Search Results for: "moterų higiena"
Vasara – atostogų, kelionių, festivalių ir linksmybių metas. Maudynės jūroje, deginimasis paplūdimyje, šokiai iki paryčių ir kitos vasariškos pramogos moterims suteikia ne tik daug geros nuotaikos ir smagių prisiminimų, bet ir nemalonių situacijų. Kaip rūpintis asmenine higiena vasarą, kad išvengtumėte nepatogumų?
Norint pastatyti didelį namą, svarbiausia yra tvirtas pamatas. O visa kita tėra maži dalykai, kurie pridedami prie jau esamo pagrindo.
Odos priežiūrai lietuvės skiria daug laiko, tačiau ne visuomet išnaudoja jį tikslingai. Kokias odos priežiūros klaidas dažniausiai pastebi profesionalai ir kaip teisingai prižiūrėti odą?
Tyrimai rodo, jog reta mergina ar moteris Lietuvoje apie tamponus žino daugiau nei parašyta ant jų pakuotės. Analizuojant moters higieną, Lietuvoje įsisenėję stereotipai ir baimės vis dar 3-4 kartus dažnesni nei Vakaruose. „Dr. Kravčenkos ginekologijos klinikos“ gydytojos ginekologės Ingridos Kravčenkienės teigimu, norint padėti atsakyti į moterų klausimus bei išsklaidyti abejones, svarbu jas supažindinti ne tik su higieninių produktų specifika, tačiau ir su jų istorija.
Kas moterims svarbu atostogų metu? Tai gali būti trokštamas kelionės tikslas, smagi kompanija, tačiau taip pat aktualus ir kelionės komfortas. Higienos klausimai gali apsunkinti ilgai planuotas atostogas ne vienai moteriai bei merginai. Šie nepatogumai gali sugadinti netgi trumpą išvyką, todėl Medicinos diagnostikos ir gydymo centro gydytoja ginekologė Vida Kudzienė pateikia sąrašą naudingų patarimų, kurie leis jaustis patogiai kiekvieną atostogų akimirką.
Ar pastebėjote, kiek daug moteriškuose žurnaluose pateikiama informacijos apie aromatus? Manęs nepaliauja nuoširdžiai stebinti kvepalų reklamų ar aprašų kūrėjų fantazija, kiekvieną savaitę pagimdanti vis naujų ir dažniausiai nepasikartojančių miniatūrų, žadančių unikalius pojūčius chemijos vartotojoms – kokia puiki erdvė Kūrėjo sugebėjimams pasireikšti! Kiek daug išgyvenimų gali patirti skaitytojos! Ir koks nuobodžiai pilkas turėtų būti jų gyvenimas, jei tik kvepalai sugeba jį praskaidrinti ar paversti moterį gundančia būtybe …
Technologijos ne vien padėjo žmogui sunaikinti milijonus kitų žmonių, nuskristi į Mėnulį ir suskaldyti atomą. Kartais jos pasitarnaudavo ir žmogaus malonumui, ypač kuriant ar tobulinant priemones kokybiškesniam seksui ar kylančiom vyriškumo problemom spręsti.
Nes sekso žaisliukų istorija neprasidėjo vien su gumos ir latekso išradimu. Žmonija nuo seniausių laikų kiekviename savo istorijos etape naudojo papildomas priemones savo seksualiniam apetitui patenkinti (tiesa, daugiausiai – moterų), kurie tobulėjo kartu su technologija.
Sprendžiant pagal iškasenas ir pirmykščių žmonių piešnius, pirmieji sekso žaisliukai – falo imitatoriai buvo naudojami jau prieš 30 tūkstančių metų, ir buvo jie išrasti kur kas anksčiau nei ratas – štai kas žmonijai išties buvo svarbiau… Iš pradžių gaminami iš medžio, akmens ar odos, kiekviename senovės istorijos etape naujai sukurtas metalas – bronza ar žalvaris buvo panaudojamas ir vis įmantriems falo imitatoriams sukurti.
Tiesa, falo imitatorius naudojo ir vyrai, tačiau tik pedofilai, ilgai mėgavesi pagarba antikinėje Graikijoje bei ištvirkimu garsėjusioje Romos imperijoje. Tais laikais tiek Graikija, tiek Roma buvo patriarchalinės visuomenės, kuriose žmonos tradiciškai buvo bent dvidešimčia metų jaunesnės už savo vyrus, vyrai savo ruožtu laikė būrius meilužių ir nevengė pederastizmo, biseksualumas nebuvo smerkiamas, todėl falo imitatoriai turėjo platų veikimo lauką.
IV mūsų eros amžiuje vyrai išrado “penio didinimo” sistemą, įmantrų metalinį mechanizmą, aprašytą ir “Kamasutroje”. Dar po poros šimtų metų Kinijoje buvo sukurti “Ben Wa” kamuoliukai – metaliniai rutuliukai, maunami ant penio ir skambantys vaginos viduje lytinio akto metu – moteriai vienas malonumas, vyrams – kitoks – estetinis… Galbūt dėl mūsų amžinojo polinkio į lytinio akto estetiką kinai ir sugalvojo apie lovas ypatingais kampais statyti veidrodžius, siekdami didesnio vizualinio efekto. XIII amžiuje tie patys kinai išrado ir šiandieninių “penio žiedų” prototipus, specialias virveles, skirtas išlaikyti erekciją kuo ilgiau ir neleisti vyrui kristi veidu į purvą pernelyg greita ejakuliacija.
Viduramžiais vyrai susigrizbo, kad moterų patenkinimui skiriama per daug pastangų. Visus sekso žaisliukus bažnyčia paskelbė “velnio išmislu”, ir XII amžiuje moterys buvo priverstos nešioti “nekaltybės diržus”. Tiesa, visi tais laikais vaikščiojo apsimuturiavę drabužiais nuo galvos iki kojų, slėpdami savo seksualumą ir kūniškas grožybes – ir tai negalėjo ilgai tęstis.
Seksas, o su juo ir falo imitatorius rado kelią atgal į europiečių namus per Renesansą XIV-XVI amžiais. Tuo periodu ir galutinai prigijo dabartinis falo imitatoriaus tarptautinis pavadinimas “dildo”, kilęs nuo lotyniškojo “dilatare” – “plačiai atverti”. Renesanso laikų Italijoje falo imitatoriai vis dar tebebuvo buvo gaminami iš medžio bei odos, tačiau lubrikantai (alyvuogių aliejus) jau buvo neatsiejama sekso žaidimų dalis. Netrukus buvo išrastas ir būdas spausdinti knygas, tad po Europą netruko paplisti tokie šedevrai kaip “Dekameronas”, markizo de Sado užrašai (davę stimulą atsirasti terminui “sadizmas”) bei Leopoldo von Sacher-Masocho novelės, pagimdžiusios terminą “mazochizmas”.
XVII amžiuje tie patys italai patobulino ir iš odos gaminamus “penio žiedus”, prie jų pritaisydami ir dalį, stimuliuojančią klitorį. XVIII amžiuje žmonės sukūrė įmantrią vandentiekio sistemą, tapusią kiekvienuose padoriuose namuose privaloma bide, kurią moterys naudojo ne vien higienai, bet ir masturbacijai.
Tačiau daugiausiai šiandien naudojamų priemonių sukūrė pati puritoniškiausia europos tauta – britai. Nors karalienės Viktorijos valdymo laikais Anglijoje buvo puoselėjama nekaltybė ir draudžiamos knygos apie erotiką, tačiau būtent jos laikotarpiu naujausios technologijos – elektra bei gumos vulkanizacija (padariusi šią medžiagą stangresne bei elastingesne) pagimdė gausią sekso žaisliukų šeimą – nuo guminių falo imitatorių ir prezervatyvų, iki “analinės angos kamščių” (kurie, kaip buvo manoma, sulaikydavo spermos išsiliejimą) bei elektrinių vibratorių, išrastų dar 1869 metais.
Pirmieji vibratoriai buvo gremėzdiškos mašinos, jungiamos į elektros tinklą iki pat 1880 metų, kol neatsirado pirmieji sausaisiais elementais (baterijomis) varomi modeliai. Tai buvo pirmasis “hi-tech” žaisliukas, šiandieninių elektroninių masažuoklių prototipas.
Mat, vibratoriai keletą dešimtmečių po jų atsiradimo buvo laikomi būtent masažavimo priemone, skirta gydyti “moteriškai isterijai”. Dar 1921 metais Amerikos laikraščiuose ir žurnaluose vyrams buvo siūloma vibratorius pirkti kaip Kalėdinę dovaną savo žmonoms “nuo isterijos”, žadant galimybę joms išliktio “jaunomis bei gražiomis”. Tik apie 1930 metus pornografiniai filmai vis dėlto visuomenei pademonstravo, kam iš tikrųjų buvo naudojami vibratorai, todėl iš pradžių iš spaudos puslapių tyliai išnyko jų reklamos, o 1952 metais “moterišką isteriją” nustojus oficialiai laikyti liga, vibratoriai pagaliau buvo pradėti naudoti pagal savo tikrąją paskirtį – juoba kad 1948 metais visuomenė jau buvo sukrėsta naujausių tyrimų rezultatų, kad absoliuti dauguma vyrų bei didžioji dalis moterų, nepaisant savo socialinio statuso ir amžiaus nuolat masturbuojasi. Nuo tol sekso žaisliukai nebetapo vien priemone vienam sekso partneriui patenkinti kito poreikius, bet ir galimybe pajusti malonumą vienam.
Kiti išradimai, tokie kaip lateksas, atsiradęs apie 1930-uosius, patobulino iš gumos gaminamas priemones. 1948 metais “Polaroid” kompanijos išrastas būdas be svetimų akių tiesiogiai gaminti savo darytas nuotraukas, lėmė ištisos erotinės fotografijos mados suklestėjimą. 1953 metais pradėjo eiti žurnalas “Playboy”, savo sklaidos principais ir drąsa padėjęs pagrindus skaitmeninei žiniasklaidai atsirasti. 1970 metais sukurtas vandens čiužinys padarė lytinį gyvenimą dar spalvingesniu, o tą patį dešimtmetį sukurta buitinė video kamera kiekvieną meilužį padarė ir erotinio filmo režisieriumi bei operatoriumi.
2003 metais pasaulį išvydo pirmieji elektroniniai-erotiniai masažuokliai, ir šiais metais kompanijos “Philips” pradėti gaminti “Intimate Massagers” prietaisai su vibracinėmis bei šildymo funkcijomis, ergonomiška forma ir subtiliu dizainu sekso ir “asmeninio malonumo” priemones perkėlė į visiems prieinamas parduotuves, kur niekam nebereikia nei slėptis nuo aplinkinių, nei raudonuoti jas įsigyjant paštu ar užsakant Internetu.
Nes viskas, dėl ko gyvename – tai malonumas sau ir kitiems.
Gerai pagalvojus, bene vienintelė vieta, kur dar bet kuris džentelmenas gali būti visiškai vienas su savimi yra turbūt tualetas (ar vonios kambarys). Mažytė oazė, kur niekas nekvaršina galvos, širdžiai mielas kampelis, apsilankymas kuriame palengvina kūną ir sielą, skaitykla, minčių telkimo kambarėlis – ir niekam nerūpi, ar Jūs esate politikas, pramogų pasaulio žvaigždė, bedarbis ar orakulas – ten mes esame visi vienodi.
Žinoma, apie tai daug ir garsiai nešnekama, tačiau visada yra stebima, matoma ar tiesiog užuodžiama. Nors ir sunku pasakyti, kuriame savo istorijos tarpsnyje žmonija pradėjo laikyti šlapinimąsi ir tuštinimąsi nepadoriais ar privačiais reikalais, tačiau akivaizdu, kad jau senovės Romos, Egipto, Graikijos ir Kinijos laikais į tai buvo kreipiamas dėmesys ir archeologai yra atkasę ypač sudėtingų anuometinių miestų kanalizacijos sistemų, užtikrinančių tiek privatumą, tiek higieniškumą. Tiesa, praėjus tūkstančiams metų, „niepobiedimaja“ Raudonoji Armija mums, lietuviams pademonstravo, kad šikti ir myžti galima visur, ką gi, nešame iškėlę tą vėliavą garbingą tolyn.
Žinoma, ir viduramžiais Europos miestuose nuolat tvyrojo baisi smarvė dėl visiško tuometinės visuomenės abejingumo higienai bei vandeniui (žr. straipsnį „KAIP ŠVARA TAPO GARBINGA“). Tačiau Renesanso laikais aristokratija vėl pakilo į kovą su barbarų diktuojamomis taisyklėmis. Neveltui vienas pirmųjų Liudviko XIV dvare paskelbtų etiketo taisyklių skelbė tai, kad „draudžiama šlapintis už portjerų toje salėje, kur yra valgoma ar geriama“. Ir nors dabartinės tualeto sistemos, kokia mes ją pažįstame, prototipas pasirodė 1596 metais Anglijoje, tačiau paplito po Europos aristokratų namus tik XIX amžiaus pabaigoje. Taigi, tai, be ko mes jau ir nebeįsivaizduojame savo gyvenimo, yra palyginti nesenas išradimas.
PAŽINK SAVO APLINKĄ
Pats terminas „tualetas“ yra kilęs iš prancūzų kalbos, kurioje žodis „toile“ reiškia „pala“ arba „skepeta“, kurios buvo užrišamos vyrui ar moteriai ant kaklo, jiems darant šukuoseną. Vėliau „tualetu“ pradėtas vadinti stalas, ant kurio buvo sukraunamos priemonės šukuosenai daryti, o XVII amžiuje – ir patalpa, skirta rengimuisi bei kūno priežiūrai. Vadindami išvietę „tualetu“ aristokratai stengdavosi pabrėžti joje esančio žmogaus privatumą ir siekį pagerinti savo asmeninę savijautą. Kitas mums pažįstamas terminas „pisuaras“ yra šiek tiek stačiokiškesnis – atsiradęs 1896 metais Ciuriche Šveicarijoje jis taip ir vadinosi – „pissoire“ – prancūziškai „mižykla“.
Vakaruose dar galima išvysti tualetų, kurių durys žymimos dviem nuliais – 00. Tai jau beveik beišnykstanti XIX amžiaus prabangių Prancūzijos viešbučių tradicija. Žymėti atitinkamas patalpas kokia nors piktograma, aiškiai nusakančia patalpos paskirtį, tada buvo tiesiog nepadoru. Tada tualetai dažniausiai buvo bendri, ir kažkaip juos žymėti reikėjo, kad viešbučio svečiai nesiveržtų pas kitus gyventojus. Taip ir buvo sugalvota tualetus žymėti dviem nuliais, nes tokiais skaičiais joks kitas viešbučio kambarys neturėjo tokių skaičių.
Šiandien dažniausiai mums matomos dvi raidės WC reiškia du angliškus žodžius „Water closet“ (pažodžiui, „vandens kamaraitė“). Nežinia, kokiais būdais lietuvių kalboje žodis „klozetas“ įgijo būtent tokią reikšmę, prie kurios mes esame įpratę, bet padoriame pasaulyje „klozetu“ buvo ir yra vadinama tiesiog „atskira patalpa“ (pvz., rūbinė), nes tualetas tokiose patalpose ir buvo įrengiamas. Vanduo šiame simbolyje reiškia, kad tokioje patalpoje „viskas buvo nuplaunama vandeniu“, atsižvelgiant į tai, kad viduramžiais vanduo kanalizacijoje buvo beveik nenaudojamas (vėl žr. straipsnį „KAIP ŠVARA TAPO GARBINGA“).
Beje, ir terminą „unitazas“ mums atnešė rusai, tiesa, dar caro laikais. Vakaruose šis žodis taip pat nėra vartojamas. Tiesiog angliška kompanija „Unitas“ (lotyniškai – „vienybė“) jau nuo 1883 metų gamino keramikines kriaukles ir tupyklas Rusijos caro rūmams, kur jos ir buvo pradėtos vadinti „unitazais“, mat, ant jų aiškiai puikavosi kompanijos logotipas. Būtina atminti, kad niekur kitur, išskyrus posovietinę erdvę tokios tupyklos unitazais nėra vadinamos.
Na, o tiems kas iš tarnybos Raudonojoje Armijoje ar kankynių buržuazinės Lietuvos kalėjimuose atsinešė į visuomenę terminą „paraša“, težino, kad tai yra hebrajiškos-jidiš kilmės žodis, kai ir daugelis „blatniagos“ išsireiškimų, tokių, kaip „šmonas“, „ksiva“, „šucheris“ ar „frajeris“, mat XX amžiaus pradžioje carinės Rusijos nusikaltėlių tarpe buvo daug žydų ir jų vartojami terminai dėl ypatingo skambesio susilaukė didelio pritarimo bei paplito po šeštadalį Žemės sausumos ir iki pat mūsų dienų… „Paraša“ – vienas iš jų.
O KUO VALYDAVO UŽPAKALIUS MŪSŲ PROTĖVIAI?
Mes, žinoma, esame „Europos kultūros sostinė“, tačiau kaip ir daugelis civilizacijos išradimų, taip ir tualetinis popierius Lietuvoje atsirado tik XIX amžiaus pabaigoje. Tiesa, atsilikėliai kinai, popieriaus išradėjai, savo užpakalius juo lepino jau VI mūsų eros amžiuje, o Europoje iki pat XVII amžiaus popierius dar buvo prabanga, naudojamas tik ypatingai svarbiems dokumentams ar perrašomoms knygoms.
Taigi, kuom savo užpakalius valydavo mūsų protėviai? Kuo gi kitu, jei ne rankomis (nes viduramžiais tuštinamasi dažniausiai buvo į upes ir upelius, kur tas rankas ir buvo galima nusiplauti, jei labai jau norėjosi), vilnoniais, kanapiniais ar lininiais skudurėliais (turtingesnieji – išsiuvinėtais), medžio žieve, žole, lapais, akmenimis, smėliu, sniegu, rugiais, obuolių graužtukais, kailiais, netgi žąsies kaklu. Senovės Romoje – kempine, kuri po to buvo pamerkiama į sūrų vandenį. Tualetinis popierius, kokiu mes jį pažįstame šiandien, pasirodė tik 1857 metais, ir tai tik Prancūzijoje! Sakoma, netgi pirmojo Smetonos prezidentavimo periodu tuometinės Prezidento rezidencijos tualete buvo valomasi laikraščiais, kol kažkuris diplomatas nepargabeno civilizuoto tualetinio popieriaus iš Paryžiaus… Ir nebūtina čia šiepti savo gintarinių dantų šypsenai – tokie buvo laikai, karas su bolševikais ir kaimynais, ne apie tualetinį popierių vyrai galvojo, o apie Lietuvos išgyvenimą… Juoba kad sovietinės okupacijos metais už šluostimąsi laikraščiais, ypač puslapiais su Stalino snukio nuotrauka, ne vienas susigriebė 25 metus katorgos ir „penkis už ragų“…
Tačiau jei laikote save ypač moderniu arba „cool“, ieškokite Vakaruose juodo tualetinio popieriaus – dabar tai paskutinis mados klyksmas.
Be to, jei ruošiatės priimti svečius savo namuose, atminkite, tyrimų duomenimis, trys ketvirtadaliai žmonių mieliau jaučiasi matydami tualetinio popieriaus rulono galą paties rulono viršuje, o ne nukarusį iš apačios – taip jis atrodo tiesiog netvarkingiau. Nes Jūsų namų tualetuose popieriaus rulonai juk pakabinti ant sienos, ar ne?
O KAIP MAN ELGTIS?
Apsilankymas vyrų tualete yra reglamentuotas nerašytomis taisyklėmis, kurios yra labiau paremtos intuicija, nei tradicija, tačiau yra neįtikėtinai universalios.
Niekada neikite į tualetą kartu. Skirtingai nuo moterų, vyrai naudojasi tualetu išimtinai praktiškiems reikalams, ir sekti ten einantį draugą ar kolegą gali pasirodyti įtartina.
Jei dirbate daugiaaukščiame pastate, prispyrus reikalui, eikite į tualetą kitame aukšte, nei Jūsų biuras, nes aplankyti tualetą, esantį netoli savojo biuro – tai nehigieniška ir negarbinga. Susitikęs tualete kolegą ar pažįstamą, niekada netieskite jiems rankos paspaudimui – nei prieš, nei po.
Visada eikite į kabiną (arba prie pisuaro), esančią toliausiai nuo durų. Atstumas tarp besišlapinančių vyrų turi būti kuo didesnis, tuo pačiu sumažinant galimybę naujai užėjusiam bent kiek priartėti. Niekada neikite tarp besišlapinančių vyrų, jei įmanoma.
Kaip bažnyčioje, taip ir tualete – nekalbėkite tarpusavyje. Turite pakankamai laiko tai padaryti prieš ir po, tačiau niekada nesistenkite pradėti pokalbio paties proceso metu.
Žvelkite tiesiai prieš save arba žemyn. Žvilgčiojimai į šalia esančio kaimyno pusę gali būti suprasti dviprasmiškai.
Nesilieskite. Jūsų rankos turi būti prieš Jus. Jei jau teko susiliesti alkūnėmis, mandagiai atsiprašykite, bet nepasukdamas galvos.
Negaiškite laiko. Kiekviena minutė, praleista tokioje aplinkoje, palieka savo kvapnų pėdsaką Jūsų aprangoje ir plaukuose.
Jei pasiėmėte skaitalo į kabiną, neneškite jo atgal į biurą ar į valgomąjį kambarį. Visų pirma, tai nehigieniška, antra, nepagarbu kolegų ir draugų atžvilgiu. Prisiminkite seną posakį, „kas įvyko Las Vegase, tas Las Vegase ir lieka“. Pabandykite jį pritaikyti ir tualetui.
Nuleiskite vandenį. Iš pirmo žvilgsnio, tai ypač elementaru, tačiau nustebtumėte sužinojęs, kiek daug vyrų to nedaro. Kai kuriose Anglijos klubuose vyrauja keista tradicija nuleidinėti vandenį po kiekvieno „bombos išmetimo“, tačiau ji turbūt susiformavo tais laikais, kai apie Žemės išteklių tausojimą nebuvo galvojama.
Jei negadinate oro garsiai viešoje vietoje, nedarykite to ir tualete. Gerbkite kitų žmonių privatumą ir teisę į estetiką. Garsiai pagadinusįjį orą palydėkite paniekinančiu arba smerkiančiu žvilgsniu, tačiau nekomentuokite jo elgesio ir nereikalaukite atsiprašyti, neužmirškite, kad gyvename teritorijose, kurias Napoleonas vadino „Azija“.
Visada pakelkite unitazo dantį, kai šlapinatės. Visada nuleiskite jį, atlikę savo reikalą. Jei laukiate atvykstant svečių, unitazo dangtis visada turi būti nuleistas.
Jei nepataikėte ten, kur norėjote, pripažinkite savo nerangumą ir nuvalykite tai tualetiniu popieriumi.
Jei esate tualete ar kabinoje, kurie pasižymi geru garso pralaidumu, taikykite srovę ant unitazo sienų, o ne į vandenį. Niekam nemalonu žinoti apie Jūsų prostatos problemas. Kitų žmonių apsuptyje nestenėkite, neaimanuokite ir nedūsaukite.
Ir, žinoma, jokių pokalbių mobiliaisiais telefonais. Parodykite pašnekovui šiek tiek pagarbos.
Niekada nemėginkite šlapintis tamsoje.
Kad ir kokį pažeminimą patyrėte kabinoje, visada plaukite rankas, gyvuly. Na, o nebylus priekaištingas žvilgsnis palydintis tą, kuris nesiplauna rankų, visada bus geriausias ano poelgio įvertinimas.
Neretas to net nepastebi, tačiau tai neabejotinai pastebi kiti – išdavikiška mažytė drėgna dėmelė ant kelnių (ypač matoma ant šviesių), atsirandanti klyno srityje netrukus po išėjimo iš tualeto. Ta tema yra prikurta nemažai rusiško folkloro, ir mes visi žinome, kad tai – problema. Geriausias būdas ją įveikti – nusišlapinus dviem pirštais timptelti kapšelį atgal – taip atitraukiamas šlapimtakis, ir jame esantys skysčio likučiai. Jei ir tai neveikia, tada belieka lengvai apsitaškyti kelnes ir grįžus į biurą ar valgomąjį pasiteisinti „bloga kriauklės santechnika“.
Dažnas susimąsto, ką veikia uniformuotas senukas aukštos klasės įstaigų ar viešbučių tualetuose, paduodantis lankytojams drėgnus rankšluosčius ir nuolat tykantis arbatpinigių, dėl kurių retas suvokia, už ką. Nemaišykite tokio senuko pareigų su ūsuota boba Kryžkalnio autobusų stoties viešajame tualete, reikalaujančios lito už įėjimą. Senukas padorios įstaigos tualetuose palaiko švarą ir tvarką, tačiau, svarbiausia, stebi, kad niekas tualete nerūkytų (ypač narkotikų) ar kitaip sukurtų nemalonią aplinką naujiems lankytojams. Ir nepagailėkite jam arbatpinigių – nejaugi manote, kad jis tikėjosi tokio darbo, pėsčiomis kaip Lomonosovas iškeliavęs iš savo kaimo į didmiestį siekti mokslo? Atjauskite jį – į tokius darbus einama ne iš gero gyvenimo.
Žinoma, iškyla klausimas, kaip higieniškiau ir socialiai atsakingiau sausinti nuplautas rankas – popieriniu rankšluosčiu ar karšta džiovintuvo oro srove? Atsakymas paprastas, jokio skirtumo, jei rankų oda yra sveika. Popieriniai rankšluosčiai yra higieniški, nes vienkartiniai, o karšta oro srovė užmuša bakterijas, net jei džiovintuvo vamzdžio sienelės ir nėra dezinfekuotos. Tačiau žiūrint iš ekologinių sumetimų, elektriniai džiovintuvai yra saugesni aplinkai, nors jie ir išmeta į atmosferą anglies dvideginį, tačiau nedaug, o popierinių rankšluosčiu gamybai vis tiek yra kertami medžiai.
Taigi, reziumuojant, viskas yra labai paprasta – tiesiog elkitės kaip „Mossado“ agentas senais gerais laikas – įsiveržėte, jokių tuščių pašnekesių, akys žemyn, negaištate laiko ir greitai pasitraukiate, palikdamas po savęs didelę krūvą naikinimo pėdsakų ir keršto tvaiko.
Šiandien mūsų gyvenime liko nedaug vietų, kur nešvarumai, purvas ar „brudas“ galėtų rasti sau saugią užuovėją. Nes nuolatinis reklamų ir gydytojų įspėjimų dušas mums primena gremžti, plauti, valyti kiekvieną kūno vietelę, biuro ir namų paviršių.