Search Results for: "muziejus"
„Suprantama, kad Rusija gyvena savotiškame vakuume, kuris pastaruoju metu tampa dar ankštesnis. Ir šia prasme gan keista šalyje, kurioje niekada nebuvo demokratijos, – kalbėti apie demokratijos krizę“ – svarsto režisierius Dmitrijus Volkostrelovas, kurio – kartu su kitais bendraautoriais – statytas spektaklis pagal Marko Ravenhillo 16-os pjesių ciklą „Shoot / Get Treasure / Repeat“ šį rudenį – rugsėjo 30 ir spalio 1 dienomis – bus pristatytas Vilniuje, Menų spaustuvėje, festivalio „Sirenos“ metu.
Vos kelioliką kilometrų nuo Latvijos sienos esantis Šiaurės Lietuvos Joniškio miestas pastaruosius keletą metų nuolat atsinaujina, tampa draugiškesnis ne tik vietiniams, bet ir miesto svečiams.
Senojo Šiaulių šokolado fabriko pastate Tilžės gatvėje birželio 1 dieną duris atvers pirmasis Lietuvoje Šokolado muziejus.
Alpėse, 2509 m. aukštyje, pastatytas muziejus, kuris pasakoja, kaip XX a. pradžioje žmonės savo rankomis sunešė 12 km kelią kalnuose.
Į tiroliečių architekto Wernerio Tschollio sukurtą muziejus Alpėse įeiti drįsta ne kiekvienas. Ant Timmelsjoch pastatytas muziejus buvo sukurtas paminėti 50 kelio jubiliejų.
Viename muziejuje JAV eksponuojamos Alberto Einsteino smegenys, skelbia „RIA Novosti”, remdamasi „CBS News” pranešimu. Muziejaus ir istorinės medicinos bibliotekos Filadelfijoje lankytojai gali išvysti garsaus fiziko smegenų 46 pjūvius. Muziejaus kuratorė sakė, kad ketinama lankytojams rodyti A. Einsteino smegenis ir pasakoti apie fiziologiją.
Šiandien pasaulis mini tarptautinę turizmo dieną. Ta proga Laikas.lt pakalbino Vilniaus turizmo ir informacijos centro projektų įgyvendinimo skyriaus vadovę – Vilmą Daubarienę.
Dirbtinai Karibų jūroje suformuotuose rifuose dygstantys akmeninių skulptūrų parkai ir muziejai. Tai Jasono deCaireso Tayloro darbas, kuriuo menininkas nori įrodyti povandeninės karalystės trapumą ir jos sugyvenimą su gamta.
Augo su gamta
J. deCairesas Tayloras augo anglakalbio tėvo ir gajanietės motinos šeimoje. Gyvendamas Europoje ir Azijoje jis puoselėjo aistrą tyrinėjimams ir atradimams. Vaikystėje dažniausiai laiką jis leisdavo Malaizijos koralų rifuose, kur susižavėjo jūra ir gamtos pasauliu.
Vėliau tai jį paskatino kelis metus padirbėti nardymo instruktoriumi. Įvairiose pasaulio vietose jis prisidėjo prie gamtos išsaugojimo. Pirmiausia povandeninis pasaulis išryškėjo jo nuotraukose. Paauglystėje piešdamas grafitus, jis suprato meno santykį su gamta, tad piešė viešosiose erdvėse.
Įpūtė „akmeninės“ gyvybės
1998 metais menininkas baigė Londono dailės institutą, įgijo skulptūros ir keramikos bakalauro laipsnį (su pagyrimu) ir ėmėsi gamtos gelbėjimo plano.
Pirmasis jo povandeninis skulptūrų parkas buvo įkurtas Grenados (Karibų jūra) Molinerės įlankoje, 2006 m. gegužę. Dabar čia, 800 kvadratinių metrų plote glaudžiasi 65 skulptūros. Įlankoje vandens gylis svyruoja nuo 0 iki 25 metrų.
2009 m. jis ėmėsi didžiausio ir įspūdingiausio savo projekto – „Museo Subacuático de Arte (MUSA)“ – įkūrė povandeninį skulptūrų muziejų kurortiniame Kankuno miestelyje (pietryčių Meksika, Kintana Roo valstija). Muziejuje jis dirba meno direktoriumi. Šiuo metu čia prieglobstį surado jau 403 originalaus dydžio skulptūros. Kiekviena povandeninio parko skulptūra pagaminta iš specialių medžiagų, skatinančių koralų augimą.
Kankuno vandens parkas kasmet pritraukia daugiau nei 750 tūkstančių lankytojų. Šiame Meksikos kurorte turistus gali priimti 146 viešbučiai, siūlantys 28.808 kambarius.
Gamta jam padėkos
Svarbiausia tai, kad šie menininko sukurti gamtos šedevrai padeda išsaugoti tikruosius, natūralius povandeninius koralų rifus. Dirbtiniai veši arčiau kranto, juose gali lankytis daugybė žmonių, čia nėra pavojingų gyvūnų.
Laikas.lt
Nuotraukos: jasondecairestaylor.com
Privačiame muziejuje – 22 tūkst. eksponatų: nuo akmeninio kaplio iki KGB telefono, sudėtingesnio už televizorių. Visa tai surinko, į Smalininkus atvežė ir savo sodyboje „įkurdino“ buvęs Gedimino technikos universiteto dėstytojas Justinas Stonys.
Kiekvieną savo svečią inžinierius pasitinka prie kiemo vartų. Jie atsiveria ir tada, kai Justino nėra namuose, nes vienintelis Lietuvoje senosios technikos muziejus neturi nei darbo valandų, nei bilietų.
Ekskursijos plūste plūsta
„Kur yra dvasinis penas, siela, ten negali būti komercijos“, – įsitikinęs J. Stonys, senoviniais mechanizmais, knygomis ir rakandais užvertęs ne tik sodybos kiemą ir ūkinius pastatus, bet ir visus keturis savo namų aukštus.
Justinas juokauja, kad per eksponatus neliko vietos net direktoriaus kabinetui, bet jam jo ir nereikia, nes pirmoji muziejaus darbuotoja atsirado tik pernai, Jurbarko savivaldybei pagaliau susimylėjus tapti J. Stonio įkurtos viešosios įstaigos Smalininkų senosios technikos muziejaus dalininke.
Toji įstaiga, įteisinusi privatų muziejų, įregistruota prieš septynerius metus, bet jau nuo 2000-ųjų į Smalininkus plūste plūsta ekskursijos, o atsiliepimų knygoje galima rasti padėkų ir palinkėjimų daugybe pasaulio kalbų.
Kiekvienai grupei – nauja programa
Neseniai, pasak Justino, į Smalininkus buvo užsukusi ekskursija iš Pietų Korėjos.
„Klausiu, kokie vėjai čia juos atpūtė, o jie man sako, kad norėjo pamatyti tai, ko kitur nėra. Iš principo toks muziejus galėtų būti bet kurioje pasaulio šalyje, bet yra Smalininkuose, ir tai gerai, nes visiems įdomu, ką galima pamatyti tokiame mažame miestelyje“, – šmaikštauja J. Stonys, kiekvienam į muziejų užsukusiam smalsuoliui ar ekskursantų grupei sugalvojantis naują edukacinę, kaip dabar madinga sakyti, programą.
Kitaip, pasak Justino, ir negali būti – mokytojų ilgai nevarginsi pasakojimais apie pirmuosius dyzelinius variklius. Jei nori, kad jie būtų priblokšti, reikia parodyti carinės Rusijos laikų pedagoginę literatūrą.
Labai dažnai Justinas programą sudaro pagal tai, kokios tautybės svečiai užsuka į jo kiemą. Olandai ir danai visada fotografuojasi taip, kad nuotraukoje būtų matyti gandralizdis – jų preciziškai sukultūrintame kaime nebeliko nei balų, nei varlių, todėl gandrus galima suskaičiuoti ant pirštų. Suomiams neįdomi žemės dirbimo technika, bet muziejuje yra laikraščių, kuriuose galima perskaityti apie šios šalies žmonių drąsą kare su rusais. „Suomiai varto laikraščius, žiūri senolių, kilusių į mūšius, nuotraukas ir braukia ašarą“, – pasakoja Justinas.
Tautiečius sudominti ir paprasta, ir sunku
Bet lengviausia jam sudominti Mažosios Lietuvos nepamirštančius vokiečius – apie 70 % muziejaus eksponatų vokiški arba su vokiškais užrašais. „Pamatę variklį, ant kurio užrašyta „Gumbinen“ (dabar – Kaliningrado srities miestas Gusevas), vokiečiai alpsta iš laimės, jų siela atsigauna“, – neslepia muziejaus šeimininkas.
Lietuvius sudominti ir paprasta, ir sunku – tarp būrio ekskursantų paprastai gal tik 2–3 domisi technika. Kitiems reikia emocijų, reikia vietos, kur būtų galima pailsėti, pasigėrėti gamta, pasiklausyti kurkiančių varlių. Miestelio tvenkinio pakrantė tam pati geriausia vieta, todėl Justinas praveria kiemo vartelius ir pasiūlo prisėsti ant žolės. Kartais tai daug geriau paveikia nei ilgi pasakojimai apie technikos evoliuciją.
Apsilanko ir miškininkai
Pasak Justino, pasitaiko, kad į muziejų užsuka ir miškininkai. Jų šiuose kraštuose ypač daug – tuoj už Smalininkų prasideda neaprėpiama Karšuvos giria. Miškas visais laikais rengė ir maitino šio krašto žmones.
„Namuose laikoma mediena anuomet buvo turto ženklas – nupjauti medį, parsigabenti jį namo, išpjauti balkį ar lentų buvo nepaprastai sunku ir brangu“, – tvirtina Justinas, šiuolaikinėmis medvežėmis dirbantiems miškininkams primygtinai siūlantis pasižvalgyti viename iš savo garažų, paverstų muziejaus sale.
Jaučiu, kad turi nustebti miškininkai, matydami, kaip iš didžiulės įrankių krūvos muziejaus savininkas išrenka paprasčiausią dvitraukį pjūklą. „Turiu tokį tik vieną – tai didelė vertybė“, – įspėja prieštarauti besižiojančius lankytojus Justinas ir nieko nelaukdamas aiškina, kuo ypatingi ir kodėl didesni už kitus šio pjūklo dantukai. Greta unikaliojo pjūklo jis deda kitą mažesniais dantukais – šis kažkada atstojo gaterį.
„Rąstą anuomet dėdavo ant pastolių, vienas žmogus stodavo viršuje, kitas apačioje – sunkiai mužikai dirbo, bet dailias lentas ponams išpjaudavo“, – aiškina muziejaus savininkas.
Senovinė miško technika
„O kokia senovinė technika dirbo miške?“ – pertraukiu Justiną, netverdama savo kailyje pamatyti senovinius variklius ir kitus jo muziejuje surinktus senosios technikos stebuklus.
Muziejininkas kantriai aiškina, kad prieš kelis šimtus metų jokios technikos miško darbams nereikėjo, nes jos paprasčiausiai nebuvo.
„Dyzelinis variklis atsirado tik 1876 metais. Tokį daiktą, kaip traktorių, žmonės sugalvojo dar po 20–30 metų, o elektra Lietuvoje įsižiebė tik 1903 m. – iki tol ir technikos jokios nebuvo, ir žmonės miške naudojo primityviausius įrankius“, – lyg kirviu nukerta mokslininkas.
Bet ir be variklių, ir be traktorių, ir be kur kas vėliau atsiradusių motovežių (taip Justino surinktose senose knygose vadinami pirmieji krovininiai automobiliai) lietuviai nuo amžių iš rąstų statė namus, meistravo medines lovas, spintas, skrynias, statines ir daugybę kitų buičiai reikalingų daiktų.
„Taip, taip“, – sutinka su mano argumentais Senosios technikos muziejaus įkūrėjas ir pasuka kito sandėlio link – atvėręs duris vieną po kito lauk traukia senovinius spaudiklius, žirkles rąsto storiui išmatuoti, rodo įrenginį, mūsų proseneliams padėdavusį įkelti rąstą į šlajas.
Parsivežti tris rąstus – didelis dalykas
Priminęs, kad 2 kub. m rąstas sveria 2 tonas, Justinas mikliai demonstruoja, kaip kažkada senovės lietuviai sau darbą palengvindavo: mažesnį rąstą grandine pririšę prie didelio, po juo pakišdavo ir daug jėgos nenaudodami nupjautą medį į šlajas įkeldavo. Rąsto plongalį dėdavo ant specialių, su šlajomis už dešimties metrų kryžmomis grandinėmis sujungtų karukų. Ir šlajose, ir karukuose būdavo išskaptuota po tris įdubimus rąstams.
„Pagalvokit, kaip gerai buvo – šlajos karukus traukia, karukai bėga jų vėžėmis, kai šlajos su rąstais sukasi, ir karukai iš paskos sukasi. Parvežti iš miško vienu kartu tris rąstus buvo didelis dalykas“, – tikina inžinierius.
Mažoji mechanizacija, pasak Justino, miške atsirado dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, o rimtu pagalbininku medkirčiams technika tapo tik po Antrojo pasaulinio karo. Greičiausiai tobulėjo stalių įrankiai.
Muziejaus pagalbininkai
„Kai parodau dabartiniams staliams 1945 m. pagamintą vokišką brėžtuvą arba labai retą įrankį sriegiams pjauti, jie tikina niekada tokių nematę – taigi garantuotai nežinotų ir kaip jais naudotis“, – juokiasi Justinas, neįkainojamą stalių įrankių komplektą parsivežęs iš Barzdų klebono Jono Būgos.
Tokių pagalbininkų, ieškančių muziejui eksponatų ar atiduodančių smalininkiečiui saugoti iš tėvų ir senelių paveldėtas vertybes, J. Stonys tikina turįs net 18, o po kiekvienos naujos ekskursijos apsilankymo atsiranda dar po vieną. Vienų užsidegimas išgaruoja už kiemo vartų, o kiti, žiūrėk, po kelių dienų skambina, pasakoja radę kaimyno kieme niekur nematytą agregatą, klausia, ar muziejus tokį jau turi ir kokia galėtų būti jo vertė.
Atsakyti Justinas neskuba – susideda visus kvietimus galvon ir atradęs laisvesnę dienelę išsiruošia kelionėn aplink Lietuvą. Iš tokių pasivažinėjimų dažnai grįžta pilnu sunkvežimiu, bet tuščiomis kišenėmis. „Gerus dalykus reikia pirkti, dykai gali gauti tik tai, ko niekam nereikia“, – tikina smalininkietis, už įdomų senovinį daiktą galintis atiduoti paskutinį pensijos litą. Dėl to muziejus jam krauna ne turtus, o skolas.
Nesutinka parduoti
J. Stonys muziejaus finansines problemas lengvai išspręstų, jei sutiktų parduoti bent vieną retą savo eksponatą. Pavyzdžiui, 1910 m. pagamintą traktorių „Deutsch“ arba pirmąją vokišką kuliamąją „Claas“. Pastarosios pažiūrėti atvykę firmos atstovai iš visų pusių glostinėjo dabartinių kombainų protėvį ir vis dūsavo – jei tik galėtų išsivežti ją į Vokietiją, pastatytų fabriko teritorijoje, nublizgintų, stiklu apdengtų ir prožektoriais iš visų pusių apšviestų.
„Bet ši technikos vertybė turi likti Lietuvoje“, – vėl kaip kirviu kerta J. Stonys, nė vieno iš savo eksponatų nesutinkantis parduoti dėl labai paprastos priežasties – jie nėra nuasmeninti. Žmonės, padovanoję savo prosenelių daiktus muziejui, nori juos čia ir rasti, todėl rodydamas eksponatus muziejininkas visada pasakoja daiktų istorijas bei mini juos pardavusių ar padovanojusių žmonių vardus ir pavardes. Kartais tos istorijos būna graudžios, o dažnai – net tragiškos, ašarą spaudžiančios ir susimąstyti verčiančios.
Kasmet į ekspedicijų žurnalą muziejininkas įrašo po kelis tūkstančius daiktų, todėl jo sodyboje galima apžiūrėti ne tik senovinius arklių traukiamus maniežus, pirmuosius dyzelinius variklius, aliejaus spaudyklą, 240 metų maitinusią molėtiškius, 1936 m. pagamintą amerikonišką traktorių „Universal-2“, kurį vėliau rusai Vladimiro traktorių gamykloje perdarė į DT-14 ir DT-20. Čia tiek pat vertingas ir Dailės akademijos prorektoriaus Vido Balčiūno padovanotas mėlynas mopedas, ir ant seno „moskvičiaus“ užkeltas 1822 m. iš Amerikos grįžtančių lietuvių lagaminas, kur kas panašesnis į močiučių kraičio skrynią. Greta visai dera šešios plytos iš Vilniaus gynybinės sienos, paties Justino rastos prie Bazilijono vienuolyno.
„Dabar jau esam išrankūs – visko nepriimam“, – juokiasi muziejininkas, puoselėjantis netolimoje ateityje įkurti centrą, kuriame galėtų demonstruoti net 19 senovinių amatų. Lengviausia, sako, bus siūti batus, bet labiau už viską norėtų atkurti, kaip senovės lietuviai iš balų vandens išgrynindavo rūdą. Kelių dešimčių metų tyrinėjimų rezultatą – monografiją apie geležies gamybą į Smalininkus atvežė ir J. Stoniui padovanojo Kauno technologijos universiteto Metalų technologijos katedros mokslininkai. Ne veltui universitetų studentai čia atvyksta rengti kursinių ir diplominių darbų, o ketvirtį amžiaus dėstytoju Gedimino technikos universitete dirbęs Justinas maloniai sutinka jiems vadovauti.
Autorės nuotr.
Pernai pradėjus Lietuvos jūrų muziejaus delfinariumo rekonstrukcijos darbus, 11 delfinų išgabenti į Graikijos Attikos zoologijos parką, tačiau dabar delfinų viešnagės užsienyje ir jų grįžimo į Lietuvą klausimas kelia didžiules tarptautines aistras.
Jau mažiau nei du mėnesiai beliko iki alternatyviu nakties kurortu šaukiamo festivalio „Satta Outside“. Šventojoje rugpjūčio 12-15 dienomis ir naktimis vyksiančio muzikos ir meno sąskrydžio organizatoriai jau atvėrė ryškiausias garso kortas – nuožmųjį amerikietį The Gaslamp Killer, įrašų kompanijas „Error Broadcast“, „Project: Mooncircle“, „Eat Concrete“, tarptautines „Ritmo kovų“ žaidynes ir kt. „Satta Ouside“ meno komitetas taip pat jau turi kuo pasigirti ir pasakoja apie akių ir smegenų paguodą festivalio metu.
Reivo muziejus – grįžimas prie ištakų
„Satta Outside“ rėmuose iškilsiantis, bet sienomis ir, žinoma, stogu, neapribotas Reivo muziejus taps kertine meninės programos dalimi ir festivalio reveransu istorijai. Juk reivas – lietuviškos subkultūros hibridas, vešėjęs prieš penkiolika metų ir šiandien atmintyje iškylantis kaip lenarų, „Eldorado“, „Strokes Temple“ ir kitų artefaktų mišinys, vertas būti įamžintu ir prisimintu kiek ryškiau.
Anot projekto kuratorių Neringos Černiauskaitės Juliaus Balčikonio, jis demaskuja muziejaus kaip institucijos veikimo principus ir, perėmęs klasikinę šio struktūrą ir savęs pateikimo visuomenei taisykles, prisistato štai taip: „Reivo muziejus yra daugiafunkcinis kultūros centras, kaupiantis, tyrinėjantis ir Lietuvos bei užsienio lankytojams pristatantis šiuolaikiniam žiūrovui menkai pažįstamą tautinio lietuvių reivo kultūros istoriją ir jos nebuvimą šalies ir tarptautiniame kontekste. Muziejus siekia plėsti žiūrovų akiratį – ryškinti lietuvių reivo ryšius su šiuo judėjimu kitose šalyse, skatinti naujas Lietuvos kliedesio, siautulio, atminties ir fikcijos interpretacijas, ugdyti šių reiškinių suvokimo kultūrą“.
Po Šventosios estrada, kurioje vyks pagrindiniai festivalio pasirodymai, visą „Satta Outside“ savaitgalį veiks nuolatinė Reivo muziejaus ekspozicija. Kempinge tuo tarpu bus iškilmingai atidengtas paminklas Lietuvos reivo tėvui DJ Sagai, o visoje teritorijoje festivalininkus vienais ar kitais būdais bei nenustatytu paros metu užklupinės interaktyvi muziejaus programa.
Festivalininkai kviečiami prisidėti
Reivo muziejaus iniciatoriai, siekdami kuo įmanoma objektyviau apžvelgti tyrinėjamą objektą, skelbia net kelis konkursus seniems reiveriams, o galbūt jau ir šių atžaloms. Ieškomos originalios 1994-2002 m. laikotarpio reivų ir koncertų dalyvių nuotraukos (grupinės, portretinės, …), taip pat to paties laikotarpio renginių reklaminės skrajutės – šie neabejotinai ne vieną džiaugsmo ir sentimento ašarą išspausiantys eksponatai bus pristatomi pagrindinėje parodoje. Taip pat laukiamos idėjos interaktyviems veiksmams „Satta Outside“ metu – flashmobams. Visų konkursų sąlygos bei prizai nuodugniau išdėstyti festivalio tinklalapyje.
Filmai, instaliacijos ir kiti atradimai
Reivo muziejus, be abejo, bus solidžiausia meninės „Satta Ouside“ programos dalis, į kurią festivalininkai atsitrenks ne vieną kartą ir ne vienoje teritorijos vietoje. Visgi tuo meno komitetas savo darbų neužbaigia ir šiuo metu intensyviai dėlioja likusį veiksmų planą. Netrukus festivalio atstovai žada nuodugniau papasakoti apie rengiamą specialią filmų programą, savas instaliacijas „Satta Outside“ rėmuose konstruos muziejaus projekte dalyvaujantys dizaino išdaigininkai „Mother Eleganza“, vaizdo menininkai Vaclovas Nevčesauskas bei Saulius Leonavičius.
Kelialapiais į alternatyvų muzikos ir meno kurortą „Satta Outside“ prekiauja „Tiketa“. Artimiausia infliacija žadama liepos 11-ąją, tad festivalio organizatoriai pataria sutaupyti jau dabar. Tuo tarpu visa aktuali informacija apie muziką, buitinius festivalininkų rūpesčius, kelionės galimybes ir kt. pasiekiama „Satta Outside“ tinklalapyje www.sattaoutside.lt.