Search Results for: "muzikiniai albumai"
Kovo mėnesio pirmosiomis dienomis pasaulis iškėstomis rankomis laukia net kelių naujų muzikinių albumų iš tokių atlikėjų rankų, kaip Davidas Bowie, grupė Hurts bei grepės „Nine Inch Nails“ lyderio Trento Reznoro muzikinio projekto „How to destroy angels_“. Tai tikrai nėra vieninteliai pavasario šaukliai muzikiniame pasaulyje. Nepaisant to, šiandien norėčiau pasidžiaugti, paklausyti ir su kitaip pasidalinti pastarojo naujienomis. Grupės NIN („Nine Inch Nails“) lyderis kartu su savo žmona Mariqueen Maandig (vokalas) bei kitais ilgamečiais bendražygiais Robu Sheridanu ir Atticus Rossu ruošia nauja albumą pavadinimu „Welcome Oblivion“ po projekto „How to destroy angels_“ stogu. Kai kurie, anapus Atlanto gyvenantys, Trento Reznoro fanai naują albumą galės pačiupinėti jau kitą savaitę, kovo 5 dieną.
1981-aisiais klausytojus pasiekęs Laurie Anderson singlas „O Superman“ užėmė DB dešimtuko viršūnę ir iki šiol neretai yra girdimas vakarėliuose, mados renginiuose… Šios atlikėjos, menininkės diskografijoje aštuoni studijiniai albumai, tačiau daina „ O Superman“, vėliau patekusi į debiutinį įrašų rinkinį „Big Science“, kone labiausiai kaitina kraują savo tarpgalaktiniais garsais.
Vasario 21-23 d. didžiausios Baltijos šalyse interneto konferencijos „Login 2011“ organizatorių užsakymu socialinių ir rinkos tyrimų internetu kompanijos „Macroscope“ atliktos apklausos metu paaiškėjo, kad daugiau nei trečdalis interneto vartotojų sutiktų mokėti už juos dominančius skaitmeninius produktus. 69 proc. tyrimo dalyvių iš pradžių ieškotų visų įmanomų būdų dominančią prekę gauti nemokamai.
Bliuzmenas Otis Taylor – tai neeilinė patirtis, įgyta dirbant su legendiniu „Deep Purple“ nariu Tommy Bolin, muzikines improvizacijas atliekant su didžiuoju talentu Jimi Hendrix bei su Gary Moore įrašytos kelios dainos albumui „Definition Of A Circle“. Otis Taylor dainos buvo įtrauktos kaip garso takelis į populiarųjį Michael Mann filmą „Public Enemies”, kuriame vaidina Johnny Depp ir Christian Bale.
Alternatyvios muzikos apdovanojimuose „T.Ė.T.Ė.“ geriausios eksperimentinės grupės apdovanojimą pelniusi šiuolaikinės elektroninės muzikos grupė AVaspo į muzikinį pasaulį išleidžia trečiąjį albumą ir kviečia į albumo pristatymo koncertus Vilniuje ir Kaune.
Koncertas turėjo prasidėti 22 val. 22:05 publika dar būriavosi prie „Lofto“ durų. Ne todėl, kad organizatoriai būtų dirbę lėtai – tiesiog norinčiųjų patekti vidun buvo tiek daug.
Beveik dešimtmetį gyvuojanti nepriklausoma, industrial subkultūrą propaguojanti bei pasaulinio lygio koncertus organizuojanti leidykla „Autarkeia“, sugrįžta su tęstiniu renginių ciklu „Nordic Audio Modern”. Po penkerių metų pertraukos Vilnių vėl okupuos didžiausias šios muzikos festivalis Baltijos regione. Tai bus įspūdingiausias savo apimtimi renginys per visą „Autarkeia“ organizacijos istoriją, – net du tamsūs ir intensyvūs vakarai su pagrindinėmis ir sunkiausiomis industrial bei ambient muzikos ikonomis. Tam įvykiui bus paruošta speciali vyksmo vieta, kuri kaip niekas kitas tinka industrial muzikai. 2012 m. gegužės 11–12 d. renginys vyks klube „Loftas“, kuris ypatingai alsuoja industrine atmosfera bei pasižymi itin švariu bei skvarbiu garsu.
Pirmasis periodinis leidinys Lietuvoje, skirtas roko ir populiariajai, ar kaip tuomet buvo įvardyta, pramoginei muzikai, tapo „Melomanas“, pasirodęs Vilniuje 1989 m. liepą. Nuo jo ir pradedama ši Luko Devitos apžvalga…
1999-ieji, birželio penktosios vakaras Šefildas, Anglija. Salėje susirinkę žmonės su nekantrumu laukia, kol po ilgos pertraukos su savo nauja grupe „The Mescaleros“ ant scenos užlips Johnas Grahamas Melloras geriau žinomas kaip Joe Strummeris.
Pilnas sales gerbėjų renkanti „Baltijos baleto grupė“ kviečia vis niūrėjančius vakarus skaidrinti savo įkvepiančiais ir užburiančiais darbais. Režisierės ir choreografės Marijos Simonos Šimulynaitės vadovaujama trupė jau lapkričio 29-ąją žiūrovams dar kartą dovanos populiarųjį „Kitą pasaulį“ pagal „Depeche Mode“ muziką.
Šis šiuolaikinio baleto spektaklis įkvėptas ne tik kultinės grupės kūrybos, bet ir japonų rašytojo Haruki Murakami romano „Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas“. Scenoje suvienyti skirtingi meno žanrai – tai etiudai, gimę iš simbolių, filosofijos, vaizdinių ir energijos kupinos muzikos. Šokėjai scenoje tampa mechaniniais organizmais, gyvenančiais šviesų, lazeriųm šviesų ir vaizdo projekcijų šalyje.
Terminas „psichodelinis“, dažnai asocijuojantis su Amerikos kultūra, pirmą
kart apsireiškė dviejų britų, psichotropinių medžiagų tyrinėtojų susirašinėjime, 6 deš.
pradžioje.
Psichiatras Humphry Osmond, siekdamas apibūdinti patirtus įspūdžius
laiške anglų rašytojui Aldous Huxley’iui pasiūlė terminą psychedelic, susiejęs du
graikiškus žodžius psyche (siela arba protas) ir delein (pasireikšti, aiškėti) ar delos
(aiškus, akivaizdus). Abu klasikai turbūt neįsivaizdavo koks „sparnuotas” taps jų
sumanytas žodis, nusakantis margaspalvę muzikinę kryptį ir persmelkiantis vos ne visą 7
dešimtmečio kultūrą.
Psichodelika – sąmonės pokyčiai ir be psichotropinių medžiagų
1966–1969 m. psichodelinėje eroje viskas buvo įmanoma ir ši muzika be jokių papildomų priemonių iki šiol gali perkelti mus į pakitusią, nuo kasdienės pilkumos išvaduotą sąmonės būseną.
Psichodelinė muzika užgimė greičiausiai ten, Amerikos kontinento vakarų pakrantėje, vėliau keliaudama rytų pusėn, tuo pat metu atvirai ir jautriai pasitikdama Rytus.
Jau 1965-ais visame pasaulyje pradėjo gausėti jaunų, drąsiai eksperimentuojančių grupių bei atlikėjų, įkvėptų Britanijos bigbito ( big beat ) muzikos ir avangardinės kultūros. Formavosi naujas stilius, pramintas „rūgščiuoju“ roku, pagal tuomet legalų psichoaktyvų preparatą LSD .
Šios „saldžiai-rūgščios“ muzikos adeptai garsų pagalba paskelbė naujus siekius, atradimus, kuriuos visų laikų klausytojas gali intuityviai perimti, jei yra pasiruošęs ir imlus.
Užtenka priimti, tiesiog pasinerti į muzikos tėkmę, be jokių papildomų priemonių. Jei ne savo skambesiu, tai pojūčiu, geriausi psichodelinės muzikos kūriniai galėtų būt artimi klasikinių Indijos ragų ar holistinės muzikos klausymui.
Psichodelinis rokas įtakojo daugelį vėlesnių muzikinių krypčių, kaip kad ambient ar new age.
Tuo pačiu, psichodeliką galime suprasti iš vis ir kaip muzikinio mąstymo ar atlikimo būdą, įmanoma tiek roko muzikoje, elektronikoje, tiek džiaze ar net klasikoje.
Ritualinė šamanų muzika – komunikacijai su dvasiniu pasauliu
Šiandien galime leisti sau vartoti šį terminą plačia, gal labiau filosofine prasme.
Mes suvokiame jį kaip šiuolaikinį, tačiau pats fenomenas nėra toksai, jei pažvelgus, kaip tai buvo suvokiama istorijos bėgyje.
Visos senosios kultūros ir civilizacijos žinojo, patyrė ir užfiksavo potyrius, kurie galėtų būt šiandien mūsų pavadinti kaip psichodeliniai – sielai regimi atsivėrimai. Legendose, mituose, padavimuosee atsispindi, kaip įvairios psichoaktyvios priemonės arba dvasiniai pratimai, o kartais ekstremalūs išbandymai buvo naudojami, kad įgauti magines galias, keltis laike-erdvėje, gauti antgamtiškus atsakymus, ar bendra prasme komunikacijai su aukštesniuoju pasauliu, subtiliaisiais planais ar dieviškąja savastimi.
Tokių pasakojimų gausu Azijos legendose, tolimuosiuose Rytuose, o gal ir lietuviškose pasakose. Kaip archetipinį pavyzdį galima paminėti senosios Indijos mitologijoje žinomą stebuklingą viralą – somą, kurią gerdavo dievai, kad tapti nemirtingais. Kraštuose, kur ir šiandien gyvos šamanistinės tradicijos, psichoaktyvios priemonės ar ritualiniai veiksmai naudojami daug maž tais pačiais tikslais: siekiant įgauti pakitusią, transinę sąmonės būseną skirtą komunikacijai su subtilesne, ar pavadinkim platesne tikrove.
Ir jei žvelgsime į muziką tokiame kontekste, ( o ji, kaip ir pats oficialiausias mokslas patvirtins, atsirado šamanistinėje visuomenėje) tai pirmine muzikos paskirtimi buvo sukurti ritualą, padėti šamanui įeiti į transą, ir vėlgi susitelkti komunikacijai su dvasiniu pasauliu. Ir gal būt, vadinamos primityvios tautos net nesuprato, – nejau dar gali būti dar yra ir kitokia muzika? Visa ji buvo ritualinė.
Šiandien plačiai suvokiama bent jau viena dalis – muzika puikiai tinka komunikacijai.
Daugelyje tautų išliko muzikinė tradicija savo forma ar idėja artima ritualinei, bet kitur tai buvo beviltiškai prarasta. Muzika tapo pramogos įrankiu, ar propagandos trimitu, pagal senąjį vadovėlį – „valdančiųjų klasės verge“ ar, pagal šiandieną – komercijos įkaitu.
Ir gal būt niekas kitas taip visuotinai neatgaivino to šamanistinio būgno ir transinio garso sklaidos kaip ankstyvoji psichodelinio roko muzika, kai dainos ir improvizacijos, gal naivios ir nuoširdžios, prieinamos daugeliui, prasiveržė link savo esminės užduoties: tapti dvasinių ieškojimų kelrodžiu ir vedliu. Tai apžavėjo tuomet ir liko įtakinga iki šiol laiks nuo laiko psichodelika apsireiškia, įsiliedama į plačiausias madas, grąžindama spalvas, rytietiškus ornamentus, svajas ir egzotiškus sąskambius, arba lieka pogrindyje. Bet kaip jūros bangos, vis naujos ir tos pat, jaunų muzikantų kartos išgirsta šią muziką, lyg ji būtų įrašyta vakar, tampa įtakoti, ir kuria naujausias jos formas.
Hipių judėjimą įkvėpę garsai
Psichodelinis rokas, žinomas anksčiau terminais „rūgštusis rokas“ ( acid rock ) ar „kosminis rokas“ ( space rock ) buvo nuo pat pradžių hipių judėjimo dalimi. Lietuvoje hipiškas sąjūdis plačiau įsisiūbavo nuo 1970-ųjų, suprantama, būdamas pogrindiniu, bet ir negalėdamas, o ir nenorėdamas pilnai pasislėpti – visiems „akis badantys“ ilgi plaukai, gėlėti marškiniai ar pasakiškai gauti džinsai, pacifizmas bei šypsenos siejosi su laisvumu, siekiu neprisirišti prie sistemos, atsižadėti įprastinio tarybinio miesčioniško gyvenimo būdo. Nors ir represuojamas, hipiškas judėjimas gyvavo, pasireikšdamas neretai ir muzikiniais „seišenais“ – pusiau legaliais koncertais, ar net festivaliais.
Taip pat gyvybingai įsigalėjo „tranzavimas“ – rodos nesibaigiančios hipių ir „hipuojančių“ kelionės, tiesiogine prasme, ne narkotine – šito ir nebuvo daug tuometinėje tarybų Lietuvoje.
Vasarą, Nidoje, pamario pusiasalis, pramintas „haikeriu“ buvo viena iš hipių pamėgtų, svajotojiškų tranzavimo kelionių vieta. Tolimesnių distancijų mėgėjai nuvykdavo iki Talino.
1972-aisiais lyg per stebuklą pasirodė lietuvių kalba išleista Jack’o Kerouac’o knyga „Kelyje“, ir nors ji pasakojo apie pokario bitnikus, nepamainomas, nepritapėlių klasika pripažintas romanas dar labiau užkūrė laisvąją hipišką valią. Tais pačiais metais – Romo Kalantos tragedija ir pasiaukojimas, tapęs tiek hipiško judėjimo katalizatoriumi, tiek, pasiekus kulminaciją – pretekstu oficialios valdžios diktatūrai jį galutinai užsmaugti.
Tačiau tikri hipiai išliko, o roko muzikos atgijimas buvo dar prieš akis.
Psichodelikai pasidavusios muzikos grupės
Kiek psichodelinis rokas buvo lietuviško hipizmo sagos dalimi – sunku spęsti. Ankstyvosios Lietuvos roko grupelės ir kolektyvai kūrėsi įtakojamos tokių gigantų kaip „The Beatles“ ar „The Rolling Stones“, kurie atitinkamai buvo pasižymėję ir esminiais psichodeliniam rokui priskiriamais albumais, kaip „Bitlų“ – „Revolver“, „Magicalal Mystery Tour“ ar „Rolingų“ – „Between the Buttons“ bei „Their Satanic Majesties Request“ .
Tai atsiliepė ir lietuviškų grupių skambesyje. Tačiau ankstyvajame periode nepavyksta užtikti atlikėjų ar grupės tiesiogiai laikančios save psichodelinio roko adeptais. Panašu, kad tai išpuolė jau vėlesnio, 9 dešimtečio grupėms, kaip kad „Dinda Polimantika“.
Nors yra pakankamai įspūdingų kolektyvų ir anksčiau, kaip unikali „Mind’s Disorder“, Vilniuje, susibūrusi jau 1973-aisias, drąsiai eksperimentuojanti ir derinusi savo kūryboje įvairių stilių bei muzikinių srovių įtakas, reik manyt, neišvengiamai ir psichodelinį roką. Taip pat kaip ir bene žinomiausia eksperimentinė grupė „Ir visa kas gražu yra gražu“.
Galima teigti, kad psichodelika dar labiau gyva šių dienų muzikinėse perspektyvose. Kažkuria prasme, dabar jau beveik nėra „grynų“ muzikinių žanrų. Įvairių įtakų, stilių derinimas išlieka ir kaip inovacijos siekis, ir kaip įtakų perkrovos išdava, – šiandien juk turime galimybę pasiekti šimtmečiais kauptą muzikinį palikimą neatsitraukdami nuo kompiuterio.
Gal būt kompiuteris ir pats jau tapo vienu dažniausiu, gal kartais svarbiausiu „folklioriniu“ instrumentu, preparuodamas visus garsus elektroniškai, bet kartu atverdamas erdvę, suteikdamas galimybę ir psichodelikai – sielos regimumui kiekviename kūrybiškame siekyje.
Naujosios kartos grupėms, derinančioms elektroniką, akustinius instrumentus ir atgaivinančioms psichodelinę muzikinę tėkmę galima būtų priskirti prie humoro linkusią „Arklio galią“ ar eksperimentinę „Luumm“, arba grupes, savotiškai integruojančias psichodelines nuotaikas, kaip kad indie stiliaus duetas „The Dominoes“, bei susieta su tais pačiais muzikantais žymioji „Spooky Campfire Stories“, šokiams nesvetimas kolektyvas „Fusedmarc“ ir kiti. Taip pat ir dainuojamosios poezijos atstovas Domantas Razauskas, pamėgęs psichodelinį folk ir įtraukęs tai į savo garsų paletę. Nekalbant apie visą psy trance – elektroninės muzikos ir šokio judėjimą Lietuvoje, kuris lyg bando perkelti bei transformuoti psichodeliką į neramų kosminį, labai jau sudažninto ritmo laikmetį.
Artėjant gegužės 10 d. „Recoil“ koncertui Vilniuje, pranešame džiugią žinią apie ypatingą vakaro svečią – projektą „Architect“. Jis ne tik harmoningai įsilies į to vakaro programą, kurioje visų „Recoil“ ir „Depeche Mode“ fanų laukia audioviazualinis šou su specialiomis vaizdo projekcijomis dideliame ekrane. Šis vokiečių muzikanto Danielio Myerio projektas plečia klausytojų akiračius unikaliu IDM (Intelligent dance music), elektronikos ir švelniu ambient atgarsių mišiniu.
Danielis Myeris gimė 1971 metais Bylefelde (Vokietija) ir jau paauglystėje pradėjo eksperimentuoti su elektronine muzika. 1993 metais šis muzikantas įkūrė legendinį elektro-industrinį EBM (Electronic body music) projektą „Haujobb“. Nuo tada šis atlikėjas pelnė aukščiausios kokybės muzikinių projektų kūrėjo reputaciją. Jo kūrybinei mūzai priskiriami tokie elektroninės muzikos projektai, kaip „HMB“, „Newt“ ir „Destroid“. Nuo 2007 metų Danielis Meyeris taip pat yra nuolatinis žinomos švedų grupės „Covenant“ narys, su šia grupe svečiavęsis Vilniuje 2010 m. gruodžio mėnesį renginyje „ElectroXmas“. Negana to, jis taip pat yra plačiai žinomas kaip prodiuseris bei daugelio kitų projektų muzikantas ir dalyvis.
„Architect“ pirmą kartą išvydo dienos šviesą 1998 metais, nuo to laiko tai yra turbūt pats įdomiausias Danielio projektas, kuris muzikine prasme sujungia kelis ryškius muzikinius stilius. Nors šio projekto diskografijoje pirmu smuiku griežia minimal techno, glitch ir drum‘n‘bass mišinys, bet taip pat ryškus „Architect“ bruožas yra lėto tempo interliudai ir ilgi vokaliniai „semplai“, kurie, susijungę su stipriu ir chaotišku ritmu, sukuria galutinį produktą, puikiai tinkantį ir klausymuisi, ir šokiui.
„Architect“ jau yra įrodęs savo vertę ir muzikinį svarumą penkiais muzikiniais albumais ir nesuskaičiuojama galybe koncertų visame pasaulyje. 2010 metais Alanas Wilderis (ex-„Depeche Mode“, „Recoil“) susižavėjo „Architect“ kūryba ir pasiūlė Danieliui Myeriui tapti jo pasirodymus pradedančiu atlikėju tuometinio turo po Europą metu. Po to grupių bendradarbiavimas neiširo ir tęsiasi jau šių metų Amerikos ir Europos turuose.
Naujausias „Architect“ albumas „Cumsume Adapt Create“ yra unikalus atmosferinio IDM, kinematografinių „semplų“, galingų elektro bangų, aštraus ritmo ir viską apgaubiančio ambient mišinys. Tai yra kūryba, nešanti savyje labai galingą emocinį užtaisą, kuris išjudina šokių salę, bet kartu palieka pakankamai vidinio turinio tiesiog geros muzikos klausymuisi. Danielis Myeris albume demonstruoja savo kompozicinį virtuoziškumą, sukurdamas galingą sintetinio garso ir tikrų, organiškų emocijų mišinį. Tuo įsitikinti bus galima 2011 m. gegužės 10 d. Vilniuje, „Forum palace“ klube „Galaxy“ renginyje „RECOIL ‘SELECTED EVENTS’ 2011 – A Strange Hour With Alan Wilder & Paul Kendall”.
Paskutinis pavasario mėnuo nusimato karštas. Karščius gegužę gali lemti gamtos išdaigos, bet kalbama čia ne apie orus. Jau aišku, jog kelis to mėnesio antradienius atžymėsime mūsų agentūros organizuojamuose muzikiniuose renginiuose. Čia pristatome paskutinį iš jų: gegužės 24 d. į Vilnių atvyks saulėtosios Kalifornijos kvartetas „P.O.D.“, pasiruošęs atvežti mums ne tik taip trūkstamos šilumos, bet ir gerą porciją tarp šiuolaikinės modernios roko muzikos!
Lapkričio 13-ąją, 19 val., Vilniaus klube „New York“ – neeilinis įvykis. Legendinė Lietuvos gotikinio roko grupė „Siela“ švęs dvidešimtmetį ir ta proga pristatys tribute albumą, kuriame „Sielos“ dainas atlieka didelis būrys žymių muzikantų: Andrius Mamontovas, IR, „Mano Juodoji Sesuo“, „Diktatūra“, „Requiem“, Alina Orlova, Hokshila, Lemon Joy, „Thundertale“, Nojus, „Flamingo“.
Per dvidešimt metų „Siela“ išleido dešimt albumų: „Vėjas, nešantis naktį“ (1990), „Prakeikimas“ (1991), „Juodo opiumo žemė“ (1993), „Už regėjimo lauko“ (1994), „Sielininkai“ (1995), „Tavęs man reikėjo“ (1997), „Tremtyje“ (1997), „Eldorado“ (2000), „Dali“ (2005), „Euforija“ (2008). 2001-2003 m. „Sielos“ lyderis Aurelijus Sirgedas buvo įkūręs kiek lengvesnės muzikos projektą „Ne Romeo“, kuris išleido vienintelį albumą „Princesė ir piemuo“ (2002). Po šio eksperimento A. Sirgedas grįžo prie tolesnių „Sielos“ dainų kūrybos.
„Siela“ yra koncertavusi Vokietijoje, Belgijoje, Olandijoje, Lenkijoje, Latvijoje. Per savo karjerą grupė surengė apie 500 koncertų.
Apie „Sielą“, jos dvidešimt metų ir tai, kas svarbiausia šiai grupei, kalbinu grupės „sielą“ Aurelijų Sirgedą.
Artėja neabejotinai geriausios lietuviško gotikinio roko grupės „Siela“ dvidešimtmečio šventė. Kurią tiksliai dieną „gimė“ „Siela“? Gal galėtumėte prisiminti, koks buvo tas gimimas? Kas sugalvojo pavadinimą „Siela“, ir kodėl būtent tokį?
Data, kada tiksliai susikūrėme, nėra tiksliai žinoma.Pirmą kartą grupės įraša transliavo per radiją 1990 m. kovo 1 d. Tada nuskambejo dainos „Rudenio Dievas“, „Vėjas, nešantis naktį“ ir „O, mano žvaigžde“.
Buvome pradėję groti vos porą savaičių ir pasidarę šiokius tokius įrašus dalyvavome LRT rengiamane konkurse. Buvome euforijoje, girdėdami savo dainas per radiją. Tai atrodė neįmanomas dalykas, kuris tampa įmanomas tada, kada tu kuri dainas, groji, neši idėją ir darai tai kartu su grupe bendraminčių. Kai vežėme į radiją dainas, dar neturėjome pavadinimo, ir tik atiduodant dainas, kai reikėjo užrašyti grupės pavadinima, parašiau „Siela“. Tiesiog iš kažkur tai atsirado mano galvoje. Pamaniau: lengvai skanduoti galima per koncertus: „Sie-la, Sie-la“. Ko daugiau reikia?
Vėliau, 1990 m. liepos 14-ąją, surengėme grupės solinį koncertą Utenos apleistuose senuose kultūros namuose, kur susirinko nemažas būrys draugų ir būsimų gerbėjų. Vėliau, rugpjūčio pradžioje, pavyko sudalyvauti pirmajame Lietuvos hipių festivalyje. Jame grojo tokie grandai kaip „Veto Bank“ su Arina, „Odis“ iš Latvijos. Nežinau, ką mes ten veikėme su savo dainomis, bet mums leido pagroti vienas iš organizatorių Raimondas Nutautas, grojęs kartu su Arina.Viską nufilmavo Lietuvos televizija ir po mėnesio parodė per teliką dainą „O, mano žvaigžde“. Tada sekė dar viena euforijos banga ir apie „Sielą“ pradėjo kalbėti kaip apie grupę. Ėmėme įrašinėti pirmąjį albumą „Vėjas, nešantis naktį“ su mūsų legendiniu garso režisieriumi Edmondu Babensku [Albumas įrašytas vos per tris dienas, – M. P.]. Kurias šių datų laikyti „Sielos“ gimtadieniu, nežinau. Be to, tai ir nėra svarbu. Svarbiausia, kad tai buvo 1990 metais ir kad tai iš viso buvo. Dabar galime džiaugtis tuo.
Per 20 metų „Siela“ patyrė nemažai transformacijų: grojo gotikinį roką, kartais kiek panėšėjo į Viktoro Cojaus kūrybą, o kai kurios baladės buvo net vadinamos popmuzika gerąja to žodžio prasme. Kokia Jums yra „Siela“? Kokia jos šerdis? Gal tai visai ne gotikinio roko grupė?
Taip. Natūralu, kad per tiek metų įvyksta kažkokių transformacijų. Pradejome kaip lengvas „Kino“ šešėlis Lietuvoje, vėliau sekė gotikinis laikotarpis, prasidėjęs pažintimi su Andriumi Mamontovu, pokalbiai, ieškojimai…. Jis įrašė muzikos, kurios tuo metu klausė, ir tai mums dave naujų impulsų pradėti judėti link gotikos. Tai buvo „The Mision“, „The Sisters Of Mercy“, „Fields Of The Nephilim“ albumai, jie buvo klausomi ir po truputi tolome už regėjimo lauko. Veliau buvo grįžmas prie šaknų – daugiau roko. Po to – vėl gotika su lengvesne muzika. Aš negalėčiau pasakyti, kad „Siela“ yra gotikinė 100 procentų grupė. Taip nėr. Man tai pirmiausia yra dainos, kurias aš kuriu, kurios man patinka, kurios gimsta manyje, ir kokiu būdu jos bus išreikstos – ar su gotikine grupe, ar grojant tik akustine gitara, nėra taip svarbu. Dažniausiai kiti prilipdo tau etiketę, su kuria reikia žygiuoti į priekį. Taip dažniausiai pasistengia spauda, kuri kartais net neklausydama to, kas grojama, iš senu štampų paima frazes, ir taip mes tampame gotikine grupe, grodami dainas „Euphoria“ arba „Rudenio Dievas“.
Netrukus jubiliejaus proga pasirodys naujas „Sielos“ leidinys. Gal galima būtų apie jį sužinoti kiek plačiau?
Pasirodys albumas lapkričio 13 dien` ir bus pristatytas tą pačia dieną per „Sielos“ jubiliejinį koncertą Vilniuje klube „New York“. Albumas vadinsis „Siela XX“ – tai bus tribiutinis albumas, kai grupės dainas atlieka kiti atlikejai. Džiaugiuosi ir esu dėkingas visiems, kurie sutiko dalyvauti šiame projekte. Tai – Andrius Mamontovas, Hokshila, „Flamingo“, IR, Alina Orlova, „Lemon Joy“, „Mano Juodoji Sesuo“, „Requiem“, „Diktatūra“, „Thundertale“, Nojus.
Visi dainas įrašė nemokamai ir padarė dovaną jubiliejų švenčiančiai „Sielai“. Albume taip pat skambės mūsų grupės naujai perrašytas vienas iš „Sielos“ hitų „Rudenio Dievas“. Pats albumas gavosi labai spalvingas ir tikiuosi, kad žmones pamėgs sias dainas, kurios skamba kiek kitaip nei originalas.
Kurį savo albumą laikote brandžiausiu? Kodėl?
Man brandžiausias albumas yra „Už regėjimo lauko“. Nuo jo apsivertė viskas, ka darėme iki tol, gavome pripažinimą Europoje, o tai grupei, išlindusiai iš rūsio, buvo didelis pasiekimas. Mus ėmė kviesti į didelius festivalius ir koncertinius turus Vokietijoje, Lenkijoje, Olandijoje. Atrodo, jog subrendome su tuo albumu.Vėliau sekė taip pat puikūs albumai, bet „Už regėjimo lauko“ yra man iki šiol kertinis ir brangus bendras grupės darbas.
Kokias pagrindines įtakas „Sielos“ muzikai galėtumėte išvardyti? Ar yra grupių, muzikantų, kurių muzika ir po 20 metų Pačiam išlieka iki šiol svarbi?
Muzikos iki šiol klausausi kuo ivairiausios, visada ieškau kažko naujo… Neužsisėdžiu su senomis grupėmis ir dainomis, bet esminės grupės, kurios darė įtaką – tai „Kino“, „Nautilus Pompilius“, „Akvarium“, „Alisa“. Jos pastatė pamatą mano kūrybai ir vėliau tik stilistiškai įtakojo grupės „The Cure“, „The Sisters Of Mercy“, „New Model Army“, U2, „Midnight Oil“ ir kt. Esme buvo pradėti kurti.
Kai 1988 metais, tarnaudamas sovietų armijoje, išgirdau „Kino“, buvo taip keista, kad V.Ccojus dainuoja, kaip jis negali užmigti ir koks vanduo is čiaupo kartus ir nakties elektrinė šviesa akina… Visa tai yra viena busena, apie kurią tu pasakoji dainoje. As supratau, kad dainuoti galima apie bet ką: apie stalą, vamzdį, jei tik surandi raktą, kad daina įgytų sielą, pradėtų gyventi. Tai buvo esminis atradimas, nuo kurio aš pradėjau kurti ir, mokėdamas vos kelis akordus, su gitara rašyti dainas.
Kas, be muzikos, dar daro didžiausią įtaką? Kokie meno kūriniai svarbiausi (filmai, knygos ir kt.)?
Viskas, kas mane supa, be abejonės daro didžiulę įtaką. Pradedant žmonėmis aplink mane, gatvėm, namais, miestais, šalim ir muzikiniais atradimais. Nežinau kaip ateina knygos pas mane, filmai, muzika, spektakliai, paveikslai… Viskas atrodo atsitiktinai, bet sunku patikėti, kad tai būtent taip. Tikiu, kad yra kažkas aukščiau, kuris atveda tave iki vieno ar kito dalyko, kuri pradedi studijuoti nuo autoriaus asmenybės iki jo darbų. Ar verta vardinti, kokią įtaką daro Franzas Kafka, Salvadoras Dali, Borisas Pasternakas ir daugelis kitų, kuriais domėjausi ir domiuosi. Visi mes turime savo favoritus, mokytojus.
Kokia dabar „Sielos“ sudėtis? Ar smarkiai ji pakito per 20 metų?
Dabar: Aurelijus Sirgedas – vokalas, gitara, Aurimas Driukas – gitara, Kostas Kriaučiūnas – gitara, Darius Juodka – mušamieji, Bernardas Prušinskas – bosinė gitara.
Grupė sudėtis keitėsi visus dvidešimt metų. Dabar jau penkeri metai, kai sudėtis yra pastovi. Iš senosios, pirmos „Sielos“ sudėties likau tik aš. Visi kiti nariai, su kurias sukūrėme grupę, šiuo metu gyvena Utenoje. Tai – kartu su manimi įkūręs grupę bosininkas Aidas Blažys-Kalava ir vėliau prie mūsų prisijungęs Aivaras Švilpa. Norėčiau padėkoti visiems, kažkada prisidėjusiems prie „Sielos“ kelionės, nors visų surinkti į jubiliejinį koncertą lapkričio 13 dieną turbūt nepavyks, bet vis dėlto norėčiau kuo daugiau pamatyti savo bendražygių per 20 metu veidų.
Jei reikėtų savo ir „Sielos“ filosofiją išreikšti vienu ar keliais sakiniais, koks (kokie) jis būtų?
Konfucijus yra pasakęs: kur beeitum, eik visa širdimi.
Pats esate žinomas ne tik kaip muzikantas, bet ir kaip prodiuseris, talentų atradėjas. Ką iš savo sutiktų talentų vertinate labiausiai?
Daugiausia dirbu su Alina Orlova, tai jai ir yra didžiausi mano vertinimai. Tai, ką mums kartu pavyksta nuveikti, yra nuostabu. Įdomu dirbti ir darbo rezultatais esu patenkintas prodiusuojant Migloko, Juozo Erlicko, Hokshilos, Golden Parazyth, grupių „Pievos“, „Arbata“. Visų neišvardinsi, bet jei supranti ir mėgsti savo darba tai kiekvienas yra brangus ir artimas kuri darai su visu atsidavimu taip kaip tik gali geriausiai.
Ar Lietuvos muzika kokybiškėja, nepaisant to, kad televizijoje matome visišką nekokybę?
Dabar, kai visi muziką gauna už dyką, t.y. siunčiasi iš interneto, vagia ar keičiasi įrašais, – nežinia. kaip tai pavadinti, – muzika tikrai nekokybiškėja. Atlikėjų albumų beveik nebeleidžia leidybinės kompanijos – joms nebeapsimoka, nes niekas albumų neperka.
Atlikėjai nebegali sau leisti įsirašyti kokybiškai geroje profesionalioje studijoje. Daug kas bando įsirašinėti namuose, savo studijėlėse, taip, kaip moka ir supranta.O toks rezultatas dažniausiai būna apgailėtinas.
Manau, kad ne televizija kalta dėl nekokybės, o patys žmonės, kurie kiekvienas atsk irai nesupranta, kad atsisiųsdami nemokamai grupės įrašų, varo jai peilį ir kad grupė negalės įsirašyti ir išleisti gero kokybiško albumo, jei jo niekas nepirks. Tiesiog neturės už ką tai padaryti.