Search Results for: "senos mašinos"
Viena didžiausių mūsų pasaulio mįslių – milijardais neuronų apraizgytos žmogaus smegenys, leidžiančios jam vadinti save protingiausiu planetos gyvūnu. Jų veiklos principas ir nepaprastos galimybės masina iki šiol – mokslininkai nuolat bando sukurti žmogaus proto kopiją, protingą mašiną.
Dirbtinio intelekto mokslas skirtas būtent šiam tikslui, tai yra, protingų robotų, kompiuterių, visiškai ar iš dalies savarankiškai mąstančių mechanizmų kūrimui. Tokių mechanizmų pritaikymo galimybės neribotos: vairavimas, aptarnavimas, slaugymas, pavojingas arba juodas darbas ir t. t. Svarbu pastebėti, kad dirbtinis intelektas ne visuomet mėgdžioja žmogų – į šią sąvoką įeina ir tokie įvairiausių sričių moksliniai bei technologiniai pasiekimai, kaip automatinė pavarų dėžė ar orų prognozėms naudojami kompiuteriai.
Lietuvoje – robotų varžybos
Andrius Mikonis, VU Fizikos fakulteto Radiofizikos katedros doktorantas, sako, kad Lietuvoje dirbtinis intelektas dar nėra taip toli pažengęs, kaip pasaulyje: „Vieni labiausiai žinomų pasiekimų – pašnekovai (angl. chat bots), sumo robotai ir šiemet KTU surengtos Robotų intelekto varžybos.“ Jos siūlė įspūdingą reginį – robotai turėjo savarankiškai, be nuotolinio valdymo ar kitokio žmogaus įsikišimo, įveikti tam tikras kliūtis, paimti krovinį ir atgabenti iki nustatytos vietos.
Robotai-pašnekovai yra žinomi interneto pokalbių gerbėjams, pavyzdžiui, „mIRC“ programos vartotojams. Pokalbių kanaluose įvairias funkcijas neretai atlieka automatizuoti pašnekovai, galintys reaguoti į tekstines vartotojų užklausas. Ši technologija dar tobulinama, tačiau jau yra gan įspūdingų robotų-pašnekovų, sugebančių sukurti pokalbio su žmogumi iliuziją, pavyzdžiui – „Jabberwacky“.
Sumo-robotai (apie jų kūrėją klaipėdietį V.Rodnovą mes jau rašėme), tuo tarpu, dalyvauja savotiškose varžybose, primenančiose sumo imtynes: jie rungiasi stengdamiesi išstumti vienas kitą iš apskritimu apibrėžtos zonos. Šįmet Klaipėdoje surengtas „European Robot League and Baltic Robot Sumo 2011“ renginys pasiūlė įspūdingą šio sporto šventę, kurioje buvo pasakojama apie japoniškas sumo-robotų konstrukcijas ir kovos strategijas; sportines aistras malšino japoniško humanoido (žmogaus išvaizdos roboto) atliktas M. Jacksono Mėnulio eisenos (angl. moonwalk) šokis. Panašių renginių šalyje vyksta ir daugiau.
Robotas irgi žmogus?..
Tačiau šios pramogos ir technologijų entuziastus žavintys renginiai yra tik ledkalnio viršūnė. Dirbtinis intelektas, kaip minėta anksčiau, jau įsiveržęs į bene visas mūsų gyvenimo sritis, pradedant lėktuvų autopilotais ir baigiant sekimo sistemomis. „Pasaulyje sukurti robotai gali patys orientuotis mieste, klausti žmonių krypties, patarimų. Japonijoje jau taikomi robotai slaugytojai. Verta paminėti ir „DARPA Challenge“ – kuriamos programos, kurios valdytų autonominį automobilį. Pirmieji bandymai vyko dykumoje, naujesnės užduotys – sukurti automobilį, galintį vairuoti mieste“, – pasakojo A. Mikonis. Antai jau ir „Google“ sukurė automobilį be vairuotojo („Google Driverless Car“), kuris naudoja „Street View“ ir dirbtinio intelekto programas įvertinti situacijai kelyje vairuojant be žmogaus pagalbos.
Vienas įdomesnių aspektų – dirbtinio intelekto gebėjimas „pamėgdžioti“ žmogaus protą. Dar 1950 m. Alanas Turingas sukūrė testą, kuriuo buvo siekiama nustatyti, ar mašina gali apgauti žmogų ir priversti pagalvoti, kad jis bendrauja su kitu žmogumi. „Sutikite, kad ne kiekvienas žmogus savo „intelektu“ įtikintų kitą žmogų, kad jis tikrai žmogus“, juokavo A. Mikonis, teigdamas, jog jau dabar yra pakankamai pažengusių dirbtinio intelekto pavyzdžių, gebančių apgauti savo „žmogiškumu“. Kol kas tai dažnai apsiriboja tekstine aplinka – pavyzdžiui, minėti robotai-pašnekovai – tačiau žvelgiant į progresą tokiose šalyse kaip Japonija, nesunku patikėti, kad netruksime sulaukti įspūdingesnių, testą įveiksiančių, robotų.
Kita vertus, Japonija nebūtų Japonija, jei šioje šalyje dirbtinis intelektas nebūtų naudojamas ir vakariečius gluminantiems tikslams. Kam dar šautų į galvą sukurti nykštukę robotę „EMA“, kuri vienišiems verslininkams atstotų merginą – bučiuotų, bendrautų, dainuotų, dalintų vizitines korteles ir užsičiauptų vos paprašyta? Tai nėra pats radikaliausias pavyzdys – dar 9-ajame dešimtmetyje japonai pagamino žaisliuką „God Jesus Robot“ (Dievas Jėzus-robotas), kuris lyg visažinis galėjo mįslingai atsakyti į visus klausimus, panašiai kaip amerikietiškasis atitikmuo, biliardo kamuoliukas „8-ball“. Galima būtų vardinti ir toliau…
Mašina prieš žmogų: karas, kurį pralaimėtume
O kaip dėl kino filmuose pranašaujamo robotų sukilimo prieš žmoniją? „Terminatorius“, „Matrica“ ir legendinis S. Kubriko „2001 m. kosminė odisėja“ yra tik keletas pavyzdžių, rodančių kraupias dirbtinio intelekto naudojimo pasekmes. A.Mikonis, pats turintis patirties robotų kūrime, sako, jog tokio scenarijaus galimybė egzistuoja: „Šis reiškinys vadinamas „singularity“ – kuomet dirbtinis intelektas pranoksta tikrąjį. Deja, nėra sugalvota, kaip tai sustabdyti. Tai būtų galima nagrinėti kaip natūralų silpnesnės rasės užkariavimą. Kita vertus, niekas nežino, ar protingam dirbtiniui intelektui apskritai rūpės žmonės – gal jų interesai bus visiškai kitokie ir net nesikirs su žmonių“, – samprotavo A. Mikonis.
Šiandien technologijos tobulėja kaip niekad sparčiai, stebina moksliniai atradimai. Tačiau robotai ar dirbtinis intelektas ne visuomet pribloškia žmogaus mėgdžiojimu – kartais jis įspūdingas tiesiog tuo, kad gelbsti mums atlikti sudėtingas ar pavojingas užduotis; pavyzdžiui, japonai pasigamino robotus, talkinusius jiems ieškant nukentėjusiųjų nuo cunamio ir gelbstint juos iš griuvėsių. Na, o keistenybės ir netobuli išradimai mus lydės ir toliau – nepamirškime, kad ir koks geras būtų dirbtinis intelektas, jį kuria žmonės, o mes, deja, esame ydingos būtybės.
Martynas Gedvila
Rinktiniais kūrybinės dokumentikos filmais džiuginantis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis viešės dar visą savaitgalį. Dar bus galima pamatyti ukrainiečio Sergejaus Bukovskio filmų retrospektyvą, dabarties įvykių fone suskambančią itin aktualiai. Dar po kartą ekrane prasisuks populiariausieji – atidarymo filmas „Domino efektas“ (Elwira Niewiera, Piotr Rosołowski), Michelio Gondry animuotas pokalbis su Noamu Chomsky‘iu „Ar aukštas žmogus yra laimingas?“, meditacinis „Manakamana“ (Stephanie Spray, Pacho Velezas), didžiausio mokslo eksperimento užkulisius atskleidžianti „Dalelių karštinė“ (Markas Levinsonas). Šeštadienį festivalį užvers lietuviška premjera – Rimanto Gruodžio trumpametražis filmas „Sėkmės metai“.
Mados tendencijos nuolatos sukasi ratu, kas buvo sena ir pamiršta vėl karaliauja ant auštosios mados podiumų. Ne išimtis ir interjero tendencijos. Visuomenė, persisotinusi modernaus minimalizmo ir šalto futurizmo, atsigręžia ir idėjų ieško XIX-XX a. interjere. Viktorijos laikų interjeras – nemirštanti klasiką, kuria žavisi visas pasaulis. Raižiniais išdabinti mediniai baldai, prabangūs audiniai ir išskirtiniai aksesuarai šiam interjero stiliui suteikia nepakartojamo žavesio.
Kadangi šį mėnesį „Skaitytojo pusryčiai“ sulaukė didelio jūsų susidomėjimo, o pirmadienių, kuomet publikuojame šios rubrikos straipsnius, nepadaugėjo, sukamės iš situacijos ir jūsų konkursinius tekstus publikuojame neskaitytojųpusrytinėmis dienomis. Šiandien pristatome net du kelionių dienoraščius – Indrės įspūdžius, keliaujant autostopu į Prahą, ir Monikos nuotykius Romoje. Smagaus skaitymo!
Keliones mėgstame visi: pažintines, poilsines, egzotines. Tačiau kiek iš jūsų esate keliavę autostopu? Tai vienas prieštaringiausių, avantiūristiškiausių, o galbūt net pavojingiausių keliavimo būdų, bet jis tikrai yra populiarius. Tiesa, Lietuvoje tas populiarumas minimalus, bet užsienyje turbūt sunku būtų surasti niekada nykščio į viršų pakelėje nekėlusį žmogų. Praėjusią vasarą trijų nuotykių ieškotojų kompanija: Dora, Viktorija ir Domantas autostopu nukeliavo iš Lietuvos į tolimąją Kroatiją, o šiandien, už lango užsibuvus rudeniui, jie dalinasi savo patirtais įspūdžiais.
Vienais iš rugsėjo numerio pašnekovų tapo išmainiusieji trijų mėnesių poilsį į juodą darbą užsienyje. Pakalbinome jaunus žmones, kurie, įsitikinę, kad sąskaitos pačios neapsimoka, paliko nuomojamą butą prižiūrėti draugams ir iškeliavo vasarą plauti indų, nurinkinėti prišnerkštų stalų, valyti tualetų, skinti braškių… Iš jų lūpų išgirdome ir žiauroką plano „greitai pralobti“ tiesą.
Nuo tada, kai naudojatės kompiuteriu, nors kartą tikrai buvote susimąstę, kokiu principu klaviatūroje yra išdėstytos raidės. Aišku viena, kad ne abėcėlės tvarka, kaip atrodo, būtų paprasčiausia ir logiškiausia.
Kodėl A raide yra pradedama antroji raidžių eilutė, o raidė W atsiduria pirmojoje? Toks rašomųjų mašinėlių ir kompiuterių klaviatūros simbolių išdėstymas vadinamas QWERTY – pirmosios eilutės pirmųjų šešių simbolių junginių. Jis, žinoma, vartojamas angliškai kalbančiose šalyse, iš kur ir atkeliauja mūsų naudojami kompiuteriai.
Taigi grįžtame prie klausymo, kodėl klaviatūrų kūrėjams netiko visiems įprasta alfabeto tvarka. Turime nusikelti į XIX a. pabaigą, kuomet visi naudojosi tik rašomosiomis mašinėlėmis. Pirmasis šį prietaisą 1873 m. išrado C.L. Sholes. Žinoma, panaudojęs alfabetą. Tačiau, tie kurie naudojosi mašinėlėmis, susidūrė su problema – spausdinant, raidės viena su kita sulipdavo, užsikirsdavo ir jas reikėdavo tiesiog rankomis atskirti. Tada tas pats išradėjas supainiojo raides, kad tie, kurie spausdina, tai tiesiog darytų lėčiau ir mašinėlės nestrigtų.
1940 m. pasauliui buvo pristatytas kompiuteris. Visi, dirbusieji su rašomosiomis mašinėlėmis, buvo pasodinti prie šios stebuklus, atrodė, darančios mašinos. Žinoma, visus reikėjo apmokyti elgtis su kompiuteriais, o tai kompanijoms kainavo nemažus pinigus. Taupymo sumetimais ir buvo pasirinkta QWERTY rašomųjų mašinėlių išdėstymo modelį perkelti ir ant kompiuterio klaviatūros.
Dabartinėje klaviatūroje dar yra likę senosios pagal abėcėlę sudarytos klaviatūros pėdsakų, pavyzdžiui, antroje eilutėje esančios raidės DFGHJKL, arba pirmoje eilutėje yra visos raidės, kurios sudaro žodį TYPEWRITER, kas išvertus iš anglų į lietuvių kalbą reiškia – rašomoji mašinėlė.
Absoliuti dauguma žmonių savo gyvenimo tikslus suveda į tris dalykus: sveikatą, turtą ir laimę. Ir jei dėl pirmųjų dviejų negalime skųstis – gyvename amžiuje su pažengusiomis medicinos technologijomis, esame nepalyginamai turtingesni už savo protėvius – tai trečiasis atrodo kur kas sunkiau pasiekiamas. Netgi atvirkščiai – dauguma mūsų esame kur kas nelaimingesni (ir tik apie 30 procentų Vakarų pasaulio žmonių sakosi esą „iš esmės laimingi“). Tai yra vienas didžiausių išsivysčiusio pasaulio paradoksų – su dideliu turtų pagausėjimu mes esame mažiau patenkinti savo gyvenimu.
Tad kas yra ta laimė?
Atsakymą į šį klausimą ištisus šimtmečius bando rasti politikai ir psichologai, žurnalistai ir ekonomistai. Laimės siekis yra daugelio filosofinių tyrimų objektas, beje, šiais laikais labai madingas. Ir, žinoma, vienareikšmio atsakymo nėra.
Žiūrint iš istorinės perspektyvos, žmonėms laimė ilgai reiškė vien išgyvenimą (per marus, karus ir revoliucijas), taip pat – turtą, sveikatą, socialinį statusą, skanesnį ėdalą, galimybę keliauti (prisiminkite save okupacijos metais). Tačiau tai buvo tik atibutai. Nes dabar mums jau nebereikia rūpintis išgyvenimu, ėdalu ar leidimu išvažiuoti. Mes gyvename taip gerai, kad išvis kartais erzina suvokimas, kad visi mirsime. Ir kai gyvename geriausius laikus, vėl nenumaldomai iškyla tas pats klausimas: kaip dabar tapti laimingu? Mašinos, aksesuarai, moterys, greitis, prašmatnūs automobiliai – ar tai yra laimė? Gal tai yra šeima? Vaikai? Pripažinimas? Galite visa tai turėti, tačiau pripažinkite, kažkodėl vis tiek negana. Ir besisukančio kaip voverė rate vyro niekas taip neerzina, kaip paslapčia sau užduodamas klausimas: „kada pagaliau aš būsiu laimingas?“
Pavyzdžiui, prisiminkite save laimingiausiu kiekvieno krikščionio metų laiku – per Kalėdas… Ar ne tos dienos yra laimės etalonas? Kai reikia be perstojo valgyti, gauti dovanas, kurių Jums visai nereikia ir būti su žmonėmis, su kuriais Jums visai neįdomu? Ir jei Kalėdos nepadaro Jūsų laimingu, tai kas tada gali padaryti?
Žinoma, iš esmės laimės samprata yra subjektyvus dalykas. Galima jausti nenusakomą laimę, kai laimi „Žalgiris“ arba įkvėpus gryno oro. Prieš penkiolika metų lyg tai laimingi buvo tie, kurie dalyvavo turto dalybos, dabar tarsi laimingi yra tie, kas yra užsitikrinę gerbūvį bei pripažinimą…
Mums atrodo, kad mes žinome, kaip tapti laimingu, tačiau greitai suvokiame, kad nieko nežinome… Mes dažnai maišome hedoniką (psichologijos atšaka, studijuojanti malonius ir nemalonius išgyvenimus ir tai, kas daro mus laimingus – malonumo techniką) su hedonizmu (malonumų paieška kaip gyvenimo principas) – nors šių žodžių šaknis vienoda, tačiau skirtumas tarp jų begalinis. Mums atrodo, kad laimė tai prisiryti ir būti sočiam, pergulėti su visomis patraukliomis moterimis ir gauti visus pasaulio pinigus bei žaisliukus. Tačiau hedonizmas iš esmės yra tiesiog bandymas pabėgti nuo nelaimingumo…
Nes laimė – tai ne vien kančios nebuvimas. Laimė yra kur kas daugiau, nei vien akimirka. Kiekvienas žmogus gali būti laimingas, valgydamas neišpasakytai skanų „McDonald‘s Big Tasty“ sumuštinį, kurį suvalgius lieka tik kartėlis bei graužatis. Taip ir su laimės paieškomis. Kas iš to, kad viską turite, o Jūsų moteris miega su kitu? Kas iš to, kad vadovaujate tūkstančiams, o nuosavi vaikai Jūsų nekenčia ir nemyli? Kas iš to, kad Jūsų nuotrauka pasirodė aukštuomenės kronikoje, o gydytojas negailestingai pranešė, jog turite teniso kamuoliuko dydžio auglį?
Nes sėkmė yra tik įžanga į laimę, bet ne laimė, jokiu būdu. O laimė nėra vien momentas, ji visada yra procesas. Nes, kai viską pasiekiate, ateina tuštuma – o ji visada pavojinga. Prisiminkite, kiek daug pasaulyje sklando istorijų apie nusižudžiusius čempionus, aktorius ar menininkus, sulaukusius pripažinimo. Nes svarbiausia šiame gyvenime – tai tikslai. Nes tik tikslas padeda sustiprinti dabarties teikiamus malonumus. Ir jis turi būti prasmingas ir malonus.
Tačiau kaip atskirti, kurių tikslų siekti? Meilės ar pinigų? Rūpintis sveikata ar niekada ja nesirūpinti? Ar leisti laiką su šeima, ar vengti jos?
Atsakymus tegali pasakyti tik Jūs pats. Aiškūs tikslai yra paprastai apibrėžiami – tai aukštas koncentracijos ar dėmesio sutelkimo laipsnis (nepastebite, kaip prabėga laikas), greitas darbo ir elgesio įvertimas, pastangos, kurios nėra nei pernelyg lengvos, nei pernelyg sunkios, galimybė jausti aplinkybių kontrolę bei atlyginimas už tai. Kaip bebūtų keista, bet visada buvo laimingi žmonės, išpažįstantys konservatyviąsias vertybes – tradicijas, šeimą, darbinę etiką. Nešiojantys kostiumus ir ryšintys kaklaraiščius. Besimėgaujantys tyliais malonumais. Besirūpinantys kitais…
O juk nepaskysiu nieko naujo, tvirtindamas, kad turtas yra ne vien pinigai, bet tai ir aplinka, ir mūsų kultūros kokybė ir virš visko – mūsų tarpusavio santykių stiprumas. Nes laimė – tai balansas tarp šeimos ir darbo, sekso ir meilės, savo laiko ir kitų laiko. Nes svarbiausia laimėje yra asmeniniai santykiai su kitais žmonėmis. Skaudus klausimas, bet teisingas – kas pasidarys nelaimingas, jei Jūs staiga mirsite? Jei nėra tokio, tada tai yra problema. Todėl pirmas ir pagrindinis žingsnis į laimę yra įvertinti žmones, kurie Jus supa. Prieš pradedant galvoti apie judėjimą kitomis kryptimis ieškant laimės, pažvelkite prieš šokdamas – galite staiga suvokti, kad nėra taip blogai tai, ką jau turite… Darbas sekasi, svoris krenta ir neauga, pinigų daugėja, šeima jaučiasi gerai, saulė šviečia – primityvu, bet ar ne primityvumas ir daro mus laimingus?
Daugelis iš mūsų laimę gali rasti sporte, mene ar literatūroje. Kitiems tai gali reikšti žaidimą kompiuteriu arba sprendžiant dėlionę. Meditacija yra vienas seniausių ir tikriausių būdų tai pasiekti tokią būseną. Iš esmės mes visada laimingi, kai kažką darome, ir nelaimingi, kai nieko nedarome – nuobodulys kenkia sveikatai. Žinoma, ne visi, kurie yra laimingi yra tiesiog nuobodžiaujantys – dauguma iš mūsų beprasmiškai plėšosi. Tačiau pagrindinis skirtumas tarp mūsų laiko ir tai, kas vyko prieš 20 metų yra tai, kas auga kartu su turtu – tai pasirinkimas. Pinigai mums atneša daugiau pasirinkimo gyvenime ir pakelia mūsų aspiracijų bei siekių lygį. Tai aiškiai pozityvūs dalykai, bet jie taip pat turi ir blogąją pusę. Kai visuomenės gyvenimo struktūros išsiderina ir galimybės pasiekia svaiginančius greičius, mums jau nebeaišku, ar mes esame tinkamuose santykiuose, ar dirbame tai, kas mums yra geriausia, ar mums reikėtų gyventi didesniame name ar vairuoti kitokį automobilį.
Kartais sakoma, kad laimė – tai žinojimas, ko gali iš savęs reikalauti, ir tai padarydamas. Bet būtina ir nusiteikti, kad laimė nėra nuolatinė būsena, galite ten patekti netikėtai, galite niekada jos nerasti. Juoba kad laimė visada ateis ir praeis…
Ar galima išmokti laimės? Akademikai mano, kad taip – galimybės susikurti pozityvią aplinką gali padėti mums pagerinti savo nuotaiką, ugdyti pasitikėjimą savimi, gerinti sveikatą ir savijautą. Žemiu pateikta, kad jų manymu, yra laimingas žmogus.
LAIMINGAS ŽMOGUS YRA TAS, KURIS:
Myli – meilės jausmas yra dažnai lyginamas su stimuliacijomis, kurias sukelia nedidelės narkotikų – „spydo“, „ecstasy“ ir herpoino dozės. Mat, meilės jausmas suteikia organizmui savąją heroino versiją – endorfinus. Jie malšina skausmą ir leidžia dopaminui bei noradrenalinui (vienas daro mus laimingus, kitas suteikia galimybę mėgautis gyvenimu). Ir kai meilė trunka ilgesnį laiką, poveikis yra dar didesnis. Tyrimai yra parodę, kad vyrai, kurie pabučiuoja savo žmonas prieš išvykdami į darbą, ilgiau gyvena, mažiau padaro avarijų keliuose, taip pat – turi didesnes pajamas, nei tie, kurie to nedaro. Tačiau esame ir šiokių tokių trūkumų – tyrimai taip pat parodė, kad nelaimingai vedę vyrai, kurie išsiskyrė buvo ne laimingesni už tuos, kurie nelaimingai vedė, bet liko santuokoje.
Daug mylisi – nes seksas nėra vien giminės pratęsimas, tai ir išgyvenimo priemonė. Vyrai, kurie mylisi 116 kartų per metus gyvena 1,6 metų ilgiau nei tie, kurie vos pasiekia tradicinį Europos vyrų vidurkį – 58 kartus per metus. Vaikinai, kurie tai padaro 350 kartų per metus, turėtų gyventi aštuonis kartus ilgiau… Teoriškai.
Bėgioja – galite net nevaikščioti į sporto salę, bet du kartus per savaitę išėję pabėgioti duosite savo kūnui endorfinų. Be to, jei geriate, pasistenkite bent tris dienas per savaitę neišgerti.
Mąsto pozityviai – optimistų kraujo spaudimas yra visada mažesnis, nei pesimistų. Jei Jums užplūsta pykčio protrūkiai, pasistenkite rasti būdą, kaip juos įveikti.
Valgo vaisius – nes jie gamina aminorūgštis, kurios yra geros psichologinės būsenos pagrindas. Taip pat reikalingi ir riešutai, sėklos bei grūdai – jie gamina serotoniną, kuris suteikia gerą būseną.
Padeda kitiems – įvertinkite, kaip gera kartais kam nors padaryti gerą darbelį, kaip kokiam skautui. Pavyzdžiui, tiesiog užleisti vietą autobuse ar padovanoti gėlę. Kartais altruizmas suteikia gerą jausmą ir leidžia pasijusti nuostabiai.
Žino, kada reikia ilsėtis – pabandykite išsimiegoti bent septynias valandas per parą, tai padarys Jus fiziškai stipriu, budriu ir prailgins Jūsų gyvenimą. Tačiau neužmirškite užsistatyti žadintuvo – pernelyg didelis gyvenimo kiekis trumpina gyvenimą. Tie, kurie miegojo daugiau kaip aštuonias valandas per parą, jautiesi taip pat, kaip ir tie, kurie miega keturias ar mažiau… Optimalus skaičius – septynios-šešios valandos per parą.
Mėgsta bendrauti – žmonės yra socialūs sutvėrimai, kuriems būtina būti gaujoje. Iš esmės santykiai tarp žmonių yra svarbiausias laimės veiksnys (kaliniai, sėdintys vienutėje išeina iš proto dėl vieno paprasto dalyko – bendravimo ir įspūdžių trūkumo). Laimingiausi vis dėlto yra žmonės, kurie leidžia laiką su draugais, antroje vietoje – tie, kurie leidžia laiką su savo šeima. Blogiausia tiems, kurie yra vieniši. Įdomus faktas, bet abejoms lytims svarbiausia yra būti su moterimis.
Turi naminį gyvūną – kartais užtenka vien pasižiūrėti į savo šunį, ir tai mažina kraujo spaudimą bei stresą. Tai tiesiog bendravimas, tačiau akivaizdu, kad esate geresnis žmogus, jei turite šuniuką…
Pats priima sprendimus – sakoma, kad pinigai nenuperka Jums laimės. Tačiau kiekvienas gali pasirinkti – daugiau ar mažiau (nes tokioje kapitalistinėje visuomenėje jau gyvename). Svarbiausia – pasirinkti ir būti patenkintu savo pasirinkimu. Vieniems reikia naujo automobilio ir darbo dienos, trunkančios 12 valandų per parą, kitam užtenka seno automobilio ir šešių valandų darbo dienos. Problemos kyla tik tada, kai pradedate galvoti, kad turtingas žmogus yra ne tik turtingas, bet ir geresnis…
Rugsėjo 24-ąją bare „Paparazzi“ gros vienas ilgiausiai muzikines plokšteles vairuojančių didžėjų Lietuvoje – legendinio humoro projekto „Radioshow” kūrėjas Rimas Šapauskas. Naktį, kai Vilniuje su ryškia žalia šviesa gerai muzikai startuos GREEN NIGHT, tie, kurie nemiegos, turės šansą pamatyti, kaip R. Šapauskas mašinos vairą iškeis į plokšteles ir dar – laisvai migruoti po 11 Vilniaus naktinių klubų ir rinktis muziką iš labai įvairaus meniu. Nebus jokių bilietų, jokio įėjimo mokesčio. Vienai nakčiai Vilnius taps vienu dideliu klubu, o Rimas Šapauskas, paklaustas, kokia muzikine programa džiugins savo gerbėjus, atsakė: „mano stilius – jokio stiliaus“.
Žmonės gali nežinoti, kas yra Rimas Šapauskas, bet peliuką Mauzerį ir Budulį žino visi. Išvysti R. Šapauską prie pulto GREEN NIGHT metu turėtų tie, kuri norėtų pamatyti tikrąjį jo veidą. Pasak Rimo, prie pulto jis labiausiai panašus į save, o kad „imidžas“ kažkiek prideda prie honoraro, tai irgi tiesa.
„Dažniausiai groju labai įvairią muziką ir galiu pataikyti įvairiems skoniams. Tai gali būti ir 60-ųjų metų seniena, ir drum&bass. Kiek grojau „Paprazzi“, visi vakarai buvo sėkmingi, nei vieno nebuvo prasto. Tikiuosi, kad pagrojimas GREEN NIGHT‘ui bus lygiai toks pats“, – sako charizmatiškasis R. Šapauskas.
G.N.: Kur mėgsti „tūsintis“ Vilniuje?
R. Š. Vilnius – miestas, turintis nemažai linksmų vietų. Paminėčiau „Vasaros terasą“, ŠMC, „Cafe de Paris“, „Woo“.
G.N.: O kur trauksi po to, kai baigsi groti GREEN NIGHT‘ui?
R. Š.: Manau, kad pasiliksiu „Paparazzi“.
G.N.: Esi vadinamas „antimixu“ – didžėjumi, kuris nemiksuoja. Visgi su kuo norėtumei kartu pagroti?
R. Š. Su kuo nors iš „Ed Banger“, gal su BVP, žodžiu su kuo nors iš tų linksmų prancūzų. Lietuvoje esu grojęs kartu su Tomu Boo, „Deficitu“, „RyRalio“ komanda. Iš tiesų nėra tokių, su kuriais negalėčiau kartu groti.
G.N.: Kokį amplua norėtum įkūnyti artimiausiu metu?
R. Š. Man atrodo, mes su Algiu (Greitai) kaip kokia sena roko grupė važiuojame ant senos „Radioshow“ šlovės.
G.N.: Ką manai apie GREEN NIGHT idėją?
R. Š. Spaudžiu „man patinka“.
GREEN NIGHT – naktį, kurios metu bus galima laisvai migruoti iš vieno klubo į kitą ir rinktis sau patinkančią muziką, dovanoja „Tuborg“ alaus gamintojai. „Tuborg“ – neatsiejamas nuo muzikos, klubinės kultūros. Nuo pat pasirodymo Lietuvos rinkoje šis prekės ženklas remia bei pristato garsius muzikos festivalius, šventes, koncertus, žymiausių atlikėjų pasirodymus bei klubinius renginius.
Bene kasdien Vilniuje pravažiuoju pro biurą, kurio languose puikuojasi raminantis užrašas „Greitos ir pigios skyrybos“. Ir nors man asmeniškai skyrybos nėra aktualu, kiekvieną kartą įstrigęs transporto spūstyje ties ta vieta, vis tiek galvoju apie jas.