Search Results for: "pilietiskumas"
Šiais pažangos ir technikos laikais gyvenimo taisyklės nepaliaujamai kinta. Kas anksčiau buvo draudžiama – dabar leidžiama, kas anksčiau gražu – dabar pasenę ir nebežavi. Tačiau nežiūrint daugybės pradėjusių nykti socialinių normų, kaip antai: galimybė reikalauti satisfakcijos ir ginklu apginti savo ar savo mylimosios garbę, sunkiai iš vadovėlių ir pokalbių ištrinami pilietybės ir pilietiškumo terminai. Galbūt tai natūralu ir įgimta žmogui? Ne vienas senovės ir dabarties mąstytojas tvirtino, kad žmogus yra bendruomeninis gyvūnas. Tačiau ar visi esame pilietiški – čia jau kitas klausimas. Neabejoju, kad jis ir vertas gilesnės analizės.
Pastaruoju metu viešojoje erdvėje mirgėjusios istorijos apie Vilniaus „Laisvės“ gimnazijos direktorės nepagrįstą lietuvių kalbos mokytojo atleidimą iš einamų pareigų pagrindinis veikėjas Marius Janulevičius – Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) absolventas. Mokytojo auklėtiniai, sužinoję, kad jų klasės auklėtojas atleistas, ėmė streikuoti ir reikalauti jį grąžinti į mokyklą. Aktyvus mokytojas sako, kad gyvenime niekas nenutinka atsitiktinai. Su M. Janulevičiumi kalbėjomės ne tik apie šį įvykį, bet ir apie mokyklą nuolatinės kaitos epochoje, mokytojo darbą ir kitus dalykus. Kviečiame skaityti!
Eilinio jauno žmogaus paklausus, su kuo asocijuojasi sąvoka „Jaunimo politika“, pasigirsta daugybė atsakymų: korupcija, Seimas, mokinių parlamentas, studentų atstovybė, „plepalai“. Dažniausiai asociacijos turi neigiamą atspalvį ir visai nesunku atspėti, kodėl. Vis dėlto ši sąvoka nėra tas pats, kas neigiamą prasmę Lietuvoje įgavęs žodis „politika“, o ką reiškia „jaunimo politika“ vertėtų suprasti visiems Lietuvoje gyvenantiems jauniems žmonėms. Kodėl? Nes jauno žmogaus pilietiškumas prasideda nuo susipažinimo su jaunimo politika ir žinojimo, kaip būdamas moksleiviu, studentu ar jaunu darbuotoju jis gali dalyvauti aktualių sprendimų priėmimu regiono ar nacionaliniu lygmeniu.