Search Results for: "pensininkai"
Svajojate apie naują būstą? Senasis automobilis jau sunkiai rodo gyvybės ženklus šaltą žiemos rytą? Tolimoji Turkija neduoda ramybės sapnuose? Senatvėje norite ilsėtis kruizuose? Kas jus stabdo? Tiesa, viskam reikia pinigų. Džiugu, kai nusišypso laimė išlošti loterijoje ar gaunamas įspūdingas palikimas. Tačiau visiems kitiems, norintiems pasiekti savo užsibrėžtus tikslus ir svajones, reikės ilgai ir kantriai to siekti. Finansų konsultantas, lektorius Arnas Markevičius seminare „Ką apie būsto kreditus ir finansus turi žinoti kiekvienas?“ dalinosi patarimais, kaip valdyti savo finansinius išteklius, išnaudoti esamas galimybes ir užsitikrinti saugią ateitį.
Honkongas – vienas tankiausiai apgyvendintų miestų pasaulyje. Apytiksliai 1096 km2 plote gyvena daugiau nei 7 milijonai gyventojų. Nors šiame mieste būsto nuoma yra maždaug 35 proc. brangesnė nei garsiajame Niujorke, tačiau dėl to gyventojų skaičius nemažėja.
Grotuotas langas, ne visai švarus stiklas ir ant A4 formato lapuko užrašytas žodis „Sočiai“. Šitaip neišvaizdaus sostinės devynaukščio pirmame aukšte įsikūrusi viešoji įstaiga socialinė maisto parduotuvė „Sočiai“ pasitinka klientus.
Jauni, vos penkerius metus vedę sutuoktiniai, dar neplanuojantys šeimos pagausėjimo, santykiais poroje yra labiau patenkinti, rodo Didžiojoje Britanijoje atliktas tyrimas.
Ekonomikos ir socialinių tyrimų tarybos (Economic and Social Research Council) atlikto tyrimo „Visuomenės supratimas“ (Understanding Society) pirminiais duomenimis, vyresnės poros yra mažiau patenkintos šeimynine laime nei dar tik dabar ją kuriantis jaunimas. Paaiškėjo, kad moterys gyvenimu šeimoje labiau nusivylusios už vyrus. Santuokoje gyvenantis jaunimas laimingesnis už gyvenančias „susimetus“ poras, rašo „NY Daily News“.
Lietuvoje mokamos senatvės pensijos yra vienos iš mažiausių Vidurio ir Rytų Europoje ir beveik dvigubai kuklesnės nei Lenkijoje, tačiau papildomu taupymu vis dar rūpinamasi per mažai. Mūsų šalies pensininkams tenkantis dirbančiųjų skaičius yra vienas iš didžiausių regione, t. y. vieną pensininką išlaiko 2,1 dirbančiojo, visgi lietuviški atlyginimai lenkia tik rumuniškus bei bulgariškus.
Šiuo metu vidutinė senatvės pensija Lietuvoje sudaro 222 eurus (766,5 lito). Lietuvos pensijų fondų valdytojų surinkti duomenys rodo, kad Lenkijoje pensininkai vidutiniškai gauna beveik dvigubai daugiau – 432 eurus (1.492 litus), Čekijoje – 409 eurus (1.412 litus), Slovakijoje – 350 eurų (1.208 litus). Didesnės pensijos mokamos ir Latvijoje, ir Estijoje – atitinkamai 304 eurai (1.050 litų) ir 232 eurai (801 litas). Iš Vidurio ir Rytų Europos regiono šalių mažesnės nei Lietuvoje pensijos yra tik Rumunijoje ir Bulgarijoje – atitinkamai 175 eurai (604 litai) ir 125 eurai (432 litai).
„Lietuva pagal vidutinio atlyginimo dydį taip pat rikiuojasi eilės gale ir lenkia tik Bulgariją bei Rumuniją. Tačiau atotrūkis tarp mokamų pensijų ir gaunamų atlyginimų Lietuvoje yra vienas iš didesnių regione – pensijos tesudaro 37 proc. vidutinio atlyginimo „ant popieriaus“, kai, pavyzdžiui, Lenkijoje šis santykis siekia 54 proc. Tai verčia rimtai abejoti, ar mūsų šalyje pensijų išmokų klausimas sprendžiamas efektyviai, ir kelia klausimų, kodėl nesirūpinama papildomu taupymu senatvei sukurtoje II pakopos pensijų sistemoje, jei kuo toliau, vis labiau valstybinės pensijos tampa neadekvačios atlyginimams“, – teigia Lietuvos investicijų ir pensijų fondų asociacijos prezidentas Šarūnas Ruzgys.
Mat Lenkija, nepaisant didesnių nei Lietuvoje mokamų pensijų, lyginant su atlyginimais, iki šiol dar po 7,3 proc. nuo atlyginimų pervedė į būsimų pensininkų sąskaitas II pakopos pensijų fonduose, kai Lietuvoje ši dalis tesiekia 2 proc. – tai dar labiau mažina lietuvių galimybes senatvėje turėti buvusį pragyvenimo lygį atitinkančias pensijas.
Vidutinis atlyginimas „ant popieriaus“ Lietuvoje sudaro apie 603 eurus (2.082 litus). Didžiausias atlyginimai regione mokami Kroatijoje, Čekijoje ir Lenkijoje – atitinkamai 1.045 eurai, 946 eurai ir 800 eurų. Estijoje ir Latvijoje vidutinis atlyginimas siekia atitinkamai 790 ir 656 eurus, o Rumunijoje ir Bulgarijoje – atitinkamai 316 ir 299 eurus.
„Šiuo metu Lietuvoje vieną pensininką išlaiko 2,1 dirbančiojo. Kroatijoje, Bulgarijoje, Čekijoje, Rumunijoje, Estijoje ir Latvijoje šis rodiklis yra prastesnis ir svyruoja nuo 1,2 iki 2 dirbančiųjų vienam pensininkui. Lenkijoje ir Slovakijoje šis santykis siekia atitinkamai 2,3 ir 2,4. Prognozuojama, kad dėl prastėjančios demografinės padėties, emigracijos, ateityje vienam pensininkui teks vis mažiau dirbančiųjų, ir juos išlaikyti bus vis sunkiau. Tad mūsų šalyje galime tikėtis vis mažesnių, lyginant su vidutiniu atlyginimu, valstybinių pensijų, o papildomu taupymu II ir III pakopos sistemose šiuo metu tiek politikai, tiek patys gyventojai, per mažai rūpinasi“, – teigia ir Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacijos prezidentas Artūras Bakšinskas.
Jis pažymi, kad vis mažėjančios valstybinės pensijos – tai dabartinės pensijų sistemos, kuri remiasi „Sodra“, yda. Dar 2003 metais, siekiant išvengti „Sodros“ mokumo krizės po kelių dešimtmečių, kai, remiantis ekspertų prognozėmis, pensininkų skaičius, lyginant su dirbančiaisiais, smarkiai išaugs, buvo sukurta pensijų kaupimo sistema. Tačiau valstybė, sumažinusi įmokas į privačius II pakopos pensijų fondus, mažina dirbančiųjų galimybes patiems sukaupti papildomą pensijos dalį.
Pernai lapkritį UAB „Vilmorus“ atliktas Lietuvos visuomenės nuomonės tyrimas parodė, kad 60,3 proc. Lietuvos gyventojų mano, jog dabartinė pensijų sistema neskatina likti Lietuvoje ir mokėti mokesčių 89,1 proc. apklaustų gyventojų teigė nepritariantys Seimo sprendimui neapibrėžtam laikotarpiui į dirbančiųjų asmenų sąskaitas pensijų fonduose pervesti dviem trečdaliais mažesnes sumas (2 proc. vietoje 5,5 proc. nuo darbo užmokesčio „ant popieriaus“).
Prancūzijos pieno pramonės milžinė „Danone“ patyrė dar vieną smūgį, Europos Komisijai nepatvirtinus, jog jos gaminamas kūdikiams skirtas produktas neva padeda kūdikių imuninei sistemai.
„Danone Baby Nutrition“ nesėkmingai siekė, kad būtų įtvirtintas teiginys, jog „Immunofortis skirtas natūraliai stiprinti jūsų kūdikio imuninę sistemą.” Remdamasi ekspertų išvada, Europos Komisija praėjusių metų pabaigoje paskelbė, jog šio produkto vartojimo ir deklaruojamo poveikio priežastinis ryšys neįrodytas.
„Danone” savo produktą „Immunofortis” pateikia kaip unikalų patentuotą specialių prebiotikų mišinį, kuris dedamas į pieno mišinį „Aptamil”.
Tokiu pavadinimu šis produktas platinamas ir Lietuvoje, kitose rinkose jis gali būti platinamas „Nutrilon” pavadinimu.
Nors Europos Komisija ir atmetė teiginius apie „Immunofortis“ naudą, juos galima naudoti dar pusę metų.
Savigydos pramonės asociacijos direktorius Edvinas Butkus pažymi, kad Europos Komisijos sprendimas nenuvainikuoja apskritai prebiotikų, o tik eilinį kartą atmetė pieno pramonės nepagrįstas pretenzijas „gydyti” žmones, pradedant kūdikiais ir baigiant pensininkais.
Prebiotikus mokslininkai išskyrė maždaug prieš dešimt metų.
Prebiotikai yra tam tikros balastinės (skaidulinės) medžiagos, kuriomis maitinasi „gerosios” žarnyno bakterijos. Prebiotikų vartojimas skatina sveikatai naudingų bakterijų augimą, ir jie turi panašią reikšmę kaip ir probiotikai. Prebiotikų gausu skaiduliniame maiste: kruopų košėje, sėlenose, rupaus malimo duonoje.
Medicininės paskirties prebiotikų preparatus ir prebiotikų produktus kaip maisto papildus gamina farmacijos įmonės.
Europos maisto saugos tarnyba (EMST) gruodį atmetė „Danone“ pateiktą paraišką, kad jogurtinis gėrimas „Actimel“ sumažina tikimybę susirgti diarėja (viduriavimu). „Danone“ atstovas tada pareiškė, kad toks EMST sprendimas nepakeis „Actimel“ marketingo, kadangi teiginys apie diarėją buvo orientuotas į ateitį.
„Danone“ pareiškė, kad ginčys EMST sprendimą, tačiau EMST atstovas pareiškė, kad iki šiol EMST nė karto nepakeitė anksčiau priimtų sprendimų, praneša nutraingredients.com.
Anksčiau „Danone“ pati iki EMST priimant sprendimus atsiėmė paraiškas dėl „Actimel“ naudos „organizmo apsaugai“ ir „Activia“ naudos virškinimui.
Europos Komisijai įgaliojus, EMST tęsia Europos Sąjungos rinkoje esančių maisto papildų ir specialiųjų produktų naudos sveikatai vertinimą. EMTS pateikus savo išvadas ir jas patvirtinus Europos Komisijai, bendrovės turi per šešis mėnesius prisitaikyti prie sprendimų, jei sveikatinimo teiginys atmetamas.
Šeštadienį, gruodžio 18 dieną, minima tarptautinė migranto diena. Lietuva pagal emigracijos mastą pirmauja ES. Nepaisant to, kad šimtams tūkstančių lietuvių pažįstama imigranto dalia, savo šalyje jie užsieniečių netoleruoja. Tarptautinė migracijos organizacija (TMO) teigia, kad netolerancija kyla iš nežinojimo, yra paremta mitais bei emocijomis ir neleidžia pasinaudoti migracijos teikiama nauda.
Akcijos „Komentuok etiškai“, „Neburnok“ ir kiti internetinių komentarų kokybės saugikliai neveikia – anonimiškumas žadina kūrybą, fantaziją ir įgalina drąsiai kalbėti. Kalbėti? O gal kriuksėti?
Tai, ko nori moterys, neva yra didžiulė paslaptis. Apie tai yra prirašyta daug knygų – žinoma, daugiausiai jas parašė ir skaito pačios moterys – tačiau iš tikrųjų tai jokia ne paslaptis. Moterys nori būti siekiamos. Jos nori, kad su jomis būtų elgiamasi sąžiningai. Jos nori romantikos. Jūs tai žinote, nes mes tai Jums sakome kiekvienai progai pasitaikius, tik Jūs dažniausiai mūsų negirdite… Pasistenkite tai suvokti dabar:
Jungtinės Amerikos Valstijos ilgai laikytos neišsenkančių galimybių šalimi. Tačiau dabar amerikietiška svajonė daugeliui tapo košmaru. JAV pagaliau suvokė, kokia trapi yra sėkmė ir kokia karti realybė. Jei supervalstybė negali rasti išeities iš krizės, bus sunku atsikvėpti viso pasaulio ekonomikai.
Kupini pesimizmo
JAV 2010 metais – sutrikusi ir išsigandusi šalis. Didžiosios kompanijos – vis dar pasaulinio lygio, tačiau dabar „Apple“ ir „Coca-Cola“, „Google“ ir „Microsoft“ investuoja į Aziją, kur pigi darbo jėga, rinka dar tik auga.
Kone pusė, 47 procentų amerikiečių jau netiki, kad amerikietiška svajonė vis dar reali. JAV, visada gyvenusi šiek tiek paranojiškomis nuotaikomis, dabar „praturtėjo“ nusivylimo, beviltiškumo ir pesimizmo nuotaikomis. Amerikiečiai visada tikėjo šalies sugebėjimu atsinaujinti, esą „prabudimas“ įmanomas bet kuriuo metu. Dabar 63 procentų amerikiečių netiki, kad jie galės išlaikyti dabartinį gyvenimo lygį.
Jei JAV toliau „grims“, tai turės įtakos globaliai ekonomikai ir pasaulinei politinei tvarkai. Ne kartą atsitiesti sugebėjusi šalis netiki, kad ir šį kartą jos laukia laiminga pabaiga. Mokesčių ir investicijų srityje vyrauja netvarka, nes 16 000 puslapių apimties Mokesčių kodeksas turi per daug spragų, o bendro solidarumo principas dalies amerikiečių galvose jau nedominuoja. Politinė sistema, kamuojama lobizmo ir visiškos neapykantos, jau neįgali pasiekti sprendimų nuoseklumo ar greitumo.
Keistai neracionali reakcija į orumo praradimą pirmiausia išsiskiria įniršiu. Žymi visuomenės dalis tiesiog nori grįžti į tariamai idilišką praeitį. Jie nerodo beveik jokių pastangų, ir smerkia sumanumą ir protą kaip elitinį ir neamerikietišką. Tarsi žmonės, medžiojantys lokius, galėtų rimtai tikėtis pirmauti pasaulyje. Demagogai išjudino neapykantą ir įniršį per televizijas. Ši amerikiečių dalis, vyraujanti daugumoje valstijų, neišmano globalizacijos ir tarptautinės darbo rinkos, nesiima nieko, tik rėkia. Jie nekenčia visko, kas nauja ir svetima.
Florida – kelias į niekur
„Obels žiedų kelias“ (Apple Blossom Drive) – dangaus žydrynės akligatvis pietvakarių Floridoje. Klimatas švelnus, tinkamas besigydantiems nuo artrito ir reumato. Ši Floridos gatvė turėjo būti tik viena maža JAV didybės dalis – vieta, kur asmeninės svajonės tapdavo didingos Amerikos istorijos dalimi.
Bet keleto dalykų trūksta. Žmonių ir namų. Brėžiniai paruošti, bet namų pamatai dar net nesupilti. „Apple Blossom Drive“, esantis Fort Myerso priemiestyje, yra kelias į niekur. Pensininkai, ištisus metus dirbę Mičigano gamykloje ar biure Niujorke, čia neatvyks. Tvarkingos gatvės ir išpuoselėta žaluma vis labiau panašėja pramonės griuvėsius Detroite.
7-ame XX a. dešimtmetyje jau du trečdaliai amerikiečių gyveno nuosavuose namuose. Siekta dar didinti tą skaičių. Pramonė ir bankai ėmėsi manipuliavimo tam, kad valdžia skatintų būsto pirkimą subsidijomis ir mokesčių lengvatomis, siekusiomis apie 100 milijardų JAV dolerių (72 milijardai eurų) per metus. Sklypų ir pastatų supirkėjai nusitaikė į švelnaus klimato valstijas – Kaliforniją ir Floridą. Lehigh Acrese, Fort Myerso priemiestyje Floridoje, tuomet buvo 15 000 namų, 2007-iais jų „pridyjo“ iki 28 000.
„Tai buvo beprotiška“, – sako Axelas Jakobeitas, Vokietijoje gimęs amerikietis, nekilnojamojo turto agentas ir investuotojas pietvakarių Floridoje. Kiekvienas spekuliavo nekilnojamu turtu, įskaitant sekretores, kontorų darbuotojus ir žmones, kurių pajamos per metus siekė 50 000 dolerių, o skolos siekė iki 1 milijono dolerių, mat jie pirkdavo ir parduodavo keletą būstų tuo pačiu metu. Viskas buvo gerai, kol jie nesiėmė šios veiklos.
Kadangi kainos krito, 11 milijonų būsto savininkų prasiskolino bankams daugiau, negu verta jų nuosavybė. Namai, kurie prieš 2 metus buvo pastatyti už 120 000 dolerių ir iki šiol nebuvo apgyvendinti, dabar nuvertėjo iki 80 000. Nedarbo lygis Floridoje išaugęs 12 procentų. Žmonės bėga, palikdami viską – ne tik svajones, bet ir baldus, raktus, o svarbiausia – skolas. Kiti pasiima viską – nuo tualetų iki kabelių.
Florida laikyta svajonių, vilčių išsipildymu, amerikiečių rojumi žemėje. Jau kelis dešimtmečius į valstiją kasmet persikeldavo nuo 200 000 iki 400 000 žmonių. Gyventojų vis daugėjo ir daugėjo – nekilnojamojo turto kainos augo, o tie, kurie ten jau buvo įsitvirtinę, svajojo apie didesnius namus ir net dar gražesnę ateitį.
Žmonės palieka šią valstiją. 2009 metais gyventojų populiacija sumažėjo iki 58 000. Dalis viduriniosios klasės, kažkada planavusios auksinius gyvenimo metus praleisti po palmėmis, dabar išsirikiavę eilėje prie sriubos. Floridos Pietvakarių pakrantės Lee rajone gyvena 80 000 žmonių, kuriems galą su galu sudurti būtini valdžios skiriami maisto talonai. Tokių – keturis kartus daugiau nei 2006 metais. Nedarbo lygis smarkiai išaugęs, ir tikėtis sugrįžtančios amerikietiškos svajonės tiesiog naivu.
Amerikiečiai dešimtmečius gyveno už finansinių galimybių ribos, visiškai ignoruodami galimą riziką. Nesustabdomai didėjantis mobilumas virto pasaulietine JAV religija. Svajonė buvo JAV varomoji jėga. Su Floridos, Holivudo ir „Goldman Sachs“ turtuolių pagalba į šalį pritraukta milijonai imigrantų.
Amerikiečiai ima suprasti, kad gyvenime gali būti ir nusivylimo apraiškų. Įsitikinimas, kad vertybiniai popieriai ir akcijų kursai tik kils, virto neįtikima fantazija. Manyta, kad kiekvienas žmogus turi teisę į nuosavus namuose, vėliau – į didesnius namus, antrą automobilį, o kažkada – ir į jachtą. Visa tai bliūkšta.
Svajonė – bliuškęs burbulas?
Amerikietiška svajonė – nieko daugiau, tik asmeninė nuosavybė, fetišas, kurį politikai, kultūra ir žiniasklaida garbino ir išpūtė nuo XX-ojo amžiaus pradžios. 32-asis JAV prezidentas Franklinas D. Rooseveltas, valdęs 1933–1945 metais, kartą yra pasakęs, kad namų savininkų šalis taps „nenugalima“. „Nuosavas būstas yra amerikietiškos svajonės pagrindas“, – tai ankstesnio prezidento George W. Busho (2001-2009) žodžiai. Paskutinis XX a. prezidentas Billas Clintonas (1993–2001) teigė, kad vienas iš svarbiausių jo prezidentavimo tikslų – 8 milijonai naujų būsto savininkų.
„Tikėjausi, kad amerikiečiai pakeis savo mąstymą, taps atsakingesni ir išleis tiek, kiek uždirba“, – teigia A. Jakobeitas.
„Politinės galvos“, Čikagos universiteto dėstytojo Raghuramo Rajano teigimu, sąmoningai pasirūpino, kad socialiai ir ekonomiškai žemiausią padėtį visuomenėje užimantys gyventojai būtų aprūpinti paskolomis su žemomis palūkanomis, kad jie pamirštų, jog pajamos „stagnuoja“. Esą gauti kreditą buvo lengva, o kai namų kainos pakilo, jie jautėsi turtingi, skolinosi ir leido daugiau. „Duonos ir žaidimų“ – šį metodą, pašnekovo teigimu, tiek kairiesiems, tiek dešiniesiems taikyti buvo lengviau nei investuoti į išsilavinimą ar sveikatos apsaugą.
Ekonomistų teigimu, kai valstybės skola pasiekia 90 procentų bendrojo vidaus produkto (BVP), šalis rimtai sunegaluoja. Žmonės prarado tikėjimą geresne ateitimi, stabdomos investicijos į kapitalą, vartotojai liaunasi pirkti, ir visa ekonomika stagnuoja. JAV tai pasireiškė antrąjį šių metų ketvirtį.
1987 – 2006 metais Federalinei rezervų sistemai vadovavęs Alanas Greenspanas dabar primygtinai siūlo apriboti skolinimąsi. Jo valdymo metu ekonomika atsikratė valstybinio reguliavimo, kompanijos valstybę ėmė laikyti ne partnere, bet priešininke. Laikai, kai mokesčiai pastoviai mažėjo, vertybinių popierių biržoje virė gyvenimas, ekonomikos liberalų vadinamas „išlaisvinimo era“. A.Greenspanui būnant valdžioje JAV išgyveno didžiausią ekonominį pakilimą istorijoje. Tai buvo ekonominis, politinis ir socialinis triumfas prieš socialistinį modelį. Per šį laikotarpį JAV BVP padvigubėjo. Išliko vienintelė problema – tai nebuvo tikra ir tvirta, o tik kurstoma per dideliu apsimetinėjimu ir naivumu apie nesibaigiantį augimą.
Kai A. Greenspanas atvyko į Vašingtoną 1967 m. kaip Richardo Nixono kampanijos patarėjas, vis dar gyvavo senasis „Naujasis kursas“ (New Deal). Rinką kontroliavo tokios didžiosios kompanijos kaip „General Motors“, „General Electric“ ir ITT. A.Greenspanas jautė, kad senoji tvarka per rami. Jis rėmėsi emigrantės iš Rusijos patirtimi. Tai Ayn Rand (Alisa Zinovyevna Rosenbaum), filosofė, rašiusi apie kolektyvizmo blogybes. „Tai, ką ji darė, turėjo priversti mane galvoti, kad kapitalizmas nėra vien efektyvus ir praktiškas, bet tuo pat metu jis ir moralinis“, – teigė A. Greenspanas.
Ronaldas Reaganas, tuomet dar tik augantis politikas iš Kalifornijos, tikėjo, kad vyriausybė nepajėgi išspręsti visų problemų, veikiau ji pati yra problema. Esą žmonės yra pavargę nuo neracionalių valdžios programų ir gerovės sukčių, jie pyksta dėl nuolat kintančių mokesčių, arogantiškų valdininkų ir pareigūnų, galvojančių kad visas žmonijos problemas išspręstų į juos metami pinigai“.
9-ojo dešimtmečio pradžioje konservatoriai pasinaudojo galimybe pertvarkyti šalį. Techninė pažanga įgalino įmones gaminti mažesnį kiekį ekonomiškai efektyviai ir taip patekti į rinkas, kurioje anksčiau dominavo didžiosios korporacijos. R. Reiganas pasinaudojo senosios tvarkos trūkumu išreguliuoti ekonomiką. Jis panaikino valstybės reguliavimą skrydžių, telekomunikacijų, laivybos, bankų ir komercinės aviacijos sritims, sumažino didžiausią mokestinę normą nuo 70 iki 28 proc.
Jungtinės Valstijos tapo radikalia, laisva, drąsiai į priekį einančia šalimi, ar bent tokia save laikė. Eksportuotojai iš viso pasaulio veržėsi į JAV rinką, pirmiausia Japonija, tada Kinija ir Indija. Finansų rinkos reglamentavimo panaikinimas kėlė palūkanas, akcijos virto finansine investicija. Mažmeninės prekybos centras „ Wal-Mart“ tapo didžiausia pasaulyje kompanija, pralenkdamas automobilių gamintoją „General Motors“. Naujosios tvarkos viešpačiu tapo vartotojas. Bankų sektorius per dešimtmetį sugebėjo padvigubinti savo pelną. Prieš krizę JAV kompanijos beveik 40 procentų pelno uždirbdavo finansų sektoriuje.
Ikikriziniu laikotarpiu 40 procentų Harvardo absolventų, įsidarbinusių finansų ir verslo sektoriuose, uždirbdavo tris kartus daugiau už kitose srityse dirbusius bendramokslius. Prekyba šiose srityje tapo pelningesnė už prekių gamybą.
„Yra keletas krizių rūšių, – sako ekonomikos filosofas Dovas Seidmanas. – Gyvenimo pabaigos krizė, karų ir stichinių nelaimių krizė ir gyvenimo būdo krizė“. Esą dabartinė krizė verčia savimi suabejoti ir pakeisti gyvenimo būdą. JAV galybė gali neabejotinai prisidėti prie ateities krizių.
Jis svajoja apie Ameriką, gaminančią būtinus ir pasaulyje konkurencingus produktus, kuriančią darbo vietas naujoms rinkoms, tokioms kaip atsinaujinančių energijos šaltinių aptarnavimas. Jis taip pat svajoja apie sąžiningumo įsivyravimą ir godumo pabaigą. Esą kiekvienas politikas ir verslo vadovas turi suprasti, kad krizės vyksta vis dažniau todėl, kad atskiros šalys yra glaudžiai susijusios su likusiu pasauliu. Amerikietiška svajonė, filosofo teigimu, yra mūsų viduje: „Tai mūsų DNR, mūsų istorija, mūsų mentalitetas. Turime grįžti ten, kur mes kadaise buvome, ir elgtis kaip po Antrojo pasaulinio karo. Dirbkime tam, kad užsidirbtume“.