Search Results for: "modernus menas"
Jau šiandien, spalio 16-ąją dieną „Baltijos Baleto Grupė“ antrąkart viešai pristatys savo premjerą „Saulės Smūgis“, kuri pirmą kartą buvo parodyta spalio 10-tąją.
Savaitgalį vilniečiai ir miesto svečiai buvo pakviesti į Plungės rajone esančią Plokštinę, kur buvo pristatyta Local to Local projekto paroda Dvina Silo Art Complex. Sovietinė aplinka, modernus menas , kareiviška košė ir…
Prieš pat Naujuosius į Lietuvą atkeliaujantis kultinis serbų režisierius Emiras Kusturica su savąja grupe „No Smoking Orchestra“ Vilniaus publikai ruošia pašėlusios muzikos programą. Iš širdies ja pasimėgauti galės ir muzikos gurmanai, ir kūrėjo kino darbų mylėtojai, mat kolektyvas neabejotinai sugros ne vieną E.Kusturicos filmuose girdėtą melodiją.
Vilniaus Pramogų arenoje gruodžio 29-ąją „No Smoking Orchestra“ su 56-erių E.Kusturica priešaky pademonstruos atvirumą įvairiausiems muzikos stiliams. „Naujoms kryptims įkvėpimo semiamės senosiose tradicijose. Naujų tendencijų pagrindas – patyrusių muzikantų meistriškumas. Jie veda kolektyvą į naujus džiazo, folkloro ir čigoniškos muzikos atradimus“, – apie savo grupę kalba gitara grojantis E.Kusturica.
Koncerte – spalvinga muzika
Režisieriaus ir „No Smoking Orchestra“ pasirodymai išties pasižymi spalvinga muzikine palete – jų metu skamba tautiniai serbų ritmai, turkų maršai, italų klasika, čigonų pučiamieji, pietietiški Afrikos garsai, modernusis technopop, akordeono muzika, balkanų punk… Patys muzikantai net sugalvojo savajam stiliui pavadinimą – „Unza unza“ – ir juokais kartais pasako, kad jis yra svarbiausias visų laikų muzikinis atradimas nuo Jamaikoje septintajame dešimtmetyje išplitusios regio muzikos laikų.
Improvizuoti mėgstantys „No Smoking Orchestra“ ir E.Kusturica per koncertus nepamiršta ir kino. Režisieriaus teigimu, šios dvi meno šakos itin artimos. „Muzika – artimiausias menas kinui. Manau, ji tam ir sukurta, kad pridėtų kinui dinamikos ir judesio. Muzika labai svarbi kuriant siužetą, ji suteikia filmui galingą aurą. Muzika, mano nuomone, – gyvenimo idealas. Visa kita ne taip svarbu“, – teigia E.Kusturica. Pajuokauti mėgstantis serbas nė kiek nesisieloja, kad jo kolektyvo muzika daugiausiai plinta „piratiniais“ keliais. „Tą man yra sakę. Viskas gerai, džiaugiuosi. Iškart matyti – mane žmonės myli“, – šmaikščiai atsako kūrėjas.
Muzika skamba filmuose
Kurdamas garsųjį 1998-ųjų filmą „Morčius, arba katytė juoda, o katinas baltas”, E.Kusturica vis skambindavo grupės bičiuliui, klavišininkui, dainininkui ir aktoriui Nele Karajličiui (tikras vardas – Nenadas Jankovičius), prašydamas sukurti jam techno, čigonišką ar tautinę melodiją… Po kurio laiko N.Karajličius neapsikentė: „Emirai, bičiuli, tai visgi kas rašo muziką tavo filmui..? Tai turėtum būti tu!“
Po šių žodžių neteisybė buvo ištaisyta – kolektyvas „No Smoking Orchestra“ kūrė muziką visiems tolimesniems E.Kusturicos filmams. Atsidėkodamas jis susuko dokumentinę juostą apie grupę, pavadintą „Super 8 Stories“.
Bilietų į E.Kusturicos ir „No Smoking Orchestra“ pasirodymą Vilniaus Pramogų arenoje gruodžio 29-ąją galite įsigyti BILIETAI.LT kasose ir internete:
http://www.bilietai.lt/lt/event/10616
Emiras Kusturica ir „No Smoking Orchestra“ – „Unza Unza Time“:
http://www.youtube.com/watch?v=dpO93jR4kL4
Turbūt jau daugelis girdėjo, kad Vilniuje, dešiniajame Neries krante, žadama įkurti „Modernaus meno centrą“ (MMC). Taškus ant „i“ sudėliojo ketvirtadienį Vilniaus miesto savivaldybėje su VšĮ MMC pasirašytas bendradarbiavimo memorandumas. Tad kas kaip kur ir už kiek?
Kartais po pirmųjų pasimatymų vaikinai nežino, kaip toliau bendrauti su patikusia mergina, kad ji jiems atrašytų. Ar skambinti, ar rašyti jai pirmam, ar palaukti, kol ji parašys, ką rašyti ir kaip dėlioti savo mintis. Pažinčių portalo flirtas.lt ekspertas dalinasi itin lengvai įgyvendinamais patarimais, kurie paskatins merginą atrašyti.
Su didžiausia pigių skrydžių bendrove Centrinėje ir Rytų Europoje „Wizz Air” Gruzija tapo dar atviresnė bei lengviau pasiekiama keliautojams iš Lietuvos. Norintys pamatyti Gruziją kaip iš Leonido Gaidajaus filmo „Kaukazo belaisvė“, neturėtų nusivilti, mat tamados (tostų sakytojai) ir toliau kelia taures į protėvių sveikatą, kai kurie vietiniai gyventojai vis dar keliauja asilais ir verčiasi avininkyste, kalnai ir upės tebėra ten pat, kaip ir prieš tūkstančius metų. Tik nuotakas džigitams grobti uždrausta įstatymu, o šalia archajinės architektūros per pastarąjį dešimtmetį iškilo nauji modernūs pastatai.
Jau keleri metai, kaip vintažas iš apdulkėjusių palėpių ir apdaužytų lagaminų lyg koks zombis prisikėlė ir vaikšto mūsų miestų gatvėmis. „Keista“, – galvomis kraipo mūsų mamos ir močiutės, giliai širdyje besidžiaugdamos antram gyvenimui prikeltais daiktais. Taip, mesti daiktų neapsimoka. Tai tik patvirtina tinklaraščio Ohsolovelyvintage narės, surengusios foto ekskursiją po vienos iš jų namus.
Mokslas, išsilavinimas, pasaulis, kasdienybė, gimstantys daiktai, gimstantis žmogus, visuomenė, laboratorija… tiek daug visko norisi aprėpti, kad pabandyti suprasti tą juntamą dualizmą – gamta ir visuomenė, objektas ir subjektas. Regis, sunku pažaboti padrikų minčių srautą tam, kad pavyktų nors šiek tiek priartėti prie suvokimo – o kas gi įvyko ir kas šiuo metu vyksta šiam pasaulyje nuo Galilėjo Galilejaus laikų, kai mokslas imtas matematizuoti, kai filosofija, toji išminties meilė, buvo atskirta nuo mokslo?
Kartais mus likimas nubloškia ne tik į svečias šalis, bet ir į kitus žemynus. Kaip kada Mildą, kuri baigusi mokslus Lietuvoje, ketverius metus praleidusi Anglijoje ir baigusi magistrą ten, nusprendė ne tik kad grįžti vėl studijuoti į Lietuvą, bet ir pasisvečiuoti Pietų Afrikos Respublikoje.
Su Milda keletą dienų susirašinėjome elektoriniais laiškais ir tikėkimės, kad išgavome visas smulkmenas apie šią tolimą šalį.
Tikiuosi, receptas tiks. Jei ne – galiu atsiųsti tradicinio kario receptą 🙂
Gal pradėkime nuo visus dominančio klausimo – kaip atsidūrei PAR ir kodėl… Afrika?
Prieš kelerius metus dirbau Anglijoje kompanijoje, kurioje dirbo ir daug jaunų žmonių iš PAR. Ten susiradau draugų, kurie nuolatos pasakodavo apie savo tėvynę. Kadangi PAR piliečiai Anglijoje legaliai dirbti gali tik dvejus metus, dauguma jų padirbėję ir pakeliavę išvažiavo namo. Jau tada sau pažadėjau, kad būtinai kada nors aplankysiu PAR. Praėjusių metų rugpjūtį atvažiavau čia dviems savaitėms paturistauti. Šiais metais vėl grįžau – dėl asmeninių bei profesinių priežasčių.
Kaip nusigavai iki PAR? Ar brangūs lėktuvo bilietai kelionėms į Afriką?
Lėktuvo bilietų kainos labai priklauso nuo sezono. Mano bilietai į Keip Tauną liepos mėnesiui kainavo apie 2400 Lt (iš Londono su persėdimu Dubajuje). Lietuviams taipogi reikia vizos, kurią dariausi PAR ambasadoje Danijoje. Vizą gauti užtrunka apie 10 dienų ir kainuoja maždaug 200 Lt (430DKK), plius dokumentų siuntimo mokesčiai. Brangiausi bilietai gruodžio – vasario mėnesiais.
Pietų Afrikos Respublika
O kaip dėl gyvenimo sąlygų? Kur apsistojai?
Kadangi Keip Taune turiu nemažai pažįstamų, jų padedama apsistojau name, esančiame maždaug 10 minučių kelio visuomeniniu transportu nuo miesto centro. Gyvenu su dviem žurnalistais – Lauren, internetinio naujienų portalo redaktore, ir Lesteriu – TV žinių reporteriu. Smagu gyventi su vietiniais,
nes jų padedama sužinau, kokias vietas verta aplankyti, kas vyksta mieste ir panašiai.
O ką veiki? dirbi? Savanoriauji?
Čia atlieku 3 mėnesių psichologijos praktiką vaikų su autizmo negalia mokykloje „The Alpha School”. Kadangi Lietuvoje studijuoju psichologiją, kol kas viskas labai įdomu ir naudinga.
O brangus pragyvenimas PAR?
PAR valiuta – randas (ZAR). 10 randų yra maždaug 3.50 LTL. Pragyvenimas čia brangesnis nei Lietuvoje, tačiau ir skurdo matosi daug daugiau. PAR nėra nustatytas vieningas minimalus atlyginimas. Jis priklauso nuo to, kokioje srityje, kiek valandų per savaitę ir kokioje šalies vietoje žmogus dirba. Pastebėjau, kad praktiškai visi aukštąjį išsilavinimą turintys žmonės gyvena pasiturinčiai, atlyginimai konkuruoja net su Jungtinės Karalystės. Čia įprasta gyventi dideliame name su baseinu ir turėti kelis
kartus per savaitę ateinančią namų tvarkytoją (ir tai visai nelaikoma prabanga, o tiesiog norma). Kambario nuoma mano name žmogui kainuoja apie 1000 Lt per mėnesį. Vakarienė restorane – vidutiniškai 200 – 250 ZAR (t.y. apie 60 – 80 LTL), tačiau greito maisto užeigoje galima sočiai ir skaniai pavalgyti už 25 ZAR (8 LTL). Čia gan brangūs pokalbiai mobiliaisiais telefonais, o benzino kainos panašios kaip Lietuvoje.
Keip Taunas
Turbūt daugelis maišo Afriką su PAR. Kai pasakai, kad gyveni PAR, tikriausiai visi sako, ką ten Afrikoje veiki?
Afrika (žemynas) ir Pietų Afrikos Respublika – nelyginami dalykai. Šioje didžiulėje šalyje galima pamatyti visko. Bet vis dėlto, ji viena iš labiausiai išsivysčiusių ir turtingiausių Afrikos žemyno valstybių. PAR atlikta pirmoji pasaulyje širdies persodinimo operacija, čia leidžiamos homoseksualių porų santuokos, čia yra „Lavazza” kavos ir „Shell” degalinių, kino teatruose – tie patys filmai, kaip Europoje, o spalio mėnesį Keip Taune koncertuos grupė „Coldplay”.
Be darbo, žinoma, daug keliauji?
Pernai aplankiau Johanesburgą, Pretoriją, Keip Tauną, Durbaną bei „Wildlife Safari” nacionalinį parką. Na, o šį kartą gyvenu Keip Taune, bet dažnai važinėjuosi po apylinkes, nes miestas apsuptas kalnų ir įsikūręs šalia dviejų vandenynų (Indijos ir Atlanto). Jis – mano mėgstamiausias ir visiems labiausiai rekomenduojamas PAR miestas. Dėl nuostabios gamtos tarsi ir žmonės čia linksmesni, geresni vieni kitiems, labiau atsipalaidavę. Čia net yra posakis „Cape Town time”, reiškiantis, kad niekas niekur neskuba, o pusvalandžiu pavėluoti į susitikimą visiškai nieko tokio.
O kaip dėl rasinių skirtumų?
PAR populiacija – apie 50 mln žmonių. Anot Vikipedijos, 79.5 proc. gyventojų – juodaodžiai, 9 proc. – baltieji, 9 proc. – „spalvoti”, t.y. maišytos rasės (angl. coloured) ir 2.5 proc. – azijiečiai. Įdomu, kad PAR gyvena apie 80 tūkst. lietuvių kilmės žydų, atvykusių čia XIX a.pab. – XX a. pr. Būdama čia aš pati nepajutau jokios rasinės diskriminacijos, tačiau mokykloje kartais pastebiu šiokią tokią įtampą, kuri niekada neįvardinama garsiai, bet pasireiškia bendravimu/nebendravimu su kitos rasės/religijos žmonėmis.
Tačiau labai daug Keip Tauno gyventojų yra maišytos rasės, todėl čia visi pripratę prie įvairovės. Galbūt kituose miestuose situacija kitokia, bet nuo atvykimo į Keip Tauną dienos aš neatsistebiu, kaip gražiai čia sutelpa skirtingos rasės, religijos ir kultūros. Šis miestas – labai tolerantiškas, modernus ir draugiškas.
Papasakok kokių linksmų/blogų atsitikimų, kurių, manau, tikrai turėjai?
Kol kas man jokių blogų nuotykių nepasitaikė. Pastebėjau, kad čia, kaip ir bet kurioje Europos šalyje, turistui reikia būti atsargiam ir protingam. Stotyse ir masinio susibūrimo vietose visada daug policijos, o į turistus žiūrima labai pagarbiai, ypatingai po praėjusių metų futbolo čempionato, vykusio PAR.
O kaip dėl PAR madų? ar labai jos atsilieka, o gal lenkia Europą?
Pastebiu, jog mados atsilieka kokius 2 sezonus. Daug žmonių (ypatingai vyresnio amžiaus) į apsirengimą nekreipia dėmesio ir, mano lietuviška nuomone, kartais net atrodo netvarkingai. PAR daugiausiai vyrauja sportinis stilius. Per buvimo čia laiką mačiau vos porą tikrai stilingų žmonių.
O dabar skaniausia dalis – maistas
Maistas čia nuostabus. Ypatingai jūros gėrybės! Tokių didelių krevečių nebuvau net mačiusi! Vietiniai gyventojai taip pat labai mėgsta kepsninėje keptą mėsą (vietoj angliškos kilmės žodžio „barbekiu”, čia vartojamas vietinis – „braai“). Rugsėjo 24 d. PAR – valstybinė šventė ir nedarbo diena. Ši diena – nacionalinė mėsos kepimo diena (angl. National Braai Day). Ja norima pagerbti Pietų Afrikos kultūrinę įvairovę ir parodyti, kad nepaisant religijos, kultūros ar rasės vieną dieną metuose visi gali užsiimti ta pačia veikla.
Kaip tik neseniai kalbėjausi su vietine moterimi apie PAR virtuvę ir ji man skundėsi, kad paklausta apie nacionalinį patiekalą nežino, ką atsakyti. Jos vyras pastebėjo, kad žinomiausia, ko gero, yra džiovinta mėsa – „biltong“, o šiaip žmonės dažniausiai valgo indišką maistą, gan populiari ir itališka virtuvė bei jūros gėrybės. Man buvo labai įdomu tai, kad čia prie mėsos patiekalų kaip garnyras kartais patiekiama sūri manų košė. Tačiau pati jokių naujų patiekalų gaminti neišmokau. Bet pastebėjau, kad čia labai populiarūs moliūgai. Kadangi ir Lietuvoje dabar jų sezonas, siunčiu vietinio deserto (angl. pumpkin fritters, liet. kepti moliūgų gabalėliai) receptą:
Reikės:
2 puodelių sutarkuoto moliūgo
1/2 puodelio miltų
2 arbatinių šaukštelių kepimo miltelių
žiupsnelio druskos
1 kiaušinio
trupučio pieno (jei tešla per kieta)
Viską reikia išmaišyti ir šaukštu dėti į įkaitintą aliejų. Apkepti iš abiejų pusių, kol gražiai paruduos. Nusausinti popieriniu rankšluosčiu ir patiekti su cinamonu ir cukrumi.
Planuoji grįžti į Lietuvą?
Taip, į Lietuvą grįšiu spalio pabaigoje, t.y., dar šiek tiek pasimėgausiu pavasariu čia, o tada jau tiesiai į spalvotą rudenį!
keip Taunas
Ir pabaigai – keletas patarimų vykstantiems į PAR
Nusprendus keliauti į PAR vertėtų atkreipti dėmesį į metų laikus. Aš čia praleidau 2 vietinės žiemos mėnesius, tačiau oro temperatūra dienomis nei kiek nenusileido lietuviškai vasarai, tik saulė leidosi anksti ir vakarais buvo šaltoka. Taigi, svarbu apgalvoti, ko čia važiuoji – poilsiauti, turistauti, stebėti augalų, gyvūnų ar pan., ir pagal tai nuspręsti, kada keliauti. Atvykus į PAR būtina aplankyti bent vieną iš nacionalinių parkų, kuriuose gyvena dauguma šioje šalyje sutinkamų laukinių gyvūnų. Nuostabus jausmas būti mažiau nei už dviejų metrų nuo dramblio, zebro ar laukinio liūto!
Didžiausias pagal gyventojų skaičių Johanesburgas man nepaliko didelio įspūdžio, be to, ten ir nesaugu. Todėl atvykstantiems čia patarčiau didesnę kelionės dalį praleisti Keip Taune ir jo apylinkėse. Važiuojant čia nereikia privalomai skiepytis, visur galima susikalbėti angliškai, praverstų šiek tiek pasidomėti istorija, nes tai padeda geriau suprasti ir šiandienos kultūrą.
Daugiau įspūdžių rasite Mildos tinklaraštyje: Gerasmildosblogas.blogspot.com
Kalbino Rasa Barčaitė
Nuotr. iš asmeninio Mildos albumo
Žemaitijos nacionalinio parko direkcija tęsia buvusios sovietų požeminės raketinės bazės rekonstrukciją ir primena, kad iki spalio 31-osios lankytojai į šį unikalų objektą neįleidžiami.
Šaltojo karo muziejaus Plokštinės miške netoli Platelių įkūrimui jau panaudota daugiau nei du trečdaliai Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų, kurių gauta 5,4 mln. litų. Darbai pradėti pernai pavasarį.
Pasak projekto administratorės Nijolės Norvaišienės, muziejus išsaugojo daug autentiškų dalykų, bet kartu turės ir šiandienos reikalavimus atitinkančią infrastruktūrą, atsižvelgiant ir į neįgaliųjų poreikius.
Požeminė raketinė bazė, kurioje sovietiniais metais buvo laikomas į Vakarus nukreiptas atominis ginklas, Žemaitijos nacionaliniam parkui atiteko 1992-aisiais. Prieš rekonstrukciją čia kasmet apsilankydavo po keliolika tūkstančių turistų.
Buvusioje požeminėje bazėje yra keturios raketų šachtos. Rekonstruota ir lankytojams pritaikyta bus tik viena. Kitos trys išliks nepaliestos (tiek, kiek liko nenusiaubtos palikus bazę be priežiūros).
Pasak N. Norvaišienės, norėdami lankytojams parodyti kuo daugiau autentiškų eksponatų, projekto autoriai vylėsi gauti ir tokio tipo raketos, kokia buvo saugoma Plokštinės karinėje bazėje, korpusą. Deja, ieškoję jos vos ne po visą pasaulį, nerado. Kitas bazės detales projekto autoriai stengėsi sutvarkyti arba atkurti taip, kaip šios atrodė Lietuvai dar neatgavus nepriklausomybės.
Pirmojo aukšto pirmojoje salėje lankytojai galės susipažinti su šaltojo karo istorija. Kitoje salėje išvys branduolinio ginklo ekspoziciją, kurią sudarys techninio bloko maketas, ten pat bus demonstruojamas ir Plokštinės karinio miestelio kraštovaizdinis bei raketinės šachtos maketai. Bus ir raketų, ir sugriauto miesto maketų, ir balistinė vidutinio nuotolio raketa.
Turistai galės apsilankyti ir buvusiame kareivių poilsio kambaryje, apžiūrėti įrenginių liekanas bei vamzdynus, kurių viena dalis yra išlikusi, o kita – atkurta. Antrajame aukšte smalsuoliai galės užsukti į Ryšių skyrių, išvysti sovietinės politinės propagandos pavyzdžių. Čia jų lauks technikos ekspozicija. Numatyta įrengti ir keičiamų ekspozicijų patalpą. Bus kino salė, kurioje demonstruos sukurtą beveik pusantros valandos filmą „Ant branduolinės bedugnės krašto”.
Šaltojo karo muziejaus teritorija – trys hektarai. Kažkada bazę juosė šešių eilių tvora, kuria tekėjo elektra. Dalis tvorų jau dabar atkurta.
Bazėje nebuvo apžvalgos bokštelio – dabar jis įrengtas, kad lankytojai iš viršaus galėtų apžvelgti didžiąją muziejaus dalį.
Plokštinės raketų bazė didelio slaptumo sąlygomis buvo pastatyta 1960-62 metais, o raketomis R-12U apginkluota 1964 metų pradžioje. Teigiama, kad JAV žvalgybai 1978 metais sužinojus apie Plokštinės bazę, ji buvo likviduota, o raketos išvežtos. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę ir išvedus sovietų kariuomenę, kompleksas ilgai buvo neprižiūrimas ir niokojamas.