Search Results for: "rhythm junkies"

Laikas.lt pašnekovai – jauni mokytojai, kurie save pašventė išties nelengvai profesijai. Milda Stasaitytė šiuo metu dirba anglų kalbos mokytoja Šiaulių Didždvario gimnazijoje. Mokytojų dienos proga Mildą pasirinkome ne veltui – ji ne tik mokytoja, bet ir svingo ansamblio „Rhythm Junkies“ vokalistė ir džiazo šokėja. Pasikalbėjome apie mokytojo darbą, vaikų motyvavimą, kanonus ir tolimesnį „Rhythm Junkies“ gyvenimą. Jau praėjo laikas, kai mokytojai vaikams liniuotėmis karšdavo kailį ar statydavo į kampą. Agresiją ir fizines bausmes pakeitė šiuolaikiški ir perspektyvūs mokytojai, kurie autoritetą įgauna entuziazmu, motyvacija ir nuoširdžiu noru išmokyti vaiką.

Prie šios savotiškos edukacinės revoliucijos prisideda ir jauni mokytojai, kurie žavi „šviežiomis“ galvomis ir idėjomis.

Šį kartą mano pašnekovė – Milda Stasaitytė, šiuo metu dirbanti anglų kalbos mokytoja Šiaulių Didždvario gimnazijoje. Mildą pasirinkau ne veltui – ji ne tik mokytoja, bet ir svingo ansamblio „Rhythm Junkies“ vokalistė ir džiazo šokėja. Pasikalbėjome apie mokytojo darbą, vaikų motyvavimą, kanonus ir tolimesnį „Rhythm Junkies“ gyvenimą.
Kodėl pasirinkai mokytojos darbą?

Mokytojos darbo nesirinkau – jis pasirinko mane. Baigiau mokyklą (tą pačią, kurioje dirbu) tarptautinio bakalaureato programą. Nepaisant to, kad ta programa labiau orientuota į studijas užsienyje, dėl tam tikrų priežasčių nusprendžiau pasilikti Lietuvoj ir Vilniaus Universitete baigiau anglų filologijos studijas. Studijuodama nebuvau patenkinta savo pasirinkimu, teko padirbėt vertėja ir tas darbas visiškai netraukė, veikiau atvirkščiai. Apie mokytojos darbą pagalvodavau gal tik „puse minties“ ir apskritai atrodė, kad studijų pabaiga reikš ir šitos srities „karjeros“ pabaigą , bet, va, tau ir niekada nesakyk niekada. Mano mokykla labai bendruomeniška, ja visada didžiavausi ir tik geru žodžiu minėjau, tad nenuostabu, kad su mokytojais ir pavaduotojais sutariau neblogai ir santykius daugiau ar mažiau palaikiau ir po baigimo. Būtent viena pavaduotojų, tarptautinio bakalaureato koordinatorė, ir „partempė” mane atgal į mokyklą. Sužinojusi, kad grįžau į Šiaulius – gimtąjį miestą, susisiekė su manim, kaip tik trūko anglų kalbos mokytojų, o ypač tai pačiai tarptautinei bakalaureato programai, taigi pasikalbėjom, padiskutavom ir neilgai trukus, buvau įkalbėta.
Kiek laiko jau dirbi – ar patinka? Kaip sekasi?

Dirbu neilgai – pirmieji mano metai. Jausmas keistas – nepaneigsi. Nors man sudėtingiau priprasti prie valstybinio darbo ypatumų (visos biurokratijos ir taisyklių) nei prie paties darbo. Keista, bet jau po savaitės jaučiausi pakankamai rami, nejaučiau baimės ar kompleksų, viskas kažkokiu būdu ir kažkodėl atrodė labai natūralu ir net įprasta. Kol kas visiems į šitą klausimą atsakau kad neskubu džiaugtis – išvadas daryti dar anksti, bet iš to, kiek jau patyriau – patinka, įdomu. Be to, keisčiau įsimaišyti į kolegų, kurie dar ne taip seniai buvo mano pačios mokytojai, būrį. Kaip kreiptis, kaip bendrauti… Manau, kad man sekasi neblogai ar bent šimtąkart geriau nei kada nors galėjau tikėtis.
Ar dirbdama skaitai knygas, liaujiesi knyginiais kanonais „koks turi būti mokytojas“ ir panašiai, ar turi savo sistemą? Jeigu taip – papasakok apie ją? Kokia mokytoja esi?

Konkrečiai knygų, aptarinėjančių mokytojo apibrėžimą skaityti (dar) neteko. Nelabai tikiu šitais apibrėžimais. Tikiu patirtimi ir asmeninių savybių pritaikymu. Kažkokios taisyklės, žinoma, yra ir turi būti, bet dažnai kai kurių iš jų sulaužymas duoda daugiau naudos nei besaikis paisymas. Be to, taisyklės gimsta iš gyvenimo, iš tam tikrų, konkrečių situacijų. Nemanau, kad pedagogikoje galioja universalios taisyklės.

Savo sistemos dar ieškau. Žinoma, kad seku ir paisau kurso programas, man svarbu jas išpildyti, tačiau tuo pat metu stengiuosi panaudoti vertingą savo, kaip šviežios mokinės ir studentės patirtį, o tai yra, stengiuosi galvoti apie mokinį, įlipti į jo kailį: kiek jam tai naudinga? Ką jam tai duoda? Kaip tą patį dalyką išdėstyti kuo gyviau, įdomiau? Stengiuosi paliesti mokiniams aktualias temas ir problemas ir dalyką dėstyti per jas. Daug diskutuojam, plepam ir iš to stengiamės išpešt kuo daugiau naudos. Kitaip tariant, man labai svarbu mokinio motyvacija. Be jos šis darbas gali būti labai bjaurus.

Ir savęs kaip mokytojos apibūdinti dar negaliu. Stengiuosi būt žmogiška, natūrali. Nenoriu jaustis aukščiau už savo mokinius, tačiau puikiai žinau, kaip lengva užsileisti juos ant galvos. Kol kas autoritetą jaučiuosi turinti, bet nepasididžiuoju ir pasišaipyt pati iš savęs, su mokiniais pasijuokt, pasidalint įspūdžiais. Kol kas to užtenka.
Kaip mokytojas turėtų bendrauti su vaikais?

Prieš rugsėjo pradžią daug svarsčiau, koks turi būti mokytojo ir mokinio bendravimas. Rėmiausi savo, kaip mokinės ir studentės patirtim: ką darė tie mokytojai, kuriuos mėgau? Ką jie darė kitaip negu tie, kurių nemėgau? Kokių mokytojų pamokose/paskaitose man buvo lengviau stengtis, kurios mane labiau sudomindavo ir panašiai? Kol kas šis principas pasitvirtino. Kita vertus, čia labai svarbu asmeninės savybės. Jei iš prigimties esi kuklus tylus padarėlis, nepakeliantis dėmesio, streso ir panašiai, neatsistosi priešais klasę ir staiga netapsi autoritetu trisdešimčiai paauglių. Manau, kad labai svarbu išlaikyt natūralumą, kad mokiniai jaustų, jog prieš juos stovi žmogus – ne robotas ir ne mašina. Iš savo asmeninės patirties žinau, kad jaunam žmogui svarbu ir tai, kad prie mokytojo galėtų jaustis pakankamai laisvai, nesukaustytai. Tačiau svarbu ir išlaikyti tą plonytę ribą tarp tavęs, kaip tiesiog jauno žmogaus, besistengiančio su mokiniais susidraugauti, ir to žmogaus, kuris visgi toje klasėje daro pagrindinius sprendimus. Čia gal ir yra svarbiausia formulė: būti draugu, turinčiu teisę kilstelėti balso toną, kai to reikia, ir be visa to, tuo balso kilstelėjimu kažką pakeisti. Ko gero, tai visgi vadinama autoritetu, kuris slypi genuose ir, žinoma, patirty.
Tavo nuomone, kiek nuo mokytojo priklauso paauglio vystymasis?

Mokytojas – labai svarbu paauglio vystimuisi, tačiau nereikia pamiršti, kad be tavęs yra dar keliolika mokytojų vien jau mokykloje, yra tėvai ir jų auklėjimas, jau sukaupta patirtis, televizija, internetas… Tuo noriu pasakyti, kad, mano manymu, nereikia įsijausti ir sureikšminti savęs kaip auklėtojo. Į mano klasę mokiniai ateina su jau suformuota ir gan stipria nuomone. Gali su jais diskutuoti, prašyti pagrįsti tą nuomonę, tuo būdu leisdamas jiems permąstyti, pasidalinti su draugais ir išgirsti draugų nuomonę, galbūt kažkiek ją pašlifuoti, pakeisti… Tačiau dideliems perauklėjimams nesijaučiu pajėgi. Pavyzdžiui, diskutuodamas apie Oskarą Vaildą, mokinys man pareiškia, kad jis jam bjaurus, nes buvo homoseksualistas, o homoseksualizmas, jo manymu, – liga. Ir viskas, ką galiu padaryti, tai klausti, prašyti pagrįsti tokią nuomonę, ir pritrūkus argumentų, parodyti, kad ji – pernelyg kategoriška. Tačiau tokie nusistatymai ateina iš šeimos, aplinkos, todėl nemanau, kad esu pajėgi juos kardinaliai keisti.
Ar nuo mokytojo priklauso vaiko susidomėjimas konkrečiu dalyku ir geresni pažymiai, ar čia tik – vaiko reikalas ir pastangos?

O ar nuo mokytojo priklauso mokinio susidomėjimas konkrečiu dalyku, manau, yra net nediskutuotinas klausimas. Žinoma, kad taip! Tai, be abejo, nėra vien tik mokytojo atsakomybė, pavyzdžiui, kad ir kokius nuostabius matematikos mokytojus kada nors turėjau, man šis dalykas kaip buvo didžiausia pasaulio nuobodybė ir gyvenimo trauma, taip ir liko Tačiau mokytojo darbas ir yra tą dalyką peteikti taip, kad jis mokiniui būtų kuo priimtinesnis, įdomesnis. Juk per dieną jie į galvą prisigrūda tiek naudingos ir ne itin informacijos, jog negali tikėtis, kad jie išliks dėmesingi ir atidūs. Taikaisi prie situacijos: kartais jie ateina pikti, pavargę, suirzę, o kartais linksmi ir pasikrovę geros energijos. Pagal tai kiek tik įmanoma derini pamokos ar informacijos pateikimo tipą, būdą. Neteigiu, kad man tai visada pavyksta, čia veikiau tikslas – man dar oi, kiek patirties įgauti. Be to, ne visada gali taikytis prie jų, nereikia persistengti, nes labai lengva juos išlepinti, tačiau šitaip aš suvokiu sistemą ir mokytojo darbo esmę.
Kaip sekasi suderinti darbą su „Rythm Junkies“ veikla? Ar mokiniai jau žino apie tavo „popamokinę veiklą“?

Kol kas mokiniams apie „popamokinę veiklą“ nepasakoju, dar labai nedaug laiko praėjo, nenoriu, kad jie mane vertintų pagal kažkokius pašalinius kriterijus. Bet tikrai nesiruošiu slėpti. Kažkada prisiruošiu ir kažką suorganizuosiu, o kol kas tegu teka viskas sava vaga

Repeticijas ir koncertus suderinti nėra lengva, bet ne dėl mokytojos darbo, o dėl atstumo. Mano grupė Vilniuje, o aš kuriam laikui įstrigau Šiauliuose. Bet nieko nėra neįmanomo. Apsiprasim, susistyguosim ir repetuosim ir koncertuosim! Be to, ir be „Rhythm Junkies“ turiu papildomos muzikinės veiklos čia, Šiauliuose. Stengiuos lipdyti tam tikrus projektėlius, va, ir šukuoseną vieną kitą padarau, vis žadu prisiruošti pasidalinti džiazo šokio patirtimi – pravesti pamokų ar panašiai, nes čia žmogiukai, atrodo, domisi. Žodžiu, sukamės, nemiegam.

Man taip pat buvo įdomu sužinoti ir kitų jaunų mokytojų nuomonę:

Loreta Jeromina (Salininkų vidurinė mokykla) taip kalba apie tai, koks turėtų būti mokytojas: „Kas rašoma knygose, dažnai kertasi su realybe, mokytojas visada turi mokėti prisitaikyti, mokėti improvizuoti, kartais netgi tenka šiek tiek koreguoti numatytus pamokos planus. Mokytojas turi būti lankstus, atsižvelgti į mokinių norus ir poreikius, tačiau tuo pačiu ir griežtas. Stengiuosi mokinius motyvuoti darbui pamokoje: kadangi etikos dalykas nevertinamas pažymiu, o tik įskaita/nesįkaita, esu įvedusi pliusų/minusų sistemą. Net jei vaikai būna nedrausmingi, visuomet kartoju, kad jie geri. Jei mokiniai aktyviai dalyvauja pamokoje ir spėja atlikti pavestas užduotis, likusią pamokos dalį žaidžiame žaidimus.“

Loreta Jeromina su mokiniais

Ksenija Suvorova (Vaiko raidos centras, Vaikų ir paauglių psichiatrijos skyrius, Lietuvos vaikų ir jaunimo centras, „Tele Bim-Bam” darželis) pasakoja apie savo ryšį su vaikais: „Esu jiems ir draugė, ir mokytoja. Galiu ne tik papasakoti, parodyti, pamokyti, bet ir kartu pasijuokti, paišdykauti. Pažinimo procesą stengiuosi paversti natūralia gyvenimo dalimi, kuri kyla iš bendravimo ir teikia teigiamas emocijas.“

Ksenija Suvorova su vaikais
Parengė Goda Raibytė
Nuotraukos: iš asmeninio archyvo
Video: „Rythm Junkies“ ir „The Carling Family Band“