Search Results for: "maksas melmanas"
Daugiau kaip keturis dešimtmečius gyvuojantis terminas roko opera („rock opera“) yra gana tiksliai apibrėžtas, tačiau muzikinėje kultūroje vartojamas nevienareikšmiškai.
Roko operos terminas
Savo pirmaprade prasme terminas roko opera įvardija šių dviejų žanrų samplaiką – didesnės apimties (60-90 min. trukmės) vientiso siužeto muzikinį kūrinį, sudarytą daugiausiaiš roko dainų ir papildytą uvertiūromis bei instrumentiniais intarpais.
Šiuo terminu taip pat apibūdinamas ir gana įprastas klasikinis miuziklas, turintis roko muzikos elementų. Pasak kai kurių muzikos kritikų, kaip kad žymiojo Artiomo Troickio, roko opera derėtų vadinti būtent roko atlikėjų sukurtą didesnės formos veikalą, atliekamą grupės pajėgomis, t. y. roko koncertuose. Tokia ir buvo dažniausiai minima kaip pirmoji dviguba plokštele išleista britų grupės „The Who“ roko opera „Tommy“ (1969), kurios turinys savo užmoju galėjo pranokti daugelio klasikinių operų banalias fabulas. Originalioje versijoje instruomentuotės buvo įgrotos
keturių grupės muzikantų ir jų pačių sudainuoti visi (net ir moteriški) vaidmenys.
„Jesus Christ Superstar“ sąsajos su hipių kultūra
Tuo tarpu Niujorke 1967 m. spalio 17 d. pirmą kartą šviesą išvydo roko įtakotas ir hipių gyvenimą nušviečiantis miuziklas „Hair“ (kompozitorius Mac Dermont). Tačiau bene žymiausia roko opera – „Jesus Christ Superstar“, pasirodžiusi kiek vėliau, 1970 m., ir tiesiogiai pristatyta kaip „rock-opera“, nors tai buvo profesionalaus kompozitoriaus A. L. Webberio bei libretisto Timo Rice’o šlovingas darbas. Abu paminėti muzikos kūriniai, vienas po kito ir ekranizuoti, daugiau ar mažiau siejami su hipių kultūra. „Jesus Christ Superstar“ įrašai gana greitai prasiskverbė į buvusią TSRS ir padarė čia ypač didelę įtaką. Vakaruose ji taip pat krėstelėjo sceninių miuziklų pasaulį ir nustatė modernumo parametrus, drąsiai derindama dinamiškus šokius, teatro elementus, klasikinę instrumentuotę bei roko ekspresiją. „Jesus Christ Superstar“, kaip žinia, tiesiog apžavėjo Lietuvos ankstyvojo roko muzikantą Kęstutį Antanėlį ir „nurašius“ partitūrą tiesiog iš klausos (grojant plokštelę) roko opera 1971 m. gruodžio 25 d. buvo tegu ir mėgėjiškai, bet pirmą kartą pastatyta Vilniuje, tuometiniame Dailės institute. Tai buvo savotiška jos premjera visoje Rytų Europoje.
„Meilė ir mirtis Veronoje“ apie visų laikų įsimylėjelius
Architektas ir dailininkas Kęstutis Antanėlis ir pats tapo kompozitoriumi, keleto roko operų autoriumi, kurių žinomiausia, jau tikrai gryna lietuviškoji roko opera – „Meilė ir mirtis Veronoje“ (S. Gedos libretas pagal V. Šekspyro dramą „Romeo ir Džiuljeta“), režisuota Eimunto Nekrošiaus ir pastatyta Vilniaus jaunimo teatre 1982 m. Visų laikų įsimylėjėlius šioje dramoje vaidino trys aktorių poros: Janina Matekonytė su Vytautu Taukinaičiu, Kristina Kazlauskaitė su Sauliumi Bareikiu ir Violeta Podolskaitė su Kostu Smoriginu. 2005 m. lapkritį „Meilė ir mirtis Veronoje“ sugrįžo į teatro erdvę. Režisierius Aidas Giniotis perkėlė spektaklį į Keistuolių teatro sceną, kur vėl skambėjo „roko himnas meilei, nugalinčiai net mirtį“. Pagrindinius vaidmenis atliko Ieva Stundžytė, Judita Urnikytė, Erica Jennings (Džiuljeta) ir Justas Tertelis, Marijonas Mikutavičius, Mantas Jankavičius (Romeo). Spektaklio kūrėjai apdovanoti trimis „Auksiniais scenos kryžiais“.
„Velnio nuotaka“ – pirmoji, tačiau ne visai gryna roko opera
Pirmąja lietuviškąja roko opera dažnai vadinama ir „Velnio nuotaka“, be abejo, tai anksčiausiai pasirodęs originalus tokio pobūdžio miuzikinis kūrinys, sulaukęs nepaprasto populiarumo. Tačiau tai nevisai gryna roko opera vien jau dėl to, kad tai – muzika 1974 m. ekranuose pasirodžiusiai režisieriaus Arūno Žebriūno fantasmagoriškai kino juostai, pirmajam lietuviškam muzikiniam filmui. Jo garso takelio plokštelės anotacija skelbė – „Du juodi diskai, kuriuos Jūs
paėmėte į rankas, yra filmo „Velnio nuotaka“ fonograma“. Vėliau „Velnio nuotaka“ kuriam laikui apsireiškė ir baleto
forma. „Velnio nuotaka“ – lyg savotiškas atsakas „Superžvaigždei“ – tiek sumanytojų buvo laikoma, tiek liaudyje iškart prigijo kaip roko opera. Argi tai negalėtų būti svarbus kriterijus, priskiriant kokiam nors žanrui šį tuomet novatorišką muzikinį vizualinį kūrinį. Pagrindinius vaidmenis jame įdainavo A. Chomentauskienė, V. Malinauskas, V. Kernagis, B. Dambrauskaitė ir kt.
„Ugnies medžioklė su varovais“ laisvos kūrybinės raiškos ir roko dermė
Panašiu metu buvo kuriama avangardinė meninių sprendimų prasme ir idėjiškai drąsi kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus muzikinė drama „Ugnies medžioklė su varovais“, pastatyta 1976 m. vasario 28 d. Jaunimo teatro scenoje (režisierė D. Tamulevičiūtė) ir tapusi pirmuoju roko miuziklu Lietuvoje (žr. 17 nuotr. Įklijoje). Pagrindinius vaidmenis jame atliko Vytautas Kernagis, Gintarė Jautakaitė, Arvydas Navalinskas. Per maždaug septynerius metus (1976-1983) Lietuvoje ir užsienyje miuziklas buvo parodytas 185 kartus. Kaip ir „Velnio nuotaka“, „Ugnies medžioklė“ po truputį įsitvirtino kultūros istorijoje ir kaip roko opera. Tikriausiai tai suprantama, mat šių muzikinių kūrinių naujumas ir
laisva kūrybinė raiška derėjo su roko įtaka ir klausytojai priėmė juos su pasigėrėjimu, o šiuos ypatingus miuziklus titulavo roko operomis. Tuometiniame Lietuvos muzikinės kultūros kontekste miuziklui užteko ir keleto roko elementų, kad jis priartėtų prie šio žanro, jei ne muzikos kritikų, tai bent auditorijos suvokimu. Galima teigti, kad filmas ir netrukus pasirodžiusios abi dvigubos meniškai apipavidalintos plokštelės „Velnio nuotaka“ bei „Ugnies medžioklė“ tapo tikru proveržiu, davusiu pradžią vėlesnei roko muzikos legalizacijai ir įsigalėjimui. Juk abu kūriniai buvo pripažintų autorių darbai, visiškai palaikomi oficialiosios meno valdžios. Miuziklo arija „Kregždutės“, perdainuota Andriaus Mamontovo ir Atlantos, 2003 m. radijo stočių pripažinta geriausia metų daina. Atlikėjams įteiktas muzikos apdovanojimų „Bravo“ prizas. Galbūt tai prisidėjo ir prie miuziklo atgimimo 2004 m. pabaigoje. „Ugnies medžioklę su varovais“ režisierius Gytis Padegimas pastatė senajame Vilniaus kino teatre „Pergalė“ – vietoje, tuomet dar išlaikiusioje tarybinių laikų dvasią, ir panaudojo kitą autentišką ano laikotarpio atributiką. 2008 m. rudenį Gytis Padegimas režisavo naują miuziklo pastatymą Vilniaus teatre „Domino“.
Klasikinio miuziklo atgimimas
Lietuvoje vienas naujųjų laikų roko operų kūrėjų Rokas Radzevičius kaip tik yra ir roko grupės „Skylė” lyderis. Stambesnės apimties Roko Radzevičiaus kūrinį „Saulės kelionė“ (1996) aplinkos teatro „Miraklis“ spektaklyje atliko „Skylė“ ir kviestinės grupės bei muzikantai. Toliau sekė keli to paties autoriaus miuziklai: „Žmogus ir Aušrinė“ (2000), „Vilniaus legendos“ (2001), muzikinė pasaka suaugusiems „Drapaniada“ (2002) ir pagaliau roko opera „Jūratė ir Kastytis“ (2002). „Žuviaganys“ (2004) yra viena iš nedaugelio pagal originalų siužetą sukurta lietuviška roko opera. Čia pat galima paminėti ir roko misteriją „Pranašas. Degančios rankos“ (2005).
Kaip matyti, roko muzikantai stambesnės apimties kūriniams renkasi ne tik roko operos, bet ir klasikinio miuziklo formą. Kaip tik toks yra Andriaus Mamontovo „Tadas Blinda“ (libretas Martyno Bialobžeskio ir Andriaus Mamontovo), parodytas Vingio parke Vilniuje 2004 m. rugsėjo 1 d. Pagrindinės miuziklo arijos išleistos to paties pavadinimo albume. Pagrindinius vaidmenis atliko Jurga Šeidukytė ir pats Andrius Mamontovas, taip pat dalyvavo Inga Valinskienė,
Rafailas Karpis ir kiti. Miuziklą režisavo aktorius Ramūnas Rudokas.
2010 m. išsipildė sumanymas atgaivinti miuziklą ir jis parodytas Vilniuje, Kaune, Panevėžyje bei Šiauliuose. Naujame pastatyme vaidina Jeronimas Milius, Ignas Misiūra, Andrius Kaniava, Asmik Grigorian, Deivis, Darius Auželis, Maksas Melmanas ir kiti. „Tadas Blinda“ vienur kitur pavadinamas roko opera gal ir todėl, kad sunku išvengti Andriaus
Mamontovo asociacijos su roko muzika, nebus nuostabu, jei šis miuziklas bus vis dažniau taip įvardijamas.
„Jesus Christ Superstar“ – sugrįžta išversta į lietuvių kalbą
Pagaliau atėjo laikas į Lietuvą sugrįžti „Jesus Christ Superstar“, bet tai nebuvo taip lengva. 2000 m. „Jėzaus Kristaus superžvaigždės“ libretas buvo išverstas į lietuvių kalbą ir penktojo LNK televizijos gimtadienio proga rengiamas koncertų turas po Lietuvos miestus. Ironiška, bet, kitaip nei 1971 m., dabar kūrinio atlikimas Lietuvoje tapo persmelktas autorinių teisių pažeidimų kartėlio. Kontroversijos dėl operos vertimo į lietuvių kalbą bei atlikimo legalumo neblėso ir 2009 m. po šventinio „Jėzaus Kristaus superžvaigždės“ pastatymo Vilniaus Utenos pramogų arenoje. Neabejotina tik, kad lietuviškai atliekama „Jėzus Kristus superžvaigždė“ leido ją geriau suprasti klausytojams, nemokantiems anglų kalbos. Tikimasi, kad žymiausioji visų laikų roko opera turėtų dar sykį atgimti sostinėje 2011-2012 m., menant jos jubiliejinę premjerą Europoje, įvykusią maištingame Vilniuje.
Roko opera moksleivių ir studentų pgrindinėje kultūroje
Roko operos koncepcijos patrauklumu ir visuotine įtaka abejoti netenka. Pačia laisviausia prasme roko operos idėjos įsiliejo ir į studentijos bei moksleivių pogrindinę muzikinę kultūrą. Jau daugiau kaip trisdešimt metų Vilniuje gyvuoja M. K. Čiurlionio menų gimnazijos muzikinė scena, kurioje kasmet Naujųjų metų proga tradiciškai statomos vadinamosios roko operos. Ten pasirodė ta pati Giedriaus Kuprevičius „Ugnies medžioklė su varovais“, savaip
interpretuotos ir „Karmen“, ir Broniaus Kutavičiaus miuziklai, „rokuojantis“ „Rigoletas“, „Pink Floyd“ „The Wall“, „A Night At The Opera“ (pagal grupės „Queen“ muziką) ir daugelis kitų.
Dar unikalesnė inciatyva – jau daugiau kaip dešimt metų Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto studentų šventinė tradicija kiekvienais metais per „Matematikos dienas“ organizuoti „Roko operą“ (trumpinama MIDI RO), kruopščiai pastatant muzikinį spektaklį. Šie spektakliai nėra visiškai originalūs kūriniai, bet fabula, nestokojanti humoro, atspindi studentiškas aktualijas.
Mėgėjiškų ir entuziastingų, galima pavadinti, edukacinių roko operos pavyzdžių Lietuvoje yra ir daugiau.
2008 m. Klaipėdoje dainų autorės Kristina Muravjova ir Kristina Paulikaitė, subūrusios jaunų muzikantų komandą, po pusmečio darbo pristatė roko operą „Eglė žalčių karalienė“ pagal Salomėjos Nėries poemą, atgaivintą improvizuotos roko muzikos interpretacijoje. Prisijungus pedagogėms režisierei Lina Linkevičiūtei, choreografei Indrei Puišytei, Klaipėdos universiteto Muzikos fakulteto Choreografijos katedros studenčių bei „Švyturio“ vaikų ir jaunimo klubo teatro studijos auklėtinių bendras darbas tapo visu muzikiniu spektakliu, rodytu Klaipėdos muzikiniame teatre, Kretingos kultūros centro salėje ir kitur.
Roko muzikos inspiruota kūrybinė evoliucija, nuoseklus tikslo siekimas, skirtingų sričių artistų bendradarbiavimas, mokymasis vienų iš kitų – galbūt geriausia, ką gali suteikti roko operos idėja, kaip ir šio žanro pradininkų roko legendų įkvėpimas – gebėjimas pasijusti ne tik paskiros dainos, bet ištiso epo kūrėjais.
Pravartu prisiminti ir kitą roko muzikos fenomeną – konceptualią plokštelę, kuri dažnai siejasi su roko operos apibrėžtimi. Konceptualiaisiais vadinami, pvz., dauguma grupės „Pink Floyd“ albumų, o žymioji plokštelė „Siena“ liaudyje laikoma roko opera, nors oficialiai šis kūrinys taip niekada nebuvo įvardytas. „The Wall“, ištisoms muzikantų kartoms be galo įtakinga roko drama, buvo pastatyta ir Lietuvoje ir virto spalvingu gyvu renginiu Rugsėjo pirmosios proga Vilniaus Vingio parke 2005 m.
Iš spaudai rengiamos knygos Lietuvos Rokas: ištakos ir raida – Mintis, 2011
Holivudo patrakėlė Michelle Rodriguez („Greiti ir įsiutę“, „Įsikūnijimas“, „Absoliutus blogis“), kurią jau nuo šio penktadienio turėsime galimybę pamatyti viso pasaulio kino teatruose vienu metu startuosiančiame veiksmo filme „Pasaulinė invazija: mūšis dėl Los Andželo“, mano, jog ateiviai yra geresni ir protingesni už žmones. Aktorė įsitikinusi, kad jie turi gražesnes figūras ir spinduliuoja meile. O ką apie tai mano mūsų šalies įžymybės? Ar ateiviai egzistuoja? Kaip jie atrodo? Pafantazuokime.
Televizijos laidų vedėjas ir keliautojas Martynas Starkus teigia, kad ateivius jau kurį laiką galima pamatyti televizoriuose: „Kai tik pasižiūriu kai kurias lietuviškas aktualijų ir glamūro laidas, dažniausiai vėl ir vėl įsitikinu, kad jie tarp mūsų gyvena jau seniai. Atrodo lyg ir taip pat, bet – ufonautai, nors tu ką. Labai sunku tiksliai nusakyti, kokie yra jų skiriamieji bruožai, nes charakteriai vis dar yra įdieginėjami, ieškoma tobulesnės programos (kol kas tik bandomosios versijos). Jie taip ir atrodo – eksperimentiniai“.
„Ateiviai yra būtent tokie, kaip Johno Carpenterio filme „They Live“. Atrodo kaip eiliniai žmonės, tik užsidėjus specialius akinius matai, kur žmonės, o kur ateiviai. Taigi – žmogaus pavidalu, bet be odos sluoksnio“, – įsitikinęs „G&G Sindikato“ narys DJ Mamania. Jo manymu, kitų planetų gyventojai yra draugiški ir žmogiški, niekuo neišsiskiriantys iš kitų, tačiau kažką vis rezgantys. „Tikriausiai, pasaulio pabaigą“, – spėja muzikantas.
Komikas, aktorius bei politikas Artūras Orlauskas tikina, kad ateiviai neegzistuoja. „Skraidančios lėkštės yra žmonių sukurtos mašinos“, – neabejoja vyras.
„Manau, kad ateiviai visada gerai maskuojasi, todėl atrodo kaip mes, elgiasi kaip mes, kvepia kaip mes, tačiau jie yra ne tokie kvaili, tušti ir godūs, kaip mes. Žodžiu, jei sutikai neįtikėtinai protingą, įdomų ir gerą žmogų, siūlau būti atsargiam. O dar manau, kad grybai yra ateiviai, jie tyliai visur tupi ir laukia, kol išmuš jų keršto valanda. Ot gausim už visus grybavimus tada“, – mano žurnalistė Skaiva Jasevičiūtė.
Choreografas bei šokėjas Paulius Šinkūnas įsitikinęs, kad ateiviai yra poros metrų ūgio violetiniai žmogėnas su antenomis vietoje ausų, didelėmis akimis ir vietoje nosies turi dvi duobutes. Be to, jų pirštai – pusmetrio ilgio ir maskatuoja besisveikinant: „Neabejoju, kad jie techniškai už mus labiau pažengę flegmatikai, tačiau tikrai labai draugiški. Spėju, kad jie ambicingi, turi gerus tapkultūrinio bendravimo įgūdžius, linkę į draugiškus santykius, mėgstantys gerą kompaniją ir pilni nepriekaištingų oratoriškų įgūdžių“.
„Ateiviai yra tokie žali bičai be antakių bet su didelėmis akimis. Jie nepikti ir labiau pažengę, nes mus surado, o mes jų kol kas – ne“, – neabejoja Maksas Melmanas, grupės „Biplan“ vokalistas. Jo manymu, ufonautai valgo žalios ir mėlynos spalvos masę, panašią į vaikų taip mėgstamą želė.
Net 100 milijonų dolerių kainavęs nepakartojamų specialiųjų efektų veiksmo filmas “Pasaulinė invazija: mūšis dėl Los Andželo” kino teatruose jau nuo kovo 11 dienos.
Grupė „Biplan“, prieš savaitę baigusi filmuotis vaizdo klipe dainai „Už Laisvę!“ iš naujojo grupės albumo „Visi keliai veda prie jūros“, visuomenei pristato klipo anonsinę versiją. Rimo Bružo režisuoto klipo filmavimas truko apie mėnesį, jo metu grupės nariai išties išsilaisvino iš kasdienybės – kovojo su stingdančiu šalčiu, gaudė balandžius ir valandas praleisdavo baseine.
Praėjusią savaitę radijo stotyse debiutavusi nauja grupės „Biplan“ daina „Kapitonai“ tapo viena karščiausių savaitės naujienų Lietuvos radijo topuose. Po devynių mėnesių pristatę naują kūrinį „biplanai“ tiki, kad jis sulauks pasisekimo tarp klausytojų.
Kai kurie psichologai tvirtina, kad moterys dažosi pirmiausia dėl kitų moterų, t. y. dėl potencialių konkurenčių reakcijos ir net statuso tarp jų. Vis dėlto tikinčioms, kad dažomasi dėl vyrų ir sukančioms galvas, kaip atkreipti stipriosios lyties dėmesį – žinomų šalies vyrų apklausa. Kaip pasidažiusi moters jiems yra graži?
Hitais „Amore“ ir „O mes prie jūros“ Lietuvos muzikos topuose nemenką šurmulį šiemet sukėlę „biplanai“ išleidžia trečią šiais metais savo radijo singlą – „Sapnų gaudyklė (Hey Ya Ho)“. Šiandien grupė surengs gyvos muzikos koncertą radijo stotyje „Lietus“, tiesioginio eterio metu muzikantai, žinoma, pristatys ir savo naujausią kūrinį. Koncerto klausytis galima nuo 16:05 valandos radijo stoties „Lietus“ bangomis.
Kasmet, rugsėjo pirmą šeštadienį, viso pasaulio gauruočiai buriasi draugėn ir audringai mini Barzdos dieną. Visgi per amžių amžius Lietuvą ši šventė paslaptingai aplenkdavo, o savo vešlias puošmenas tądien palepindavo tik užkietėję barzdočiai. „Barzdų klubo“ vaikinai nusprendė ištaisyti šią neteisybę, tad rugsėjo 7 dieną visus kviečia į Vilniaus „Jamaikos“ barą, kuriame žada prezidento inauguraciją, peiliukų naikinimo akciją ir daug šypsenų.
Metų pradžioje su hitu „Amore“ sugrįžę „biplanai“ pristato visiškai naują ir niekur neišleistą savo dainą – „O mes prie jūros“. Kol šis kūrinys pakeliui į radijo stotis, interneto skaitytojai naują „Biplan“ dainą jau gali įvertinti „Soundcloud“ svetainėje.
Praėjusi savaitė buvo ypatinga Lietuvos rokeriams „Biplan“. Ją pradėję jaukiu septyniolikto grupės gimtadienio paminėjimu Paluknio oro uosto kavinėje, pavadintoje kaip ir grupė – „Biplan“, jau kitą dieną muzikantai išvyko į Rusiją. Ten koncertais Maskvos ir Sankt Peterburgo klubuose jie pristatė savo naują rusų kalba įrašytą albumą „Plius/Minus“, kurį išleido kartu su kompanija M.P.3.
Mes jau nebeatsimename, kada „Biplan“ pradėjo karjerą ar kada pirmą kartą išgirdome „Labą rytą“ – atrodo, jog pernelyg seniai tai buvo. Tačiau metai bėga, o „Biplanai“ nesensta. Prieš pora dienų internete pasirodęs jų vaizdo klipas dainai „Plius/Minus“ – toks pat spalvotas ir pozityvus kaip kadaise, kai dar ėjo „Ausis“, o lietuviškose televizijose buvo muzikinių laidų.