Search Results for: "psichinė sveikata"
Balandžio 7 d. yra Pasaulinė sveikatos diena. Ar žinojote, kad emocinė sveikata yra tiek fizinės sveikatos priežastis, tiek pasekmė?
Ar pastebėjote, kad nedidelis desertas po pietų daro stebuklus? Tiesioginis vadovas nebeatrodo toks reiklus ir pretenzingas, klientai tampa malonesni, mes pasijuntame laimingesni, o gyvenimas tampa gerokai saldesnis visomis prasmėmis. Visa tai lemia tam tikros medžiagos, kurios išsiskiria smegenyse, valgant vienokį ar kitokį maistą. Taigi, ką valgyti, kad būtume sveiki, o mūsų nuotaika – visuomet pakili?
Prostata ir vyriškumas – dvi neatsiejamos sąvokos. Bėda ta, kad tas vyriškumas demonstruojamas nesikreipiant pas gydytoją. „Man tik 25 metai, palauksiu, kol skausmas pilvo apačioje praeis savaime“, – galvoja neretas jaunuolis.
Iš tikro šia liga serga tiek jaunesni, tiek pagyvenusio amžiaus vyrai. Liga, prasidėjusi uždegimu, nesigriebiant laiku gydymo, išveša iki erekcijos sutrikimų ir, žinoma, vėžio stadijos. Taigi beatodairiškas vyriškumo demonstravimas, galiausiai baigiasi jo netekimu, t. y. ne tik didžiulėmis fizinėmis, bet ir psichologinėmis bėdomis.
Siekiant atkreipti dėmesį į vis didėjantį sergamumą prostatos vėžiu, rugsėjo 15-ąją Pasaulio sveikatos organizacija paskelbė Pasauline kovos su prostatos vėžiu diena. Visą spalį pasaulyje organizuojamos akcijos, kuriomis siekiama atkreipti dėmesį į vėžio prevenciją. Sergančiųjų skaičius byloja, kad su šia liga kova turėtų vykti ištįsus metus. Viena žymiausių tokių akcijų – lapkritį Australijoje vykstanti „Movember“.
Nuo „Movember“ iki „Novembeard“
Lapkritis (angl. November) + ūsai (angl. moustache) = „Movember“. Tai organizacija, 2003 m. gimusi Australijoje, keliems australams susitikus mažoje Melburno kavinėje ir nusprendus, kad vyrų sveikata reikia rūpintis labiau. Jie sugalvojo sukurti forumą, kuris propaguotų vyrišką fizinę bei psichinę sveikatą ir tuo pačiu sugrąžintų ūsus į madą. Taip atsirado „Movember“ su tikslu – rinkti pinigus labdarai ir vienu metu linksmintis. „Movember“ pradininkai turbūt net nenutuokė, kad šis judėjimas greitai taps pasauline ir didžiausia kasmetine kampanija, kovojančia prieš prostatos vėžį.
Kuo ypatingas „Movember“? Vyrai, palaikantis šį judėjimą, lapkričio 1 d. nusiskuta ūsus ir augina juos visą lapkritį. Judėjimas plečiasi kiekvienais metais. Iš „Movember“ ūsų auginimo jis peraugo ir į „Novembeard“ – barzdos auginimą.
Ši akcija darosi tokia populiari, kad Australijoje netgi susikūrė roko grupė „The Beards“. Keturi barzdoti vyrai nusprendė, kad ne tik ūsais galima reikšti solidarumą, todėl kiekvienais metais rengia milžiniškas gastroles po Australiją. Jų metu skatina vienytis ir auginti barzdas. Dalis surinktų pinigų skiriama prostatos vėžio prevencijai ir pačios akcijos sklaidai.
Ūsai auga ir Lietuvoje
Lietuva taip pat neatsilieka. Jau keletą metų grupelės jaunų vyrų augina ūsus ir barzdas. Kaip Laikas.lt teigė muzikantas Ignas, tokias akcijas jie su draugais organizuoja jau trejus metus ir kaskart susidomėjusiųjų ratas vis plečiasi.
„Kai sužinojau apie šią akciją, iš karto nusprendžiau prisijungti. Mano dėdė prieš keletą metų mirė nuo prostatos vėžio. Savo akimis mačiau, kaip sunku žmogui su tuo kovoti ir kaip stipriai jam reikalinga artimųjų parama. Moterys turi „Rožinį kaspiną“, o mes, vyrai – „Movember“. Kiekvienais metais raginu draugus, draugų draugus ir pažįstamus prisijungti. Tačiau nesuklyskite – tai nėra dar vienas juokelis, tai – solidarumas. Žmonės privalo būti vieningi ir padėti vieni kitiems bėdoje“, – pasakojo Ignas.
Jauni žmonės taip bando ir atkreipti visuomenės dėmes, ir profilaktinių vizitų pas urologą svarbą: „Ne visi galime padėti finansiškai, tačiau visi galime atkreipti į tai dėmesį. Galbūt vyrai supras, kad pas daktarą lankytis reikia ne tik tada, kai skausmo jau negali tverti, o reguliariai. Laiku atlikti tyrimai ir pradėta gydyti liga gali dovanoti gyvenimą“, – mintimis dalinosi Ignas.
TV6 televizija 2009 m. taip pat skelbė „ūsų” akciją, kuri tęsėsi visą sausį ir skatino vyrus siųsti savo nuotraukas su ūsais.
„Mačo sindromas“ arba kodėl vyrai bijo gydytojų:
Vyrui sirgti lygu būti silpnam, prarasti didvyriškumą, kuris pasireiškia ėjimu į darbą su 39° temperatūra, o ne gulėjimu lovoje.
Vyrai linkę rizikuoti viskuo, tame tarpe ir sveikata.
Vyrai bijo sirgti, tad ilgai ignoruoja ligą, kenčia, kol gali. O profilaktinės patikros jiems tolygu nusižeminimui prieš gydytoją.
Vyrai dažnai nepasitiki gydytojais – prieš moterį gydytoją jaučia pranašumą, o prieš vyrą – konkurenciją.
Vyrai nemėgsta nekontroliuojamų situacijų, o liga būtent tokia.
Tad ar Jūs nusiskusite ūsus lapkričio 1 dieną?
Prostata ir vyriškumas – dvi neatsiejamos sąvokos. Bėda ta, kad tas vyriškumas demonstruojamas nesikreipiant pas gydytoją. „Man tik 25 metai, palauksiu, kol skausmas pilvo apačioje praeis savaime“, – galvoja neretas jaunuolis.
Siekiant atkreipti dėmesį į vis didėjantį sergamumą prostatos vėžiu, rugsėjo 15-ąją Pasaulio sveikatos organizacija paskelbė Pasauline kovos su prostatos vėžiu diena. Visą rugsėjį pasaulyje organizuojamos akcijos, kuriomis siekiama atkreipti dėmesį į vėžio prevenciją. Tačiaus sergančiųjų skaičius byloja, kad su šia liga kova turėtų vykti ištsus metus, todėl pasaulyje organizuojamos įvairios akcijos. Viena žymiausių tokių – lapkritį visame pasaulyje vykstanti „Movember“ kampanija.
Nuo „Movember“ iki „Novembeard“
„Movember“ (angl. November) + ūsai (angl. moustache) – tai organizacija, 2003 m. gimusi Australijoje, keliems australams susitikus mažoje Melburno kavinėje ir nusprendus, kad vyrų sveikata reikia rūpintis labiau. Jie sugalvojo sukurti forumą, kuris propaguotų vyrišką fizinę bei psichinę sveikatą ir tuo pačiu sugrąžintų ūsus į madą. Taip atsirado „Movember“ su tikslu – rinkti pinigus labdarai ir vienu metu linksmintis. „Movember“ pradininkai turbūt net nenutuokė, kad šis judėjimas greitai taps pasauline ir didžiausia kasmetine kampanija, kovojančia prieš prostatos vėžį.
Kuo ypatingas „Movember“? Vyrai, palaikantis šį judėjimą, lapkričio 1 d. nusiskuta ūsus ir augina juos visą lapkritį. Judėjimas plečiasi kiekvienais metais.
Laikas.lt kviečia visus dalyvauti MOVEMBERD Lietuva kampanijoje ir siųsti savo ūsuotas nuotraukas. Šį kartą dalyvių neribojame – siųskite tik pradėtų auginti ūsų nuotraukas, siųskite dirbtinių, siųskite senas, siųskite prifotošopintas. Mums svarbiausia – kad siųstumėte ir skleistumėte šią žinią kitiems. Taigi, trumpai drūtai:
1. Nusifotografuok, prirašyk, kodėl palaikai MOVEMBER, ir siųsk [email protected]
2. Kur viskas vyks? Laikas.lt ir MOVEMBER „Facebook’e“.
3. Dalyvių amžius, lytis ir saviraiška neribojama.
4. Kas ūsams iš to? Patys įdomiausi laimės kampanijos rėmėjų padėkas: vyriškų drabužių parduotuvė CELIO sušildys, ONE.LT nuotykių parkas sukels adrenalino, o CSC TELECOM pastatys ant nerealiai čiuožiančios SNIEGLENTĖS.
5. Dar: „Lofte“ lapkričio 12 d. „Mados infekcijos“ afterparty visus kviečiame nepasididžiuoti ir ateiti su ūsais: tikrais, netikrais, bet ūsais (mes jus pastebėsim ir įamžinsim).
Tad siunčiam ūsuotas nuotraukas, o pačią pačiausią išrinksime mes, atsižvelgdami į skaitytojų balsus ir palaikymą.
Laikas.lt
Kreipiuosi į jus, prašydama pagalbos. Man 22 metai. Gyvenu su mama, tėčio neturiu nuo 2,5 metukų, jis išėjo pas kitą. Oficialiai tėvai išsiskyrė,kai man buvo septyneri. Mama mane užaugino viena, nes tėvas niekada nesikišo į mano auklėjimą ir į mano gyvenimą. Dar paauglystėje kartais paskambindavo, tačiau jau kokius 4 metus nebendraujame iš viso. Kartais labai trūksta tėviško peties. To neturėjau ir neturėsiu. Taip pasisuko gyvenimas ir tiek, pernelyg apie tai nemąstau. Didžiausią skausmą man sukelia mama – artimas žmogus. Taip, ji mane užaugino viena, nemušė, pavalgydindavo. Jos gyvenimas irgi nėra lengvas. Aš tą suprantu, Tačiau mes kasdien pykstamės ir dėl svarbių dalykų, ir dėl smulkmių. Viskas prasidėjo, kai man buvo 17 metų. Tačiau priežastys visų dabartinių barnių – vaikystėje.
Kai tėvai išsiskyrė, mama pradėjo dažnai susitikti su draugėmis, jos išgerdavo, eidavo į klubus, barus. Išgėrusi vėlai grįždavo namo, grįžusi užsileisdavo garsiai muziką ir verkdavo. O aš mažiukė būdama labai pykdavau, kad ji girta ir kad neleidžia miegoti. Taip būdavo kiekvieną savaitgalį. Išgėrusi ji tapdavo agresyvi, vadindavo mane tėvo išpera, grasindavo, kad atiduos į internatą ir pan. Verkdavau naktimis ir laukdavau, kol ji nurims. Gyvename vieno kambario butuke. Neturėdavau, kur pasislėpti, tik po antklode. Kaskart jos pyktis būdavo vis stipresnis. Ji vis bjauriau mane vadindavo ir keikdavo. Kai buvau vaikas, kartais išeidavau iš namų naktį. Pasiimdavau šunį ir išeidavau į niekur. Kai grįždavau, ji jau miegodavo. Jai pabudus, atnešdavau vandens, sutvarkydavau namus. Išsiblaiviusi, ji nieko apie praėjusią naktį nekalbėdavo. Taip viskas krovėsi diena iš dienos… Visas skausmas ir nuoskaudos. Galvodavau, kai sulauksiu 18 metų, galėsiu apginti savo teises. Iš kur toks amžiaus suvokimas buvo – nežinau. Žinau tik tiek, kad suaugau anksti. Po išgertuvių laikotarpio mama susirado draugą – bendradarbį, gerokai už save jaunesnį. Parsivedė jį namo. Jis buvo geras žmogus, rūpindavosi namais, manimi ir ja. Bėda buvo ta, kad aš kasnakt matydavau kaip jie mylisi. Man buvo šlykštu. Vėl negalėdavau miegoti – ne tik savaitgaliais, bet ir naktimis prieš mokyklą. Nemokėjau mamai paaiškinti, ką mačiau. Bandydavau, bet liežuvis kaip vaikui dar neapsiversdavo. O ji ir kartodavo, kad aš vaikas ir nieko nesuprantu. Tai sakydavo kai man buvo 7, kai buvo 10, 13, 15 metų… O dabar jau aš jau nebe vaikas, bet jos manymu, vis tiek dar nieko nesuprantu. Po to, kai jos draugas ją paliko, nes susirado kitą, ji vėl pradėjo gerti. Žodžiu, mūsų bendravimo nebuvo iš viso. Jai nebuvo įdomu, kaip aš mokausi, ką veikiu, ką lankau. Ji tik nueidavo į tėvų susirinkimą, paklausydavo, bet grįžusi, irgi nieko nekalbėdavo su manimi apie tai, ką sužinojo. Mokykloje nebuvau probleminis vaikas, buvau klasės lyderė, priešų neturėjau, mokytojai girdavo už mano talentą piešti ir kūrybingumą, nors pažymiai nebuvo patys geriausi. Mama nesidomėjo mano gyvenimu ir nepasakojo su kuo galiu susidurti. Nei apie mergai tiškus reikalus, nei apie lytinį gyvenimą. Neradusi šilumos ir ramybės namie, išeidavau savais keliais, bet ne šunkeliais. Kieme turėjau daug draugų, žaisdavome iki išnaktų, man tai buvo leidžiama ir aš nesuprasdavau, kodėl kitų vaikų tėvai juos pašaukdavo namo kokią 9 val. vakaro, o aš dar žaisdavau iki 23 val. Mūsų rajonas – vienas žiauresnių, aplink narkomanai ir benamiai. Čia išmokau išgyventi, apsisaugoti…
Baigiau mokyklą be didesnių vargų, įstojau į tuo metu trokštamą specialybę, pradėjau dirbti. Tada man buvo 18 metų. Jaučiausi nesustabdoma. Gyvenau darbe arba universitete, namo grįždavau apie 12 val. nakties, Kuomintang išeidavau 7 val. ryto. Rečiau matydavau mamą ir mudvi nesipykdavome, nes tiesiog draughtswomen. Vėliau keliems mėnesiams išsikėliau gyventi į sporto bazę, kur buvo ruošiami sportininkai. Nuo vaikystės aktyviai sportavau, o tuo metu sportas buvo beveik tapęs dienos darbu. Po poros metų įmonė išsibarstė. Metusi studijas, be darbo, grįžau namo. Tačiau vėliau nesunkiai susiradau įdomų vasaros darbelį, vėliau ir pastovų, įstojau kitur mokytis, tad vėl viskas mano gyvenime buvo gerai. Motinai tai nebuvo įdomu. Aš jai tik pasakydavau faktus, nuomonės neklausdavau, o ji jos ir nepateikdavo.
Kadangi suaugau anksti – anksti, 16 metų, prasidėjo ir lytinis gyvenimas. Ji nepraleidžia progos ir dabar tai pašiepti, bet ta tema paauglystėje nebuvo su manimi kalbama. Viską, ką gyvenime sugebu, turiu ar turėjau, buvo mano rankomis sukurta ir pačios uždirbta. Tačiau dabar, kai vėl nedirbu, o tik mokausi, ji man priekaištauja, kodėl aš nedirbu, ir kodėl aš tokių metų sėdžiu jai ant sprando, nors neprašau iš jos nei lito. Tik nemoku už komunalines paslaugas. Ji man tai prikiša. Ir kai tik susipykstame, aš iškeliu vaikystės skriaudas, o ji man atsako, kad čia jos namai, jos taisyklės ir jos asmeninis gyvenimas. Iki šiol mes nesugebėjome pasikalbėti apie skriaudas, nes ji jų nepripažįsta. Žinau, kad vaikystėje mamą smerkdavau už jos elgesį, nes jo nesuprasdavau. Dabar aš bandau suprasti, bet viską užgožia visi jos eiliniai pasisakymai, kad aš kalta, jog ji neturi vyro, kad aš jos viso gyvenimo klaida, ir kad esu išlaikytinė, ir kad ji norėtų, jog aš susirasčiau kur gyventi. Kai aprimsta ir aš pasakau, kad susirasiu, ji teigia to neprašanti. Ir taip visą mano gyvenimą.
Nebemoku jai atleisti. Gailestį, kurį ji man sukeldavo, pakeitė neapykanta. Ji mano mama, bet ji tokia man buvo iki tol, kol pradėjau eiti į mokyklą. Vaikystės nuoskaudos mane persekioja. Paauglystėje ne kartą norėjau nusižudyti, bet tai buvo vaiko nevilties šauksmas. Dabar aš nepakelsiu prieš save rankos, noriu rasti išeitį, kaip susigyventi su praeitimi, kai ji kasdien iškeliama, kai motinos elgesys nesikeičia… Ar sprendimas iš viso nebendrauti yra išeitis?.. Prašau padėkite.
Konsultuoja psichologė Evelina Globė
Sveika, Inga. Papasakojot mums dar vieną skausmingą ir sudėtingą jauno žmogaus gyvenimo istoriją. Esate tikra šaunuolė, jog neleidžiate, kad traumatizmas vaikystės ir paauglystės patirtis Jus sugniuždytų ir juodai nuspalvintų visą Jūsų gyvenimą. Jūs, Inga, labai daug pasiekėte savo jėgomis – mokotės, sportuojate, turite darbo patirties, siekiate savo tikslų, ieškote išeities kaip susitaikyti su praeitimi, kuri kartina Jums gyvenimą. Kaip suprantu, tokia gyvenimiška patirtis Jus užgrūdino, tačiau kartu paliko skaudų pėdsaką Jūsų sieloje – sielos žaizdos lengvai neužgyja, nuoskaudos neišgaruoja ir kartėlis lengvai nevirsta meile.
Gijimo procesas yra ilgas, sudėtingas ir skausmingas. Žinote, koks būtų idealiausias gijimo būdas – ogi, jei abi su mama nuspręstumėte sveikti ir pagalbos ieškoti kartu, pvz. kreiptis į psichologą ar psichoterapiją. Vien jau abiejų parodyta gera valia ir pastangos suprasti vieną kitą veiktų abi gydančiai. Deja, kaip suprantu, bent jau kol kas tai neįmanoma, nes, pasak Jūsų, mama nesidomi Jūsų išgyvenimais, neprisiima atsakomybės už savo elgesį. Jūsų istoriją žinau vienpusiškai – tik iš Jūsų lūpų, ir ne man teisti Jūsų motiną. Galbūt ir jos gyvenimiška patirtis buvo karti, gal kartoja savo tėvų klaidas – galiu tik spėlioti. Jeigu būtų įmanoma Jums normaliai bendrauti, gal geriau suprastumėte viena kitą, gal atsirastų atleidimo galimybė. Bet, deja, jei Jūsų mama atsisako žengti žingsnį į kitokį nuoširdesnį bendravimą, tai Jūs jos niekaip nepriversite – nei priekaištais, nei kaltinimais, nei pykčiu. Jau ne kartą esu minėjusi, jog neįmanoma žmogaus pakeisti, jei jis pats to nenori. Tik dar labiau nualinsite savo pačios sielą beviltiškomis pastangomis. Nesakau, kad apskritai reikia nustoti kalbinti savo mamą, tačiau, jei kalbinti, tai kitokiu, nauju būdu, kurį turėtumėte pati atrasti. Tačiau tai būtų vėliau – o dabar Jums pirmiausia reikėtų susirūpinti savo pačios psichine sveikata ir galbūt ieškoti profesionalios pagalbos sau pačiai.
Ingos sielos ir psichikos sveikimo kelias
Jūs keliate klausimą, kaip susigyventi su savo praeitimi? Būtent šios problemos vedinas dažnas psichologų ir psichoterapeutų klientas praveria jų kabinetų duris ir ryžtasi sunkiam savęs pažinimo bei sveikimo procesui. Nežinau, ar turite tam dabar galimybių ir noro. Džiaugiuosi, kad kreipėtės į mane. Betgi suprantate, kad raštiška konsultacija Jums labai sunku padėti. Sudėtingos žmogaus patirties neperprasi, turėdamas tik fragmentišką gyvenimo aprašymą, ir nevykstant gyvam dialogui. Galiu tik nurodyti kažkokias gaires, kurios, mano manymu ir pajautimu, galėtų Jums nurodyti galimas elgesio kryptis, padėtų aiškiau pamatyti situaciją, padėtų padaryti kažkokias įžvalgas ar paskatintų pozityviems sprendimams. Jei šiuo metu neturite galimybių ar trūksta motyvacijos profesionalios pagalbos ieškojimui (galbūt kada nors vėliau nuspręsite, kad Jums tai reikalinga), tuomet galiu pasiūlyti trečią realistiškiausią Jūsų psichikos ir sielos apsaugojimo būdą – apriboti bendravimą su mama.
Jūs klausiate, ar iš viso nebendrauti yra išeitis? Tai gali būti išeitis, galbūt laikina, jei Jums tikrai dabar to norisi – pailsėti nuo barnių ir nesutarimų. Tačiau nebūtina visiškai nebendrauti – galima bendravimą apriboti tiek, kad jis Jūsų neįtrauktų į neduodantį rezultatų tarsi užburtą kaltinimų ir pykčių ratą. Tam Jums reikėtų kažkokiu būdu atsiriboti nuo mamos. Žinoma, paprasčiausiai būtų, jei Jūs išsikeltumėte gyventi atskirai ir taptumėte visiškai savarankiška. Pati sakote, kad kuomet rečiau matotės, rečiau bendraujate su mama, tuomet mažiau pykstatės. Tad, jei taikoje išbūti kartu neįmanoma, tuomet geriau šiek tiek atsitraukti vienai nuo kitos. Jei tam dabar neturite galimybių, tuomet tektų šį atsiribojimą padaryti, gyvenant kartu – t. y. vengti veltis į beprasmiškus santykių aiškinimus. Jie prasminga tik tuomet, kuomet kažkas yra išsiaiškinama. Vien tik vienas kito kaltinimai ir priekaištai jokio rezultato neduoda – eilinį kartą apsisuka ydingas ratas. Jeigu neįmanoma kol kas užgydyti žaizdų, tai bent jau nereikia jų vėl ir vėl iš naujo draskyti. Geriau jas patikėti pačiam gyvenimui, kuris, jei čia ir dabar priimami teisingi sprendimai, pats savaime pasižymi gydančiu poveikiu.
Žinoma, man kaip psichologei sunkesniais atvejais visuomet norisi siūlyti profesionalo pagalbą, nes tokia pagalba žmogui gali padėti greičiau ir saugiau nueiti sveikimo kelią. Tačiau, kita vertus, aš nenuvertinu ir netgi labai gerbiu pačiame žmoguje, jo gyvenime slypinčią gydančią galią, kuri gali sėkmingai vesti žmogų sveikimo keliu. Juk kas tai bebūtų – psichologas, psichoterapijas, dvasinis vadovas, geriausias draugas, sutuoktinis ar kitas artimas žmogus – jis tik lydi žmogų sveikimo ir brendimo kelyje. Žmogus eina juo pats.
Nuojauta man kužda, kad Jumyse, miela Inga, yra didelis tos sveikimo galios potencialas. Taigi nuoširdžiai Jums linkiu gyventi turiningą, visavertį savąjį gyvenimą, neeikvojant jėgų tam, ko Jūs negalite pakeisti – negalite pakeisti nei savo mamos, nei savo praeities. Galite tik pakeisti savo pačios požiūrį į mamą ir į praeitį. Noriu priminti gal ir žinomą, bet visuomet vertą iš naujo permąstyti mintį (net jei nesate religinga, tikiuosi, Jums tai nebus svetima, nes Dievą suvokti galima labai įvairiai) – „Dieve, padėk man pakeisti tai, ką turiu pakeisti, susitaikyti su tuo, ko pakeisti negaliu ir suteik išminties, kad atskirčiau vieną nuo kito“.
Turite klausimų? Reikia patarimų? Rašykite adresu: [email protected]
Pasak VUL SK neurologės dr. Rūtos Mameniškienės miegodamas žmogus praleidžia iki 1/3 savo gyvenimo. „Miegas yra vienas iš esminių geros sveikatos faktorių. Jo pagrindinė funkcija – sureguliuoti, atgaivinti smegenų veiklą.
Mūsų žiniomis, kas 7-as asmuo turi miego-būdravimo sutrikimų, apie 30 proc. bendros populiacijos patiria bent vieną nemigos epizodą per metus. Neišsimiegojęs žmogus būna mieguistas dienos metu, o visuomenė padidintą mieguistumą linkusi vertinti kaip tinginystę”,- pasakoja R. Mameniškienė. Miego sutrikimo rūšių yra labai daug – aprašoma apie 84. Neurologė išskiria 5 pagrindinius miego sutrikimus: nemiga; neramių kojų sindromas; periodinių kojų judesių sutrikimas; narkolepsija; miego apnėjos.
Pasak VUL SK neurologės dr. Rūtos Mameniškienės miegodamas žmogus praleidžia iki 1/3 savo gyvenimo. „Miegas yra vienas iš esminių geros sveikatos faktorių. Jo pagrindinė funkcija – sureguliuoti, atgaivinti smegenų veiklą. Mūsų žiniomis, kas 7-as asmuo turi miego-būdravimo sutrikimų, apie 30 proc. bendros populiacijos patiria bent vieną nemigos epizodą per metus. Neišsimiegojęs žmogus būna mieguistas dienos metu, o visuomenė padidintą mieguistumą linkusi vertinti kaip tinginystę”,- pasakoja R. Mameniškienė. Miego sutrikimo rūšių yra labai daug – aprašoma apie 84. Neurologė išskiria 5 pagrindinius miego sutrikimus: nemiga; neramių kojų sindromas; periodinių kojų judesių sutrikimas; narkolepsija; miego apnėjos.
Nemiga diagnozuojama, kai neužmiegama 30 min. nuo atsigulimo, kai prabundama naktį ir vėl sunku užmigti, kai prabundama anksti ryte, o bendra miego trukmė būna mažiau nei 6 valandos. Nemigos gali trukti keletą dienų (atsitiktinė), nuo kelių dienų iki 3 savaičių (trumpalaikė) arba trunkanti ilgiau nei 3 savaites (ilgalaikė)
Neramių kojų sindromas tai toks sutrikimas, kuriam būdingas intensyvus ir nenumaldomas poreikis judinti galūnes dėl nemalonių ir skausmingų jutimų ramybėje bei užmiegant.
Periodiniai kojų judesiai gali būti kaip neramių kojų sindromo tąsa arba kaip savarankiškas vienetas. Kaip teigia medikė R.Mameniškienė, simptomai sutrikdo miegą, sukelia poilsio stoką, mažina darbingumą, didina nerimo, depresijos sutrikimų ir somatinių ligų riziką, blogina gyvenimo kokybę, fizinę ir psichinę sveikatą.
Seniausiai aprašytas miego sutrikimas (1880 m.) yra narkolepsija. Ji gali pasireikšti 1 iš 2000, dažniausiai paauglystėje, nors gali būti bet kuriame amžiuje (net nuo 2 m.). Būdingiausi narkolepsijos simptomai yra mieguistumas dieną, katapleksija (staigus kūno raumenų tonuso išnykimas patiriant netikėtas emocijas), miego paralyžiai ir užmigimo bei prabudimo haliucinacijos.
Dar vienas, dažniausiai pasitaikantis miego sutrikimas yra miego apnėjos sindromas. Jam būdingi daugkartiniai kvėpavimo sustojimai (10-200 kartų per valandą) miego metu. Smegenys į šiuos epizodus atsako prabudimais. Obstrukcinės miego apnėjos dažniau gali pasireikšti žmonėms turintiems nutukimą, storą kaklą, siaurus kvėpavimo takus, siaurą ir aukštą gomurį, didelį liežuvį. Dažniausi miego apnėjos simptomai yra šie: triukšmingas knarkimas, lydimas sutrikusio kvėpavimo, neramaus miego, naktinio dusulio nakties metu, taip pat padidėjęs mieguistumas ar net mieguistumo priepuoliai dieną, kurį lydi rytiniai galvos skausmai, sutrikusi dėmesio koncentracija ir atmintis, gali būti pastebimi intelekto pakitimai ar sumažėjęs lytinis potraukis. Laikui bėgant, vystosi depresija ir kitos ligos komplikacijos – širdies ir kraujagyslių sistemos nepakankamumas, širdies ritmo sutrikimai, širdies ir smegenų infarktai, plautinė ir arterinė hipertenzija.
Vilniaus miesto psichikos sveikatos centras („Vasaros” ligoninė) kartu su LR Sveikatos apsaugos ministerija ir VšĮ „Globali iniciatyva psichiatrijoje” organizuoja renginį „Draugaukime 2010”, skirtą Pasaulinei psichikos sveikatos dienai paminėti. Renginys vyks š. m. spalio 8 d., penktadienį, 11.00–15.00 val.
„Siekiame atkreipti visuomenės dėmesį į tai, kad psichinė sveikata tiek pat svarbi, kiek ir fizinė, kad ji glaudžiai susijusi su individo ir visuomenės gerove. Tačiau tikriausiai tebesame varžomi kultūrinių stereotipų, išankstinių nuostatų: psichikos sveikata vis dar rūpinamės per mažai. Tuo tarpu Pasaulio Sveikatos Organizacija skelbia, kad Lietuva tebėra pirma Europoje bei pasaulyje pagal savižudybių, patyčių mokyklose, tautos alkoholizacijos, kvaišalų vartojimo, smurto prieš moteris ir vaikus reiškinių rodiklius. Vien politinės valios įveikti šiuos reiškinius negana – pati visuomenė turi šviestis ir domėtis, performuoti sau pačiai nepalankias nuostatas, imtis aktyvesnio vaidmens savo pačios gyvenime” – teigia renginio organizatoriai.
Renginio metu lankytojai galės susipažinti su psichiatrijos istorija bei išbandyti tiek senovines, tiek šiuolaikines psichiatrijoje taikomas priemones, įsigyti literatūros, susijusios su psichikos sveikata, gauti informacijos aktualiais klausimais. Bus demonstruojami filmai apie psichikos sveikatą, psichiatrijos istoriją, organizacijas, teikiančias psichikos sveikatos paslaugas. Bus organizuojamos diskusijos, kurias moderuos jauni gydytojai psichiatrai. Su Lietuvos psichologijos studentų asociacijos nariais bus galima padiskutuoti apie psichologiją ir psichologo darbą, stebėti optines iliuzijas ir išgirsti mokslinį jų paaiškinimą. Savo vykdomus projektus pristatys „Vaikų linija” bei Jaunimo psichologinės paramos centras.
Apie psichikos sveikatą ir jos priežiūrą bus kalbama ir meno kalba: aikštėje veiks psichikos sveikatos paslaugų vartotojų dirbinių paroda bei vyks Menų dirbtuvės, kuriose menininkai kartu su renginio dalyviais improvizuos kurdami šiuolaikinį psichikos sveikatos specialisto įvaizdį. Renginio metu koncertuos grupė „InCulto”, vokalinis merginų ansamblis, Gospelo choras. 14 valandą renginį vainikuos Menų dirbtuvėse sukurtos drabužių kolekcijos demonstravimas.
Šiemet pirmieji gripo atvejai Lietuvoje palyginti su ankstesniais metais užregistruoti gerokai anksčiau – jau rugsėjo viduryje (37-ąją metų savaitę). Todėl Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) specialistai įspėja – gripo atakai turime tinkamai pasiruošti. Jie primena, kad geriausia gripo prevencijos priemonė – skiepai.
Į žurnalistų klausimus apie gripo aktualijas šiandien, rugsėjo 22d., spaudos konferencijoje atsakė Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) vadovas doc. dr. Saulius Čaplinskas ir Imunoprofilaktikos skyriaus vedėja Daiva Razmuvienė, Vilniaus universiteto Infekcinių ligų, dermatovenerologijos ir mikrobiologijos klinikos doc. dr. Ligita Jančorienė.
Siautė gripo pandemija
Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) 2009 m. birželio 11 d. įvertino staigų gripo A(H1N1) plitimą ir paskelbė gripo pandemiją. Lietuvoje neįprastas sergamumo gripu ir ŪVKTI (ūmiomis viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis) padidėjimas buvo registruotas ankstyvą rudenį, o pirmieji gripo A (H1N1) atvejai užregistruoti jau vasarą.
Sergamumas gripu ir ŪVKTI pernai pradėjo sparčiai didėti nuo lapkričio pradžios 2–3 kartus viršydamas daugiametį įprastą lygį. Praėjusį sezoną sergamumas gripu buvo net 8 kartus didesnis nei ankstesniais metais.
ULAC Imunoprofilaktikos skyriaus vedėjos Daivos Razmuvienės teigimu, net 30 proc. į medikus besikrepusiųjų dėl gripo ir ŪVKTI buvo hospitalizuoti, 60 proc. iš jų – vaikai. Intensyvios terapijos prireikė 6 proc. ligoninių pacientų, iš jų 10 proc. taikyta dirbtinio kvėpavimo ventiliacija.
Nuo pandeminio A (H1N1) gripo registruoti 23 mirties atvejai, nors apskritai nuo gripo mirčių buvo daugiau. Tik 2 mirę asmenys – vyresni nei 60 metų, visi kiti – darbingo amžiaus žmonės.
Specifinė prevencijos priemonė – skiepai
Skiepijimas gripo vakcina išlieka viena svarbiausių sergamumo ir mirtingumo nuo gripo prevencijos priemonių. Kasmet nuo gripo Lietuvoje pasiskiepija apie 6 proc. visos populiacijos.
PSO itin rekomenduoja skiepyti asmenis, priklausančius rizikos grupėms. Rekomenduojama, kad būtų paskiepijama iki 75 proc. rizikos grupėms priklausančių asmenų – sergančiųjų lėtinėmis ligomis, vyresnių nei 65 m., medicinos personalo, socialinės globos ir slaugos įstaigose gyvenančių žmonių. Šiemet šioms rizikos grupėms priskiriami asmenys jau ketvirtą sezoną bus skiepijami nemokamai.
„Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, daugiausia problemų kilo dėl neigiamo visuomenės požiūrio į skiepijimąsi nuo pandeminio gripo. Skiepus gaubia daug mitų. Todėl prašome gydytojų, kad jie visuomenei teiktų tik mokslu pagrįstą informaciją apie gripą ir skiepus nuo gripo“, – sakė ULAC direktorius dr. doc. S. Čaplinskas.
Gripo vakcina jau netrukus bus galima pasiskiepyti šalies asmens sveikatos priežiūros įstaigose. Jų sąrašą galima rasti interneto svetainėje www.ulac.lt (skyrelyje Užkrečiamosios ligos/gripas). Pasiskiepijus, imunitetas organizme susiformuoja ne greičiau kaip po 2 savaičių. Todėl daugėjant gripo atvejų nereikėtų delsti skiepytis, kad suspėtų susidaryti pakankamai stiprus imunitetas.
Nauja intraderminė vakcina
Skiepytis nuo gripo reikia kasmet, nes kiekvienais metais gripo virusas mutuoja ir praėjusių metų vakcina tampa nebeefektyvi. PSO specialistai nuolat stebi gripo viruso sezoninius kitimus, todėl kasmet pagaminama kitokios sudėties vakcina atitinkanti to sezono gripo viruso atmainas.
Į šiam sezonui sukurtos gripo vakcinos sudėtį įeina trijų padermių gripo virusai: A/California/7/2009 (H1N1)v – pandeminė padermė, A/Perth/16/2009 (H3N2)v, B/Brisbane/8/2008.
Šį rudenį Lietuvą pasiekė naujovė – nuo gripo bus skiepijama ir intradermine vakcina su mikroįšvirkštimo sistema. Ji pagaminta siekiant palengvinti vakcinos skyrimą: ypatingai plona mikroadata, o vakcinos kiekis yra 5 kartus mažesnis nei tradicinėse į raumenis skiriamose vakcinose. Ši vakcina leidžiama į odą.
Nuo gripo saugo ir kasdienės (nespecifinės) priemonės:
dažnai plaukite rankas (neskubėkite, tai turėtų trukti ne trumpiau kaip dvidešimt sekundžių);
stenkitės išsaugoti gerą bendrą sveikatos būklę, gerai išsimiegokite, būkite fiziškai aktyvūs, rūpinkitės psichine sveikata, valdykite stresą, gerkite daug skysčių ir valgykite visavertį maistą;
stenkitės neliesti paviršių, kurie gali būti užteršti gripo virusu, ir venkite liesti rankomis akis, nosį ar burną;
venkite kontakto su sergančiais žmonėmis ir masinių žmonių susibūrimo vietų.
Privalomuoju sveikatos draudimu apdrausti pacientai turi galimybę atskirai pasirinkti ne tik šeimos gydytojo paslaugas teikiančią įstaigą, bet ir psichikos sveikatos centrą, sudariusį sutartį su teritorine ligonių kasa (TLK). Tad žmonėms, kuriems reikalinga emocinė pagalba, jos reikėtų ieškoti ne tik telefonu, internetu, bet ir atvykus pas psichikos sveikatos specialistus.
Praeitais metais klinikiniai psichologai Aušra ir Antanas Mockai įkūrė „Depresijos gydymo centrą“. Per eilę veiklos metų skaitant paskaitas, konsultuojant privačiai, savanoriaujant „Jaunimo linijoje“ sutuoktiniai suprato, jog trūksta paslaugų išgyvenantiems lengvą ar vidutinę depresiją, juolab neieškoma būdų padėti jiems be vaistų.