Search Results for: "recenzija"
Rolando Kazlo spektaklis „Tankumyne” sukurtas pagal japonų rašytojo R. Akutagawos novelę, kurioje 7 veikėjai detaliai pasakoja ką kiekvienas žino apie nužudymą. 7 visiškai skirtingos istorijos. Režisierius į šį kūrinį pažvelgė itin savitai, pateikdamas savo matymą. Buvo atsisakyta japoniškosios kultūros fragmentų ir pasirinktas stilius artimas film noir, kuriam būdinga mistika, kontrasto pagrindu sukurta aplinka, žavios merginos ir skrybelėti gangsteriai.
„Tęsiame praėjusias metais pradėtą mūsų iniciatyvą, kuria skatiname moksleivius žiūrėti filmus, juos analizuoti ir vertinti. Moksleiviai aktyviai dalyvavo konkurse, iš jų gavome beveik 100 filmų recenzijų. Ir šiemet tikimės tokio pat ne tik didžiųjų, bet mažesnių Lietuvos miestų bei miestelių moksleivių susidomėjimo,“ – sako Lietuvos kino centro direktorius Rolandas Kvietkauskas.
Ar gali vienoje scenoje tilpti mokslas ir menas, muzika ir šviesa, kosmosas ir gyvi žmonės? Pasirodo – kuo puikiausiai. Tai įrodė visai neseniai Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje pristatatytas spektaklis visai šeimai „Kosmosas+“.
Lietuvių literatūroje detektyvas – retenybė, todėl Dano Sėlio „Provincijos detektyvas“ neturėtų likti nepastebėtas šio žanro mėgėjų. Knyga akį patraukia ir viršelio dizainu, kurio autorė – Asta Puikienė. Juodame fone ryškiai išsidažiusios moters veidas. Juoda ir raudona: juodos akys, nuvarvėję antakių ir blakstienų dažai bei ryškiai raudonos lūpos ir skruostikauliai. Spalvomis žaidžiama tikslingai. Kadangi detektyvas susijęs su tamsiomis istorijomis, jo pavadinimas įrašytas juodomis raidėmis, o autoriaus pavardė – raudonom. Tai lyg intrigos pradžia: raudonas lūpas sieja su autorium galia kalbėti, pasakoti, tikėtina „kruvinas“ istorijas. Ketvirtame viršelio puslapyje intriga tęsiama: „Šio meistriškai supinto detektyvinio romano autorius apsisprendė likti nežinomas.“
Priklausau tiems skaitytojams, kurie su vidiniu virpuliu ima į rankas naują R. Granausko knygą. Ir su kiekviena rašytojo žvilgsnis į gyvenimą vis skaudesnis ir skaudesnis. Apysaka „Kai reikės nebebūti: mano draugo gyvenimas ir mirtis“ paprastai ir įtaigiai prakalbo apie žmogaus ir šuns draugystę, artėjančią senatvę ir mirtį. Nors nemaža, ypač knygos pabaigoje, skausmingų minčių apie senatvės negalias, bet vis tiek tai pasakojimas apie meilę. O štai vienuolikos novelių apysaka „Šventųjų gyvenimai“ apie menkstančią žmonių moralę, nepridengtą jokiomis kaukėmis, pasakoja skaudžiai, be jokių užuolankų. Dar didesnė skausmo banga ūžteli iš knygos „Išvarytieji“.
Nedidelis miestelis Švedijos gilumoje. Šiurpi gimnazisto mirtis. Niekas, išskyrus jo geriausią draugę Linėją, neabejoja, jog tai – savižudybė. Šešios merginos, tarp kurių bendra tik tai, kad jos visos mokosi toje pačioje mokykloje. Ir dar tai, kad jos pastebi, jog miestelyje ima dėtis keisti dalykai… Patekėjus raudonajam mėnuliui, ateina senųjų pranašysčių pildymosi metas.
Prieš kelerius metus draugė ne kartą siūlė paskaityti A. Marininos detektyvų. Atsikalbinėjau, kad tokiam žanrui gaila akių ir laiko. Vieną kartą nuobodžiaudama paėmiau pavartyti kažkurį jos detektyvinį romaną ir likau ištikima šios rašytojos gerbėja. Dabar man nebėra didesnio malonumo, kaip niūrų savaitgalį, ypač kai lauke nykus oras, arba nesveikuojant, įsitaisyti šiltame kampelyje ir pasinerti į šios rašytojos kuriamą pasaulį.
Šis „Liegeois“ desertas, kurį matote paveiksliuke, tai – vieno ketvirtadienio desertas Prancūzijos mokykloje. Tai – aukštose stiklinėse patiekiami šokoladiniai ledai su plakta grietinėle. Savaitės pietų „topas“. Prieš gaudami šį desertą Prancūzijos vaikučiai dar gaus šviežių salotų, geros mėsytės (kasdien vis kitokios), fantastišką gabalėlį ūkininkų gaminto sūrio , na, o pabaigai – tai, ką matote. Ir kasdien vis kitoks meniu!
Septyni vaikai, 2 šunys, 2 jūrų kiaulytės, 1 katė, 70 kambarių viename didžiausių Anglijos dvarų, 2 milijono svarų paskola, 10 tūkst. mėnesinės palūkanos, 1 didžiulė ir nesibaigianti ekonominė krizė – esminiai dokumentinio filmo „Dviejų pamišimas“ (angl. Madness Of Two, 2012) skaičiai.
Dar ne taip seniai tirpstančio sniego upeliais nukraujavo kovas, kai „AVaspo“ į pasaulį išleido trečiąjį savo albumą. „Kraujuojantį okeaną“ galėtume simboliškai laikyti pirmojo grupės albumo „Nėra okeano“ reinkarnacija, tačiau tik iš dalies – dėl pavadinimo ir, be abejo, Gabrielės Labanauskaitės poezijoje nuolat ataidinčių žmogaus egzistencija susirūpinusių idėjų, sumišusių su instinktyvia pasaulėvoka. O jei grįžtelėjus dar ir prie antrojo grupės įrašo „Niagara“, mums atsivers stebinančio platumo muzikinių formų spektras, kuris yra itin svarbus aspektas vertinant bet kurio muzikos kolektyvo kūrybą. Niekas nesiginčys, kad „AVaspo“ šis bruožas įgimtas, dominuojantis ir esminis.