Search Results for: "psichologo konsultacija"
Laba diena, Evelina. Turiu problemą. Man 26 metai, labai noriu vaikino, na, ne tiek konkretaus, bet šiaip noriu turėti vaikiną. Bet, kai mano gyvenime atsiranda vaikinas, kuris nori su manimi artimiau bendrauti (turiu omeny, sužinoti apie mane daugiau ir pan.), pradedu stumti jį šalin ir užsisklendžiu. Kaip nugaleti tą jausmą, jog bijau artimumo? Atrodo, kad niekas niekada su manimi nebuvo blogai pasielgęs, bet, va, bijau ir viskas. Išvaizda nesiskundžiu, atrodo, turiu ir apie ką kalbėti, tačiau nuolat atstumiu vaikinus, nesileidžiu ir į mažiausias avantiūras, nes, matyt, kažko bijau. Net į pasimatymus einu kartu su drauge, nes… bijau. Koncerte prie manęs buvo priėjęs visai šaunus vaikinas, tačiau aš jam pasakiau, kad galime susimatyti tik kompanijoje, ne asmeniškai. Padėkite.
Kreipiuosi į jus, prašydama pagalbos. Man 22 metai. Gyvenu su mama, tėčio neturiu nuo 2,5 metukų, jis išėjo pas kitą. Oficialiai tėvai išsiskyrė,kai man buvo septyneri. Mama mane užaugino viena, nes tėvas niekada nesikišo į mano auklėjimą ir į mano gyvenimą. Dar paauglystėje kartais paskambindavo, tačiau jau kokius 4 metus nebendraujame iš viso. Kartais labai trūksta tėviško peties. To neturėjau ir neturėsiu. Taip pasisuko gyvenimas ir tiek, pernelyg apie tai nemąstau. Didžiausią skausmą man sukelia mama – artimas žmogus. Taip, ji mane užaugino viena, nemušė, pavalgydindavo. Jos gyvenimas irgi nėra lengvas. Aš tą suprantu, Tačiau mes kasdien pykstamės ir dėl svarbių dalykų, ir dėl smulkmių. Viskas prasidėjo, kai man buvo 17 metų. Tačiau priežastys visų dabartinių barnių – vaikystėje.
Kai tėvai išsiskyrė, mama pradėjo dažnai susitikti su draugėmis, jos išgerdavo, eidavo į klubus, barus. Išgėrusi vėlai grįždavo namo, grįžusi užsileisdavo garsiai muziką ir verkdavo. O aš mažiukė būdama labai pykdavau, kad ji girta ir kad neleidžia miegoti. Taip būdavo kiekvieną savaitgalį. Išgėrusi ji tapdavo agresyvi, vadindavo mane tėvo išpera, grasindavo, kad atiduos į internatą ir pan. Verkdavau naktimis ir laukdavau, kol ji nurims. Gyvename vieno kambario butuke. Neturėdavau, kur pasislėpti, tik po antklode. Kaskart jos pyktis būdavo vis stipresnis. Ji vis bjauriau mane vadindavo ir keikdavo. Kai buvau vaikas, kartais išeidavau iš namų naktį. Pasiimdavau šunį ir išeidavau į niekur. Kai grįždavau, ji jau miegodavo. Jai pabudus, atnešdavau vandens, sutvarkydavau namus. Išsiblaiviusi, ji nieko apie praėjusią naktį nekalbėdavo. Taip viskas krovėsi diena iš dienos… Visas skausmas ir nuoskaudos. Galvodavau, kai sulauksiu 18 metų, galėsiu apginti savo teises. Iš kur toks amžiaus suvokimas buvo – nežinau. Žinau tik tiek, kad suaugau anksti. Po išgertuvių laikotarpio mama susirado draugą – bendradarbį, gerokai už save jaunesnį. Parsivedė jį namo. Jis buvo geras žmogus, rūpindavosi namais, manimi ir ja. Bėda buvo ta, kad aš kasnakt matydavau kaip jie mylisi. Man buvo šlykštu. Vėl negalėdavau miegoti – ne tik savaitgaliais, bet ir naktimis prieš mokyklą. Nemokėjau mamai paaiškinti, ką mačiau. Bandydavau, bet liežuvis kaip vaikui dar neapsiversdavo. O ji ir kartodavo, kad aš vaikas ir nieko nesuprantu. Tai sakydavo kai man buvo 7, kai buvo 10, 13, 15 metų… O dabar jau aš jau nebe vaikas, bet jos manymu, vis tiek dar nieko nesuprantu. Po to, kai jos draugas ją paliko, nes susirado kitą, ji vėl pradėjo gerti. Žodžiu, mūsų bendravimo nebuvo iš viso. Jai nebuvo įdomu, kaip aš mokausi, ką veikiu, ką lankau. Ji tik nueidavo į tėvų susirinkimą, paklausydavo, bet grįžusi, irgi nieko nekalbėdavo su manimi apie tai, ką sužinojo. Mokykloje nebuvau probleminis vaikas, buvau klasės lyderė, priešų neturėjau, mokytojai girdavo už mano talentą piešti ir kūrybingumą, nors pažymiai nebuvo patys geriausi. Mama nesidomėjo mano gyvenimu ir nepasakojo su kuo galiu susidurti. Nei apie mergai tiškus reikalus, nei apie lytinį gyvenimą. Neradusi šilumos ir ramybės namie, išeidavau savais keliais, bet ne šunkeliais. Kieme turėjau daug draugų, žaisdavome iki išnaktų, man tai buvo leidžiama ir aš nesuprasdavau, kodėl kitų vaikų tėvai juos pašaukdavo namo kokią 9 val. vakaro, o aš dar žaisdavau iki 23 val. Mūsų rajonas – vienas žiauresnių, aplink narkomanai ir benamiai. Čia išmokau išgyventi, apsisaugoti…
Baigiau mokyklą be didesnių vargų, įstojau į tuo metu trokštamą specialybę, pradėjau dirbti. Tada man buvo 18 metų. Jaučiausi nesustabdoma. Gyvenau darbe arba universitete, namo grįždavau apie 12 val. nakties, Kuomintang išeidavau 7 val. ryto. Rečiau matydavau mamą ir mudvi nesipykdavome, nes tiesiog draughtswomen. Vėliau keliems mėnesiams išsikėliau gyventi į sporto bazę, kur buvo ruošiami sportininkai. Nuo vaikystės aktyviai sportavau, o tuo metu sportas buvo beveik tapęs dienos darbu. Po poros metų įmonė išsibarstė. Metusi studijas, be darbo, grįžau namo. Tačiau vėliau nesunkiai susiradau įdomų vasaros darbelį, vėliau ir pastovų, įstojau kitur mokytis, tad vėl viskas mano gyvenime buvo gerai. Motinai tai nebuvo įdomu. Aš jai tik pasakydavau faktus, nuomonės neklausdavau, o ji jos ir nepateikdavo.
Kadangi suaugau anksti – anksti, 16 metų, prasidėjo ir lytinis gyvenimas. Ji nepraleidžia progos ir dabar tai pašiepti, bet ta tema paauglystėje nebuvo su manimi kalbama. Viską, ką gyvenime sugebu, turiu ar turėjau, buvo mano rankomis sukurta ir pačios uždirbta. Tačiau dabar, kai vėl nedirbu, o tik mokausi, ji man priekaištauja, kodėl aš nedirbu, ir kodėl aš tokių metų sėdžiu jai ant sprando, nors neprašau iš jos nei lito. Tik nemoku už komunalines paslaugas. Ji man tai prikiša. Ir kai tik susipykstame, aš iškeliu vaikystės skriaudas, o ji man atsako, kad čia jos namai, jos taisyklės ir jos asmeninis gyvenimas. Iki šiol mes nesugebėjome pasikalbėti apie skriaudas, nes ji jų nepripažįsta. Žinau, kad vaikystėje mamą smerkdavau už jos elgesį, nes jo nesuprasdavau. Dabar aš bandau suprasti, bet viską užgožia visi jos eiliniai pasisakymai, kad aš kalta, jog ji neturi vyro, kad aš jos viso gyvenimo klaida, ir kad esu išlaikytinė, ir kad ji norėtų, jog aš susirasčiau kur gyventi. Kai aprimsta ir aš pasakau, kad susirasiu, ji teigia to neprašanti. Ir taip visą mano gyvenimą.
Nebemoku jai atleisti. Gailestį, kurį ji man sukeldavo, pakeitė neapykanta. Ji mano mama, bet ji tokia man buvo iki tol, kol pradėjau eiti į mokyklą. Vaikystės nuoskaudos mane persekioja. Paauglystėje ne kartą norėjau nusižudyti, bet tai buvo vaiko nevilties šauksmas. Dabar aš nepakelsiu prieš save rankos, noriu rasti išeitį, kaip susigyventi su praeitimi, kai ji kasdien iškeliama, kai motinos elgesys nesikeičia… Ar sprendimas iš viso nebendrauti yra išeitis?.. Prašau padėkite.
Konsultuoja psichologė Evelina Globė
Sveika, Inga. Papasakojot mums dar vieną skausmingą ir sudėtingą jauno žmogaus gyvenimo istoriją. Esate tikra šaunuolė, jog neleidžiate, kad traumatizmas vaikystės ir paauglystės patirtis Jus sugniuždytų ir juodai nuspalvintų visą Jūsų gyvenimą. Jūs, Inga, labai daug pasiekėte savo jėgomis – mokotės, sportuojate, turite darbo patirties, siekiate savo tikslų, ieškote išeities kaip susitaikyti su praeitimi, kuri kartina Jums gyvenimą. Kaip suprantu, tokia gyvenimiška patirtis Jus užgrūdino, tačiau kartu paliko skaudų pėdsaką Jūsų sieloje – sielos žaizdos lengvai neužgyja, nuoskaudos neišgaruoja ir kartėlis lengvai nevirsta meile.
Gijimo procesas yra ilgas, sudėtingas ir skausmingas. Žinote, koks būtų idealiausias gijimo būdas – ogi, jei abi su mama nuspręstumėte sveikti ir pagalbos ieškoti kartu, pvz. kreiptis į psichologą ar psichoterapiją. Vien jau abiejų parodyta gera valia ir pastangos suprasti vieną kitą veiktų abi gydančiai. Deja, kaip suprantu, bent jau kol kas tai neįmanoma, nes, pasak Jūsų, mama nesidomi Jūsų išgyvenimais, neprisiima atsakomybės už savo elgesį. Jūsų istoriją žinau vienpusiškai – tik iš Jūsų lūpų, ir ne man teisti Jūsų motiną. Galbūt ir jos gyvenimiška patirtis buvo karti, gal kartoja savo tėvų klaidas – galiu tik spėlioti. Jeigu būtų įmanoma Jums normaliai bendrauti, gal geriau suprastumėte viena kitą, gal atsirastų atleidimo galimybė. Bet, deja, jei Jūsų mama atsisako žengti žingsnį į kitokį nuoširdesnį bendravimą, tai Jūs jos niekaip nepriversite – nei priekaištais, nei kaltinimais, nei pykčiu. Jau ne kartą esu minėjusi, jog neįmanoma žmogaus pakeisti, jei jis pats to nenori. Tik dar labiau nualinsite savo pačios sielą beviltiškomis pastangomis. Nesakau, kad apskritai reikia nustoti kalbinti savo mamą, tačiau, jei kalbinti, tai kitokiu, nauju būdu, kurį turėtumėte pati atrasti. Tačiau tai būtų vėliau – o dabar Jums pirmiausia reikėtų susirūpinti savo pačios psichine sveikata ir galbūt ieškoti profesionalios pagalbos sau pačiai.
Ingos sielos ir psichikos sveikimo kelias
Jūs keliate klausimą, kaip susigyventi su savo praeitimi? Būtent šios problemos vedinas dažnas psichologų ir psichoterapeutų klientas praveria jų kabinetų duris ir ryžtasi sunkiam savęs pažinimo bei sveikimo procesui. Nežinau, ar turite tam dabar galimybių ir noro. Džiaugiuosi, kad kreipėtės į mane. Betgi suprantate, kad raštiška konsultacija Jums labai sunku padėti. Sudėtingos žmogaus patirties neperprasi, turėdamas tik fragmentišką gyvenimo aprašymą, ir nevykstant gyvam dialogui. Galiu tik nurodyti kažkokias gaires, kurios, mano manymu ir pajautimu, galėtų Jums nurodyti galimas elgesio kryptis, padėtų aiškiau pamatyti situaciją, padėtų padaryti kažkokias įžvalgas ar paskatintų pozityviems sprendimams. Jei šiuo metu neturite galimybių ar trūksta motyvacijos profesionalios pagalbos ieškojimui (galbūt kada nors vėliau nuspręsite, kad Jums tai reikalinga), tuomet galiu pasiūlyti trečią realistiškiausią Jūsų psichikos ir sielos apsaugojimo būdą – apriboti bendravimą su mama.
Jūs klausiate, ar iš viso nebendrauti yra išeitis? Tai gali būti išeitis, galbūt laikina, jei Jums tikrai dabar to norisi – pailsėti nuo barnių ir nesutarimų. Tačiau nebūtina visiškai nebendrauti – galima bendravimą apriboti tiek, kad jis Jūsų neįtrauktų į neduodantį rezultatų tarsi užburtą kaltinimų ir pykčių ratą. Tam Jums reikėtų kažkokiu būdu atsiriboti nuo mamos. Žinoma, paprasčiausiai būtų, jei Jūs išsikeltumėte gyventi atskirai ir taptumėte visiškai savarankiška. Pati sakote, kad kuomet rečiau matotės, rečiau bendraujate su mama, tuomet mažiau pykstatės. Tad, jei taikoje išbūti kartu neįmanoma, tuomet geriau šiek tiek atsitraukti vienai nuo kitos. Jei tam dabar neturite galimybių, tuomet tektų šį atsiribojimą padaryti, gyvenant kartu – t. y. vengti veltis į beprasmiškus santykių aiškinimus. Jie prasminga tik tuomet, kuomet kažkas yra išsiaiškinama. Vien tik vienas kito kaltinimai ir priekaištai jokio rezultato neduoda – eilinį kartą apsisuka ydingas ratas. Jeigu neįmanoma kol kas užgydyti žaizdų, tai bent jau nereikia jų vėl ir vėl iš naujo draskyti. Geriau jas patikėti pačiam gyvenimui, kuris, jei čia ir dabar priimami teisingi sprendimai, pats savaime pasižymi gydančiu poveikiu.
Žinoma, man kaip psichologei sunkesniais atvejais visuomet norisi siūlyti profesionalo pagalbą, nes tokia pagalba žmogui gali padėti greičiau ir saugiau nueiti sveikimo kelią. Tačiau, kita vertus, aš nenuvertinu ir netgi labai gerbiu pačiame žmoguje, jo gyvenime slypinčią gydančią galią, kuri gali sėkmingai vesti žmogų sveikimo keliu. Juk kas tai bebūtų – psichologas, psichoterapijas, dvasinis vadovas, geriausias draugas, sutuoktinis ar kitas artimas žmogus – jis tik lydi žmogų sveikimo ir brendimo kelyje. Žmogus eina juo pats.
Nuojauta man kužda, kad Jumyse, miela Inga, yra didelis tos sveikimo galios potencialas. Taigi nuoširdžiai Jums linkiu gyventi turiningą, visavertį savąjį gyvenimą, neeikvojant jėgų tam, ko Jūs negalite pakeisti – negalite pakeisti nei savo mamos, nei savo praeities. Galite tik pakeisti savo pačios požiūrį į mamą ir į praeitį. Noriu priminti gal ir žinomą, bet visuomet vertą iš naujo permąstyti mintį (net jei nesate religinga, tikiuosi, Jums tai nebus svetima, nes Dievą suvokti galima labai įvairiai) – „Dieve, padėk man pakeisti tai, ką turiu pakeisti, susitaikyti su tuo, ko pakeisti negaliu ir suteik išminties, kad atskirčiau vieną nuo kito“.
Turite klausimų? Reikia patarimų? Rašykite adresu: [email protected]
Man 31 metai, bet dar niekad neturėjau ilgalaikių santykių su vaikinu. Nutraukiu santykius pradiniame etape ir dažniausiai tai buna mano iniciatyva. Buvau du kartus įsimylėjusi, bet tai buvo meilė be atsako ir su tais vaikinais nebuvo jokių santykių. Bėda, kad kaip man atrodo aš sutinku vien man netinkamus vaikinus. Man visada atrodo, jog mano draugės sutinka gražesnius, geresnius nei aš. Ne taip, kad aš visada lyginčiau, bet maniškiai atrodo visai netinkami niekam. Gal atrodytų ir tikrai svetur žolė žalesnė tik mano vaikinai visada turi vieną didelį minusą. Ar tai būtų sunkus charakteris, potraukis išgerti, kraštutinis šykštumas ir t.t.. Atrodytų, aš tiesiog traukiu netinkamus man vaikinus. Kai kurie vaikinai po draugystės su manim gan greitai susituokdavo arba sukurdavo ilgalaikius santykius. Kai kurie piršosi man arba visaip rodė savo norą sukurti rimtus santykius. Tas irgi ne bėda, nes aš galiu susirasti dar ne vieną, kuris piršis, tik kaip suprasti save ir kodėl taip yra?
Sveiki.Nuo pat mažens esu patyręs visų tipų smurtą… yač psichologinį… Man dabar 18 metų… Pasekmes jaučiu ir dabar – kankina nuotaikų kaita, didelis nepasitikėjimas savimi, blogi prisiminimai.. Jaučiu fobiją didelėm žmonių grupėm… Kartais galvoju apie savižudybę…Tai va noriu jūsų patarimo, kaip man įveikt blogus prisiminimus ir nepasitikėjimą. Lauksiu atsakymo… ačiū.
Sveiki,nebežinau, ką daryti, todėl rašau Jums… Visuomet buvau linksma, nestokojanti humoro jausmo, besišypsanti ir sugebanti įkvėpti kitam žmogui optimizmo, kai jam to reikėjo… Deja, viskas pasikeitė…
Nebesusitvarkau pati su savimi.. ilgą laiką slėpiau nuo aplinkinių savo vidinius jausmus, kurie mane iš vidaus graužia, tačiau pastarąją savaitę visi pastebėjo, kad man yra blogai. Esu abiturientė, pagalvosite, kad eilinė paauglystės krizė prasidėjo. Nežinau, gal taip ir yra… Nesuprantu, kas vyksta mano viduje… Man viskas tapo nebemiela… nieko nesinori veikti, tik sėdėti ir verkti arba žiūrėti į vieną tašką. Net ir rašydama Jums nesulaikau ašarų… galbūt papasakosiu viską nuo pradžių… Gyvenu didelėje šeimoje: turiu 3 seses ir brolį ir nežinau, ką daryčiau be jų visų… tačiau kartais, o ypač pastaruoju metu man per daug sunku yra būti su jais, bendrauti… noriu būti viena, pamąstyti apie viską, tačiau neturiu savo kampo. Mokykloje reikia daug mokytis: paskutiniai metai, laisvo laiko sau retai randu. Net ir nenoriu jo rasti, nes manau kad ipšrotėčiau. Noriu turėti kuo daugiau veiklos, kad užsimirščiau apie savo jausmus. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad gyvenimas yra beprasmis ir nežinau savo paskirties jame. Tiesiog nebegaliu būti ilgiau visiems padedanti,užjaučianti ir apskritai optimistiška mergina. Net nežinau, kodėl aš Jums rašau… Atsiprašau, už sutrukdymą…
Ingrida
Konsultuoja psichologė Evelina Globė
Miela Ingrida, iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog Jus užpuolė rudeniška depresiška nuotaika. Tokiu atveju dažniausiai siūloma stengtis jai nepasiduoti, nesustingti, užsiimti kokia nors prasminga veikla. Atrodo, kad Jūs visa tai ir darote: mokotės, ruošiatės egzaminams, užsiimate kita veikla, bendraujate su artimaisiais ir turbūt su draugais. Ir nors Jums šiuo metu atrodo, kad visa tai beprasmiška, ištikrųjų tai yra prasminga Jūsų amžių atitinkanti veikla.
Manau Jūs protu tai pati suvokiate, tačiau nebegalite to kaip anksčiau patirti širdimi, siela – visa savo esybe, ir tai Jus liūdina ir verčia jaustis beviltiškai. Jūs nebeapažįstate pati savęs, Jums norisi kažkokių pokyčių savo gyvenime ir savo asmenybėje, tačiau dar pati nesuprantate kokių ir kaip tai padaryti. Tačiau Jūs jau suvokiate, kad kažkas turi keistis, kad, kaip Jūs sakote, nebegalite būti ilgiau visiems padedanti, užjaučianti ir apskritai optimištiška mergina. Jei šiuo metu negalite, tai ir nebūkite. Galbūt dabar metas padėti pačiai sau, galbūt metas patirti kitų rūpestį Jumis ir optimizmo pasisemti iš kitų?
Pradžioje minėjau, kad iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad kaltas apniukęs ruduo, tačiau, giliau pažvelgus, atrodo, jog veikla Jums greičiau yra bėgimas nuo savo problemų, nei bandymas jas spęsti. Taip dažniausiai būna tuomet, kuomet žmogų ištinka vdinė krizė – asmenybinė ar egzistencinė krizė, kuomet žmogus nebegali ar nebenori gyventi kaip anksčiau, būti toks, koks buvo anksčiau, kuomet nustoja matyti ir jausti gyvenimo prasmę, tačiau dar nesupranta, kokio naujo gyvenimo jis nori, koks jis pats norėtų būti ir kur ieškoti naujos ar senos, bet prarastos gyvenimo prasmės.
Šią stadiją, kuomet žmogus yra tarsi pakibęs tarp „seno“ ir „naujo“ psichologai vadina dezoorientacijos stadija, kuri gali būti labai skausminga ir pilna vidinės įtampos bei liūdesio.
Bet turite, miela Ingrida, žinoti, kad tai natūrali žmogaus brendimo stadija, kurią jis turi praeiti, iškentėti, išlaukti, kad atrastų naują save, naują gyvenimo prasmę ir naujus gyvenimo iššūkius. Todėl Jums norisi pabūti vienai ir viską apmąstyti, nors kartu tokia galimybė Jus ir gąsdina – Jūs patiriate prieštaringus jausmus, ir tai vėlgi yra „sąlyginai“ normalu šioje stadijoje. Žinote, kas nenormalu ir nesveika šioje stadijoje – ogi slėpti savo išgyvenimus nuo savo artimųjų ir pasilikti juos sau vienai. Tuomet tikrai galima, kaip sakoma, užsidepresuoti.
Nepalikite savo artmųjų spėlioti, kas su Jumis vyksta. Taigi,
• Pasikalbėkite su tais, kuriais labiausiai pasitikite ( gal su sesėm, broliu ar draugais), atskeiskite savo būseną, pasidalinkite išgyvenimais. Priimkite jų rūpestį Jumis ir pagalbą. Labai siūlyčiau pasikalbėti su tėvais ar bent jau su vienu iš jų. Jie geriau supras, kas su Jumis darosi, galbūt galės Jums padėti suorganizuoti savo kampą ar ras kokį kitą sprendimą.
• Neapleiskite savo mėgstamų ir įprastų veiklų, nors Jums galbūt jos nebeteikia tiek malonumo, kiek anksčiau. Į kasdieninę veiklą įtraukite ką nors naujo ir malonaus, tačiau neapleiskite ir kasdieninių pareigų.
• Pasivaikščiokite, pakvėpuokite rudeniniu oru. Vėjas kartais turi galią išpūsti slogias mintis iš galvos ir niūrius jausmus iš širdies.
• Paskaitykite literatūros depresijos ar krizių temomis – galbūt rasite vertingų patarimų ar įžvalgų, kurios tiks Jūsų situacijai.
• Užsiimkite fizine veikla:mankšta, sportu ar buities darbais. Fizinis krūvis išjudina nuslopusią energiją.
• Pabandykite paanalizuoti, ar Jūsų depresiška nuotaika turi kokią konkrečią priežastį (gal koks įvykis, gal koks sukrėtimas, gal perdidelis krūvis), ar ji tiesiog atsėlino lyg be priežasties. Tokia analizė padeda geriau ją pažinti, o pažinus lengviau įveikti, pvz.: Gal Jūs esate pervargusi dėl per didelio krūvio ir Jums pirmiausia reikia poilsio. O gal priežastys kitos ?
• Jei vis tik matytumėt, jog jėgos nelygios, ir depresiška nuotaika ima viršų, tuomet patarčiau kreiptis pas profesionalus – pas mokyklos psichologą ar gydymo įstaigose dirbančius specialistus. Tam mes ir esame, kad mus, kaip Jūs sakote, trukdytumėte dėl savo problemų. Ir atsiprašinėti už tai tikrai nereikia.
Baigdama noriu Jums, miela Ingrida, palinkėti drąsos ir vilties, žengiant nelengvu brendimo ir savęs atradimo keliu. Sėkmės!
Ruduo turbūt labiausiai iš visų metų laikų mums atneša prieštaringus išgyvenimus.
Saulėtas, auksinis ruduo žavi savo brandumu ir ramybe, tačiau, kuomet šį auksą nupučia vis atšiauresni vėjai ir nuplauna dargana, vis aiškiau susiduriame su aplinkinio pasaulio nuogumu ir apmirimu, kurie neretam iš mūsų lyg aidas atsikartoja vidiniame pasaulyje. Tuomet nuslopsta gyvenimo džiaugsmas ir energija, atsėlina ar suintensyvėja liūdnos mintys, vienišumo, tuštumos ir beprasmybės išgyvenimai – visa tai, ką mes linkę vadinti skambiu depresijos vardu.
Esu 22 metų mergina. Studijuodu,studijos patinka, po studijų dirbu. Myliu gyvenimą, daug skaitau apie tarpusavio santykius.Turiu keletą tikrų draugu, labai juos vertinu. Mėgstu šokt, todėl dažnai lankausi klubuose (apsieinu be alkholio, man jo nereikia linksmybėm), esu linksma, simpatiška, nuoširdi, draugiška… tačiau aš visai neturiu pažinciu su vaikinais.
Sveiki. Norėčiau patarimo,kaip suvaldyti kartais nesmagiose situacijose atsirandantį raudonį? Atrodo nieko įpatingo neatsitiko,ir girdi jau drauge sako ‘ko taip išraudai?’,tuomet pasdaro taip nesmagu… Galbūt reikia kažkaip save nuteikti,kad tai nenutiktų? Iš anksto dėkoju už atsakymą.
Na turiu tokią keistą problemą. Net nežinau, kodėl taip yra, bet kai pradedu bendrauti su vaikinais, pradžioje man jie patinka, žaviuosi jais, kai kurie net rimtai patinka, tačiau kai vaikinas pradeda man siųsti teigiamus ženklus, viskas tarsi apsiverčia. Jis nebe atrodo šaunus, rodos, kitos merginos randa geresnius. Ir taip jau eilę metų… žinau kad labai skaudinu žmones su tokiu savo permainingu elgesiu, bet tiesiog nieko negaliu pakeisti, o būti vienišai tikrai atsibodo…
Sveiki, skaitau Jūsų konsultacijas ir pastarojoje „užkliuvo” ši Jūsų pasakyta mintis: „Norėčiau šiuo atveju paminėti ir vieną paradoksų teoriją, kuri teigia, jog, jei kažkas mus kitame žmoguje labai stipriai erzina ( kažkokia savybė ar elgesys, kurių tiesiog negalime pakęsti), tai gali būti mūsų pačių veidrodinis atspindys – ši savybė ar elgesys būdinga mums patiems, tik mes to neesame įsisąmoninę, o kitame žmoguje tai regime kaip veidrodyje dar labiau sutirštintom spalvom.”
Aš jau senokai tai buvau savyje pastebėjęs ir man tai neduoda ramybės, kodėl taip yra? Juk, atrodo, savi bruožai turėtų mums būti savi. Būčiau dėkingas.