Search Results for: "ramus miegas"
Po GRYNAS.lt publikuotų straipsnių apie maisto švaistymą, pamaniau, pats metas pasidalinti savo praktinėmis žiniomis apie tai, kaip galima ne žodžiais, o veiksmais protestuoti prieš vartotojiškumą, mažinti išmetamo maisto kiekius, o tuo pačiu gyventi beveik nemokamai ir labai linksmai. Tiesa, šis metodas pasiteisina ne visur, ir, deja, kažin, ar veiktų Lietuvoje. Bet jeigu jūsų geografinė lokacija netyčia pasirodytų tam palanki, tuomet – pirmyn!
Tereikia viso labo truputį atsipalaiduoti, nustoti jaudintis dėl visuomenėje įsigalėjusių „normalaus“ elgesio dogmų ir leistis į alternatyvaus naktinio gyvenimo pažinimą kartu su fryganais…
Drastiškas boikotas
Fryganizmas (angl. freeganism) – tai filosofija, kurios pasekėjai dažniausiai gali būti apibūdinami kaip sąmoningi, atsakingi ir ekologija besidomintys žmonės. Fryganu tampi tuomet, kai susivoki, kad nesvarbu, iš kurio prekybcentrio pirksi savo kasdienius produktus, vienaip ar kitaip remsi korporacijas, atsakingas už etikos principų, žmogaus ir gyvūnų teisių pažeidimus bei gamtos niokojimą, todėl galiausiai savanoriškai apsisprendi to nedaryti. Taip, tiesiog NEPIRKTI.
Fryganai visiškai boikotuoja šiuolaikinę besaikiu vartotojiškumu pagrįstą ekonominę sistemą ir stengiasi kaip įmanoma apriboti savo vartojimo apimtis. Jų vertybės – laisvė, bendruomenė, dalinimasis, bendradarbiavimas ir socialinis sąmoningumas, kai tuo tarpu „normalioje“ visuomenėje, anot jų, klesti materializmas, apatija, gobšumas, nuolatinės varžybos bei tam tikras suvienodėjimas. Juk, kad ir kokie išskirtiniai norime būti, galiausiai mes visi nejučia paverčiami „Maxima“ vaikais, besipešančiais dėl lipdukų…
Parazitai ar sanitarai?
Nors fryganų filosofija “žalia”, globali ir tikrai apeliuojanti į esmines šiuolaikinės visuomenės problemas (galbūt ir jūs jau linkčiojote – „aha, skamba puikiai, aš irgi noriu būti fryganu“), vis tik praktinė fryganiškumo išraiška daugeliui, ko gero, nepasirodys patraukli. Priėmus tokius drastiškus nepirkimo įžadus, maisto fryganams tenka ieškotis alternatyviais būdais. Todėl jie užsiima tuo, kas mūsų visuomenėje laikoma baisiai gėdingu dalyku – rausiasi po konteinerius (angl. „dumpster diving“).
Kai kurie nueina taip toli, kad galiausiai ne tik valgo vien “konteinerinį” maistą, bet ir nešioja padėvėtus drabužius bei gyvena nameliuose ant ratų, kurui naudodami McDonald’s dovanotą panaudotą aliejų. O kai jau esi sotus, apsirengęs ir netgi mobilus, daugiau nelabai ko bereikia, todėl dienas galima leisti tiesiog bendraujant su žmonėmis bei skleidžiant tokio alternatyvaus gyvenimo būdo idėją. Nors daugelis, ko gero, būtų linkę tai vadinti parazitavimu (juk tikri fryganai nedirba ir nemoka mokesčių), vis tik aš manau, jog teisingiau būtų juos laikyti geraisiais miestų sanitarais, kurie bent nedidele dalimi sumažina baisius iššvaistomo maisto ir kitų produktų kiekius.
Kad ir kaip bebūtų, tokių užkietėjusių fryganų pasaulyje nėra daug, o ir man kol kas gyvenime neteko su jais susidurti, todėl šiame tekste aš leisiu sau fryganais vadinti tuos, kurie bent iš dalies pasiduoda šiai filosofijai.
Lietuvoje fryganams nėra ką veikti
Esu įsitikinusi, jog Lietuvoje, nors maisto švaistymas egzistuoja tam tikru mastu, vis dėlto didesnė dalis įvairių besibaigiančio galiojimo ar neprekinės išvaizdos gerybių dažniausiai vienu ar kitu būdu randa savo kelią pas vartotoją. Kas neparduodama, – nukainuojama, ko nepavyksta parduoti po nukainavimo, atiduodama „Maisto bankui“, zoologijos sodui arba išsinešiojama darbuotojų, o kas neišsinešiojama, galiausiai greitai išgraibstoma konteineriuose tų, kurie labiausiai alkani. Galbūt tai ir nėra tobuliausia sistema, bet manau, jog ne vienai “pažangiai” vakarietiškai valstybei būtų ne pro šalį pasimokyti šiek tiek praktiškumo iš lietuvių.
Ten, kur „Maisto bankas“ neegzistuoja, kur kasininkės gauna pakankamą algą, kad nesineštų namo vakarykščių bandelių, o prie konteinerių nėra išsirikiavusios skurstančių benamių eilės, daugybė vartojimui puikiai tinkamų produktų nukeliauja tiesiai į sąvartynus. Tokioje sistemoje ir atsiranda terpė fryganizmui, kuris, kiek teko domėtis, ypatingai klesti Amerikos bei Didžiosios Britanijos didmiesčiuose, o, kaip vėliau teko praktiškai įsitikinti, ir ne tik…
Eksperimentas prasideda
Jau beveik du metus studijuoju ir gyvenu Švedijoje. Ėmė ir atsitiko, taip jog būtent čia atradau bei pradėjau praktikuoti fryganizmą. Tiesa, vis dar esu ne tokia „fry“, kaip norėtųsi, nes kol kas neišmokau atsispirti madingų vienadienių sportbačių ir panašių dalykų pirkimui, bet užtat į maisto prekių parduotuvę nosį įkišu nebent tuomet, kai staiga labai užsigeidžiu ko nors ypatingo.
Šitas gyvenimo būdas į mano ir keleto draugų gyvenimą atėjo natūraliai. Kai mintys, inspiruotos tam tikrų skaitinių ir filmų, ekologijos studijų bei “dumpster-diving’o” patirčių gyvenant Londono skvotuose, susikaupė į tam tikrą kritinę masę, kurią iš vietos stumtelėjo per visus studijavimo metus stipriai įkyrėjusi biudžeto deficito problema, kažkurį vakarą galiausiai tiesiog nusprendėme, kad metas leistis į žygį ir patikrinti artimiausio prekybcentrio konteinerį.
Neskaitant savaime suvokiamų visiškai savanaudiškų šio sprendimo paskatų, taip pat buvo įdomu išsiaiškinti, ar pavyzdingieji švedai gerai pasirūpina savo atliekomis ir, ar tas stropus šiukšlių rūšiavimas į aštuonias dėžes, baisiausiai skatinamas tarp gyventojų, galioja ir prekybos centrams.
Pirmas kartas šokiravo
Vaizdas, kurį tada pamatėme, buvo gerokai stulbinantis. Atidarėm prie vieno nemažo prekybos centro buvusį maždaug vonios kambario dydžio konteinerį, ir jis, visai nelietuviškai, pasirodė esąs pilnas bananų, vynuogių, apelsinų, paprikų, pomidorų, brokolių, salotų, duonos ir visokio kitokio gėrio (ne veltui Švedija visada man atrodė pasakų šalis). Daugelis gėrybių vis dar buvo švariai supakuotos į plastiko dėžutes. Jokiu rūšiavimu čia nekvepėjo, o taip pat buvo akivaizdu, jog ir į jokį “gerąjį banką” tas maistas nebekeliaus.
Daržovės, kurias fryganai randa konteineriuose Foto: Asmeninio archyvo nuotr.
Džiaugsmą, atradus tokį lobį, šiek tiek aptemdė šokas, galiausiai realiai įsitikinus, koks didelis maisto kiekis kasdien yra tiesiog iššvaistomas. Supratome, kad visko mes, net ir labai norėdami, nesugebėtume įsisavinti. Galbūt kažkas pasakytų, kad tokios mintys kyla tik varguoliams lietuviams, tačiau matyti dešimtis išmestų batonų, kai paprastai esame auklėjami, jog duona – dalykas šventas (šventumo prideda ir tai, jog vienas kepalas Švedijoje kainuoja apie dešimt litų), buvo tikrai sunku ir ne ypač linksma.
Prisimenu, kad pirmą vakarą jautėmės labai nedrąsiai – vis dėlto „šiukšlinėjimas“ nėra legalus užsiėmimas. Konteineriai kartu su visu savo turiniu oficialiai priklauso parduotuvei, taigi gėrybių graibstymas gali būti prilyginamas vagystei. Nors ir krūpčiodami nuo visokių netikėtų garsų, vis tiek tąsyk nepasikuklinome ir dosniai prisigrūdome kuprines. Vakarą puikiai atšventėme valgydami egzotiškus vaisius, kurie šiaip jau Švedijoje tikrai ne lietuvio studento kišenei. Nuo to viskas ir prasidėjo…
Fryganiška kasdienybė
Dabar jau visi metai, kaip žygis į konteinerį yra mano smagus ir visai negąsdinantis ritualas. Kartais keliauju su kompanija, kartais – viena. Pastebėjau, kad fryganų mano miestelyje padaugėjo – anksčiau nesutikdavau nieko, o pastaruoju metu geru oru „nardyti“ susiruošia bent keturi – šeši žmonės, kuriuos jau pažįstu iš matymo. Ypač nemažas antplūdis buvo po vietiniame studentų laikraštyje pasirodžiusio straipsnio apie tokį taupyti padedantį studentišką gyvenimo būdą.
Mano amunicija – dviratis su dideliais krepšiais, daug plastikinių maišelių, skirtų neįpakuotoms daržovėms susidėti, ant galvos dedamas žibintas, tamsi striukė su gobtuvu, prastesni džinsai (kartais tenka ropštis į konteinerio vidų) bei guminės pirštinės, kurios galutinai eliminuoja bet kokius galimus nemalonius pojūčius.
Išsiruošiu iš namų apie dešimtą vakare, kad nuvažiuočiau kaip tik tuo laiku, kai parduotuvę palieka paskutiniai darbuotojai. Panašiu metu susirenka ir kiti fryganai.
Apie pusvalandį trunkantį kolektyvinį “nardymo” procesą lydi linksmi pasišnekučiavimai (vienas iš būdų lavinti švedų kalbą bei sužinoti naujų receptų), kartais ir džiugesio šūksniai, radus saldumynų. Susikomplektavę savo nemokamų “pirkinių” krepšius, galiausiai atsisveikinę išsiskirstom. Parmynusi dviratį namo, dar kiek užtrunku, kol visą gėrį išpakuoju, su meile švariai nuprausiu bei susidedu į šaldytuvą (paprastai ši dalis ir būna didžiausias iššūkis). O tada – ramus miegas, žinant, kad maistu nereikės rūpintis visą ateinančią savaitę.
Kaip atrodo tie fryganai?
Turbūt pats metas paaiškinti, kad švediški fryganai nei iš tolo nepanašūs į valkatas ar alkoholikus. Jie dažniausiai – vietiniai studentai, tarp kurių – ir „rugiaveidės“ hipės ilgais sijonais, ir madingi hipsteriai, užsukantys pakeliui į vakarėlį pasigriebti vaisių ir vieno kito tetrapako sulčių, ir stropūs ekologijos studentai, kurie mėgsta papamokslauti, stengiasi visiems atvykusiems išdalinti kiek įmanoma daugiau maisto bei rūpinasi po savęs viską palikti tvarkingiau nei rado. Jie visi turi šį tą bendro – visada atvažiuoja dviračiais, susitikę sveikinasi ir šypsosi, draugiškai mainosi produktais ir paduoda vienas kitam ranką, besiropščiant iš konteinerio.
Tiesa, yra tekę susidurti ir su kitokia publika… Kurį laiką prie mūsų prisijungdavo vidutinio amžiaus rytų europiečių pora, kurie nesikalbėdavo, slėpdavo veidus, visada alkūnėmis braudavosi prie geresnio „grobio“, ir galiausiai pergalingai išvažiuodavo, prisigrūdę savo „universalą“ dėžėmis iškovotų besibaigiančio galiojimo pomidorų. Bet abejoju, ar jie kada nors ką nors girdėjo apie fryganizmą, todėl, savaime suprantama, šitas tekstas – ne apie juos…
Šiukšlininko mitybos racionas
Labai džiaugiuosi, kad šis gyvenimo būdas įpūtė naujų vėjų mano mityboje. Visų pirma, tikrai maitinuosi nepalyginamai geriau, nei galėčiau sau leisti, ir įvairiau, nei užtektų fantazijos, perkant maistą įprastu būdu. Valgau ypač daug vaisių ir daržovių, gan retai – mėsos. Netikėtos rastų produktų kombinacijos virsta linksmais eksperimentais virtuvėje, kurių dėka išradau ne vieną puikų receptą. Be to, neretai pavyksta parsinešt visokių įdomių iki tol neragautų dalykų, pro kuriuos parduotuvėje tiesiog praeičiau iš nežinojimo, kaip ir su kuo vartoti, o dabar dažniausiai pasiduodu pagundai išbandyt.
Kartais išmestų daržovių kiekiai būna nemaži, taigi, gelbėjant viską nuo supuvimo, tenka skubiai užsiimti marinavimu. Neretai tenka pasukti galvą, kaip pratęsti ir kitų produktų galiojimo laiką; tokiu būdu, pavyzdžiui, buvo išrasti sausainiai, gaminami iš pradėjusių džiūti tortilijų.
Be įprastinio plataus vaisių ir daržovių pasirinkimo, taip pat neretai tenka rasti ir kitokių dalykų: birių produktų – ryžių, miltų, cukraus, kuskuso, kurie dažniausiai išmetami prakiurus pakuotei; kiek rečiau pasitaiko pieno, jogurto, sūrio (pieno produktų galiojimas dažniausiai būna besibaigiąs), kiaušinių (jei vienas kiaušinis padėkle sudūžta, nepriklausomai nuo galiojimo laiko, būna išmetamas visas padėklas). Retkarčiais tenka aptikti netgi tokių lobių kaip šokoladas (rekordas – 2 kg!), dešimtys butelių alyvų aliejaus, arba… šaldytas kalakutas.
Ką žmonės pasakys?
Kadangi mano šeima nėra asocialūs alkoholikai ir aš jiems kažkiek rūpiu, nieko keisto, kad pirma jų reakcija į tokius mano užsiėmimus nebuvo ypatingai teigiama. Bet viską smulkiai paaiškinus per fryganiškos filosofijos prizmę, pavardinus kai kurių produktų vidutines kainas Švedijos prekybos centruose bei pasirėmus iškalbingomis savo „grobio“ fotografijomis, netgi seneliams sugebėjau įrodyti, jog nardymas po konteinerius yra visai neblogas užsiėmimas.
Ir dabar, nors neabejoju, kad po šio straipsnio pasirodymo sulauksiu daug pasibaisėjusių komentarų, bet… man nelabai tai berūpi. Didžiuojuosi atstovaudama antivartotojišką filosofiją, esu patenkinta savo nauju gyvenimo būdu ir be galo džiaugiuosi išsivadavusi iš lietuviško „kąžmonėspasakys“ sindromo.
Vasara – puikus metas propaguoti sveiką gyvenimo būdą, pasirūpinti ne tik kūnu, bet ir vidiniu pasauliu. Šįmet Lietuvos festivalių sąrašą papildys išskirtinės koncepcijos festivalis „Mandala“ – tai psichologinių ir dvasinių praktikų, netradicinės medicinos ir kūrybos sintezė.
Renginys vyks rugpjūčio 5-7 dienomis apie 30 km atstumu nuo Vilniaus kaimo turizmo sodyboje „Aukštupys“ (Šalčininkų raj.)
Kas yra „Mandala“?
Festivalio pavadinimas „Mandala“ buvo parinktas neatsitiktinai. Ji, išvertus iš sanskrito kalbos, reiškia ratą, diską, sferą. Plačiąja prasme šis žodis reiškia dėsningumą arba simetrišką struktūrą, išsidėsčiusią apie visa apjungiantį centrą. Viso pasaulio religijos naudoja mandalas kaip Dieviškumo ir vienybės simbolį. Psichoterapijoje uždaras mandalos ratas atlieka palaikomąją funkciją, t. y. palaiko pažeistą ir neharmoningą žmogaus ego.
Festivalio organizatorė Sigita Dabulskytė teigia, kad žmonėms būtų labai naudinga susipažinti su įvairiais būdais padedančiais tobulėti, jaustis laimingesniais, sveikesniais. Šiam tikslui mergina yra parengusi programą, sudarytą iš 4 dalių, simbolizuojančių keturis visatos elementus: žemę, ugnį, orą ir vandenį.
Nuo dvasinių praktikų iki kūrybinio tobulėjimo
Kiekviena programos dalis atstovaus tam tikrų užsiėmimų grupes, pavyzdžiui, oras – dvasines praktikas, ugnis – kūrybą, vanduo – psichologiją, o žemė – žemiškąsias praktikas.
Festivalio lankytojai tuo pat metu galės rinktis vieną iš 4 siūlomų užsiėmimų, o norintys paklausyti muzikos, galės atsipalaiduoti įrengtoje chillout erdvėje.
Organizatorė pristato keletą svečių, atvyksiančių į festivalį:
Meksikietė, šiuo metu gyvenanti Lietuvoje, Amya Bernal iš Hara centro Kaune. Festivalio metu ji ves vieną iš labiausiai transformuojančių praktikų AUM. Šią meditaciją sudaro 13 stadijų, kurios leidžia paeksperimentuoti su įvairiais mūsų emocinio gyvenimo aspektais – pykčiu, meile, liūdesiu, juoku ir išreikšti šias emocijas saugioje aplinkoje. Taip pat ji ves juoko terapijos užsiėmimą.
Jogos mokytojas Vyrenijus iš Šri Šri jogos centro ves kūno tempimo ir visiško atsipalaidavimo pratimus.
Lina Rudaitienė iš dvasinio ir sveikatingumo centro „Udumbara“ ves rebefingo užsiėmimą bei paskaitą apie pozityvų mąstymą. Rebefingas – tai sąmoningo kvėpavimo technika. Jos metu žmogus guli ir intensyviai kvėpuoja. Tai padeda pasiekti harmonijos būseną, atverti savo vidinius sielos, dvasinius gebėjimus ir tokiu būdu valyti kūną, jausmus, mintis nuo sukaupto streso bei įtampos.
Alicija Eiliakas iš studijos „Menas būti“ organizuoja Gongų maudynes. Jų metu žmonės klausysis gongų garsų, kurie atpalaiduoja, harmonizuoja žmogų.
Laima Barbora Pauliukėnė ves fraktalų terapiją – tai tam tikra piešimo technika, kurios esmė – žmogaus būsenos diagnostika, prognozė ir korekcija, kūrybiškumo atskleidimo bei savirealizacijos priemonė, meditacija.
Kolektyvas „Drum Fever“ mokins mušti būgnais.
Talismanus gamins juvelyrė Ditė Dilginienė ir kt.
Informacija festivalio lankytojams
S. Dabulskytė kviečia dalyvauti tėvelius kartu su savo atžalomis. Festivalyje darbuosis auklyčių komanda iš „Smaragdo miesto“, kuri prireikus pasirūpins mažyliais.
Išalkę galės paskanauti vegetariškų patiekalų lauko valgyklėlėse prienamomis kainomis.
Kadangi festivalis propaguoja sveiką gyvenimo būdą, į alkoholinių gėrimų vartojimą festivalio metu organizatorė atsiliepia taip: „Labai tikiuosi, kad žmonės bus sąmoningi ir supras, kad atvyksta susipažinti su įvairiomis praktikomis bei padirbėti su savimi, papraktikuoti ir alkoholio nesiveš. Jis festivalyje nebus pardavinėjamas.“
Dalyviams bus užtikrintas ramus miegas, nes naktimis nevyks jokie renginiai. Žinoma, norint gerai išsimiegoti, dalyviai turės nepamiršti atsivežti palapines, miegmaišius ir kilimėlius, jei reikia. Festivalio rytas prasidės apie 7 – 8 valandą bendru užsiėmimu.
Festivalio vieta
http://www.aukstupys.lt/atstumai.html
Bilietai
Išankstinio trijų dienų bilieto kaina: 70 Lt
Bilietai renginio dieną: 100 Lt
Vienos dienos bilieto kaina: 50 Lt
Prašome registruotis iš anksto, kad žinotume dalyvių skaičių:
[email protected]
Daugelis iš mūsų miegą vis dar vertina kaip bereikalingą laiko švaistymą, ir sako: „Išsimiegosiu anapus“. Žinoma, šis straipsnis skirtas visai ne tam, kad kiti galėtų pateisinti savo tinginystę, tačiau kaip bepasuksi, miego reikšmė sveikatai tikrai didelė. Jis susistemina atmintį, atkuria audinius, yra reikalingas augimui ir poilsiui, stiprina imuninę sistemą, kovoja su uždegiminiais procesais ir apsaugo nuo širdies bei kraujagyslių ligų. Argi miegoti kenksminga?
Pastaruoju metu labai blogai miegu. Ryte atsikeliu neišsimiegojusi, nors ir nenaktinėju. Negaliu pasakyti, kad patiriu didelį stresą, ir labai dėl ko išgyventi neturiu. Kas dar be streso gali sukelti nemigą? Renata
Deja, dar nėra tokios burtų lazdelės, kuri akimirksniu nugalabytų jūsų „naktinius priešus“ ir galėtumėte pasinerti į saldų miegelį. Visgi, žengtumėte didelį žingsnį, jei visų pirma išsiaiškintumėte, kokie veiksniai įtakoja naktinius košmarus. Toliau turėtumėte pasitengti kuo labiau sumažinti šiuos veiksnius.
Ryškiausi ir įsimintiniausi sapnai būna giliausioje miego stadijoje, vadinamojoje greito miego stadijoje. Tuo metu žmogaus vokai aktyviai juda, beveik kaip nemiegant, kvėpavimas būna padažnėjęs, o smegenys išnaudoja tiek energijos, kiek ir diena. Košmarai miegančiuosius aplanko būtent šioje miego fazėje. Po dešimties minučių greito miego žmogus gali prabusti, įsiminęs sapną.
Žmonių sapnų kiekiai bei jų prisiminimas (atgaminimas) labai skiriasi.
Mūsų sapnų dažnumui ir turiniui gali turėti įtakos netgi tokie veiksniai kaip tos dienos maistas, alkoholis, gyvenimiškos emocinės būsenos ir situacijos bei galybė kitų fiziologinių faktorių. Verta žinoti, kad net tam tikrų vaistų šalutinis poveikis gali būti košmarų priežastimi.
Maistas ir košmarai
Žurnalas „International Journal of Psychophysiology“ atliko tyrimą, kurio metu grupė žmonių keletą dienų maitinosi įprastai, paskui tiek pat laiko valgė labai aštrų, turintį daug prieskonių maistą. Palyginus abiejų laikotarpių jų miego kokybę, pasitvirtino faktas, kad pavalgę aštraus maisto tyrimo dalyviai naktį dažniau prabusdavo ir jausdavo nerimą. Nuo seno daugelis žino, kad prieš miegą geriau nevalgyti riebaus maisto, kadangi miegas bus neramus arba tikrai pakankins vienas kitas slogutis. Amerikiečių žurnalas „Psychological Report“ atliko tyrimą, kurio metu patvirtino faktą, kad žmonių, kurių racione vyrauja vadinamasis greitasis ir riebus maistas kur kas dažniau skundžiasi naktiniais košmarais.
Streso įtaka sapnams
Stresas ir kraštutinės gyvenimiškos situacijos yra vienas iš svarbiausių psichosocialinių veiksnių, darančių didžiausią įtaką mūsų sapnams. Tyrimai rodo, kad mes linkę sapnuoti ir prisiminti labiau blogus, nei gerus sapnus. O teorija paprasta – nesąmoningas noras sapnuoti košmarus.
Galima sakyti, kad košmarai mums tampa mini imitaciniais pasauliais, kuriuose mes sprendžiame numanomas pavojingas situacijas, psichologiškai subręstame grėsmei, kai ji ateina į mūsų tikrąjį gyvenimą. Turite atkreipti dėmesį ne tik į patiriamą stresą darbe, bet ir buitinius nesklandumus namuose.
Norėdami atsikratyti košmarų, susiplanuokite nuoseklų pasirengimo miegui ritualą, kuris gali padėti sumažinti jūsų košmarų intensyvumą ir dažnį. Pirma, prieš miegą mažiau šnekėkite ir galvokite apie stresines situacijas. Antra, meditacija padės „išvalyti“ mintis nuo neigiamų emocijų. Trečia, fiziškai jums gali pagelbėti šilta vonia ar rami muzika.
Įdomu:
Košmarai, prasidėję moteriai po vaiko gimimo, gali būti ryškus pogimdyvinės depresijos požymis.
5-10 proc. suaugusiųjų kartą per mėnesį sapnuoja košmarus.
Liaudyje manoma, kad košmarus gali iššaukti mėsos ir „sunkaus“ maisto valgymas prieš miegą.
Košmarų, kuriuose regite jums ypatingai skausmingą įvykį, intensyvumo mažėjimas rodo jūsų realų psichinės būsenos gerėjimą.
Jei jūsų košmarai dažnai neturi pabaigos, t.y. nubundate pačiu įdomiausiu sapno metu, šį nemalonų ciklą padėti nutraukti gali:
Košmaro „įgarsinimas“ – tiesiog su kažkuo apie tai pasikalbėkite.
Užrašykite košmaro „scenarijų“.
„Perrašykite“ košmaro scenarijų – sukurkite laimingą pabaigą.
Viena savaitė ir kelios dešimtys filmų. Kino iliuzija paleidžia tik labai trumpam ir visiškai žemiškiems reikalams, tokiems kaip miegas ar žingsniams iki kitos kino salės. Būtent taip atrodo kinomano dienos festivaliuose, kuriuose laikas ne valandomis, bet filmo seansais skaičiuojamas. Edvinas Pukšta – daugelio kino festivalių pilietis, kino apžvalgininkas, festivalio „Kino pavasaris“ programos sudarytojas, tačiau visų labiausiai tai tiesiog žmogus, kuris labai myli kiną.
Mylėti kiną, tai kaip mylėti žmogų. Kai norisi kuo daugiau su juo būti, jį pažinti, būti arti. „Man kinas yra gyvenimo džiaugsmas”, – pokalbio pradžioje atvirauja Edvinas ir pasidžiaugia, jog yra iš tų, kuris neturi darbo, tačiau turi mėgstamą veiklą, kuri aprūpina finansiškai. O viskas prasidėjo dar mokykloje nuo eilinės pažinties su Chucko Norriso, Van Damo ir Jackie Chano herojais. Kino manija tuomet masino daugelį ir Edvinas jai pasidavė – „klimpau rimtyn, rimtyn ir atradau save”. Gyventi šalia kino Edvinui tapo svajonė ir tikslas.
Atvežė Ameliją
Siekdamas didžiosios svajonės prieš dvidešimt metų Edvinas gavo akreditaciją į Kanų kino festivalį, į kurį išvyko automobiliu ant ratų („Niekuomet viešbučiuose ir negyvenu”) ir iš jo parvežėį Lietuvą „Ameliją iš Monmartro”.
„Kai pamačiau Ameliją, man iškart nušvietė, kad šitą filmą būtina parodyti Lietuvai”, – pasakoja Edvinas. Sugebėjo tuo įtikinti kartu buvusius filmų platintojus iš Lietuvos ir ką gi, „Amelija iš Monmartro” mušė žiūrimumo rekordus! Tuomet ir platintojai, ir pats Edvinas suprato, kad publiką jis supranta, jog gali parinkti filmus. Tai suteikė didelį pasitenkinimo jausmą, kuris neapleidžia ir šiandien, rengiant didžiausio kino festivalio Lietuvoje programą.
Filmai gali keisti gyvenimus. Ir jie keičia. Štai, Edvinas po pasiektos Kanų svajonės „sutikęs” Ameliją Monmartre šiuo susitikimu gyvena iki šiol. „Šitą filmą mačiau turbūt penkiolika kartų. Tai mano sielos filmas. Aš kaip Amelija, kuri nori atrasti pasaulį, padaryti kitus žmones laimingus“, – teigia Edvinas. Pats puikiausias instrumentas, anot jo, festivalis „Kino pavasaris”, nuo kuris Edvinas nepasitraukia ištisus metus. „Kinas yra žmonėms”, – šypsosi Edvinas ir džiaugiasi jo širdis kaskart matant salę pilną žiūrovų.
Žiaurių filmų teorija
Taip, Amelija jam tinka. Šiltas, ramus, niekur neskubantis tonas, atviras žvilgsnis ir nuo veido nedingstanti maloni šypsena. Vis dėlto nustebina Edvino prisipažinimas apie pomėgį žiūrėti žiaurius filmus. Kaip jis pats sako, jų būna gerų ir blogų. Pavyzdžiui, blogas yra „Pjūklas”. Anot jo, tokie filmai yra it smurto atrakcionas, skirtas sukelti tam tikram laikui nejaukumo įspūdį ir parduoti filmą. Tai laikinas įspūdis, kurio tikslas surinkti kuo daugiau pinigų.
Edvinas teigia, kad kaip ir visuose filmuose, reikalingas originalumas, sugebėjimas per pirmas penkiolika minučių „užkabinti”. Pavyzdys būtų filmas „Aš regėjau šėtoną”. „Kai Sebastiano festivalyje jį žiūrėjau, salėje buvo juntama ypatinga atmosfera, o žmonės nuo pamatyto vaizdo iš nejaukumo kikeno. Tokio tipo filmai paprastai būna ne apie smurtą, jis pasirenkamas kaip instrumentas parodyti herojaus burtualumą, kuris taipogi būna suformuotas aplinkybių. Bet svarbiausia nepamiršti, kad filmai yra iliuzija”, – priduria Edvinas.
Filmams reikalingi skaičiai
Gyvenimas kino ritmu tai ne festivalių atmosfera, tačiau toks yra Edvino gyvenimas ištisus metus: domėjimasis būsimomis premjeromis, kitomis tarptautinio kino industrijos naujienomis, stebint lietuvių kino filmų lankomumą ir visą patirtį panaudojant „Kino pavasariui”.
Beje, Edvinas yra pirmasis, pradėjęs reitinguoti lietuvių lankomiausius kino filmus. „Aš puikiai sutariu su skaičiais. Mano lietuvių kalbos mokytoja turbūt nustebtų pamačiusi, kiek daug aš dabar rašau”,- šyspsosi Edvinas. Ne literatūra, tačiau tikslieji mokslai buvo stiprioji kino mylėtojo pusė. O ir išsilavinimas – inžinerinė informatika, menkai besisiejanti su menų jauniausiuoju. Tačiau šiandien būtent dėka konkrečios lankomumo analizės, Edvinas gali nuspėti vieno ar kito filmo likimą. Deja, lankomumo statistika patį Edviną nudžiugina retai: „Man gaila žmonių, kai jie pažiūri vieną romantinę komediją, pažiūri kitą… kas iš esmės yra tas pats filmas. Keičiasi veidai, keičiasi aktoriai. Nieko naujo absoliučiai. Įdomu. Žiūriu žiūri. Baigiasi filmas ir išgaruoja iš galvos.” O tokie kino unikumai kaip W. Andersonas, D. Lynchas ar Cohenai nesulaukia deramo dėmesio.
Festivalių respublika
Kino festivaliai, anot Edvino, tai atskira respublika. Paprastai festivaliuose, kuriuose kasmet jis apsilanko (Kanų, Venecijos, Toronto, Sundanso, Berlyno, San Sebastiano ir kiti) renkasi tie patys kinu ar (ir) iš kino gyvenantys žmonės. Veidai pažįstami labiau nei vardai. Bendravimas tarpusavyje gana dalykiškas. Atvykstama čia dėl filmų dėl atmosferos. O atmosfera čia pulsuoja pačiomis įvairiausiomis emocijomis.
Ore sklando taip pat ir didžiulė įtampa, kurią tenka atlaikyti režisieriams, ypatingai debiutuojantiems, mat tuomet sprendžiasi jų filmo (o kartu ir tolimesnės ateities) likimas: patiks filmas publikai ar ne. Pasak Edvino, ne kartą teko jam pačiam palikti kino salę po kelių filmo epizodų, nes paprasčiausia gaila laiko, kai žinai, kad tuo metu kitoje salėje rodomas kur kas geresnis kino filmas.
Tikrųjų kino mylėtojų žurnalo puslapiuose ar ant raudono kilimo ištaigingai pasipuošusius žingsniuojant nepamatysi. Kaip teigia Edvinas, norint pagal protokolą tinkamai pasiruošti, praeiti raudonu kilimu tektų praleisti porą kino seansų, kas jau yra sunkiai suvokiama.
Paprašytas įvardinti paskutinį išskirtinį kino patyrimą, Edvinas prisimena San Sebastiane pamatytą „Kraują”: „Pradžioje buvau pasimetęs ir galvojau, ar tikrai noriu sėdėti ir žiūrėti. Bet iškentėjau, kol įvyko persilaužimas ir džiaugiausi, kad neišėjau, ir dabar tas filmas man stovi galvoje tarsi naujas. Nors po to aš pamačiau dar begalės filmų. Mintys sugrįžta”. Tačiau būna ir tokių atvejų, kai filmas dėmesį užkariauja iš antro karto, mat festivalio tempas ne retai trukdo deramai įvertinti kūrinį.
Kinomanai nėra kažkuo išskirtiniai žmonės, tačiau be savito santykio su kinu jie turi ir savotiško pakvaišimo, teigia Edvinas, dažniausiai sulaukiantis klausimo, kaip sugeba prisiminti kelis iš eilės matytus filmus nesupainiojant jų siužeto. „Būti kinomanu – tai savotiškas gyvenimo būdas. Pasirinkau taip. Dėl to turbūt ir neturiu šeimos. Neturiu tam laiko. Ir nenorėčiau pavartoti žodžio vienišumas. Nelaikau savęs vienišu. Kiekvienas turi savo istoriją”, – užbaigia Edvina Pukšta.
Raudonplaukiai sudaro vos 2 proc. pasaulio gyventojų, tad gatvėje juos gali sutikti ne taip ir dažnai, bet šis faktas netrukdo jiems šmėžuoti televizoriaus ekrane. Jei vienus pamatę po sekundės užmirštame, tai kiti, lydintys mus nuo vaikystės, įstrigę atminty kaip kibišai. Animacinių filmukų herojai ugniniais plaukais nepalieka abejingų net suaugusiųjų.
Nors ilgai lauktas pavasaris jau spėjo palepinti šiluma, tačiau vėl atšalę, vėjuoti, nepastovūs orai byloja, kad tikrosios šilumos dar teks palaukti. Nepaisant to, pavasaris – tinkamas metas pradėti grūdinti vaikus, stiprinti jų imuninę sistemą, paruošti juos temperatūrų pokyčiams, didinti jų atsparumą ligoms. Specialistų teigimu, grūdinti galima vos kelių mėnesių sulaukusį mažylį.
Grūdinami 2 mėn. kūdikiai
„Augdami „šiltnamio“ sąlygomis, kai tėveliai bando apsaugoti net nuo paties menkiausio aplinkos dirgiklio, vaiko organizmas neišmoksta tinkamai pasipriešinti, kovoti, todėl pamažu sumažėja jo atsparumas įvairioms ligoms“, – teigia daugiau negu 40 m. vaikų ligų gydytoju dirbantis medicinos mokslų daktaras Šnipiškių medicinos centro vaikų ligų gydytojas Algimantas Vingras. Jo teigimu, vaikas daugelį ligų perima iš šeimos, kurioje auga: tai lemia tėvų gyvenimo būdas, mitybos, aplinkos higienos įpročiai. Todėl labai svarbu nuo pat mažens didinti vaiko atsparumą, ugdyti organizmo gebėjimą apsisaugoti nuo įvairių aplinkos pokyčių. „Juk imunitetą vaikas įgyja dar kūdikystėje“, – priduria A. Vingras.
Grūdinimasis – tai nuoseklus organizmo pratinimas prie skirtingų temperatūrų, mokymas adekvačiai reaguoti į šaltį ir fizinį krūvį. Būtent taip yra didinamas organizmo atsparumas peršalimo ligoms. Medicinos mokslų daktaras atkreipia dėmesį, kad pradėjus grūdinti dar ankstyvoje kūdikystėje, vaikas greičiau pripranta, jam tai sukelia gerokai mažiau streso. „Atšilus orams, jau 2–3 mėn. mažyliai dažniausiai būna pasiruošę grūdinimui. Tačiau reikėtų nepamiršti, kad grūdinti galima tik sveikus, išnešiotus, normalaus svorio kūdikius. Taip pat reikia laikytis nuoseklumo ir nuolat stebėti, kaip vaikas jaučiasi, adekvačiai reaguoti į jo elgseną“, – teigia A. Vingras. Nors vaiko grūdinimui yra tinkamas bet kuris metų laikas, specialistas pastebi, kad pradėjus grūdinti šiltuoju metų laiku, rezultatai yra geresni.
Kaip pradėti grūdinti?
Gydytojas apgailestauja, kad tėveliai dažnai klaidingai supranta grūdinimo sąvoką arba neskiria tam reikiamo dėmesio. Anot jo, anksčiau vaikai buvo grūdinami labai natūraliai. „Juk mūsų tėvai ir seneliai žiemą po namus basi bėgiodavo ir šilto vandens ne visada turėdavo. Tačiau jie nesirgo daugiau, negu sergame mes. Jeigu nuo mažens pripratiname kūdikį natūraliai reaguoti į šilumą ir šaltį, net ir subrendęs organizmas, vykstant šilumos pokyčiams, patiria žymiai mažiau streso“, – teigia gydytojas.
A. Vingras tikina, kad grūdinimas prasideda nuo taisyklingos vaiko priežiūros. „Vaikui vienodai kenkia tiek šaltis, tiek pernelyg didelė šiluma. Todėl esant normaliai kambario temperatūrai (20–220C) nederėtų vaiko prirengti šiltais rūbeliais – pernelyg perdėtas rūpinimasis dažnai kenkia vaikui. Tokioje kambario temperatūroje kūdikiui pakanka plonų medvilninių marškinėlių ar šiek tiek storesnių medvilninių šliaužtukų, nakčiai – lengvos medvilninės antklodės. Kasdieniniai pasivaikščiojimai gryname lauke, oro vonios, masažas ir mankšta taip pat grūdina kūdikio organizmą. Be to, labai svarbu palaikyti tinkamą kambario temperatūrą: pirmus 3 kūdikio mėnesius temperatūra gali siekti 220C, tačiau toliau palaipsniui ją reikėtų mažinti“, – grūdinimo subtilybėmis dalinasi gydytojas A. Vingras.
Grūdinimosi pradžia – oro vonios
Medicinos mokslų daktaras tikina, kad grūdinant mažylį labai svarbu laikytis nuoseklumo, t.y. pradėti nuo paprasčiausių procedūrų ir didinti jų intensyvumą, stiprinti jas. „Stebint kūdikio reakciją, procedūrų trukmė gali būti ilginama, daromos sudėtingesnės procedūros ar jos apjungiamos. Oro vonios paprastai yra pati paprasčiausia ir švelniausia procedūra, kurią atliekame kasdien perrengdami, išrengdami kūdikį prausimui, maudynėms“, – teigia A. Vingras. Jų metu į kūdikio organizmą iš oro patenka deguonies, todėl žymiai pagerėja centrinės nervų sistemos veikla, miegas, apetitas. Pirmos oro vonių procedūros neturėtų trukti ilgiau negu 3 minutes, tačiau kas 4–5 paras trukmę reikia ilginti, o 6 mėn. kūdikis išrengtas gali pabūti iki 15 min.
Praėjus keliems mėnesiams, kūdikis pamažu pripranta prie oro vonių, mankštų, masažo, todėl galima stiprinti grūdinimosi procedūras. 3 mėn. sulaukusį kūdikį galima pradėti grūdinti aptrynimais. „Šios procedūros kūdikiams nėra malonios. Todėl labai svarbu vaiko neišgąsdinti, aptrynimus atlikti švelniai, pamažu glostant vaiko rankas, kojas, krūtinę, pilvą ir nugarą. Kūdikio oda yra labai pažeidžiama, todėl patartina neskubėti ir nuolat stebėti vaiko reakcijas“, – tikina A. Vingras. Sekanti procedūra – kojų vonelės, maudynės. Tačiau jas galima atlikti tik tada, kai vaikas pripranta prie oro vonių, mankštų, aptrynimų. „Dažnai tėveliai yra nekantrūs. Grūdinti nori pradėti nuo maudynių, tačiau kyla grėsmė, kad kūdikis nebus pripratęs prie staigaus temperatūrų pokyčio, nesugebės apsisaugoti, todėl susirgs. Tą patį galima pasakyti apie nuoseklumo laikymąsi. Dėl įtemptos dienotvarkės dažnai pamirštama atlikti grūdinimosi procedūras arba jos nutraukiamos praėjus vos keliems mėnesiams. Reikėtų nepamiršti, kad nuoseklumas, procedūrų tęstinumas yra sėkmingo grūdinimosi pagrindas. Tik tokiu atveju kūdikis pripranta prie procedūrų ir į jas tinkamai reaguoja. Be to, tik tai padeda stiprinti kūdikio organizmą“, – tikina medicinos mokslų daktaras A. Vingras.
Dešimt svarbiausių gydytojo A. Vingro patarimų, ką turėtų žinoti tėveliai, pradėdami grūdinti mažylį:
1. Grūdinti pradėkite jau 2 mėn. sulaukusį sveiką, išnešiotą, tinkamo svorio kūdikį.
2. Tinkamiausias grūdinimosi metas – pavasaris, vasara.
3. Laikykitės laipsniškumo: pradėkite nuo paprasčiausios procedūros, pvz. oro vonių, kurią stiprinkite stebėdami vaiko reakcijas.
4. Derinkite procedūras: oro vonios kartu su masažu ir pan.
5. Laikykitės nuoseklumo. Tik kasdieninis grūdinimasis didina kūdikio atsparumą, jį nutraukus – atsparumo nelieka per 2–3 mėnesius.
6. Vaiką grūdinkite tik tada, kai jis pats to norės.
7. Dažni pasivaikščiojimai gryname ore, oro vonios, masažas, mankšta, maudynės – pagrindinės grūdinimosi procedūros.
8. Rytas ir vakaras – tinkamiausias laikas oro vonioms.
9. Atminkite, kad pernelyg didelė šiluma kenkia lygiai taip pat, kaip ir per didelis šaltis.
10. Kūdikio grūdinti negalima, pastebėjus, kad kūdikis tapo neramus, sumažėjo jo apetitas, pradėjo vemti ar viduriuoti, sloguoti, kosėti, pakilo kūdikio temperatūra ar jį išbėrė.
Pasaulyje būna įvairiausių rinkimų ir geriausiųjų dešimtukų. Šį kartą skanėstas keliaujantiems ir taupantiems pinigus nakvynėms viešbučiuose. Logiška – kam mokėti 30 eurų už lovą, kai lauki rytinio skrydžio, jei nemokamai gali nakvoti oro uoste. O kad nakvynės būtų dar saldesnės – pristatome geriausių 2010 metų oro uostų, kuriuose miegas būna saldžiausias, dešimtuką.