Search Results for: "siela"
Nepilkas Vilkas nuotr. Kūrybinės ir saviraiškos erdvės tapo neatsiejama vasaros muzikos festivalių dalis. Tokios erdvės – viena iš festivalio „Yaga Gathering“ stipriausių pusių. Nuo gongų terapijos ir paskaitų apie permakultūrą, iki tantrinės jogos bei aitvarų kūrimo – anot organizatorių, nemaža dalis lankytojų čia atvyksta būtent dėl tokių veiklų.
Prie žydro baseino, kalnų apsuptyje, kepinant saulei guli įdegęs vyriškis, prie jo artinasi besišypsanti šviesiaplaukė… Užtenka. Tas vyras – ne jūs. Ne jūs ir ta moteris, kurios jis laukia. Už lango šalta, jūs dirbate, o malonumais ir vienas kitu mėgaujasi aktoriai Alainas Delonas ir Marianne. Deja, nebe ilgai. Prancūzų režisieriaus Jacqueso Deray filmas „Baseinas“ (La Piscine, 1969 m.), kuriame jie filmuojasi, – kriminalinė drama. Tad žiūrovas į vasario mėnesio sekmadieninius „Skalvijos“ kino klasikos vakarus kviečiamas pasižiūrėti ne vien tik į saulės ir vandens teikiamus malonumus.
Lapkritį vyksiantiems trims įspūdingiems naujo albumo „Lees And Seas“ pristatymo koncertams besiruošiantis Leono Somovo ir Jazzu duetas praskleidžia uždangą. Gerbėjų dėmesiui – pirmasis albumo singlas „Lower Than The Ground“, kurio skambesys, nė neabejoja duetas, daug ką nustebins.
Šiuolaikinis gyvenimo ritmas dažnai neleidžia sustoti: lekiame į darbą, tarsi uraganas iššluojame parduotuvę, užkandame greito maisto, kitą dieną ir vėl viskas kartojasi iš naujo. Tokio greito tempo palydovai – stresas, nuovargis, prasta emocinė būklė – ilgainiui gali sukelti rimtų psichologinių problemų, priversiančių ieškoti pagalbos. Tačiau ar tai tikrai būtina?
Moterys, valandų valandas praleidžiančios sporto salėje, visuomet sulaukia nemažai aplinkinių dėmesio. Tiesa, vienos palydimos susižavėjimų šūksniais dėl lieknos ir sportiškos figūros, o kitos… Kitos tampa diskusijų objektu, ar tikrai moters vieta kultūrizmo pasaulyje. Fotografas Martonas Schoelleris išleido savo darbų albumą, kuriame užfiksuotos ypatingai raumeningos kultūrizmo sporto šakos atstovės. Pats menininkas teigia, kad nuotraukose norėjęs išryškinti kantrastą tarp tvirtos savo modelių išvaizdos ir kartais trapios, daugialypės sielos, atsispindinčios jų akyse
Netikėtai didelio dėmesio dėl ypatingo balso Eurovizijos atrankos konkurse sulaukęs atlikėjas Beissoul tvirtina, kad toks staigus šuolis populiarumo tramplynu jam buvo tik į naudą. „Manau, kad visus atlikėjus išgarsėjimas turėtų daryti tik dar darbštesniais. Turiu vis mažiau laiko, todėl nenoriu jo švaistyti galvodamas, koks esu geras, gražus arba kaip fantastiškai viskas klostosi – aš tiesiog dirbu ir judu į priekį.” – džiaugiasi jaunasis talentas ir priduria: „Manau, kad jei jau išlindai į dienos šviesą, tai, būk geras, nepamiršk iš kur atėjai, nes į pradinį tašką sugrįžti labai lengva”.
Turbūt ne vienam klausytojui kilo klausimas – o kodėl būtent Eurovizijoja? Artūras atsako labai paprastai: „tai vienas iš nedaugelio televizijos konkursų, kuriame dalyvauti gali būti naudinga ir įdomu muzikos kūrėjui.”. Atlikėjas sako, kad šis klausimas kyla tik Lietuvoje, nes kitos šalys dažniausiai turi daugybę įvairių konkursų, suteikiančių galimybę dalyvauti ir atskleisti savo talentus jauniems kūrėjams.
Tiesa, artimiausiuose koncertuose Beissoul žada pasirodyti jau nebe vienas, o kartu su visai neseniai susibūrusiu muzikiniu projektu „MuseIQ”. „Taip, tai naujas organizmas, tačiau ir mes vis dar esame nauji, jauni ir gražūs” – juokiasi atlikėjas, pristatydamas savo kolegas Einių ir Rolandą (dar žinomą slapyvardžiu Innomine). Ši muzikinė jungtis – kaip patys vaikinai yra pratę vadinti savo projektą – susibūrė praėjusių metų vasarą, kai Beissoul buvo pakviestas atlikti Rolando bei Einiaus kūrinius viename Kauno klube. „Nuo pat pirmųjų dienų pradėjome galvoti apie ateitį ir nusprendėme nebūti tik vienos nakties muzikiniu nuotykiu” – šypsosi vokalistas bei tęsia: „ir štai, dabar mes drąsiai žengiame didelį žingsnį pirmyn.”. Iš tiesų, dar visai neseniai koncertuoti pradėję vaikinai per muzikos pasaulį keliauja nemažais žingsniais ir jau ateinančią savaitę ruošiasi pasirodymams Londone.
Kuo „MuseIQ” išsiskiria iš kitų turbūt galėtų pasakyti kiekvienas bent kartą klausęs šios trijulės kūrinių. Paprašyti apibūdinti savo kūrybą vaikinai pirmiausiai pastebi jausmus, kuriuos ji sukelia: „Tai tikriausiai būtų sielos muzika. Tokia, kuri priverčia įsiklausyti, mąstyti ir suprasti…”. Grupės vokalistas Beissoul atskleidžia: „Stengiuosi rašyti kūrinius, kurie turėtų vertės ir minties galią, kad kūrinio metu kiekvienas klausytojas galėtų pabuvoti savo praeityje, dabartyje, prisiminti tai, kas, galbūt, ilgą laiką neduoda ramybės ir į viską galėtų pažvelgti kitomis akimis. Aš ją dažnai vadinu „mąstančia muzika.” – atvirauja vaikinas.
Taip pat sunku būtų įvardinti šios kompanijos muzikinį stilių – „MuseIQ” muzikoje yra dubstep, electo, experimental, soul, electro pop ir daug kitų elementų. Kaip sako patys vaikinai: „Tai – universali muzika. Mes stengiamės neapsiriboti kokio nors stiliaus rėmais”.
Dar vienas išskirtinis „MuseIQ” bruožas yra jų kuriami video klipai: visuomet charakteringi, kokybiškai pagaminti ir įtraukiantys. „Kurti klipus kiekvienam kūriniui mums jau tampa tradicija” – juokiasi vaikinai ir tęsia: „Visi video įrašai, kuriuos mes turime, yra tarsi trumpi muzikiniai etiudai, kurie padeda geriau patirti kūrinį”. Tiesa, grupė artimiausiu metu planuoja pristatyti dar vieną naują video klipą dainai „On the road” (liet. kelyje). „Tai daina apie žmogaus kelionę ir jos pabaigą. Kita vertus, galbūt kaip tik tada, kai ateina pabaiga iš tiesų tik prasideda tikroji kelionė?” – apie naujausią kūrinį užsimena Artūras. Pasak vaikino, šis video klipas bus tarsi metaforų ir simbolių rinkinys, kuris vieniems gali priminti svarbius dalykus, o kitiems nereikšti nieko asmeniško. Vienaip ar kitaip, planuojama, kad jis išlaikys „MuseIQ” būdingą stilių: „Video vizualizacija nebūtinai turi pataikauti dainai ir priešingai. Todėl visada stengiamės galvoti paprastai, bet tiksliai.” – sako Artūras.
Tiesa, naują klipą pristatę vaikinai ir artimiausiu metu neplanuoja sustoti bei ruošiasi pirmiesiems oficialiems savo pasirodymams Vilniuje ir Klaipėdoje. Kaip sako patys atlikėjai, kiekvienam koncertui skiriamas atskiras dėmesys, tad abu pasirodymai bus kokybiško garso ir vaizdų sintezės, sukurtos specialiai šiems pasirodymams. „Tikimės, kad pasirodymai Vilniuje ir Klaipėdoje bus sėkmingi, žiūrovams patiks mūsų ruošiamos staigmenos ” – pokalbį baigia grupės vadybininkas R. Michailovskis.
Apie Florenciją galėčiau pasakoti valandų valandas, prisiminti matytus stebuklingus ir užburiančius vaizdus – metų metus. Tai miestas, kurio neįmanoma pamiršti ir į kurį norisi grįžti dar daug kartų.
Šį penktadienį Vilniaus klube „Tarantino“ rudenėjančias sielas audrins radijo stoties ZIP FM didžėjų gyvos elektronikos dozė „Soulhoppers“ vardu.
REŽISIERIUS Fatih Akin VAIDINA: Adam Bousdoukos, Moritz Bleibtreu, Birol Ünel, Pheline Roggan, Anna Bederke, Dorka Gryllus, Lucas Gregorowicz, Wotan Wilke…
Privačiame muziejuje – 22 tūkst. eksponatų: nuo akmeninio kaplio iki KGB telefono, sudėtingesnio už televizorių. Visa tai surinko, į Smalininkus atvežė ir savo sodyboje „įkurdino“ buvęs Gedimino technikos universiteto dėstytojas Justinas Stonys.
Kiekvieną savo svečią inžinierius pasitinka prie kiemo vartų. Jie atsiveria ir tada, kai Justino nėra namuose, nes vienintelis Lietuvoje senosios technikos muziejus neturi nei darbo valandų, nei bilietų.
Ekskursijos plūste plūsta
„Kur yra dvasinis penas, siela, ten negali būti komercijos“, – įsitikinęs J. Stonys, senoviniais mechanizmais, knygomis ir rakandais užvertęs ne tik sodybos kiemą ir ūkinius pastatus, bet ir visus keturis savo namų aukštus.
Justinas juokauja, kad per eksponatus neliko vietos net direktoriaus kabinetui, bet jam jo ir nereikia, nes pirmoji muziejaus darbuotoja atsirado tik pernai, Jurbarko savivaldybei pagaliau susimylėjus tapti J. Stonio įkurtos viešosios įstaigos Smalininkų senosios technikos muziejaus dalininke.
Toji įstaiga, įteisinusi privatų muziejų, įregistruota prieš septynerius metus, bet jau nuo 2000-ųjų į Smalininkus plūste plūsta ekskursijos, o atsiliepimų knygoje galima rasti padėkų ir palinkėjimų daugybe pasaulio kalbų.
Kiekvienai grupei – nauja programa
Neseniai, pasak Justino, į Smalininkus buvo užsukusi ekskursija iš Pietų Korėjos.
„Klausiu, kokie vėjai čia juos atpūtė, o jie man sako, kad norėjo pamatyti tai, ko kitur nėra. Iš principo toks muziejus galėtų būti bet kurioje pasaulio šalyje, bet yra Smalininkuose, ir tai gerai, nes visiems įdomu, ką galima pamatyti tokiame mažame miestelyje“, – šmaikštauja J. Stonys, kiekvienam į muziejų užsukusiam smalsuoliui ar ekskursantų grupei sugalvojantis naują edukacinę, kaip dabar madinga sakyti, programą.
Kitaip, pasak Justino, ir negali būti – mokytojų ilgai nevarginsi pasakojimais apie pirmuosius dyzelinius variklius. Jei nori, kad jie būtų priblokšti, reikia parodyti carinės Rusijos laikų pedagoginę literatūrą.
Labai dažnai Justinas programą sudaro pagal tai, kokios tautybės svečiai užsuka į jo kiemą. Olandai ir danai visada fotografuojasi taip, kad nuotraukoje būtų matyti gandralizdis – jų preciziškai sukultūrintame kaime nebeliko nei balų, nei varlių, todėl gandrus galima suskaičiuoti ant pirštų. Suomiams neįdomi žemės dirbimo technika, bet muziejuje yra laikraščių, kuriuose galima perskaityti apie šios šalies žmonių drąsą kare su rusais. „Suomiai varto laikraščius, žiūri senolių, kilusių į mūšius, nuotraukas ir braukia ašarą“, – pasakoja Justinas.
Tautiečius sudominti ir paprasta, ir sunku
Bet lengviausia jam sudominti Mažosios Lietuvos nepamirštančius vokiečius – apie 70 % muziejaus eksponatų vokiški arba su vokiškais užrašais. „Pamatę variklį, ant kurio užrašyta „Gumbinen“ (dabar – Kaliningrado srities miestas Gusevas), vokiečiai alpsta iš laimės, jų siela atsigauna“, – neslepia muziejaus šeimininkas.
Lietuvius sudominti ir paprasta, ir sunku – tarp būrio ekskursantų paprastai gal tik 2–3 domisi technika. Kitiems reikia emocijų, reikia vietos, kur būtų galima pailsėti, pasigėrėti gamta, pasiklausyti kurkiančių varlių. Miestelio tvenkinio pakrantė tam pati geriausia vieta, todėl Justinas praveria kiemo vartelius ir pasiūlo prisėsti ant žolės. Kartais tai daug geriau paveikia nei ilgi pasakojimai apie technikos evoliuciją.
Apsilanko ir miškininkai
Pasak Justino, pasitaiko, kad į muziejų užsuka ir miškininkai. Jų šiuose kraštuose ypač daug – tuoj už Smalininkų prasideda neaprėpiama Karšuvos giria. Miškas visais laikais rengė ir maitino šio krašto žmones.
„Namuose laikoma mediena anuomet buvo turto ženklas – nupjauti medį, parsigabenti jį namo, išpjauti balkį ar lentų buvo nepaprastai sunku ir brangu“, – tvirtina Justinas, šiuolaikinėmis medvežėmis dirbantiems miškininkams primygtinai siūlantis pasižvalgyti viename iš savo garažų, paverstų muziejaus sale.
Jaučiu, kad turi nustebti miškininkai, matydami, kaip iš didžiulės įrankių krūvos muziejaus savininkas išrenka paprasčiausią dvitraukį pjūklą. „Turiu tokį tik vieną – tai didelė vertybė“, – įspėja prieštarauti besižiojančius lankytojus Justinas ir nieko nelaukdamas aiškina, kuo ypatingi ir kodėl didesni už kitus šio pjūklo dantukai. Greta unikaliojo pjūklo jis deda kitą mažesniais dantukais – šis kažkada atstojo gaterį.
„Rąstą anuomet dėdavo ant pastolių, vienas žmogus stodavo viršuje, kitas apačioje – sunkiai mužikai dirbo, bet dailias lentas ponams išpjaudavo“, – aiškina muziejaus savininkas.
Senovinė miško technika
„O kokia senovinė technika dirbo miške?“ – pertraukiu Justiną, netverdama savo kailyje pamatyti senovinius variklius ir kitus jo muziejuje surinktus senosios technikos stebuklus.
Muziejininkas kantriai aiškina, kad prieš kelis šimtus metų jokios technikos miško darbams nereikėjo, nes jos paprasčiausiai nebuvo.
„Dyzelinis variklis atsirado tik 1876 metais. Tokį daiktą, kaip traktorių, žmonės sugalvojo dar po 20–30 metų, o elektra Lietuvoje įsižiebė tik 1903 m. – iki tol ir technikos jokios nebuvo, ir žmonės miške naudojo primityviausius įrankius“, – lyg kirviu nukerta mokslininkas.
Bet ir be variklių, ir be traktorių, ir be kur kas vėliau atsiradusių motovežių (taip Justino surinktose senose knygose vadinami pirmieji krovininiai automobiliai) lietuviai nuo amžių iš rąstų statė namus, meistravo medines lovas, spintas, skrynias, statines ir daugybę kitų buičiai reikalingų daiktų.
„Taip, taip“, – sutinka su mano argumentais Senosios technikos muziejaus įkūrėjas ir pasuka kito sandėlio link – atvėręs duris vieną po kito lauk traukia senovinius spaudiklius, žirkles rąsto storiui išmatuoti, rodo įrenginį, mūsų proseneliams padėdavusį įkelti rąstą į šlajas.
Parsivežti tris rąstus – didelis dalykas
Priminęs, kad 2 kub. m rąstas sveria 2 tonas, Justinas mikliai demonstruoja, kaip kažkada senovės lietuviai sau darbą palengvindavo: mažesnį rąstą grandine pririšę prie didelio, po juo pakišdavo ir daug jėgos nenaudodami nupjautą medį į šlajas įkeldavo. Rąsto plongalį dėdavo ant specialių, su šlajomis už dešimties metrų kryžmomis grandinėmis sujungtų karukų. Ir šlajose, ir karukuose būdavo išskaptuota po tris įdubimus rąstams.
„Pagalvokit, kaip gerai buvo – šlajos karukus traukia, karukai bėga jų vėžėmis, kai šlajos su rąstais sukasi, ir karukai iš paskos sukasi. Parvežti iš miško vienu kartu tris rąstus buvo didelis dalykas“, – tikina inžinierius.
Mažoji mechanizacija, pasak Justino, miške atsirado dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, o rimtu pagalbininku medkirčiams technika tapo tik po Antrojo pasaulinio karo. Greičiausiai tobulėjo stalių įrankiai.
Muziejaus pagalbininkai
„Kai parodau dabartiniams staliams 1945 m. pagamintą vokišką brėžtuvą arba labai retą įrankį sriegiams pjauti, jie tikina niekada tokių nematę – taigi garantuotai nežinotų ir kaip jais naudotis“, – juokiasi Justinas, neįkainojamą stalių įrankių komplektą parsivežęs iš Barzdų klebono Jono Būgos.
Tokių pagalbininkų, ieškančių muziejui eksponatų ar atiduodančių smalininkiečiui saugoti iš tėvų ir senelių paveldėtas vertybes, J. Stonys tikina turįs net 18, o po kiekvienos naujos ekskursijos apsilankymo atsiranda dar po vieną. Vienų užsidegimas išgaruoja už kiemo vartų, o kiti, žiūrėk, po kelių dienų skambina, pasakoja radę kaimyno kieme niekur nematytą agregatą, klausia, ar muziejus tokį jau turi ir kokia galėtų būti jo vertė.
Atsakyti Justinas neskuba – susideda visus kvietimus galvon ir atradęs laisvesnę dienelę išsiruošia kelionėn aplink Lietuvą. Iš tokių pasivažinėjimų dažnai grįžta pilnu sunkvežimiu, bet tuščiomis kišenėmis. „Gerus dalykus reikia pirkti, dykai gali gauti tik tai, ko niekam nereikia“, – tikina smalininkietis, už įdomų senovinį daiktą galintis atiduoti paskutinį pensijos litą. Dėl to muziejus jam krauna ne turtus, o skolas.
Nesutinka parduoti
J. Stonys muziejaus finansines problemas lengvai išspręstų, jei sutiktų parduoti bent vieną retą savo eksponatą. Pavyzdžiui, 1910 m. pagamintą traktorių „Deutsch“ arba pirmąją vokišką kuliamąją „Claas“. Pastarosios pažiūrėti atvykę firmos atstovai iš visų pusių glostinėjo dabartinių kombainų protėvį ir vis dūsavo – jei tik galėtų išsivežti ją į Vokietiją, pastatytų fabriko teritorijoje, nublizgintų, stiklu apdengtų ir prožektoriais iš visų pusių apšviestų.
„Bet ši technikos vertybė turi likti Lietuvoje“, – vėl kaip kirviu kerta J. Stonys, nė vieno iš savo eksponatų nesutinkantis parduoti dėl labai paprastos priežasties – jie nėra nuasmeninti. Žmonės, padovanoję savo prosenelių daiktus muziejui, nori juos čia ir rasti, todėl rodydamas eksponatus muziejininkas visada pasakoja daiktų istorijas bei mini juos pardavusių ar padovanojusių žmonių vardus ir pavardes. Kartais tos istorijos būna graudžios, o dažnai – net tragiškos, ašarą spaudžiančios ir susimąstyti verčiančios.
Kasmet į ekspedicijų žurnalą muziejininkas įrašo po kelis tūkstančius daiktų, todėl jo sodyboje galima apžiūrėti ne tik senovinius arklių traukiamus maniežus, pirmuosius dyzelinius variklius, aliejaus spaudyklą, 240 metų maitinusią molėtiškius, 1936 m. pagamintą amerikonišką traktorių „Universal-2“, kurį vėliau rusai Vladimiro traktorių gamykloje perdarė į DT-14 ir DT-20. Čia tiek pat vertingas ir Dailės akademijos prorektoriaus Vido Balčiūno padovanotas mėlynas mopedas, ir ant seno „moskvičiaus“ užkeltas 1822 m. iš Amerikos grįžtančių lietuvių lagaminas, kur kas panašesnis į močiučių kraičio skrynią. Greta visai dera šešios plytos iš Vilniaus gynybinės sienos, paties Justino rastos prie Bazilijono vienuolyno.
„Dabar jau esam išrankūs – visko nepriimam“, – juokiasi muziejininkas, puoselėjantis netolimoje ateityje įkurti centrą, kuriame galėtų demonstruoti net 19 senovinių amatų. Lengviausia, sako, bus siūti batus, bet labiau už viską norėtų atkurti, kaip senovės lietuviai iš balų vandens išgrynindavo rūdą. Kelių dešimčių metų tyrinėjimų rezultatą – monografiją apie geležies gamybą į Smalininkus atvežė ir J. Stoniui padovanojo Kauno technologijos universiteto Metalų technologijos katedros mokslininkai. Ne veltui universitetų studentai čia atvyksta rengti kursinių ir diplominių darbų, o ketvirtį amžiaus dėstytoju Gedimino technikos universitete dirbęs Justinas maloniai sutinka jiems vadovauti.
Autorės nuotr.