Search Results for: "naminiai gyvūnai"
Jeigu žmogus pasako „aš labai mėgstu gyvūnus”, dažnai tai susiejama su naminiais gyvūnais. Tuomet klausiama „tai gal laikai namie vėžliuką/papūgėlę/žiurkėną/šunį/katę?” ir tas, kurio namie galima aptikti daugiausiai įvairių gyvūnų, įvardinamas kaip tikras jų mylėtojas. Tame yra tiesos: jeigu nemėgsti gyvūnų, laikysiesi nuo jų atokiai, o jeigu mėgsti – stengsiesi su jais palaikyti kuo artimesnį ryšį. Tačiau ar visada meilę galima išmatuoti pagal namuose esančio mini zoologijos sodo dydį?
Pamąstykime logiškai. Tikriausiai nebus klaidinga, jeigu pasakysiu, jos mėgstantis gyvūnus žmogus norės jiems visko, kas geriausia. Pavyzdžiui, jeigu mano namuose gyvena šuo, stengsiuosi jam suteikti kuo geresnes sąlygas, juo rūpinsiuosi, pasistengsiu, kad jis galėtų patenkinti būtiniausius savo poreikius. Šuo negali išgyventi be žmonių priežiūros, todėl būtų negerai jį paleisti į gatvę ar palikti miške. Taip pat nebūtų gerai su šuniu elgtis kaip su daiktu: laikyti pririšus prie būdos arba atsibodus juo atsikratyti užmigdant.
Toks elgesys tinkamas su šunimis ir katėmis – gyvūnais, kurie priklausomi nuo žmonių. Tačiau kaip yra su laukiniais, kuriuos norima paversti į naminius? Namuose laikomų vėžlių, papūgų, šeškų, žiurkėnų, šinšilų, žuvyčių ir kitų gyvūnėlių giminaičiai puikiausiai išgyvena jiems natūralioje gamtoje be žmogaus priežiūros. Laisvėje jie turi daugiau erdvės nei pas mus, gali gyventi bendruomenėse, ieškotis maisto ir patenkinti daugybę kitų savo poreikių. Šiems gyvūnams gamta yra jų namai.
Grįžkime prie pirminės minties: jeigu aš mėgstu gyvūnus, norėsiu jiems visko kas geriausia. Pagal ją galima nesunkiai įvertinti laukinių gyvūnų laikymą namuose. Ar tikrai jiems geriau pas žmogų, ar geriau gamtoje? Jeigu aš noriu, kad gyvūnas būtų laimingas, ar turėčiau jį sugauti, suvaržyti jo laisvę ir pradėti kontroliuoti ką jis valgys, kokiomis sąlygomis gyvens ir ar turės ryšį su kitais savo rūšies atstovais? Gal geriau visa tai palikti gyvūno apsisprendimui, nes jis pats geriausiai žino savo poreikius ir būdamas laisvas galės juos patenkinti?
Žiūrint plačiau, reikia įvertinti ir tai, kokia kaina gyvūnai pasiekia parduotuves. Dalis jų gaudomi gamtoje ir vežami šimtus ar tūkstančius kilometrų į kitas šalis. Ne visi tai pakelia, dalis miršta. Žinoma, tie, kurie gali daugintis nelaisvėje, yra specialiai veisiami. Tačiau reikia prisiminti, kad laukiniai gyvūnai, gimę veislynuose, netampa bejausmiais ir turi tuos pačius poreikius kaip ir laisvieji jų giminaičiai. Tad jeigu mes tikrai linkime jiems visko, kas geriausia, turėtume nepalaikyti šio verslo ir nepirkti nei gamtoje sugautų, nei nelaisvėje dauginamų gyvūnų.
Neretai priėjus tokios išvados kyla klausimas, kaip suderinti pagarbą laukiniams gyvūnams, paliekant juos laisvėje, ir tuo pačiu išlaikyti su jais ryšį? Tam yra keletas būdų, paminėsiu tik du pagrindinius.
Pirmas – praleisti daugiau laiko gamtoje. Mėgstantiems gyvūnus tikrai užgniauš kvapą pamačius medžio viršūnėje šokinėjančią voverę, miške šliaužiantį žaltį, pievoje ant akmens besišildantį driežą ar iš po kojų išskridusias kurapkas. Laisvo gyvūno pamatymas gali duoti daug daugiau nei jo sugavimas ir uždarymas į narvelį ar terariumą.
Antras būdas – žiūrėti filmus apie gamtą. Yra valandų valandos nuostabios dokumentikos, kuri parodo, koks įvairus ir sudėtingas laukinių gyvūnų pasaulis, bei leidžia suprasti, jog nelaisvėje jų gyvenimai netampa turtingesniais.
Pabaigai reikia sutikti, kad ne visi gyvūnus laikantys žmonės yra jų mylėtojai. Dalis egzotišką gyvūną įsigyja dėl mados, kiti norėdami pasigirti prieš kitus, tretiems gyvūno laikymas yra būdas užpildyti vienatvę arba tiesiog hobis. Situacijų gali būti įvairių ir jos iškelia daugybę kitų klausimų, kurie šiame straipsnelyje lieka nepaliesti. Bet jeigu jūs ne vienas iš jų ir tikrai norite gyvūnams tik geriausio, pasistenkite įvertinti visus „už” ir „prieš” ne tik iš savo, bet ir iš galimai naujo augintinio perspektyvos.
Gyvūnai – ne daiktai. Jie, kaip ir žmonės, trokšta būti laisvi, bendrauti tarpusavyje, kurti šeimas. Tam, kad būtų sveiki, gyvūnai turi gyventi natūralioje, jiems tinkamoje aplinkoje, kurioje gali nevaržomai judėti (plaukti, karstytis, bėgioti, rausti urvus ir t.t.), misti jų rūšiai tinkamu maistu, žaisti ir bendrauti. Tačiau mūsų visuomenėje gyvūnų interesų nepaisymas yra tapęs tradicija – žmonės juos prisijaukino, išvedė naujas, „tobulesnes“ rūšis savo reikmėms: maistui, aprangai, bandymams bei pramogoms. Kai kuriais atvejais gyvūno išnaudojimas ir skriaudimas yra akivaizdūs, tačiau yra ir sričių, kurios dažniausiai nė nelaikomos gyvūno teisių pažeidimu, pavyzdžiui, augintinių laikymas – labai opi, sudėtinga ir daugiabriaunė tema.
Gyvūnėlių parduotuvėse galima pamatyti daugybę būtybių – nuo įprastų žiurkėnų iki egzotiškų tolimųjų kraštų gyventojų. Įsigydami gyvūną ne daugelis žmonių susimąsto, kaip padarėlis atsirado parduotuvėje ir ar tikrai jo vieta yra narvelyje. Perkantys gyvūną žmonės turi tik geriausius ketinimus ir ne veltui yra vadinami „gyvūnų mylėtojais“, tačiau privalome į augintinių klausimą pažvelgti plačiau ir įvertinti tokio mūsų elgesio priežastis bei pasekmes.
Išplėšti iš gamtos
Dalis „naminiais“ vadinamų gyvūnų, pavyzdžiui, daugelis paukščių, roplių ir žuvų, iš tiesų yra laukinės gamtos dalis. Jie gaudomi kančias bei mirtį sukeliančiais būdais, transportuojami milžiniškus atstumus, pasmerkiami įtampai parduotuvėse bei galų gale parduodami žmonėms, kurie dažniausiai nėra pajėgūs patenkinti gyvūno poreikių. Trys iš keturių laukinėje gamtoje pagautų paukščių miršta juos gaudant arba vežant į šalį, kurioje bus parduoti. Dalis egzotinių gyvūnų veisiami nelaisvėje ir savo gyvenimus praleidžia nenatūralioje aplinkoje, uždaryti mažose erdvėse. Tai neigiamai veikia jų fizinę ir psichologinę sveikatą, gyvenimo trukmę. Net pačiame geriausiame narve ar akvariume neįmanoma sudaryti tokių sąlygų, kokias paukščiai, ropliai, žuvys turi laisvėje.
Didžiausias rūpestis – palikti ramybėje
Laukiniai gyvūnai yra puikiausiai prisitaikę gyventi savo rūšiai įprastoje aplinkoje ir patys pasirūpina savimi geriau nei kas kitas. Gamtininkai žino, kad paversdami tokius gyvūnus „naminiais“ žmonės padaro jiems daugiau blogo nei gero, nes neįvertinama, kokie sudėtingi ir ypatingi yra jų gyvenimai. Kad būtų sveiki, laimingi ir džiaugtųsi pilnaverte būtimi, gyvūnams reikia žymiai daugiau nei tik maisto, vandens ir pastogės. Tik leidę jiems ir toliau gyventi tikruosiuose namuose, galime manyti, kad buvome iki galo rūpestingi ir suteikėme gyvūnams viską, ko reikia. Gerbdami gyvūnus ir tikrai juos mylėdami, turime suprasti, kad žmonių savanaudiškas noras turėti neįprastą ar tuo metu madingą gyvūną negali būti pateisinamas. Privalome neprisidėti prie laukinių gyvūnų laikymo ir paskatinti to nedaryti draugus ir pažįstamus.
Augintinis – ne žaislas, o rimtas įsipareigojimas
Kiek kitokia situacija yra su šunimis ir katėmis. Žmonija yra atsakinga už tai, kad šie gyvūnai tapo artimi mūsų palydovai ir prarado (ypač šunys) sugebėjimą savarankiškai išlikti gamtoje. Mums nelieka nieko kito, kaip tik kiek įmanoma geriau jais pasirūpinti ir suteikti tinkamus namus. Deja, tai ne visada lengva.
Sprendimas auginti šunį ar katę reiškia įsipareigojimą juo rūpintis, būti kartu ir prižiūrėti iki gyvenimo pabaigos. Kiekvienas gyvūnas yra individas – jautrus, supratingas, turintis savitą charakterį ir poreikius. Jam reikia ne tik maisto, bet ir bendravimo, žaidimų, gamtos ir galimybės nevaržomai judėti. Todėl namuose atsiradus augintiniui, pasistenkite jam suteikti kuo geresnes sąlygas. Nėra teisinga apriboti gyvūnų laisvę, uždarant juos narvuose, ankštuose butuose ar prirakinant. Jie neturėtų būti laikomi ir kaip žaislai, papuošalai ar interjero detalės. Tinkama priežiūra ir rūpestis gali pareikalauti laiko, pinigų, noro, žinių ir sugebėjimų. Jeigu gyvūno nori vaikas, privalome labai išsamiai paaiškinti, kad jis – ne pūkuotas žaisliukas, o tokia pati jaučianti būtybė, kaip ir žmogus. Jokiu būdu negalima palikti visų rūpesčių, susijusių su gyvūno priežiūra, vaikui. Taip pat reikia turėti galvoje, kad ryžtas prižiūrėti augintinį laikui bėgant gali išblėsti. Kadangi tai gana rimtas ir asmeniškas sprendimas, niekada nereikėtų gyvūno dovanoti. Būna, kad net labai juos mylintys žmonės, gavę dovanų dar vieną „šeimos narį“, supranta, kad negali skirti pakankamai laiko jo priežiūrai, bendravimui. Skaudu, bet dovanotieji gyvūnai dažnai atsiduria prieglaudose, gatvėse arba jais prastai rūpinamąsi.
Geriau paimti iš prieglaudos
Prieš pasiryžtant į namus priimti augintinį, reikia apsvarstyti dar vieną rimtą problemą. Kiekvieno miesto gyvūnų prieglaudose kasdien užmigdoma dešimtys sveikų šunų ir kačių. Nepaisant to, gyvūnai ir toliau sąmoningai veisiami. Tai parodo, jog dauguma žmonių šunis ir kates vis dar vertina kaip daiktus, kurie gali būti lengva ranka tiek „sukuriami“, tiek ir sunaikinami. Jei tikrai norite skirti savo meilę šuniui ar katei, paimkite gyvūną iš prieglaudos, o ne pirkite. Tūkstančiams paliktų gyvūnų reikalingi šiluma, dėmesys ir pastogė. Pirkdami šunį ar katę iš veislyno, tik pagilinate beglobių gyvūnų problemas. Kiekvienas turėtų neremti gyvūnų dauginimo ir su juo susijusių verslo šakų. Kasmet priveisiama tūkstančiai jūrų kiaulyčių, pelyčių, žiurkių, žiurkėnų ir triušių, kurie laikomi ankštuose narveliuose bei butuose. Į šiuos gyvūnus dažniausiai žiūrima kaip į gyvus trumpalaikius žaislus vaikams, kurių bet kada galima atsikratyti. Šis užburtas gyvūnų veisimo ir įkalinimo ratas gali būti sunaikintas tik tuomet, kai visuomenėje gyvūnai nebebus vertinami kaip daiktai, su kuriais galima elgtis, kaip panorėjus. Privalome rasti ilgalaikius namus benamiams gyvūnams, sustabdyti prekybą laukiniais gyvūnais bei beprasmišką gyvūnėlių veisimą vardan pelno.
Ką tu gali padaryti?
Nedovanok gyvūno. Jį gavęs žmogus gali būti nepasiruošęs skirti laiko priežiūrai.
Niekada nepirk gyvūno parduotuvėje ar veislyne. Gyvūnų prieglaudos pilnos benamių būtybių. Neprisidėk prie gyvūnų veisimo, pirkimo, įkalinimo ir palikimo.
Skatink ir kitus pagarbiai, atsakingai elgtis su gyvūnais.
Niekada nelaikyk namie laukinio gyvūno. Jeigu gyvūną radai sužeistą ir priglaudei, kuo greičiau susisiek su LGGD ir prašyk patarimo.
Į pradžiąAtgal Į viršų
Mes esame įpratę kameromis įamžinti gyvūnus, tuo tarpu kitose pasaulio šalyse gana dažnas reiškinys, kai patys gyvūnai tampa fotografais ar operatoriais.
Mūsų planetoje gyvena maždaug 5 tūkst. tarakonų rūšių. Paradoksalu: apie juos dainuojamos linksmos dainelės (Ispanijoje ir visame pasaulyje – šlageris „La Cucaracha“, Lietuvoje – kultinių BIX‘ų kūrinys „Vagis“, kur lyrinį herojų nepaliaujamai skriaudžiančiam kažkokiam šunsnukiui pranašaujama liūdna ateitis – „ …kitam gyvenime tarakonu jis atgims…“) ar net kuriami animaciniai serialai („Ogis ir tarakonai“). Nepaisant to, žmonėms jie yra vieni nemaloniausių sutvėrimų. Tarakonai yra vieni seniausiai planetoje egzistuojančių gyvių, bėginėti sausuma pradėję prieš 300 mln. metų. Kuo gi šie sutvėrimai pelnė tokias evoliucijos simpatijas, jog Žemėje sėkmingai gyvuoja ir šiandien?
Tarakonai – vieni didžiausių evoliucijos numylėtinių
©biodiversityexplorer.org
Nepaisant populiarių mitų apie šių sutvėrimų gyvybingumą, tarakonai nėra nei ypatingai gajūs, nei atsparūs radiacijai (pramanu galima laikyti įsitikinimą, jog tarakonai laisvai išgyventų branduolinę apokalipsę). Gajumo prasme šie nariuotakojai vabzdžių pasaulyje tėra vidutiniokai. Tačiau tarakonai išties yra kai kuo ypatingi.
Unikali tarakonų kolekcija demonstruojama Australijos muziejuje (Sidnėjus, Australija). Ten galima išvysti įvairiausių egzempliorių: didžiulių, mažyčių, žalių, dryžuotų, sparnuotų ir besparnių. Beje, skraidyti sugeba apie 40 proc. tarakonų rūšių. Tiesa, daugelis jų yra gana kerėpliški ir nerangūs skrajūnai, oru nukeliaujantys nedidelius nuotolius.
Grįžtant prie tarakonų santykio su radiacija, yra žinoma, jog 64 grėjų radiacijos dozė išnaikina maždaug 93 proc. rudųjų arba vokiškųjų tarakonų („German cockroach“) jauniklių. Žinoma, tokia dozė – dešimtkart didesnė, nei pakeltų žmogus, tačiau tarakonui pagal atsparumą radiacijai iki kuklios vaisinės muselės – toli kaip iki Mėnulio. Drozofila atlaiko 640 grėjų radiacijos dozę, o parazitinei vapsvai „Habrobracon“ pribaigti reikėtų 1800 grėjų radiacijos kiekio.
„Virtuvių okupantai“. Viso pasaulio virtuves užkariavę rudieji (vokiškieji) tarakonai (Blattella germanica) puotauja misdami maisto išėdomis. Manoma, kad šie tarakonai tarpusavyje bendrauja išskirdami cheminę medžiagą ir taip įspėdami savo sėbrus apie surastą kokybiško maisto šaltinį
©Lmbuga/CC-BY-SA-3.0
Tarakonai pasaulyje klestėjo dar iki virtuvių užkariavimo eros. Kaip byloja iškasenos, tarakonai priklauso tik saujelei išlikusių vabzdžių rūšių, kurios gyvavo dar prieš 300 mln. metų. Šie sutvėrimai suklestėjo karbono periodu, kuomet apie 40 proc. visų vabzdžių buvo tarakonų padermės – kai kurie paleontologai tą laikmetį drąsiai vadina „Tarakonų Era“. Nepaisant to, jog tarakonai evoliucionavo į vabalus, negailestingoji evoliucija šiems gyviams akivaizdžiai simpatizavo ir tarakonai yra vieni evoliucijos favoritų. Kitaip vargu ar jie būtų išlikę iki šių dienų.
Archajiškieji „tarakonoidai“ nuo šiuolaikinių ainių skyrėsi nedaug. Senovės tarakonų patelės kiaušinėlių dėjimui turėjo ilgą kiaušdėtį – šis organas nunyko prieš maždaug 140 mln. metų. Visais kitais fiziologiniais aspektais šių nariuotakojų protėviai labai panašūs į nekviestuosius Homo sapiens virtuvių svečius.
Šiuo metu mūsų planetoje priskaičiuojami beveik 5 tūkst. tarakonų rūšių. Šie vabzdžiai gyvena visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Tarakonai dažniausiai gyvena olose, urvuose, miškingose vietovėse ir drėgnuose atogrąžų sąžalynuose. Kartu su žmonėmis gyventi prisitaikė vos keletas tarakonų rūšių. O nešlovę ir blogą vardą žmonijos akyse visai plačiai ir ilgaamžei tarakonų giminei užtraukė po visą pasaulį pasklidusios būtent šios kelios su žmogumi susidėti nusprendusios tarakonų rūšys.
“Greičiausias tarakonas“. Amerikinis tarakonas (Periplaneta americana) yra vienas greičiausiai judančių Žemės vabzdžių. Mitrūs šios rūšies tarakonų judesiai inžinierius įkvėpė sukurti šešiakoję robotizuotą sistemą
©Robert Harding/Getty
„Parazitai man atrodo atstumiantys, – prisipažįsta Sidnėjaus universiteto entomologas Natanas Lo (Nathan Lo). – Tačiau ne visi tarakonai yra šlykštūs. Anaiptol. Kai kurių rūšių tarakonai yra tiesiog žavūs.“ Nejaugi?
Didžiausią žalą tarakonų reputacijai yra padariusios dvi rūšys – didysis amerikinis tarakonas („American cockroach“) ir kiek mažėlesnis jo gentainis rudasis (vokiškasis) tarakonas. Nors jų pavadinimų su kilme sieti nereikėtų (kadangi šių rūšių kilmės vieta ir paplitimo po visą pasaulį laikmetis nėra nustatytas), virtuves dažniausiai okupuoja rudieji.
Ir vis tik, kodėl šie gyviai yra vieni sėkmingiausių evoliucijos sutvėrimų? Australijos muziejaus entomologas Martinas Robinsonas (Martyn Robinson) yra linkęs manyti, jog taip yra galbūt dėl to, jog tarakonai beveik neturi bruožų, kurie būtų būdingi tik tarakonams.
„Tarakonai tapo tikrais nesispecializavimo specialistais, – pasakoja M. Robinsonas. – Be to, didžioji dalis tarakonų nėra išrankūs maistui.“
„Be kita ko, tarakonai yra kvalifikuoti kanibalai, – priduria N. Lo. – Jie šlamščia viską, taip pat ir vieni kitus.“
„Šnypščiantis tarakonas“. Šnypščiantis Madagaskaro tarakonas (Gromphadorhina oblongonata) trukdomas ne itin apsidžiaugia: dėl savo saugumo sunerimęs toks vabzdys pro pilvo srityje esančias kvėpavimo angas ima pūsti orą – tokio mažo sutvėrimo šnypštimas būna toks garsus, jog jį galima išgirsti už keturių metrų
©Joel Sartore/NGS/Getty
Pasibaisėtina, tačiau retkarčiais jie užkandžiauja net ir… mumis. Neretai tarakonų knibždančiose patalpose ar laivuose miegantys žmonės šių vabzdžių būna sukandžiojami. Panašu, jog tokiems nariuotakojams išperoms nemenkas delikatesas yra odos nuospaudos ir nagai – galbūt dėl to, jog šių galima atsignybti neprižadinus aukos. Kalbama, jog kai kuriuose laivuose jūrininkai, siekdami apsaugoti nagus, miegoti eina mūvėdami pirštines.
Tačiau tarakonai yra ypatingi ne vien polinkiu nesispecializuoti. Didžioji dalis jų pilvo ertmės būna užpildyta balta mase – riebalais, kuriuos sudaro dviejų tipų ląstelės – riebalingi adipocitai („adipocytes“) ir bakterijų kupini micetocitai („mycetocytes“).
Pasirodo, maždaug penktadalis visų vabzdžių kūnų yra simbiotinės bakterijų prieglaudos, o tarakoniškųjų micetocitų turi ir kai kurios kitos vabzdžių rūšys. Tačiau simbiotinis ryšys tarp tarakonų ir jų riebaliniame audinyje gyvuojančių „Blattabacterium“ bakterijų yra ypatingai artimas. Išnaikinkite šias bakterijas antibiotikais, ir tarakonas mirs. Ir atvirkščiai – užmušus tarakoną, sunyks ir jo organizme gyvavusios „Blattabacterium“ bakterijų kolonijos.
„Tarakonas – sunkiasvoris“. Gigantiškam urviniam tarakonui (Macropanesthia rhinoceros) priklauso net keli rekordai. Jis gali sverti 33,5 gramus ir yra sunkiausias pasaulyje tarakonas. Jo kūno ilgis gali siekti 8 cm, tad šios rūšies egzemplioriai yra vieni didžiausių savo padermės ūsočių. Maža to, ir išgyvena šie milžinai neretai net iki dešimties metų – urviniai tarakonai pasaulyje yra vieni iš ilgiausiai gyvenančių vabzdžių
©Cameron Richardson/Newspix/Rex Features
Jei kai kurie vabzdžiai simbiotinių bakterijų įgyja iš aplinkos, kiekvienas išperintas tarakonas savo organizme jau turi „Blattabacterium“. Bręstant kiaušinėliams, bakterijos kažkokiu būdu persikelia iš tarakonų patelių riebalinio audinio į kiaušides, kur įsikuria kiekviename kiaušinėlyje.
Gana neseniai Arizonos universiteto mokslininkas Zaky Sebry (Zakee Sabree) atliko amerikinių ir rudųjų tarakonų bakterijų genomų lyginamąją analizę ir atskleidė, jog šios dvi bakterijų atmainos evoliuciškai atsiskyrė prieš maždaug 140 mln. metų – kaip tik tuomet genetiškai atsišakojo ir šios dvi tarakonų linijos (ką liudija iškasenų tyrimai). Po šio atsišakojimo bakterinės kolonijos evoliucionavo labai nežymiai ir didesnių pokyčių per tiek milijonų metų neįgijo.
N. Lo įsitikinimu, simbiotinis ryšys tarp tarakonų ir „Blattabacterium“ bakterijų buvo toks sėkmingas dėl to, jog bakterijoms keistis per tiek metų nebebuvo jokio poreikio. „Tarakonai ėmė dominuoti pasaulyje vos susiformavus tokiam simbiotiniam ryšiui“, – pabrėžia N. Lo.
„Sparnuotieji tarakonai“. Nors visiškai išsivysčiusius sparnus turi nemaža dalis tarakonų rūšių, skraidyti geba tik keleto iš jų atstovai. Ilgasparnis tarakonas (Megaloblatta blaberoides) skraidymo problemų neturi – tarakonų pasaulyje jis turi ilgiausius sparnus, kurių bendras ilgis kartais siekia 18,5 cm
©George Beccaloni/SPL
„Blattabacterium“ ir yra tas retas, išskirtinis, visus tarakonus vienijantis bruožas. Kai šių bakterijų buvo aptikta Australijoje gyvenančių Didžiųjų šiaurės termitų „Mastotermes darwiniensis“ (taip pat vadinamų Darvino termitais) organizmuose, mokslininkams pasidarė smalsu, ar tie termitai kaip nors susiję su tarakonais. Po N. Lo 2000-aisiais atlikto tyrimo paaiškėjo, jog šie termitai – mediena mintančių tarakonų palikuonys.
„Tada tai skambėjo kiek keistai, tačiau dabar neabejodami galime teigti, kad šie termitai yra tarakonų atmaina“ – tvirtina tyrimo autorius N. Lo.
Ir kuo gi tos „Blattabacterium“ ypatingos? Dauguma vabzdžių organizmuose gyvuojančių simbiotinių bakterijų savo globėjus aprūpina maistingomis medžiagomis, kurių vabzdžiai neranda aplinkoje arba negali pasigaminti patys. Tačiau tarakonų atveju „Blattabacterium“ paskirtis yra kiek kitokia.
„Valyvasis kaimynas“. Tarakonas „Conservation International Blattodean“ (Simandoa conserfariam) gyvena urvuose, tačiau yra toli gražu ne parazituojantis. Atvirkščiai – šie vabzdžiai gerina tuose pačiuose urvuose tūnančių vaisinių šikšnosparnių gyvenimo sąlygas, misdami jų išmatomis. Šią rūšį pavyko aptikti tik 2002 m.
©Piotr Naskrecki/Conservation International
Esminis baltymus sudarančių aminorūgščių komponentas yra azotas. Jo perteklių gyvūnai paprastai pašalina amoniako, šlapalo (karbamido) arba šlapimo rūgšties pavidalu. Visiškai kitokie dalykai vyksta tarakonų organizmuose. Kai šiuose susikaupia azoto perteklius, šis kaupiamas ir sandėliuojamas riebalinio audinio ląstelėse, šlapimo rūgšties kristalų pavidalu. „Net ir tuomet, kai jų maisto racione yra labai daug azoto, tarakonai šios cheminės medžiagos iš savo organizmų nešalina“, – pažymi entomologas N. Lo.
Ilgai buvo manoma, jog susidoroti su azoto pertekliumi tarakono organizmui padeda būtent „Blattabacterium“. Tačiau įrodyti tokios prielaidos nepavyko niekam, kadangi šios bakterijos niekur kitur, išskyrus tarakonų ląsteles, neauga. Išsiaiškinti tikrąją bakterijos paskirtį padėjo jos genomo analizė.
Kad ir kaip daug žadančiai tai beskambėtų, atlikti tokią analizę pasirodė gana keblu. Kliūtimi tapo „Blattabacterium“ bakterijos DNR pavyzdžio išgavimas. Paaiškėjo, jog bakterijų turtingos ląstelės yra „suvožtos“ riebalinio audinio ląstelių – nelyginant sumuštinyje. O tai užkerta kelią išskirti bakterines ląsteles. Net ir pavykus gauti tokių ląstelių, būtina atskirti bakterijas nuo ląstelių organoidų. Tad išgauti „Blattabacterium“ bakterijos DNR N. Lo su kolegomis pavyko tik 2008 m.
„Baubai“. Šie bauginančios išvaizdos pabaisos gana taikliai pavadinti kaukolėtaisiais tarakonais (Blaberus craniifer). Šie tarakonai neretai laikomi kaip naminiai gyvūnai. Tiesa, daugelis jo šeimininkų įsigyja „klastotę“ – labai panašiai atrodantį hibridinį kaukolėtąjį tarakoną. Šie artimi „originaliojo“ gentainiai sparčiau veisiasi ir gyvūnėlių parduotuvėse pardavinėjami dar ir kaip maistas driežams ir tarantulams
©Philippe Blanchot/Sunset/Rex Features
Šį mokslininkų kolektyvą aplenkė Z. Sebry vadovaujama tyrėjų grupė, bakterijos genomo analizės rezultatus publikavusi 2009 m. Analizės rezultatai patvirtino, jog bakterija turi enzimų, būtinų šlapalą ir amoniaką paversti į visas dešimt pagrindinių aminorūgščių. Šios bakterijos sintetina ir kai kuriuos vitaminus.
Tad riebalinis audinys tarakonams yra ne tik energijos šaltinis stokojant maisto (be maisto šis vabzdys gali ištverti ilgiau nei mėnesį) – ypatingas tarakonų riebalinis audinys suteikia galimybių šiems nariuotakojams išgyventi mintant itin skurdžiu, baltyminių medžiagų stokojančiu maistu. „Tarakonas savo organizme turi nuosavą „vyriausiąjį virėją“ ir maistinių medžiagų atsargų kaupyklą“, – vaizdžiai bakterijų paskirtį apibūdina Z. Sebry.
„Kailį keičiantys“ tarakonai. Užuot augę, šios rūšies tarakonai periodiškai nusimeta kietus kūno dangalus. „Kailį metantys“ rytietiški tarakonai (Blatta orientalis), išaugę kūno dangalus, juos nusineria, pavirsdami visiškai baltais vabzdžiais (sklando ir legendos apie tarakonus-albinosus). Šioje stadijoje vabzdžiai būna gana pažeidžiami, tačiau jautri balta oda tarakono kūną dengia vos kelias valandas – netrukus vabzdžio kūnas pasidengia nauju kiautu.
©Ildar Sagdejev/CC-BY-SA-3.0
Tarakonų bei bakterijų simbiozė ir yra šių vabzdžių išlikimo paslaptis. Nepaisant ypatingai menkų dietinių apribojimų, žmonių aplinkoje gyventi prisitaikė vos kelios tarakonų rūšys. Nors šiaurinėje Kvinslendo dalyje gyvenantis entomologas Devidas Rencas (David Rentz) netoli savo namų esančiuose atogrąžų sąžalynuose aptiko net 84 tarakonų rūšis, žmonių būstuose gyvena ir veisiasi tik vokiškieji ir amerikietiškieji tarakonai.
Žmonių būstuose gyventi prisitaikiusios tarakonų rūšys yra ne tik visaėdės – jų atstovai geba ilgą laiką ištverti su labai menkais vandens kiekiais. „Kai kurie tarakonai išlenda iš savo slėptuvių tamsoje, kai šviesos išjungtos, – pastebi D. Rencas. – Tačiau paprastai aptinkama dėl dehidravimo (vandens netekimo) nugaišusių tarakonų.“
Paprasčiausias kiaulių žymėjimo procesas viename ūkyje virto tikra menine atrakcija. Nuo galvos iki kojų per visą nugarą šie naminiai gyvūnai išmarginti tatuiruotėmis.
Minios smalsuolių plūsta į Meno fermą Kinijos sostinės Pekino srityje pasižiūrėti Belgijos menininko Wimo Delvoye gyvų kūrinių – kiaulių ir kuilių. Vienas paršas „apipavidalintas“ superšiuolaikiškai – su Prancūzijos mados namų „Louis Vuitton“ inicialais.
„Prasidėjus Afrikos kolonizacijai, stipriosios valstybės, tokios, kaip Belgija, Anglija, Portugalija ir kitos, vedamos savo imperialistinių interesų, išnaudojo žmones juodam ir kruvinam darbui. Praėjo daug laiko, tačiau dabar vyksta modernus ir po subtiliu šydu pasislėpęs kolonializmas“, – sako Lietuvoje apsilankęs misionierius Hermanas Jonas Šulcas.
Rugsėjo 13-21 d. vykstantis Japonijos kultūros festivalis nowJapan šiais metais pristato plačią, spalvingą ir informatyvią programą, kurioje savo kampelį ras kiekvienas ištroškęs pramogų, muzikos ar geidžiantis žinių.
Ežiai vaizdo įrašų portaluose greitai taps rimtais katinų konkurentais. Po aštriais spygliais šie nedideli gyvūnėliai slepia mielą snukutį ir smalsias akutes. Smagu žiūrėti, kaip jie valgo, snaudžia ar rūpinasi mažyliais, todėl vaizdo portaluose ežių vaizdo klipų sparčiai gausėja.
Nors Vilniaus miestas bene vienintelis Lietuvoje turi legalias gyvūnų kapines, vilniečiai kol kas savo augintinių jose nelaidoja: neseniai jose apsilankę gyvūnų globos organizacijos „Lesė” atstovai nerado nė vieno kapo.
Vaikai- tai ne maži suaugusieji. Jie negali kontroliuoti juos supančios aplinkos ir tik nuo suaugusiųjų priklauso, kokioje aplinkoje jie gyvena, žaidžia ir mokosi. Vaikai yra didžiausias mūsų džiaugsmas ir pasididžiavimas. Trokštame, kad jie augtų sveiki ir laimingi. Saugome, puoselėjame juos kaip didžiausią žmonijos turtą, džiaugiamės kiekviena vaiko šypsena, kiekvienu mažojo piliečio laimėjimu.