Search Results for: "rolling stones"
Šią savaitę sukako 50 metų nuo pirmojo legendinės britų roko grupės „The Rolling Stones“ koncerto. Ta proga dalinamės 50-ia retų fotografijų iš ilgos grupės karjeros.
Jau seniai ne paslaptis, jog Holivudo numylėtinis Johnny Deppas dievina „The Rolling Stones“ gitaristą Keithą Richardsą. Aktorius ne viename interviu yra minėjęs, jog Karibų piratas Džekas Sperou – būtent šio muzikanto prototipas. Tad žinant jo aistrą skandalingajam K. Richardsui, nestebina, jog J. Deppas nusprendė apie šią personą sukurti dokumentinį filmą.
„Kūrybos procesas jau prasidėjo. Žinoma, sunku suderinti mūsų grafikus, tačiau kai tik pavyksta, jungiame kameras, įsipilame kokteilių, sėdame vienas prieš kitą ir kalbamės. Po kelių dienų darbo jau turime 35 valandas medžiagos“, – sako J. Deppas, kuris kaip režisierius jau debiutavo 1997-aisiais sukūręs juostą „Drąsuolis“ (The Brave).
Kol kas dokumentinė juosta pavadinimo neturi, taip pat kol kas nėra numatyta premjeros data.
Filme J. Deppas žada panaudoti medžiagą, kurioje bus K. Richardso, grupės „Rolling Stones“ narių, kitų žymių žmonių (Norah Jones, Patti Smith) pasakojimai.
Beje, tai bus jau trečias filmas, kuriame J. Deppas susitiks su savo mėgstamiausia muzikos žvaigžde. Jiedu jau 2007 m. pasirodė „Karibų piratai: pasaulių pakrašty“, o netrukus juos pamatysime ir ketvirtojoje „Karibų piratų“ dalyje.
O kol kas į kino teatrus verta nueiti ir J. Deppą drauge su Angelina Jolie pamatyti filme „Turistas“.
Derlinga savaitė. Jackas White’as, Lana Del Rey, „Cloud Nothings“ ir nemažai kitų į šio sekmadienio septynetuką netilpo.
Lizzy Jagger, vyriausia legendinės grupės „The Rolling Stones“ vokalisto Micko Jaggerio dukra prisijungė prie „Fishlove“ kampanijos, siekiančios atkreipti dėmesį į neatsakingą žvejybą. Fotosesijoje mergina nusifotografavo visiškai nuoga, „prisidengusi“ tik… mirusiu tunu.
Praėjus daugiau kaip 40 metų nuo jo mirties roko muzikantas Džimis Hendriksas (Jimi Hendrix) paskelbtas geriausiu visų laikų gitaristu. Kritikai ir atlikėjai įrašė Dž. Hendriksą pirmuoju numeriu šimto gitaros virtuozų sąraše, paskelbtame specializuotame žurnale „Rolling Stones”.
„Džimis Hendriksas susprogdino mūsų įsivaizdavimą apie tai, kokia gali būti roko muzika”, – sakė „Grammy” laureatas Tomas Morelas (Tom Morello), ypač pabrėždamas kūrinį „Purple Haze” ir roko legendos sugrotą JAV nacionalinio himno versiją.
Į pirmąjį dešimtuką pateko ir tokie muzikos galingieji, kaip Erikas Kleptonas (Eric Clapton), Keitas Ričardsas (Keith Richards) iš „Rolling Stones”, bliuzo legenda B. B. Kingas (B. B. King), Čakas Beris (Chuck Berry) ir Pitas Tausendas (Pete Townshend) iš „The Who”.
Prestižinio „Grammy“ nugalėtojas, visam pasauliui pažįstamo balso savininkas, vienas žinomiausių džiazo vokalistų Kurtas Ellingas jau lapkričio 10-ąją Vilniaus kongresų rūmuose pristatys savo naujausią albumą „The Gate“ ir padovanos žadą atimantį vakarą. Jis taps vienu iš nedaugelio šį rudenį numatytų džiazo meistro pasirodymų Europoje.
Jau 15 metų sėkmingai muzikos pasaulio keliais žengiantis 43-ejų K.Ellingas Vilniuje koncertuos drauge su muzikantų kvartetu. Atlikėjas buvo net 9 kartus nominuotas prestižiniam „Grammy“ apdovanojimui, o 2010-aisiais K.Ellingas gavo savo pirmąją auksinio gramofono statulėlę. Geriausio vokalinio džiazo albumo kategorijoje laimėjo jo kūrybos rinkinys -„Dedicated to You: Kurt Elling Sings the Music of Coltrane and Hartman“. Šis atlikėjo albumas skirtas pagerbti 1963-aisiais darytus amerikiečių saksofonininko ir kompozitoriaus Johno Coltrane‘o bei džiazo dainininko Johnny Hartmano įrašus, kurie pasaulyje laikomi vienu geriausių visų laikų džiazo albumų.
K.Ellingas Lietuvoje jau svečiavosi prieš devynerius metus. Nuo to laiko žymiai išaugo jo kūrybos repertuaras, tačiau koncerto rengėjai žada, kad klausytojai išgirs tiek naujausias vokalisto kompozicijas, tiek pasaulyje pripažintus ankstesnius jo kūrinius. Beje, įdomu tai, jog pats K.Ellingas išsirinko vietą koncertui Vilniuje – Kongresų rūmai jam tiko dėl to, kad būtent čia jis koncertavo praėjusios viešnagės metu ir liko patenkintas.
Vartai į muziką
Šių metų vasarį išleistas K.Ellingo albumas „The Gate“ kaip mat sulaukė muzikos kritikų pagyrų. Jame skamba tokių kūrėjų kaip Kingas Crimsonas, Herbie Hancockas, „The Beatles“ ar Stevie Wonderis dainos.
Vienas didžiausių JAV laikraščių „The New York Times“ kartu su daugeliu kitų, po šio albumo pasirodymo pareiškė, kad K.Ellingas „yra išskirtinis mūsų dienų vokalistas“, o „The Gate“ – vienas stipriausių jo albumų, galbūt net geriausias per visą karjerą.
Šį dainų rinkinį prodiusavo legendinis muzikantas ir prodiuseris Donas Wasas, dirbęs su tokiais vardais kaip „Rolling Stones“, Bonnie Raitt ar Bobas Dylanas. Tad nenuostabu, kad „The Gate“ vadinamas kūrinių rinkiniu, peržengiančiu bet kokias ribas. „Pirmąsyk išgirdau Kurtą per vietinę džiazo radijo stotį. Buvau pakerėtas jo egzotiško dvasingumo, technikos, sumanumo ir charizmos. Jis sukūrė šį įvairiapusį rinkinį ir tapo tikra bomba“, – sako D.Wasas. Jo teigimu, „The Gate“, kaip ir sako pavadinimas, klausytojams taps tikrais vartais į muzikos pasaulį. Juk K.Ellingo žodžiai įkvėpti galingos poeto dvasios, o muzika pavergia.
Džiazo pasaulyje nėra lygių
K.Ellingas savo išskirtinį, keturias oktavas apimantį balsą vystė bažnytiniuose choruose. Amerikos džiazo scenoje jis iškilo 1995-aisiais, kai pasirodė jo debiutinis albumas „Close Your Eyes“.
„Nuo dešimtojo dešimtmečio vidurio nėra kito džiazo atlikėjo, kuris būtų toks drąsus, dinamiškas ir įdomus kaip Kurtas Ellingas. Su jo skriejančiu vokalu, aštriais dainų tekstais ir neeiliniu muzikos pojūčiu, jis tiesiog įkūnija džiazo dvasią“, – muzikantą giria „The Washington Post“.
Nenuostabu, kad per liepą vykusį 59-ąjį „DownBeat“ kritikų balsavimą K.Ellingas buvo išrinktas geriausiu metų vokalistu. Šioje išsamiausia ir plačiausia laikomoje džiazo pasaulio apklausoje muzikantas garbingą vardą skina net 12 metų iš eilės. Šis apdovanojimas ne vienintelis ilgametis K.Ellingo titulas – šešiskart jį geriausiu dainininku skelbė žurnalas „Jazz Times“, septynis kartus Metų vokalisto titulą K.Ellingui skyrė JAV džiazo žurnalistų asociacija.
Tad nepraleiskite progos išgirsti gyvą džiazo legendą, juk ne veltui sakoma, kad jis tikrai turi Dievo dovaną. Ir būtinai pastebėkite, kaip dainuojant žiba K.Ellingo akys – su tokia meile dainuoti gali tik žmogus iš tiesų atsidavęs džiazui.
Hipių judėjimas Lietuvoje reiškėsi apie 1969–1977 m. ir siejamas tiek su rezistencija tarybinei santvarkai, tiek su radikalia priešprieša miesčioniškam gyvenimo būdui, taip pat su vietinės roko muzikos formavimusi.
Gaivališkas, grynas ar pusiau sąmoningas sąjūdis kaip jaunimo mada iš esmės suformavo, galima sakyti, pirmąją žymesnę kontrkultūrą, taip pat padėjo pamatus vėlesnėms socialinio išskirtinumo ir nepaklusnumo bangoms.
Nuo „Gėlių vaikų“ iki kiperhipių
Tačiau, bandant suvokti judėjimo mastą įvairiais laikotarpiais, iškyla sampratos „hipiai“ problema. Yra jaunų žmonių, kurie ir šiandien taip save vadina, o išties žymesnis praeities muzikinis paminėjimas įvyko 1999 m. Vilniuje, Užupyje, koncerte „Gėlių vaikai“. Tame pačiame uždarame kieme, pavadintame griuvėsiais, kurį laiką ir 2002 m. rinkosi hipiuojantis jaunimas, buvo rengiami laisvi dainuojamosios poezijos vakarai ir senos geros muzikos diskotekos.
Tačiau kitaip nei, sakykim, besivystantį muzikinį stilių, hipišką kultūrą įrėmina tam tikras laikotarpis ir šiandieninius sekėjus tikslumo dėlei tikriausiai reikėtų vadinti naujosios kartos hipiais – kiberhipiais, nes dažniausiai jų susibūrimo vieta būna internetinė erdvė.
Yra nemaža atvejų, kai hipiais, pernelyg iš šių dienų pozicijų, vadinami anuometinių įvykių ir reiškinių dalyviai, šis pavadinimas prirašomas ten, kur jis vargu ar yra svarbiausias.
Tuomet hipiuojantys žmonės neretai suvokė savo išskirtinumą ir tiesiogiai nesitapatino su Vakarų hipiais, kas, iš tiesų, ir nebuvo įmanoma. Vietiniai sekėjai kartais pabrėžtinai vadino save kiek kitaip: „piplais“ (nuo angl. people), „hiponais“, „hiparom“, ir šiai subkultūrai priskiriamų žmonių sąmoningumas, idealų suvokimas, išpažinimas bei įgyvendinimas buvo gana įvairus. Kai kuriems būsimiems žymiems Lietuvos muzikantams hipių idėjos tapo kertinėmis formuojant pasaulėžiūrą.
Hipių judėjimas tarp ideologijos ir mados
Pradžioje beveik visiems hipiuojantiems grėsė konfliktas su aplinka ir valdžios pareigūnais, kurį išprovokuodavo vien jau ilgesni, nei valdžios nurodyta, jaunuolio plaukai. Hipiškam gyvenimo būdui pasirinkti reikėjo ryžto; asmens orumo, išraiškos laisvės, žmogaus teisių problemos neišvengiamai atsidurdavo dėmesio centre.
Vėliau nemažai kam hipizmas virto tuomet madingu stiliumi ir laisvesniu gyvenimu, teikiančiu nors šiek tiek daugiau pramogų, bet vargu ar labai suvokiant hipių judėjimo esmę. Tačiau hipizmas atsispindėjo ir 1972 m. Lietuvos politiniuose įvykiuose, kai hipiška išvaizda tapo solidarumo ženklu. Jaunuomenės susibūrimai konkrečiuose rezistencinių veiksmų vietose daugiau ar mažiau siejosi su hipių judėjimu, ką pripažino ir oficialioji valdžia, paversdama hipius politiniais ekstremistais.
Pasaulinio hipių judėjimo idėjos pasiekė Lietuvą per užsienio radiją, daugeliu atveju kaip tuomet naujų stulbinančių grupių „The Beatles“, „The Rolling Stones“, Bobo Dylano dainos, siejamos su laisve, taip pat per vietines negausias kritines publikacijas apie „hipius-narkomanus“ ir galiausiai per įvairesnius hipiams priskiriamos muzikos įrašus.
Greičiausiai hipių kultūra gryna forma Lietuvoje nebuvo labai smarkiai paplitusi ir paveikė pirmiausia drąsiausius, kūrybingus, atviros mąstysenos bei vaizduotės jaunus žmones. Pagrindinėmis nuostatomis tapo laisvė (asmeninė, politinė, lyčių), meilė, brolybė ir taika, pasireiškimo formomis – kuo labiau nepriklausoma socialinė pozicija, tegu ir link valkatavimo ribos, kartu – laisva meninė saviraiška ir, žinoma, įsiklausymas į roko muziką, kartais visiškas atsidavimas jai, neretai lyg religinė praktika, tiek individuali, tiek vienijanti bendraminčius.
Tai pat „privalomi“ dalykai – tranzavimas, kaip dažniausias keliavimo būdas, pagaliau pats keliavimas, kaip reiškinys, nereikalaujantis papildomo tikslo, sekant bytnikų pramintais takais, apie kuriuos buvo skaitoma lietuviškai per stebuklą pasirodžiusioje Jacko Keruaco knygoje „Kelyje“. Specifinės narkotinės medžiagos hipiškoje terpėje praktiškai nebuvo vartojamos, daugiau alkoholis.
Hipiuojančių žmonių lyg savaime suprantamas solidarumas, humanizmas gali žavėti ir dabar – visa tai iškart pavertė hipių judėjimą tikru „tautų draugystės“ reiškiniu buvusioje TSRS: hipiai ir prijaučiantieji svetingai lankydavosi vieni kitų miestuose, padėjo, skatino, dalijosi idėjomis, muzikine patirtimi.
Protestai ir hipiuojančiųjų duoklė pasauliui
Vakarų pasaulyje hipiai reiškėsi kaip triukšmingiausia isteblišmentą kritikuojanti jėga, kelianti revoliuciją socialinių normų srityje, įžiebianti visuomeninius judėjimus (kaip kad pacifistinį, lyčių lygybės, žmogaus teisių, ekologinį ir kt.), taip pat veikianti ir kurianti naujas saviraiškos bei meno formas.
Hipiai pralaužė miesčionišką ribotumą, atsivėrė Rytų misticizmui, įtraukė į kasdienį gyvenimą ezoterinius mokymus, praktikavo vėliau Vakaruose paplitusią jogą ar sveiką natūralią mitybą.
Buvusios TSRS jaunimo perimtos hipių judėjimo idėjos transformavosi ir įgavo savitų bruožų. Svarbiausia, hipizmas čia atitiko laisvės siekį visuomenine ir politine prasme, protestą prieš tarybinę sistemą. Net hipiui to nedeklaruojant, vien jaučiant laisvę kaip vidinę būtinybę. Tokio piliečio elgesys ir išvaizda teisėtvarkos organams savaime neva bylojo antikomunistinį nusiteikimą.
Ironiška, nes kaip tik Vakaruose hipiai atsidūrė arti komunistinių pažiūrų – tai ir gyvenimas komunose, kalbos apie taiką ir daugeliu atvejų apskritai antikapitalistinė ideologija.
Verta prisiminti, kad Vakarų pasaulyje, ypač iš pradžių, spontaniškas hipių sąjūdis taip pat išprovokavo kritinę konservatyvios visuomenės dalies reakciją ir susilaukė represijų, kaip kad atsispindi 7 dešimtmečio Kalifornijos, kur netrūko konfliktų su policija, kronikose.
Žinoma, tai neprilygo hipių ar hipiškai atrodančių žmonių persekiojimui Lietuvoje ir buvusios TSRS teritorijoje. Kai kuriais laikotarpiais hipiškos išvaizdos, nors kiek ilgesnius plaukus nešiojantys jaunuoliai buvo tiesiog gaudomi, prievarta kerpami, už neatitinkančią normų veiklą išmetami iš mokymo įstaigų ar priversti keisti darbo vietą, platėjantys džinsai plėšomi, bet kokie hipių susibūrimai buvo sekami ir pan.
Romas Kalanta hipis?
Tačiau judėjimas gyvavo ir kartais tapatinosi su išsivadavimą skatinančia jėga. Lietuvoje tai labiausiai siejama su sambrūzdžiais Kaune po Romo Kalantos susideginimo 1972 metais. Stulbinantis jaunuolio pasiaukojimo aktas tapo tiek tautinio atbudimo simboliu, tiek atsidavimo, ekstremalaus idealizmo legenda Lietuvos visuomenėje ilgiems dešimtmečiams. Tai buvo ir vienas iš nedaugelio įvykių, apie kurių tikrąją prasmę, skirtingą nuo oficialiosios versijos, žinojo praktiškai kiekvienas Lietuvos gyventojas.
Nors Romas Kalanta greičiausiai nelaikė savęs hipiu, tačiau galėjo būti priskirtas jiems pagal išvaizdą ir pasaulėžiūrą. Neramumai Kaune sustiprino tuometinės valdžios, teisėsaugos organų ir saugumo reakciją į visus, kurie nors kiek, tiek idėjiškai, tiek išoriškai, siejosi su hipizmu. Tai bent jau keletą metų labai apsunkino hipių gyvavimą Lietuvoje, bet kartu ir paskatino, išprovokavo atsakomąją reakciją, kuri laikui bėgant net virto platesne mada, po truputį „legalizuojant“ hipiškos išvaizdos kanonus. Galiausiai mada hipiškai atrodyti tapo mažiau ribojama, gal net tikintis, kad tokiu būdu masiškumas
„praskies“ valdžiai pavojingą ideologiją – hipiškas judėjimas niveliuosis.
Hipiškos mados indėlis į meną
Ką ankstyvuoju laikotarpiu galima buvo priskirti tik „nevalyviems“ hipiams, jau nuo kokių 1976 m. galima buvo sutaurinta, „sušukuota“ forma pamatyti vietiniuose mados žurnaluose, kino filmuose. Vadinamųjų „hipiškų laikų“ vizualinis menas, neretai vadinamas psichodeliniu, savitai prisitaikė ir lietuviškoje taikomojoje dailėje, dizaine.
Be abejonės, hipizmo įtaka juntama ir muzikoje. Įsigalėjus leistiniems ir netgi valdžios puoselėjamiems jaunimo muzikinės saviveiklos kolektyvams, jų repertuaro ir ypač įtakų nebuvo įmanoma visiškai pažaboti. Profesionali estrada ar vadinamoji pramoginė kompozitorių muzika išliko ideologiškai suvaržyta, tačiau ir ten prasiveržė stilistinės permainos. Pradžioje valdžiai teko įsileisti terminą „bigbitas“ ir taip vadinti muzikines grupes bei žanrą, kuris iš dalies pagrindė roko muziką.
Pasaulyje big beat, „British beat“ ar dažniau vienu žodeliu „beat“ įvardijama muzikos banga labiausiai siejama su ankstyvaisiais „The Beatles“ ir kitomis grupėmis, pasireiškusiomis „Britų invazijoje“ („The Animals“, „The Rolling Stones“, „Herman’s Hermits“, „The Troggs“, „The Kinks“, „The Who“ ir kt.). Tuomet galutinai susiformavo ir pati kūrybingos grupės, kur visi nariai lygiaverčiai, idėja kaip alternatyva popdainininkui su beveidžiu orkestru fone. Taip pat grupė tapo atliekamos muzikos bei tekstų autore. Apie 1967 m. „beat“ banga atslūgo, bet suteikė postūmį visiems vėlesniems roko stiliams nuo psichodelikos iki poproko.
Lietuvos hipių muzikinė kultūra
Galima teigti, kad ankstyvajame laikotarpyje, 7 dešimtmetyje, dalis laisvųjų Lietuvos muzikantų buvo paveikti hipiškų idėjų ir bandė perteikti tai savo kūryboje. Grupės „Gėlių vaikai“ ar „Saulės vaikai“ vien pavadinimais galėtų būti akivaizdus pavyzdys.
Galbūt legendinius hipių seišenus, muzikinius subkultūrinius susibūrimus, vykusius Vilniuje (1970), Kaune (1971) ir kituose buvusios TSRS miestuose 8 dešimtmetį, būtų tiksliausia laikyti gyvos hipiškos muzikos apsireiškimu, atspindinčiu laisvą adekvačią grupės-auditorijos komunikaciją. Ten aiškiai turėjo pasireikšti ir improvizacijos elementai, o iš esmės buvo sukurtas tikroviškas, šėlstančio roko koncerto mikroklimatas, tuomet neįmanomas oficialiuose renginiuose.
Vienas žymiausių tokių seišenų, laikomas pirmuoju, įvyko 1970 m. birželį Vilniuje, ne kur kitur, o „Žirmūnų“ restorane. Ši vieta buvo pasirinkta iš reikalo: praradusi anksčiau numatytą vietą, hipiuojančiųjų bendruomenė viską surengė altruistiškai – prisidengiant gimimo diena buvo draugiškai išpirkta restorano salė.
Vadinamasis popseišenas Žirmūnuose pasiekė gaivališką ekstatinę fazę ir dalyvių vėliau buvo lyginamas
su Vudstoko festivaliu. Nenuostabu, kad renginys sukėlė teisėtvarkos pareigūnų nerimą, kaip teigiama, keli saugumo agentai jau buvo infiltruoti pačiame restorane ir tikriausiai tyliai gurkšnodami stebėjo, kas vyksta. Vėliau dauguma seišeno dalyvių buvo persekiojami, gaudomi, sulaikyti ir, kaip įprasta tais laikais, tardomi.
Verta turėti minty ir tai, kad apie įspūdingus įvykius dabar yra išlikę tik paskiri pasakojimai, deja, neužfiksuoti muzikinėje kultūroje įrašų pavidalu. Kaip ir grupių atveju – mus pasiekė žinios daugiausia apie oficialiai įteisintus, registruotus kolektyvus, galėjusius koncertuoti platesnėje viešumoje, bet nedaug ką žinome apie labiau autsaideriškas to laikotarpio grupes, grojusias labai siaurame klausytojų rate. Įdomu ir tai, kad buvusioje TSRS ir Tarybų Lietuvoje visur regimas transparantas „Taika“, „Taika pasauliui“ tapo vienu iš sąlyčio taškų, per kurį tapo įmanoma įterpti hipiškos mąstysenos ir stiliaus muziką. Tai buvo lyg šventas žodis vadinamosios tarybų ideologijos sergėtojams, kurį ištarus buvo imtasi kurti roko oratorijas ar rengti dainų autorių-atlikėjų politinės dainos festivalius, derinti simbolinę hipišką reikšmę su fasadine, šiaip ar taip, uždegant žalią šviesą kūrybinei raiškai. Taip pat buvo ir stebėtinų legalumo ar stebuklingo drąsių taurių norų išsipildymo pavyzdžių, kaip roko operos „Jesus Christ Superstar“ pastatymas Vytauto Kernagio, Kęstučio Antanėlio ir Olego Zacharenkovo iniciatyva per 1971 m. Kalėdas tuometiniame Vilniaus dailės institute.
Visa tai – margaspalvė istorija roko, galbūt užgimusio hipiškose svajonėse, pergudravusio tarybų valdžios edukacinę sistemą ir nenuilstančio šiandien laužyti komercijos nuostatas.
Lukas Devita
„Iš spaudai rengiamos knygos Lietuvos Rokas: ištakos ir raida – Mintis, 2011“
Lapkričio 3 d. Vilniaus „Siemens“ areną drebins audringais pasirodymais garsėjanti roko grupė „30 Seconds to Mars“. Praėjusiais metais rokeriai iš Amerikos triumfavo MTV Europos muzikos apdovanojimuose, kur buvo pripažinti geriausia roko grupe ir taip dar vienu svariu apdovanojimu papildė pelnytų titulų kolekciją.
„Sparčiai populiarėjantys „30 Seconds to Mars“ grupės vaikinai rengia koncertus ne tik didžiausiuose Amerikos, bet ir Europos miestuose, garsiausiuose muzikos festivaliuose, kur į stadionus ir arenas jų paklausyti kiekvieną kartą susirenka keliasdešimt tūkstančių gerbėjų. Šiandiena, birželio 21 dieną, vaikinai surengs koncertą Estijoje, kur „30 Seconds to Mars“ audringomis ovacijos pasitiks per 12 tūkst. gerbėjų minia“, – teigia „SEVEN Live“ generalinis direktorius Juras Vėželis.
Grupę „30 Seconds to Mars“ įkūrė aktorius ir dainininkas Jared‘as Leto (vokalas, gitara), į ją jis pakvietė savo brolį Shannon Leto (būgnai) bei keletą draugų. Pastarieji keitėsi ir šiuo metu trečiojo grupės nario vietą užima gitaristas Tomo Milicevic.
Nors grupė susikūrė dar 1998 metais, didžiojoje scenoje vaikinai debiutavo tik 2002 metais su hitu tapusiu kūriniu „Attack“. JAV roko grupės muziką įkvepia tokios legendos kaip „U2“, „The Cure“, „Led Zeppelin“, „Pink Floyd“.
„Dėl energijos, kurią „30 Seconds to Mars“ vaikinų trijulė sukuria koncertų salėse, bei to, kaip jie sugeba „užvesti“ publiką, jų koncertas neabejotinai pateks tarp „Siemens“ arenos koncertų Top 3. Jų koncertus galima drąsiai lyginti su tokių grupių, kaip „Linkin park“ ar „Depeche mode“, pasirodymais“, – sako J. Vėželis.
Per savo gyvavimo istoriją grupė išleido tris albumus, o jų pardavimai siekia per 3,5 mln. vnt. Antrasis jų albumas „A beautiful lie“ tapo keliskart platininiu. Šiuo metu savo gerbėjams grupė pristatinėja naujausią, 2009 metais pasirodžiusį, ir aibės kritikų liaupsių sulaukusį darbą „This is war“.
Albumą „This is war“ prodiusavo vieni įtakingiausių prodiuserių pasaulyje Flood („U2“, „Nine Inch Nails“, „Depeche Mode“, „Smashing Pumpkins“) ir Steve Lillywhite („U2“, „The Rolling Stones“, Peter Gabriel). Beje, šis albumas turi ir vieną išskirtinį bruožą – jame girdisi daugiau nei 100 tūkst. „30 Seconds to Mars“ fanų dainuojančių drauge su Jared‘u Leto.
„Mes bene pirmą kartą vežame šių dienų žvaigždę, kuri nors ir dar netapo legendine, tačiau jaunimas visame pasaulyje dėl jų muzikos kraustosi iš proto. Jie ypač trokštami garsiausiuose ir didžiausiuose muzikos festivaliuose, kur renkasi žmonės besidomintys šių dienų muzikine kultūra bei trokštantys jų pasaulėžiūrą atitinkančios muzikos. Tai MTV karta. Tikime, jog ir Lietuvoje ji yra“, – pasakoja J. Vėželis.
„30 Second to Mars“ įvairiuose pasaulio kampeliuose turi didelius būrius gerbėjų, kurie yra susibūrę į neoficialias draugijas, pavyzdžiui, „The Mars Army“ arba „Echelon“. Pastarosios nariai aktyviai buriasi ir Baltijos šalyse, tame tarpe ir Lietuvoje.
Išankstinė bilietų prekyba į „30 Seconds to Mars“ koncertą „Tiketos“ klubo nariams vyks birželio 23-26 dienomis. Vieša prekyba bilietais prasidės birželio 27 d. Bilietus platins „Tiketa“.
„30 Seconds to Mars“ koncertą Vilniuje organizuoja didžiausiai šalyje pramogų verslo kompanijų grupei „SEVEN Entertainment“, vienijančiai įvairiose pramogų srityse pirmaujančias Lietuvos bendroves, kurios užsiima arenų valdymu, renginių organizavimu ir bilietų platinimu, priklausanti bendrovė „SEVEN Live“.
Video, kuris puikiai reprezentuoja „30 Seconds to Mars“ atliekamą muziką, skleidžiamą energija, nuotaiką bei milžinišką gerbėjų kultą, galima rasti adresu http://www.youtube.com/watch?v=mLqHDhF-O28.
Vaikų herojus meškiukas Mikė Pūkuotukas (Winnie-the-Pooh) birželį švenčia didžiulę sukaktį – 90 metų. Gimė jis 1921 m. birželį, ir pradžioje tebuvo vienas iš „Farnell“ fabrike Vakarų Londone pagamintų „Alpha Bear“ meškinų.
„Meškino enciklopedija“ (The Teddy Bear Encyclopedia) skelbia, kad šio žaislo pasirodymas ir davė akstiną Mikės Pūkuotuko istorijos atsiradimui. Vieną pliušinį meškiuką būsimos knygos vaikams autoriaus Alano Alexanderio Milne žmona Daphne nupirko sūnui Christopheriui Robinui. Tai buvo dovana pirmojo gimtadienio proga. Vėliau vaikas tapo knygos personažu – berniuku Christopheriu, skelbia „The Daily Mail“.
1924 metais vasarį meškinas pirmąkart pasirodė kaip „Teddy Bear“ humoro ir satyrų žurnale „Punch“ arba „London Charivari“.
1925 metais rašytojo šeima persikėlė į vasarnamį Cotchford ūkyje prie Ashdowno girios (Pietryčių Anglija, Rytų Sasekso grafystė). Čia Christopherio tėvas pradėjo stebėti ir aprašinėti berniuko žaidimus su meškiuku. Lietuviškame knygos variante Christopheris „perkrikštytas“ į Jonuką.
Tų pačių metų Kūčių išvakarėse Londono laikraštis „Evening News“ išspausdino istoriją „Bloga bičių rūšis“. Pirmoji „Meškiuko mažomis smegenėlėmis“ knyga išleista 1926 metais spalio 14 d. Ją iliustravo Ernestas Howardas Shepardas, tas pats, kuris paveikslėliais papuošė Kennetho Grahame knygą „Vėjas gluosniuose“ (The Wind in the Willows).
Pirmuosius 9 gyvenimo metus Mikė buvo pastovus berniuko kompanionas. Prie jų netruko prisijungti ir kiti personažai – Paršelis, asiliukas Nulėpausis, kengūra Kenga ir kengūriukas Riukas.
1947 metais prasidėjo knygos kelionė po Jungtines Valstijas, o 1961-aisiais Daphne 1956 metais mirusio vyro autorines teises perdavė animacinių ir nuotaikingų filmų kūrėjui „Walt Disney“. Pūkuotukas tapo pasauline žvaigžde – sublizgėjo animaciniame seriale ir didžiuosiuose ekranuose, tačiau suaugęs Christopheris nepakentė nei filmų kūrėjo, nei Mikės Pūkuotuko – viskas, ką jo tėvas sukūrė, jam nesuteikė jokios „matomos“ naudos.
Keletas faktų
Niurzgėti galintį meškiuką rašytojo sūnus Christopheris Robinas gavo pirmojo gimtadienio proga.
Pirmiausia meškinas šeimoje vadintas Ponu meškinu Edvardu (Mr. Edward Bear). Vėliau rašytojas A. A. Milnas Londono zoologijos sode su jau ketverių sulaukusiu sūnumi pamatė meškiuką vardu Vinis (Winnie). Tėvui vien „Winnie“ skambėjo nekaip, o su pridėtu „Pooh“ – daug mieliau,
„Winnie“ – tai trumpinys lokio vardu „Vinipegas“. Šis Londono zoologijos sodo augintinis Pirmo Pasaulinio karo metais buvo Kanados kariuomenės Vinipego pulko talismanas. Vinis nugaišo 1934 m.
Iliustratoriui E.H. Shepardas pozavo ne rašytojo sūnaus Pūkuotukas, o jo vaiko meškinas vardu Growleris.
Paršelis, Nulėpausis, Kanga, Riukas, Pelėda, Triušis ir Tigras – 1920-1928 m. sūnui Ch. Robinui dovanoti žaislai. Jaunuolis netruko užaugti, tad paskutinėje Milno knygoje „Trobelė Pūkuotynėje“ Jonukas atsisveikina su Pūkuotuku.
A. A. Milno rašytame originale Kanga buvo „jis“, tačiau vėliau tapo vienintele knygoje dailiosios lyties atstove.
Mikė Pūkuotukas jau išverstas į daugiau nei 46 kalbas, tarp kurių lotynų, esperanto, mongolų ir fryzų.
Pirmasis nuo tilto pagaliukus mėtė rašytojo sūnus, o vėliau šis žaidimas virto „Pūkuotuko lazdelėmis“. Tikslas – tavo pagaliukas turi pirmas kirsti numatytą finišo liniją.
„Pūkuotuko lazdelių“ lenktynės vyksta Oksfordšyre. Šiemet jose dalyvavo virš 500 varžovų, o nugalėjo devynmetė Saffron Sollitt iš Valingfordo.
Rašytojo sūnų augino auklė, tėvus jis 3 kartus per dieną, tačiau vos kelias akimirkas.
Pūkuotuko istorijas mėgo ir princesė, dar tik būsimoji karalienė Elžbieta.
Daugelį metų vietiniai Hartfieldo gyventojai priešiškai sutikdavo Pūkuotuko turistus, tačiau šiandien žemėlapiuose jau pateikiama visa jiems reikalinga informacija.
Cotchfordo ūkį vėliau įsigijo „Rolling Stones“ gitaristas Brianas Jonesas. 1969 m. jis paskendo baseine.
Po turne po JAV 1947 m. Pūkuotukas, Paršelis, Nulėpausis, Tigras ir Kanga „keliavo“ 2 kartus.
1969 m. penketukas dalyvavo E.H Shepardo 90-mečiui surengtoje piešinių parodoje, o 1976 m. kartu minėjo 50-ąją Mikės Pūkuotuko gimtadienį.
1987 m. rugsėjį jie visam laikui atkeliavo į Niujorko Viešąją biblioteką, kur juos kasmet pamato apie 750 tūkstančių lankytojų.
Niujorko meru būdamas Rudolphas Giulianis atsitraukė nuo įtempto grafiko ir aplankė šiuos „gyvūnus“ bei prisiekė „kažko imsiantis“, kad sulaikytų šiuos žaislus Amerikos Žemėje.
„Forbes“ žurnalo duomenimis, Mikę Pūkuotuką pagal populiarumą yra pralenkęs tik Peliukas Mikis.
Nuo 8-ojo dešimtmečio Pūkuotuką spėjo įgarsinti Sterlingas Holloway, Halas Smithas ir Jimas Cummingsas.
Pūkuotukas – šventasis žaislinių meškiukų globėjas.
Pagrindinis Baracko Obamos patarėjas Richardas Danzigas JAV užsienio ir prieš terorizmą nukreiptą politiką kadaise yra siūlęs formuoti pagal Mikės Pūkuotuko scenarijų: „Jei tai jums sukelia per daug skausmo, išbandykite kažką kita“.
Vietos, susijusios su Mike Pūkuotuku ir jo draugais: Šimtamylė giria, Iškylų vieta, Medaus medis, Galvojimo kampelis, Susirinkimų vieta (čia sprendžiamas Labai Svarbus Dalykas), Gūdusis miškas, Pelėdos buveinė, Didieji akmenys, Triušio butas, Kengos namelis, Niūrus ir drėgnas Nulėpausio kampelis, Šešios pušys ir Pūkuotuko namelis.
Mikės Pūkuotuko istorijos: „Pūkuotuko kaimynystė“, „Naujoji Riuko auklė“, „Pietų miegas“, „Geriausia uodega“, „Filmo enciklopedija“, „Pelėdos kabinete“, „Tigro perkraustymas“, „Kaip Pūkuotukas sveikino žiemą“, „Kantrybės, Pūkuotuk“, „Prasta nuotaika“, „Mikės Pūkuotuko pasaulis“, „Metų laikai su Mike Pūkuotuku“.
Laikas.lt
Nuotraukos: Laikas.lt „The Daily Mail“ arch., Wikipedia.org, Squidoo.com
Lapkričio 12 d. naujoje Kauno “Žalgirio” arenoje savo vienintelį koncertą Lietuvoje surengs žymus amerikiečių dainininkas, dainų autorius ir prodiuseris Lenny Kravitzas. Pasirodymas Kaune yra įtrauktas į pasaulinį atlikėjo gastrolinį turą “Black and White America”. Atlikėjas su savimi atsiveža visą koncertui reikalingą garso ir šviesos technika.
Šią vasarą gerbėjams pristatantis savo devintąjį studijinį albumą, charizmatiškasis Lenny Kravitzas yra sumušęs rekordą, 1999 – 2002 m. keturis kartus iš eilės pelnęs prestižinį “Grammy“ apdovanojimą “Best Male Rock Vocal Performance“ nominacijoje. Atlikėjo kūryba taip pat yra įvertinta “American Music Awards”, “MTV Awards”, “BRIT Awards”, “Radio Music Awards”, “Blockbuster Entertainment Awards” ir kitais svarbiais apdovanojimais.
Leonardas Albertas “Lenny” Kravitzas gimė 1964 m. Niujorke, Bahamų kilmės aktorės Roxie Roker ir televizijos prodiuserio Sy Kravitzo, turinčio Rusijos žydų kraujo, šeimoje. Vaikas buvo pavadintas dėdės, žuvusio Korėjos karo metu, garbei. Būdamas trejų, mažasis Lenny jau mušė ritmą ant puodų ir keptuvių močiutės virtuvėje, o būdamas penkerių tvirtai nusprendė tapti muzikantu. Didelę įtaką Lenny muzikos skonio ir asmenybės formavimuisi turėjo tėvai, kurių namuose nuolat skambėjo R&B, džiazas, bliuzas, klasikinė ir gospelo muzika. Muzikanto tėtis, prodiusavęs ne tik NCB televizijos žinių laidas, bet ir džiazo atlikėjų kūrybą, buvo gerai pažįstamas su tokiais grandais kaip Duke Ellingtonas, Sarah Vaughan, Count Basie, Ella Fitzgerald, Milesu Davisu ir kitais.
Debiutinis Lenny Kravitzo albumas “Let Love Rule” pasirodė 1989 m. ir iškart sulaukė teigiamų kritikų vertinimų. Jau kitais metais talentingas menininkas sukūrė ir prodiusavo skandalingąjį Madonnos hitą “Justify My Love“, o netrukus padėjo ir prancūzų kilmės atlikėjai Vanessai Paradis pradėti dainininkės karjerą. Be to, jis grupei “Aerosmith“ sukūrė dainą “Line Up“ ir dalyvavo dviejų “Rolling Stones“ lyderio Micko Jaggerio solinių albumų kūryboje ir įrašuose.
Viso savo diskografijoje Lenny Kravitzas jau turi aštuonis studijinius albumus: “Let Love Rule“ (1989 m.), “Mama Said“ (1991 m.), “Are You Gonna Go My Way“ (1993 m.), “Circus“ (1995 m.), “5“ (1998 m.), “Lenny“ (2001 m.), “Baptism“ (2004 m.), “It Is Time For A Love Revolution“ (2008 m.), o šią vasarą pasirodo ir devintasis studijinis darbas – “Black and White America”.
Jau birželio 6-ąją radijo stotis pasieks pirmas naujojo albumo “Black and White America” singlas “Stand”. Trejus metus brandinto albumo kūriniai kupini sodraus roko ir funk muzikos motyvų bei persmelkti nepakartojamais paties Lenny atliekamais virtuoziškais gitaros rifais. Albumas buvo įrašytas Bahamų salose ir Paryžiuje esančiose garso įrašų studijose, atlikėjas pats įrašė, aranžavo ir prodiusavo net 16 naujojo albumo dainų.
Pasaulyje yra parduota daugiau nei 35 milijonai Lenny Kravitzo įrašų.