Search Results for: "pirmasis žingsnis"
Tėvų pareiga yra rūpintis savo vaikų užimtumu, jų gyvenimo ir socialinių gyvenimo įgūdžių ugdymu. Narkotikų kontrolės departamento prie LR Vyriausybės direktorė dr. Audronė Astrauskienė teigia, jog šeimos narių bendravimas ir tėvų dėmesys savo atžaloms visų pirma moko vaikus greičiau prisitaikyti visuomenėje ir pozityviai elgtis kasdieniame gyvenime. Ugdant sveiką gyvenimo būdą, vaikai lengviau išmoksta įveikti stresą ir teisingai priimti sprendimus.
„Ypač paauglystėje yra būdingi nuostatų ir elgesio pokyčiai, susiję su asmenybės brendimu bei asmeninio tapatumo paieškomis, – aiškina A. Astrauskienė. – Būtent šiame amžiuje formuojasi vaiko gyvenimo perspektyvos, vyksta savęs ir savo galimybių pažinimas. Vaikui labai svarbus tampa ne tik suaugęs žmogus (tėvai ar pedagogai), bet ir bendraamžiai, kurie jam pasiūlo naujas ir ne visada visuomenėje priimtinas gyvenimo normas bei galimybes.
Gyvenimo įgūdžių ugdymas ypač svarbus vykdant psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo prevenciją. Efektyvi prevencija šeimoje – tai ne vien informacijos teikimas, o normų nustatymas ir vaikų pasitikėjimo pelnymas.
Tėvai vengia kalbėti savo vaikams
Naujausi „Eurobarometro“ duomenys rodo, kad Lietuvoje silpniausia grandis ir yra jaunimo bendravimas su tėvais, kurių vaidmuo prevencijoje yra pats svarbiausias. Iš visų Europos šalių Lietuvoje jaunimas apie narkotikus ir jų vartojimą mažiausiai kalba su tėvais ir artimaisiais – tik 16 proc. (15-24 m.). Beveik penktadalis šia tema bendrauja su draugais. Tuo tarpu Airijoje ir Didžiojoje Britanijoje 41 proc. apklaustųjų informacijos gauna iš šeimos.
„Galime daryti prielaidą, kad dėl didelio užimtumo ar atsakomybės stokos tėvai mažiau bendrauja su vaikais ir jų ugdymo įtaka mažėja. Vaikai tuomet informaciją kaupia iš kitų šaltinių. Neigiamą poveikį jaunimo nuostatoms ir elgsenai tuomet gali turėti filmai, reklama žiniasklaidoje, internetas ir pan. Todėl visų pirma būtina ugdyti vaikų gebėjimą atsispirti šioms įtakoms“, – tvirtina direktorė.
Patys tėvai dažnai pripažįsta, kad kalbėti apie psichoaktyviųjų medžiagų vartojimą su savo vaikais jiems trūksta kompetencijos. Vaikui pradėjus lankyti mokyklą, daugelis jų su palengvėjimu nusimeta dalį atsakomybės – juk dabar visą jų vaiko ugdymo darbą, taip pat ir prevenciją, atliks mokykla. Taip galvoti išties paranku, tačiau labai klaidinga. Kita tėvų klaida – mėginimas bet kokiomis sąlygomis vaiką „apsaugoti“. Tačiau „apsaugoti“ – nereiškia auginti vaiką šiltnamio sąlygomis ir izoliuoti jį nuo realaus gyvenimo, kurio neatsiejama dalis – įvairios problemos.
Patarimai tėvams:
Žaiskite ir kalbėkite su savo vaiku. Būkite draugais! Tikrai suspėsite padaryti savo darbus.
Vaikai ir jaunimas dažniausiai apie narkotikus ir jų vartojimą sužino iš interneto. Stebėkite, kuo domisi Jūsų vaikas internete. Pasirūpinkite, kad vaikams internetas būtų saugus.
Elkitės atsakingai. Vaikai jus stebi. Ir žinokite, kad net 90 proc. vaiko pasirinkimo lemia šeimos įtaka.
Nukreipkite vaiko energiją mėgstamiems pomėgiams, susipažinkite su vaiko draugais. Kuo daugiau laiko leiskite kartu.
Į personalo specialistų elektroninio pašto dėžutes atkeliauja tūkstančiai gyvenimo aprašymų (CV). Lakoniškų, aiškių ir be gramatinių klaidų parengtų CV savininkai gali tikėtis, kad sudomins personalo specialistą ir bus pakviesti dalyvauti pokalbyje dėl darbo. Tuo įsitikinusi UAB EUROVAISTINĖ personalo skyriaus vadovė Justina Paškevičiūtė, kuri Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokyklos studentams skaitė paskaitą „Sėkmingas karjeros startas. Kaip jį užtikrinti parengiant gerą CV“.
Siunčiant savo gyvenimo aprašymą potencialiam darbdaviui, pirmiausia patariama atkreipti dėmesį į savo elektroninio pašto adresą. „Būna keista, kai žmogus, turintis didelę ir įspūdingą darbo patirtį, rašydamas savo gyvenimo aprašymą nurodo elektroninio pašto adresą, prasidedantį tokiais žodeliais kaip „fainulka“ ar „mažule“. Pastarieji tikrai nekuria teigiamo pirmojo įspūdžio. Dažnai tokie žmonės nekviečiami į pokalbį. Todėl siunčiant savo gyvenimo aprašymą patartina susikurti ir nurodyti dalykišką elektroninio pašto adresą“, – studentams patarė personalo specialistė J. Paškevičiūtė.
Žmonėms, kurie ką tik baigė studijas ir neturi darbo patirties, ji pataria daugiau rašyti apie savo studijas, kuriose srityse įgijo daugiau žinių, kokia tema rašė diplominį darbą, kokioms organizacijoms priklausė, ką jose veikė. „Tai leidžia susidaryti įspūdį apie žmogų. Pavyzdžiui, jei jaunuolis studijų metais aktyviai darbavosi studentų atstovybėje, tikėtina, kad jis bus įgijęs organizacinių, bendravimo įgūdžių, bus aktyvus. Patartina paminėti ir veiklą, kuria žmogus ilgą laiką ir nuosekliai užsiėmė. Pavyzdžiui, gal kokius penkerius metus sportavo ar muzikavo. Tai smulkmenos, kurios daug ką pasako apie asmenines žmogaus savybes“, – VU Tarptautinio verslo mokyklos studentams pasakojo personalo specialistė. Ieškantiems pirmojo darbo ji pataria paminėti, jei tik turi, ir kelių mėnesių bet kokio darbo patirtį. Dėstytojų ar diplominio darbo vadovo rekomendacija taip pat nepakenktų.
Nuotrauka gyvenimo aprašyme nėra privaloma, todėl jei ieškantysis darbo neturi dalykinės nuotraukos, geriau nesiųsti jokios, nes nuotrauka iš vakarėlio nėra tinkama.
Turintiems darbo patirties, J. Paškevičiūtė pataria profesinę patirtį pradėti rašyti nuo paskutinės savo darbovietės. Tačiau būtina paminėti ne tik pareigas, bet ir išvardinti konkrečias veiklas. Pasak personalo specialistės, tos pačios pareigos kartais būna labai skirtingos. Pavyzdžiui, vienoje įmonėje administratorė gali tik virti kavą ir atsakinėti į telefono skambučius, o kitoje bendrauti su klientais, prisidėti prie įmonės buhalterinių dokumentų tvarkymo.
Išsiųsti savo gyvenimo aprašymą patariama tik pamačius skelbimą, kad įmonė ieško darbuotojų. „Kuomet ieškau vadovų, perskaitau visus atsiųstus gyvenimo aprašymus, tačiau ieškant asistentų, kurių dažnai reikia labai skubiai, susitikinėti su kandidatais pradedu iš karto tik gavusi pirmuosius gyvenimo aprašymus, todėl savo gyvenimo aprašymus atsiuntę paskutinėmis dienomis turi mažiau galimybių nei tie, kurie atsiuntė pirmosiomis dienomis“, – pataria personalo specialistė.
Gyvenimo aprašymo nepatariama pagražinti išgalvotais dalykas, pavyzdžiui, savybėmis ar sugebėjimais, kuriais nepasižymi darbo ieškantis žmogus. Pasak J. Paškevičiūtės, tokius dalykus patyręs personalo atrankos specialistas pamato susitikimo metu, kuomet užduodami tiksliniai klausimai.
VU Tarptautinio verslo mokyklos direktorius Julius Niedvaras įsitikinęs, kad jaunuoliai nuo pat pirmojo kurso jau turi galvoti apie savo profesinę ateitį, domėtis, kas vyksta darbo rinkoje, rinkti informaciją apie darbo paieškas, kaip jos vyksta. Tuomet baigus studijas bus kur kas lengvesnis darbo paieškos procesas.
Dėl šios priežasties šį rudenį VU Tarptautinio verslo mokykloje duris atvėrė Karjeros centras, dirbantis pagal Skandinavijos šalių sukurtą modelį ir patirtį. Pasak karjeros koordinatorės Danutės Butkienės, viena iš centro funkcijų yra specialių paskaitų organizavimas, kurias skaityti kviečiami personalo specialistai, įmonių ir įvairių projektų vadovai, valstybės tarnautojai. Šių paskaitų metų studentai įgyja praktinių žinių, iš pirmų lūpų išgirsta kuo gyvena šalies verslas, kokia yra situacija darbo rinkoje.
Puoselėdamos veido odos grožį, kliaujamės pačiomis įvairiausiomis grožio priemonėmis. Ir, vis dėl to, kartais pamirštame, kad pirmasis žingsnis siekiant gražiai ir sveikai atrodančios odos – jos valymas. Apie tai, kaip tinkamai valyti ir grožio procedūroms paruošti odą, pasakoja kosmetikos ir parfumerijos tinklo „Douglas“ grožio ekspertė Jūratė Kurilienė.
Ieškotės darbo? Rašote CV ir nežinote, kaip tą padaryti teisingai ir sužavėti potencialius darbdavius? Mūsų bičiulių „HRM Talent lab“ patarimai!
Laikas.lt svečias – jaunas verslininkas Aivaras Bataitis, entuziastingai pasakojantis apie prekybą internetu, kelią nuo idėjos iki verslo bei povandeninius šios srities akmenis.
Paryžiaus aviacijos parodoje „Le Bourget 2011“ serijinių hibridinių elektra varomų automobilių technologija pirmąkart panaudota pakilimui į dangų. „Pionieriumi“ šioje srityje tapo dvivietis motorinis lėktuvėlis.
Jei kadaise žmogui pakakdavo tiesiog įsisupti į kailį, dabar norime žinoti, kokios jis turėtų būti spalvos. Kitaip tariant, norime ne tik šilumos, bet ir būti madingi. Ir dar – atsinaujinti, išleisdami pinigus protingai. Pirmasis žingsnis – sužinoti, ką pasitinkant žiemą pataria mados specialistai, o tada jau eiti ieškoti, kur madingų prekių įsigyti geriausiomis kainomis.
Nepriklausoma gyventojų programų tyrimų organizacija “Population Action International” sukūrė interneto puslapį „What is your Number?”, kuriame galima matyti gyventojų populiacijos augimą ir apskaičiuoti, kelintas pasaulyje gimei.
Kelintas Tu gimei šiame pasaulyje? Klausimas skamba keistai, tačiau atsakymas yra. Tiksliau: naujas interneto puslapis What is your Number? apskaičiuoja, kelintas žmogus buvai žemėje, kai gimei.
Šiame puslapyje galima stebėti išties įspūdingą žmonijos augimą, nes skaičiai sukasi nesustodami, ir taip vizualiai parodoma, kiek daug žmonių pasaulyje gimsta ne tik kas minutę, bet ir kas sekundę.
Kaip skelbia Jungtinės Tautos (JT), žmonių populiacija šio mėnesio pabaigoje pasieks septynis milijardus. Kol kas neprognozuojama, kurioje šalyje gims ypatingasis spetynetukas, tačiau JT spėja, kad turbūt Ugandoje ar Nigerijoje, kurioje gimstamumas auga greičiausiai.
Prognozuojama, kad 2085 metais gyventojų skaičius pasieks 10 milijardų. Mokslininkai teigia, kad augimo tempai nieko gero nežada, nes maisto ir vandens atsargos neauga taip greitai, kaip žmoniijos populiacija.
Tiek mokslininkai, tiek pasaulio akademinės bendruomenės sutaria, kad greitu metu dauguma pasaulio šalių savo piliečių gimstamumą turės kažkiek reguliuoti ir propaguoti kurti mažesnes šeimas (žinoma, tai negalioja šalims, kuriose gimstamumas ir taip mažas, – Laikas.lt pastaba).
Kaip Telegraph.co.uk teigia nepriklausomos gyventojų programų tyrimų organizacijos “Population Action International” prezidentė Suzanne Ehlers, interneto puslapis What is your Number? skatina žmones susimąstyti, kaip kaip dažnai gimsta naujas kūdikis.
Ji taip pat skatina pasaulio šeimas labiau planuoti vaikų skaičių, ypač tai aktualu trečio pasaulio šalyse, kuriose milijonai moterų nori apsisaugoti nuo nepageidaujamo nėštumo, tačiau neturi galimybių įsigyti kontracetinių priemonių.
„Pirmasis žingsnis, norint pasauliui kontroliuoti vis augantį gimstamumą – užtikrinti, kad visos pasulio šeimos turėtų galimybę planuoti šeimos pagausėjimą pačios”, – teigia S.Ehler.
Tad kelintas šiame pasaulyje gimėte Jūs? Šio straipsnio parengėjas – 4,924,566,513.
Laikas.lt
Žiema – tai ne tik švenčių, bei daugelio taip pamėgtų žiemos pramogų metas. Lietuvoje kiekvienais metais vis daugėja žmonių, susidomėjusių įvairiomis žiemos sporto šakomis.
Slidinėti, anksčiau ar vėliau, pamėgina kiekvienas, vieni renkasi slides, kiti geriau jaučiasi ant snieglentės, o savo pasirinktą slidinėjimo būdą dažnas motyvuoja frazė „Tas man atrodo per daug sunkus, todėl rinkausi šitą“, bet ar galima nuspręsti, kuris būdas sunkesnis, neišbandžius abiejų?
Snieglentės ar slidės?
„Nėra Lietuvoje žiemos, nėra kur slidinėti, o į kalnus važiuot per brangu“ – tokios skeptiškos nuomonės besilaikantys asmenys labai klysta, Lietuvoje yra žiema, yra specialiai skirtų slidinėjimui kalnų, o nuo dabar Lietuva turi ir vienintelę Rytų Europoje uždarą žiemos sporto trasą, kur slidinėjimo entuziastai galės mėgautis sniegu ir vasarą.
Snieglenčių sporte yra du pagrindiniai stiliai: „freestyle“ – įvairių akrobatinių elementų atlikimas sniego parkuose bei gatvėse (gatvės stilius vadinamas jibbing‘u), ir „freeride“ – taip vadinamas greitas nusileidimas šlaitu per didelį sluoksnį sniego. Lietuvoje „freerid‘ui“ tinkamų sąlygų nėra, o „jibbing‘as“ snieglentininkų tarpe vis labiau populiarėja ir vystosi. Sniego parkuose atidirbtus triukus snieglentininkai išbando gatvėse ant laiptų turėklų, tvorų, sienų… žodžiu, iš bet kokio patikusio objekto padaro sau figūrą, per kurią stilingai perčiuožia.
O slidininkai dažniau renkasi tradicines kalnų slides, tačiau ir jų tarpe yra nemažai „freestyle“ entuziastų, meistriškumu nenusileidžiančių snieglentininkams. Taigi pirmasis žingsnis, norint pradėti sportuoti, yra būdo ir stiliaus pasirinkimas, pagal kurį turite rasti sau tinkamą inventorių.
slidinėjimas
„Roges reikia ruošti vasarą“
Sunkiausia dalis, norint pradėti slidinėti, Jus pasitiks tada, kai reikės išsirinkti sau tinkamą inventorių. Daugelis pradedančiųjų savo pirmąjį slidinėjimo inventorių perka iš antrų rankų, ir tai motyvuoja fraze „aš dar nežinau, ar man patiks, todėl nenoriu pirkti naujo ir brangaus inventoriaus“. Tačiau tiesa ta, kad perkant naudotą inventorių Jūs neturite jokių kokybės garantijų, jis gali būti sugadintas nematomose vietose, ir kiek ištikrųjų vertas daiktas Jūs nenustatysite. Pavojingiausia pirkti „freestyle“ naudotą inventorių, kitaip tariant, perkant iš antrų rankų didelė tikimybė, kad permokėsite ir už tą sumą gausite „katę maiše“.
Pirkdami inventorių specializuotose Lietuvos parduotuvėse Jūs gausite tam tikro laikotarpio garantiją, tačiau gerokai permokėsite. Pasibaigus sezonui visame Pasaulyje išparduodami praėjusio sezono nauji gaminiai, tačiau Lietuvoje panašių išpardavimų slidinėjimo inventoriui vargu ar rasite, nes parduotuvės sezonui pasibaigus sudeda neišpirktą inventorių į sandėlius, o kitąmet vėl parduoda už tą pačią kainą. Todėl ten galima dažnai aptikti kelerių metų senumo naują inventorių. „Roges reikia ruošti vasarą“ – palankus metas įsigyti naują inventorių slidinėjimui yra pavasario/vasaros laikotarpis, o vienintelis būdas gauti praėjusio sezono naują inventorių su nuolaida ir kokybės garantija – pirkti iš užsienio šalių ir siųstis į Lietuvą.
Bendros taisyklės renkantis inventorių
Renkantis slides ar snieglentes, galioja vienoda taisyklė – jų ilgis turi būti žemiau smakro arba jo aukštyje. Mėgstantys didesnį greitį pažengę slidininkai renkasi ilgesnes ir kietas slides, nes kuo slidės ilgesnės, o jų forma tiesesnė, tuo sunkiau bus padaryti staigų posūkį.
Renkantis snieglentę reikia visų pirma žinoti, koks čiuožimo stilius Jums priimtinesnis – „freeride“ – lentos turi būti kietos ir siekti smakrą, jos dar pasižymi skirtingu snieglentės galų ilgiu, visada priekis yra ilgesnis už galą. „Freesyle“ lentas reiktų rinktis trumpesnes, o kiek – kiekvienas sprendžia pagal save. Pavyzdžiui, „jibb‘eriai“ dažnai renkasi lengvas, trumpas, krūtinės lygį siekiančias labai minkštas lentas, nes su trumpesne lenta lengviau atlikti triukus. Renkantis apkaustus, skirkite jiems didesnį dėmesį, nes apkaustai dažniausiai tarnauja ilgiau nei lentos. Apkaustų sistemų yra skirtingų – vieni greičiau uždedami, kiti tvirčiau laiko koją, todėl apsispręsti, kurie apkaustai Jums tinka, galėsite tik išbandę skirtingas jų sistemas.
Slidinėjimo kultūra Lietuvoje ir užsienyje
Slidinėjimas nėra labai brangus sportas ir juo galima užsiimti tiek Lietuvoje, tiek užsienio kurortuose. Lietuvoje yra apie dešimt specialiai paruošiamų slidinėjimui kalnų, iš kurių žinomiausi: Druskininkų „Snow arena“, Ignalinos „Žiemos sporto centras“, Vilniaus „Liepkalnis“, Anyksčių „Kalitos kalnas“ (daugiau apie slidinėjimo trasas taip pat rasite praėjusių metų Laikas.lt straipsmnyje, kurį rasite čia).
Druskininkai siūlo geriausias sąlygas tiek slidininkams, tiek snieglentininkams ir nors šiuo metu visi „Snow arenos“ darbai nėra pilnai užbaigti, tačiau ateityje ten bus vienintelė Lietuvoje atskira trasa snieglentininkams, tokiu būdu bus išvengiama konfliktinių situacijų ir nemalonių susidūrimų tarp skirtingu sporto šakų atstovų.
Įprastai slidininkai ir snieglentininkai Lietuvoje slidinėja kartu ir labai dažnai vieni kitiems nesąmoningai trukdo, dėl to įvyksta nemažai susidūrimų. Kartais kyla konfliktai dėl nesupratimo ir nežinojimo, pavyzdžiui, snieglentininkai, važinėjantys per tramplyną, jį prižiūri ir patvarko, o kai vyksta tvarkymas visada prieš tramplyną padeda snieglentę, o nežinantis, ką reiškia snieglentė, slidinėtojas tiesiog apvažiuoja snieglentę ir šoka per tramplyną, taip sukeldamas pavojingą situaciją, kurios pasekmės gali būti labai skausmingos.
Žiemą Anykščių slidinėjimo trasoje dominuoja slidininkai, kalnas visada gerai paruošiamas ir prižiūrimas. Ignalina 2010/2011 metų sezoną džiugino snieglentininkus, ten buvo pastatytas geriausias tų metų sniego parkas ir vyko didžioji dalis žiemos sporto renginių. Visai kitokia situacija buvo Vilniuje esančioje „Liepkalnio“ trasoje, ten nevyko renginiai, nebuvo sniego parko, kalnas buvo atidarytas vėliausiai ir dažnai pasitikdavo slidininkus gerokai apšalusia danga.
Bendra ir neišspręsta Lietuvos slidinėjimo centrų problema – didelės eilės prie keltuvų, ir šią problemą netikslinga pateisinti per mažu kalnu ir per dideliu žmonių kiekiu, nes mūsų brolių latvių pavyzdys rodo, kad nesvarbu, kokio dydžio kalnas ir kiek ant kalno yra žmonių, visada keltuvas veikia ir prie jo nėra didelės eilės.
Būtent dėl to daug lietuvių važiuoja į Latvijos kurortus, kur kainos yra daug prieinamesnės, o aptarnavimas daug kokybiškesnis. Latvijoje yra daug veikiančių žiemos sporto centrų, o vienas populiariausių iš jų – „Žagarkalnis“. Ten visada yra tvarkingai paruoštas aukšto lygio snieglenčių parkas, darbuotojai padeda ir paaiškina pirmą kartą kylantiems keltuvu žmonėms, o ir kainos už slidinėjimą bei inventoriaus nuomą yra mažesnės nei Lietuvoje.
Slidininkai ir snieglentininkai, pasiruošę dideliems kalnams, dažniausiai vyksta į Norvegiją, Prancūziją, Italiją, Lenkiją, o iššūkiams pasirengę renkasi tokias šalis kaip Ukraina. Vykstant slidinėti į tolimesnes užsienio šalis tikslinga visų pirma apsidrausti.
O kur Jūs slidinėjate? Kokie planai naujam žiemos sezonui?
Romualdas Ruzgys
Nuotr.: Ž.Vaičaičio
Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje (VDFF) rodomas itin daug atsiliepimų sulaukęs – „Geriausiai parduotas filmas“ (angl. „The Greatest Movie Ever Sold“), kuriame pasakoja apie reklaminių produktų vietą kino industrijoje.
Laikas.lt Jums siūlo paskaityti interviu su režisieriumi Morganu Spurlocku, kuris geriausiai pažįstamas iš filmo „Super size me“.
Kai pradėjai kurti filma, ar tikėjaisi…
(pertraukia) Kad kas nors mums duos tiek pinigų?
… Kad kada nors pavyks sukurti šį filmą?
Aha, niekas nė nenumanė. Kai pradėjome, idėja atrodė puiki, bet neįsivaizdavome, ar tai įmanoma. Ypač kai beveik visos reklamos kompanijos pasakė: „Ne, tikrai, ne. Nenorime su tuo nieko bendra“. <...> Mūsų prodiuserė netgi apskambino visas didžiąsias kompanijas ir beveik visos jos atsakė griežtą ne. Sakė, kad mumis nepasitiki, kad matė, ką padarėm kitiems ir panašiai.
Girdėjome pačių baisiausių dalykų ir kartais tiesiog pamąstydavau savyje: „Kam tai daryti, jeigu vis vien visi sako NE?“. <...>.
Galiausiai, perskambinome maždaug 600 kompanijų… Kaip tai padarėme? Turėjome keletą kategorijų, kurias privalėjome užpildyti. Pavyzdžiui, batai. Skambinom visoms batų kompanijoms. Pradėjome nuo NIKE, REEBOK, PUMA, CONVERSE ir „varėm“ mažėjančia tvarka. Ir taip toliau.
Iš 600 kompanijų, 580 pasakė griežtą NE. Bet sunkus darbas atsipirko, turėjome 20 kompanijų, kuriuos „pasirašė“. Dirbome 9 mėnesius, kol išgirdome pirmąjį TAIP. O po to, po tų sunkių mėnesių, prisijungė ir kitos kompanijos. Sukrovėme biudžetą. Juk niekas nenori būti pirmas, bet kartu nenori būti ir paskutinis.
Viena geriausių scenų buvo, kai jūs nuvykote į San Paulą (Brazilija), o ten – uždrausta lauko reklama. Ar manote, kad įmanoma uždrausti reklamą kuriame nors didžiajame Amerikos miestų?
Niujorke to niekada nebus, tikrai niekada. Manau, atkrenta Los Andželas. Bet tai būtų visai įmanoma padaryti, pavyzdžiui, San Franciske? Portlande? Seatle? Teksase? Jau dabar reklaminių iškabų nėra Vermonte, Havajuose… Tai juk pirmasis žingsnis. Būtų smagu, jeigu koks tikrai progresuojantis ir besirūpinantis aplinka miestas atsisakytų reklamos. Tam niekada netiktų Čikaga.
Ar San Paule lauko reklama vis dar uždrausta?
Taip! Jau 7 metus. Manau, maždaug nuo 2004 arba 2005 metų. Pradžioje visos reklamos firmos šėlo: „Tai sunaikins miestą! Tragedija!“. Ir žinote, ką? Nieko tokio neatsitiko. Net išjungus visus reklaminius ekranus, nuėmus visus plakatus, žmonės vis vien perka batus, vis vien eina į kino teatrus, lankosi muziejuose. Nes, kad ir kaip ten bebūtų – internetas niekur nedingo. <...>
Kiek žinau, esi atsakingas už visą kūrybinį darbą. Ar buvo kažkas, ką norėjai padaryti, bet buvai priverstas atsisakyti?
Manau, kad viena priežasčių, kodėl filmas buvo pabaigtas, yra tai, kad rėmėjai mus plėšė ir draskė tam, kad mūsų kūryba atitiktų jų norus… Dabar tikrai suprantu, kokią didelę įtaką jie daro kūrybai. <...> Ir iš esmės pakeitė mano suoratimą apie Holivudo filmus. Po šio filmo pakeisite požiūrį į Holivudą. Bet čia yra geras dalykas.
Buvo gana juokinga stebėti, kaip kalbėjai su tokiais žmonėmis kaip Brettu Ratneriu apie parsidavinėjimą ir panašiai. Juk tai ir yra būtent tie režisieriai, kurie daugiausiai ir parsiduoda.
Man labiausiai patinka, kai Brettas sako: „Klausyk, aš režisuoju didelius ir peliningus filmus“. Kai iš filmas uždirba virš 100 mln. dolerių, tai yra kaina, kurią tau reikės sumokėti rėmėjams, kompanijoms ir panašiai.
Bet mane žavi žmonių atvirumas. Jie pripažįsta, kad tokia yra kino industrija ir nieko čia nepakeisi. Peteris Bergas pasakė vieną mėgstamiausių frazių filme: „Verslininkams nusispjaut ant meno“. Tai yra verslas. Ir būtent dabar jis kuria 200 mln. vertės filmą. Visi rėmėjai, kurie sukrovė 200 mln. biudžetą be abejonės norės iš tų pinigų naudos, jie nori susigrąžinti tai, ką investavo. Ar žinote, kad filmas turi žudirbi 500 mln. dolerių tam, kad atneštų tikrą pelną? Tik 40 procentų pelno priklauso kino studijai…
Turbūt todėl Holivudo nelaikome meno dirbtuvėmis?
<...> Gerų filmų tikrai yra. Pavyzdžiui, „True Grit“ (brolių Koenų). Holivude tikrai yra meno kūrinių, kurie neturi įsidėję nei vienos produkto reklamos. Ir žinote, ką? Tie filmai vis vien uždirbo krūvas pinigų.
Laikas.lt
Paremta pagal Filmstage.com