu, kaip aš mokausi, ką veikiu, ką lankau. Ji tik nueidavo į tėvų susirinkimą, paklausydavo, bet grįžusi, irgi nieko nekalbėdavo su manimi apie tai, ką sužinojo. Mokykloje nebuvau probleminis vaikas, buvau klasės lyderė, priešų neturėjau, mokytojai girdavo už mano talentą piešti ir kūrybingumą, nors pažymiai nebuvo patys geriausi. Mama nesidomėjo mano gyvenimu ir nepasakojo su kuo galiu susidurti. Nei apie mergai tiškus reikalus, nei apie lytinį gyvenimą. Neradusi šilumos ir ramybės namie, išeidavau savais keliais, bet ne šunkeliais. Kieme turėjau daug draugų, žaisdavome iki išnaktų, man tai buvo leidžiama ir aš nesuprasdavau, kodėl kitų vaikų tėvai juos pašaukdavo namo kokią 9 val. vakaro, o aš dar žaisdavau iki 23 val. Mūsų rajonas – vienas žiauresnių, aplink narkomanai ir benamiai. Čia išmokau išgyventi, apsisaugoti…
Baigiau mokyklą be didesnių vargų, įstojau į tuo metu trokštamą specialybę, pradėjau dirbti. Tada man buvo 18 metų. Jaučiausi nesustabdoma. Gyvenau darbe arba universitete, namo grįždavau apie 12 val. nakties, Kuomintang išeidavau 7 val. ryto. Rečiau matydavau mamą ir mudvi nesipykdavome, nes tiesiog draughtswomen. Vėliau keliems mėnesiams išsikėliau gyventi į sporto bazę, kur buvo ruošiami sportininkai. Nuo vaikystės aktyviai sportavau, o tuo metu sportas buvo beveik tapęs dienos darbu. Po poros metų įmonė išsibarstė. Metusi studijas, be darbo, grįžau namo. Tačiau vėliau nesunkiai susiradau įdomų vasaros darbelį, vėliau ir pastovų, įstojau kitur mokytis, tad vėl viskas mano gyvenime buvo gerai. Motinai tai nebuvo įdomu. Aš jai tik pasakydavau faktus, nuomonės neklausdavau, o ji jos ir nepateikdavo.
Kadangi suaugau anksti – anksti, 16 metų, prasidėjo ir lytinis gyvenimas. Ji nepraleidžia progos ir dabar tai pašiepti, bet ta tema paauglystėje nebuvo su manimi kalbama. Viską, ką gyvenime sugebu, turiu ar turėjau, buvo mano rankomis sukurta ir pačios uždirbta. Tačiau dabar, kai vėl nedirbu, o tik mokausi, ji man priekaištauja, kodėl aš nedirbu, ir kodėl aš tokių metų sėdžiu jai ant sprando, nors neprašau iš jos nei lito. Tik nemoku už komunalines paslaugas. Ji man tai prikiša. Ir kai tik susipykstame, aš iškeliu vaikystės skriaudas, o ji man atsako, kad čia jos namai, jos taisyklės ir jos asmeninis gyvenimas. Iki šiol mes nesugebėjome pasikalbėti apie skriaudas, nes ji jų nepripažįsta. Žinau, kad vaikystėje mamą smerkdavau už jos elgesį, nes jo nesuprasdavau. Dabar aš bandau suprasti, bet viską užgožia visi jos eiliniai pasisakymai, kad aš kalta, jog ji neturi vyro, kad aš jos viso gyvenimo klaida, ir kad esu išlaikytinė, ir kad ji norėtų, jog aš susirasčiau kur gyventi. Kai aprimsta ir aš pasakau, kad susirasiu, ji teigia to neprašanti. Ir taip visą mano gyvenimą.
Nebemoku jai atleisti. Gailestį, kurį ji man sukeldavo, pakeitė neapykanta. Ji mano mama, bet ji tokia man buvo iki tol, kol pradėjau eiti į mokyklą. Vaikystės nuoskaudos mane persekioja. Paauglystėje ne kartą norėjau nusižudyti, bet tai buvo vaiko nevilties šauksmas. Dabar aš nepakelsiu prieš save rankos, noriu rasti išeitį, kaip susigyventi su praeitimi, kai ji kasdien iškeliama, kai motinos elgesys nesikeičia… Ar sprendimas iš viso nebendrauti yra išeitis?.. Prašau padėkite.
Konsultuoja psichologė Evelina Globė
Sveika, Inga. Papasakojot mums dar vieną skausmingą ir sudėtingą jauno žmogaus gyvenimo istoriją. Esate tikra šaunuolė, jog neleidžiate, kad traumatizmas vaikystės ir paauglystės patirtis Jus sugniuždytų ir juodai nuspalvintų visą Jūsų gyvenimą. Jūs, Inga, labai daug pasiekėte savo jėgomis – mokotės, sportuojate, turite darbo patirties, siekiate savo tikslų, ieškote išeities kaip susitaikyti su praeitimi, kuri kartina Jums gyvenimą. Kaip suprantu, tokia gyvenimiška patirtis Jus užgrūdino, tačiau kartu paliko skaudų pėdsaką Jūsų sieloje – sielos žaizdos lengvai neužgyja, nuoskaudos neišgaruoja ir kartėlis lengvai nevirsta meile.
Gijimo procesas yra ilgas, sudėtingas ir skausmingas. Žinote, koks būtų idealiausias gijimo būdas – ogi, jei abi su mama nuspręstumėte sveikti ir pagalbos ieškoti kartu, pvz. kreiptis į psichologą ar psichoterapiją. Vien jau abiejų parodyta gera valia ir pastangos suprasti vieną kitą veiktų abi gydančiai. Deja, kaip suprantu, bent jau kol kas tai neįmanoma, nes, pasak Jūsų, mama nesidomi Jūsų išgyvenimais, neprisiima atsakomybės už savo elgesį. Jūsų istoriją žinau vienpusiškai – tik iš Jūsų lūpų, ir ne man teisti Jūsų motiną. Galbūt ir jos gyvenimiška patirtis buvo karti, gal kartoja savo tėvų klaidas – galiu tik spėlioti. Jeigu būtų įmanoma Jums normaliai bendrauti, gal geriau suprastumėte viena kitą, gal atsirastų atleidimo galimybė. Bet, deja, jei Jūsų mama atsisako žengti žingsnį į kitokį nuoširdesnį bendravimą, tai Jūs jos niekaip nepriversite – nei priekaištais, nei kaltinimais, nei pykčiu. Jau ne kartą esu minėjusi, jog neįmanoma žmogaus pakeisti, jei jis pats to nenori. Tik dar labiau nualinsite savo pačios sielą beviltiškomis pastangomis. Nesakau, kad apskritai reikia nustoti kalbinti savo mamą, tačiau, jei kalbinti, tai kitokiu, nauju būdu, kurį turėtumėte pati atrasti. Tačiau tai būtų vėliau – o dabar Jums pirmiausia reikėtų susirūpinti savo pačios psichine sveikata ir galbūt ieškoti profesionalios pagalbos sau pačiai.
Ingos sielos ir psichikos sveikimo kelias
Jūs keliate klausimą, kaip susigyventi su savo praeitimi? Būtent šios problemos vedinas dažnas psichologų ir psichoterapeutų klientas praveria jų kabinetų duris ir ryžtasi sunkiam savęs pažinimo bei sveikimo procesui. Nežinau, ar turite tam dabar galimybių ir noro. Džiaugiuosi, kad kreipėtės į mane. Betgi suprantate, kad raštiška konsultacija Jums labai sunku padėti. Sudėtingos žmogaus patirties neperprasi, turėdamas tik fragmentišką gyvenimo aprašymą, ir nevykstant gyvam dialogui. Galiu tik nurodyti kažkokias gaires, kurios, mano manymu ir pajautimu, galėtų Jums nurodyti galimas elgesio kryptis, padėtų aiškiau pamatyti situaciją, padėtų padaryti kažkokias įžvalgas ar paskatintų pozityviems sprendimams. Jei šiuo metu neturite galimybių ar trūksta motyvacijos profesionalios pagalbos ieškojimui (galbūt kada nors vėliau nuspręsite, kad Jums tai reikalinga), tuomet galiu pasiūlyti trečią realistiškiausią Jūsų psichikos ir sielos apsaugojimo būdą – apriboti bendravimą su mama.
Jūs klausiate, ar iš viso nebendrauti yra išeitis? Tai gali būti išeitis, galbūt laikina, jei Jums tikrai dabar to norisi – pailsėti nuo barnių ir nesutarimų. Tačiau nebūtina visiškai nebendrauti – galima bendravimą apriboti tiek, kad jis Jūsų neįtrauktų į neduodantį rezultatų tarsi užburtą kaltinimų ir pykčių ratą. Tam Jums reikėtų kažkokiu būdu atsiriboti nuo mamos. Žinoma, paprasčiausiai būtų, jei Jūs išsikeltumėte gyventi atskirai ir taptumėte visiškai savarankiška. Pati sakote, kad kuomet rečiau matotės, rečiau bendraujate su mama, tuomet mažiau pykstatės. Tad, jei taikoje išbūti kartu neįmanoma, tuomet geriau šiek tiek atsitraukti vienai nuo kitos. Jei tam dabar neturite galimybių, tuomet tektų šį atsiribojimą padaryti, gyvenant kartu – t. y. vengti veltis į beprasmiškus santykių aiškinimus. Jie prasminga tik tuomet, kuomet kažkas yra išsiaiškinama. Vien tik vienas kito kaltinimai ir priekaištai jokio rezultato neduoda – eilinį kartą apsisuka ydingas ratas. Jeigu neįmanoma kol kas užgydyti žaizdų, tai bent jau nereikia jų vėl ir vėl iš naujo draskyti. Geriau jas patikėti pačiam gyvenimui, kuris, jei čia ir dabar priimami teisingi sprendimai, pats savaime pasižymi gydančiu poveikiu.
Žinoma, man kaip psichologei sunkesniais atvejais visuomet norisi siūlyti profesionalo pagalbą, nes tokia pagalba žmogui gali padėti greičiau ir saugiau nueiti sveikimo kelią. Tačiau, kita vertus, aš nenuvertinu ir netgi labai gerbiu pačiame žmoguje, jo gyvenime slypinčią gydančią galią, kuri gali sėkmingai vesti žmogų sveikimo keliu. Juk kas tai bebūtų – psichologas, psichoterapijas, dvasinis vadovas, geriausias draugas, sutuoktinis ar kitas artimas žmogus – jis tik lydi žmogų sveikimo ir brendimo kelyje. Žmogus eina juo pats.
Nuojauta man kužda, kad Jumyse, miela Inga, yra didelis tos sveikimo galios potencialas. Taigi nuoširdžiai Jums linkiu gyventi turiningą, visavertį savąjį gyvenimą, neeikvojant jėgų tam, ko Jūs negalite pakeisti – negalite pakeisti nei savo mamos, nei savo praeities. Galite tik pakeisti savo pačios požiūrį į mamą ir į praeitį. Noriu priminti gal ir žinomą, bet visuomet vertą iš naujo permąstyti mintį (net jei nesate religinga, tikiuosi, Jums tai nebus svetima, nes Dievą suvokti galima labai įvairiai) – „Dieve, padėk man pakeisti tai, ką turiu pakeisti, susitaikyti su tuo, ko pakeisti negaliu ir suteik išminties, kad atskirčiau vieną nuo kito“.
Turite klausimų? Reikia patarimų? Rašykite adresu: [email protected]
Sausio 26d., trečiadienį, 18 val. nuo Baltojo tilto Vilniuje į dangų pakils 300 balionų su bengališkomis ugnelėmis. Ši socialinė akcija, pavadinta „Apsaugok savo svajones“, skiriama prevencijos prieš gimdos kaklelio vėžį (GKV) savaitei, kuri jau penktą kartą minima Europoje. Taip siekiama atkreipti Lietuvos moterų dėmesį į šią grėsmingą ligą ir paraginti laiku pasitikrinti sveikatą.
Akcijos, kurią organizuoja viešoji įstaiga „Mes prieš gimdos kalelio vėžį“, metu planuojamų paleisti balionų skaičius – trys šimtai – yra neatsitiktinis. Būtent tiek moterų per metus pasiglemžia ši klastinga liga mūsų šalyje, ir visų jų svajonėms nebūna lemta išsipildyti. Per savaitę Lietuvoje nuo GKV miršta penkios moterys, nors pasak specialistų – tai visiškai beprasmiškos netektys, kurioms galima lengvai užkirsti kelią.
„Gimdos kaklelio vėžio prevencija yra pati efektyviausia ir pigiausia iš visų onkologinių susirgimų, todėl paradoksalu, o kartu ir skaudu, jog dėl šios ligos kasmet vis dar prarandame tiek daug moterų. Manau, kad būtina kalbėti apie šią problemą, kurią nesunkiai galima spręsti daug efektyviau ir veiksmingiau. O ant Baltojo tilto įvyksianti akcija yra puikus būdas atkreipti moterų ir merginų dėmesį į šią opų klausimą“, – teigia Dr. Daiva Vaitkienė, Lietuvos ginekologų-akušerių draugijos prezidentė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Akušerijos ir ginekologijos klinikos docentė, Onkoginekologijos sektoriaus vadovė.
Pasak docentės, Lietuvoje jau šeštus metus vykdoma Valstybės finansuojama patikros programa, kuri davė akivaizdžių rezultatų. Žiniasklaidoje nuolat pasirodo informacinės publikacijos apie GKV, moterys vis dažniau profilaktiškai tikrinasi sveikatą ir t. t. Tačiau vis dar pasitaiko atvejų, kai gydytojo kabinte apsilankiusi moteris būna net negirdėjusi apie GKV ir jo prevencijos būdus. Būtent tokių moterų ir merginų dėmesį siekiama atkreipti balionų paleidimo akcija.
Nustatyta, kad kuo labiau šalis yra išsivysčiusi, tuo ir susirgimų gimdos kaklelio vėžiu joje yra mažiau. Pavyzdžiui, Suomijoje, kur jau daugiau nei 30 metų vykdoma GKV patikros programa, fiksuojama mažiausiai susirgimų Europoje: 5 atvejai šimtui tūkstančių gyventojų. Palyginimui, Lietuvoje šis rodiklis viršija 20, o mažiau išsivysčiusiose Azijos, Afrikos šalyse jis svyruoja tarp 40-60 susirgimų.
Doc. D. Vaitkienės teigimu, svarbiausia GKV priežastis yra lytiniu keliu plintanti infekcija – žmogaus papilomos virusas. Nustačius šio viruso nulemtus pakitimus ikivėžinėje stadijoje, galima visiškai pasveikti, išvengti invazinės onkologinės ligos ir jos sukeltos mirties. Riziką susirgti GKV didina rūkymas, dažna lytinių partnerių kaita, ankstyvas lytinis gyvenimas, dažnas gimdymas (daugiau negu 7 kartus). Jeigu moteris jau yra apsikrėtusi didelės onkologinės rizikos žmogus papilomos virusu ir vartoja hormoninius kontraceptinius preparatus, rizika susirgti GKV taip pat išauga, nes hormoninė kontracepcija mažina savaiminio organizmo apsivalymo nuo viruso tikimybę.
Europos gimdos kaklelio vėžio prevencijos savaitės metu vyks ir daugiau renginių, kurių tikslas – atkreipti visuomenės ir politikų dėmesį į šią problemą, informuoti moteris apie valstybės teikiamas galimybes išvengti šios ligos ir raginti jomis pasinaudoti. Sausio 26d. Seime vyks konferencija „Lietuva be gimdos kaklelio vėžio”. Konferenciją organizuoja Užkrečiamų ligų ir AIDS centras, Lietuvos akušerių ginekologų draugija, Baltijos imunoprofilaktikos asociacija ir Lietuvos bendrosios praktikos gydytojų kolegija.
Renginio metu bus skaitomi pranešimai apie gimdos kaklelio vėžio paplitimą Lietuvoje ir pasaulyje, pateikiamos Lietuvos ir pasaulio sergamumo ir mirtingumo nuo šios ligos valdymo strategijos. Taip pat bus diskutuojama apie šeimos gydytojo vaidmenį kovoje su gimdos kaklelio vėžiu ir galimą skiepų nuo šio susirgimo kompensavimo sistemos modelį.
Taip pat VU Bibliotekoje (Universiteto g.3), Komunikacijos kampelyje vyksta paroda, kurioje pateikiama informacija apie šią ligą ir jos prevenciją. Sausio 30 d. „Snaigės žygyje“ slidėmis Vilniuje, Antakalnyje už Saulėtekio troleibusų žiedo, bus dalinama informacinė medžiaga, susijusi su šia problema.
Apie tai neįprasta kalbėti, tačiau įstaigų darbuotojai dažnai įsimyli. Pateikiame septynis įdomius faktus, kuriuos atskleidė mokslininkai, tyrinėjantys bendradarbių santykius.
Atsikeliate išpilta šalto prakaito ir suprantate, kad ką tik sapnuose buvote neištikima savo mylimajam. Draugui apie tai nenorite pasakoti, kad jis neįsižeistų – juk karščiausiuose savo sapnuose pagrindinį vaidmenį atlieka ne jis… Ar gali tokie sapnai reikšti, kad jūsų jausmai išblėso?
Nors, atrodo, šia tema jau kalbėta šimtus kartų ir lietuviška spauda mirgėte mirga nuo skambių antraščių, tačiau, perskaičius nemažai straipsnių, sunku rasti tokių, kuriuose aiškiai būtų aprašyta sekso nauda sveikatai. Taigi čia rasite trumpus ir moksliškai pagrįstus paaiškinimus, kuriuos greičiausiai patys kuo puikiausiai žinote!
Pristatyti šių metų gegužę Kanuose Auksinę palmės šakelę laimėjusio filmo, ko gero, nereikia. Tačiau „Adelės gyvenimas. I ir II skyrius“ (angl. Adele: Chapters 1 & 2 / pr. La vie d’Adèle – chapitres 1 et 2, 2013) į mūsų kino teatrus žengtelėjo tik praėjusią savaitę, ir tai nedrąsiai, tik porą žingsnių: režisieriaus Abdellatifo Kechiche’o juosta keletą kartų buvo parodyta „Kauno kino festivalyje“. Taigi trumpai apie sukeltas emocijas.
Mokykla – ne tik vieta, kurioje galima pasisemti teorinių matematikos, isorijos, užsienio kalbų žinių. Joje prasideda jaunos, besiformuojančios asmenybės socialinis gyvenimas: draugai, prieštaringi santykiai su suaugusiaisiais, apkalbos, intrigos, kompleksai – tikra išbandymų lavina.
Kaip rašoma Talmude ir kaip teigia kai kurie šiuolaikiniai seksologai, poros kartų per savaitę visiškai pakanka. Masinė kultūra, tiesa, su tuo nesutinka. Ji skelbia: kuo daugiau, tuo geriau. Ortodoksiškos feministės iš viso laikosi nuostatos, kad lytiniai santykiai nėra būti, kad galima apsieiti ir be jų. Kas teisus?
Išgirdus “nekenčiu moterų” pasąmonė pradeda “piešti” tam tikrą miglotą literatūrinį veikėją, kažką iš A. Kristi romanų – niūrų džentelmeną, seną viengungį klasikiniame megztuke, su golfo lazda, gyvenantį sodyboje su savo mama. Santykiuose su moterimis nepastebėtas, bet ir į homoseksualistą jis nepanašus. Jeigu romane įvysta žmogžudystė, toks vyrukas tampa pirmu įtariamuoju.