Search Results for: "simbolių reikšmės"
Miške buvo trobelė. Trobelėje gyveno senelis ir senelė. Jie turėjo dukrelę. Ta dukrelė išėjo pasivaikščioti ir paklydo. Ėjo ėjo, pamatė trobelę. Toje trobelėje gyveno senelis ir senelė. Jie turėjo dukrelę…
Pasakos – tai ne tik fantazijos kurstytojos, jos turi ir kilnią misiją – auklėti, ugdyti visuomenės narį, padorų pilietį. Dažniausiai šie kriterijai priklauso nuo laikotarpio, valstybinės santvarkos, gyvenimo aktualijų. Daugelis pasakų remiasi pagrindinėmis moralės nuostatomis. Šiame straipsnyje pabandysime atverti pasakos „duris“ ir pasistengsime patekti į labirintą, į gilų triušio urvą, kuriame slepiasi žmogaus psichologijos subtilybės, simboliai, dabartis ir praeitis, vertybės ir kultūra.
Pasakos – gyvenimo dalis
Žinia, pasakos nėra šiuolaikinio žmogaus išradimas, jos atkeliavo iš seniausių laikų tautosakos koridoriais. Psichologas Karlas Gustavas Jungas tikriausiai pasakytų, kad pasakos ateina kaip kolektyvinės pasąmonės apraiška, „pasiramsčiuodamos“ simboliais. Žymiojo Čipolino autoriaus Gianni Rodari nuomone: „Simbolis gyvena savarankišką gyvenimą, jį galima pritaikyti daugybėje tikroviškų situacijų“. Simboliai jose sugulė dar nuo tų laikų, kai pasakas sekė valstiečiai, nemokėdami rašto.
Vėliau pasakos būdavo perpasakojamos atskirų autorių, modifikuojamos, pritaikomos atitinkamam laikotarpiui. Daugelis senųjų pasakų šiuolaikiniam vaikui ar net suaugusiam keltų siaubą („Motušės Žąsies pasakos“ ir kt.). Nagrinėdami pasakas ir jų simboliką nesnaudžia ir psichoanalitikai, pastarieji daugiau aiškina jų simbolių reikšmes. Antai, Raudonkepuraitė nagrinėjama kaip bręstanti mergaitė, raudona kepurė simbolizuoja menstruacijų pradžią, vilkas – vyriškis besikėsinantis į jos nekaltybę ir t. t.
Dabar pasakos vis rečiau skaitomos, prioritetas teikiamas vaizdinėms priemonėms, kurios kaip gardus patiekalas yra patiekiamas ant lėkštutės su visais personažais, jų atvaizdais, charakteriais, – čia lieka labai mažai vietos vaizduotei. Taip iš lėto „žudoma“ vaikų vaizduotė: vaizdai jų galvoje jau sukurti televizijos, spaudos ir kitų vaizdinių priemonių. Sumenkus vaizduotei, žmogus pradeda svajoti pažįstamais atvaizdais, tai gali būti net reklaminiai vaizdai, paveikslėliai ir kt. Kaip yra minėjęs prof. G. Mažeikis: „Taip visuomenėje išvengiama revoliucijų, nes žmogus nesukuria pats tokios gerovės vizijos, dėl kurios kiltų į kovą“.
Formuojami modeliai
Kaip jau minėjome straipsnio pradžioje, pasakos nėra tik pasakojimai prieš miegą, jos turi ir kilnią misiją – auklėti ir ugdyti padorų pilietį. Galima pastebėti, kad pasakose žmogus ugdomas priklausomai nuo laikotarpio moralės normų: gerąjį veikėją dažniausiai vaizduoja kaip teisingą, vyrauja gėrio pergalė prieš blogį ir pan.
Pasakos daro stiprią įtaką vaiko asmenybės vystymuisi, todėl šiuolaikinėje psichologijoje taikomi įvairūs pasakų terapijos metodai, leidžiantys atskleisti suaugusiam žmogui kilusios psichologinės problemos šaknis. Literatūrą nagrinėjantys mokslininkai aprašo įvairias pasakų formuojamas socialines konstrukcijas, į kurias įeina nelaimingos moterys, namų šeimininkės, kaip princesės, kuriomis reikia rūpintis, o pačios esančios tik aplinkybių aukos, jų gelbėtojai – „princai“, turintys jomis pasirūpinti. Realybėje pastarųjų nesulaukusios tampa nelaimingomis, nusivylusiomis vyriška gimine. Pamotės tipažas pasakose susijęs su svetimo baime, nepažįstamas prilyginamas blogam personažui. Tokiomis priemonėmis pasąmoningai konstruojama socialinė žmogaus pasaulėžiūra, vertybės. Dažniausiai tokios pasakos yra skirtos gyvenimo būdo formavimuisi.
Pasaka ir ideologija
Kaip tautosakos pasakos daug pasako apie tuometinių žmonių pasaulio suvokimą, taip autorinių pasakų modifikacijose kartais galima įžvelgti nemažai ideologinės įkrovos. Pastarosios siejasi su socialine inžinerija, savotiška propaganda.
Pasakos „Čipolino nuotykiai“ autorius G. Rodari, italų žurnalistas, rašytojas, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui priklausė fašistų partijai. Vėliau perėjo į kitą barikadų pusę, įstojo į Italijos komunistų partiją. Jo biografinis apsiaustas, įsitikinimai, be abejo, darė įtaką ir jo kūriniams. G. Rodari tikėjo tokios santvarkos teisingumu ir tai perteikė savo pasakojimuose. Literatūros tyrinėtojas Kęstutis Urba yra rašęs, kad daug Lietuvoje skaitomų Rodari kūrinių buvo versti iš rusų kalbos, „jie čia pateko „per Maskvą“: galima sakyti, jog Rodari buvo vienas iš pirmųjų mūsų vaikams „leistų“ skaityti užsienio rašytojų“.
Pasaka be moralo, beveik neįsivaizduojama, o kur slypi jos moralas, ne visada galima suprasti, kiekvienas jį įžvelgia per subjektyvumo žiūronus. Jei jau pradėjome kalbėti apie G. Rodari, tai trumpai apžvelkime „Čipolino nuotykius“. Ši pasaka gerai žinoma daugeliui. Pasakojime apie Čipoliną paliečiamos sovietmečio socialinio gyvenimo aktualijos, tai savotiška realybės alegorija. Pagrindinis herojus Čipolinas yra vienas iš darbininkų klasės atstovų (metafotiškai), jo draugai taip pat. Pagrindiniai, gerieji herojai yra neturtingi, paprasti ir darbštūs, o valdantieji – pikti, turtingi, valdantys nelogiškais sprendimais (skelbiamas mokestis už orą ir pan.). Darbininkų klasė sukyla ir pasipriešina aristokratijai, turtingiesiems valdininkams. Čia galima įžvelgti kapitalistinės visuomenės kritiką ir komunizmo santvarkos išaukštinimą. Nepaisant to, „Čipolino nuotykiuose“ diegiamos vertybės nėra prieštaraujančios moralės principams, nors joje galima rasti ir propagandos prieskonių. Ne veltui ši pasaka buvo tokia populiari Sovietų sąjungoje. Tarp panašaus pobūdžio pasakų buvo ir „Buratino nuotykiai“, „Obuolių maišas“ ir daugelis kitų.
Pagonybės laikais vyravo dar kitos vertybės, kurių nuotrupų yra išlikę pasakojimuose apie velnius, raganas, kaukus ir kt. Velniai, kaip blogieji veikėjai, dažnai girtuokliaudavo, meluodavo, tinginiaudavo – čia per velniškumą pabrėžiamos šių ydų blogybės. Pasakose buvo daug bauginimo elementų, taip bandant apsaugoti vaikus, juk namai – saugi erdvė, baiminamasi kitoniškumo.
Viename iš straipsnių apie pasakas Rolandas Maskoliūnas teigia: „Pasakos puikiai iliustruoja tikrovę, pavyzdžiui, „Joniukas ir Grytutė“ atspindėjo tuo metu paplitusią prievartą prieš vaikus. Kai kurios pasakos tarnavo bažnyčios ideologijai, padėdavo įtvirtinti religines tiesas. Visuomenėje klestintis patriarchatas akivaizdus pasakose „Tūkstantis ir viena naktis“. Pasipūtusios princesės, negalinčios užmigti ant žirnio, ir aikštingi princai – tai demaskuotos didikų ydos.”
Pasakų ideologija, moralinė įkrova labai priklauso nuo laikotarpio, todėl vienos taisyklės negalima pritaikyti visoms, jos visada buvo modifikuojamos, kai iš tautosakos buvo perimtos į atskirų autorių rankas. Vis tik, pasakose skiepijamas tikėjimas laiminga pabaiga vaikui padeda suformuoti gyvenimo prasmės viziją, skatina optimizmą, sukuria erdvę svajonėms.
Lina Sabaitytė
Festivalyje „Mėnuo Juodaragis“ tradiciškai netrūks įspūdžių smalsuoliams, kuriuos traukia juostos, puodai, žolelės ir žvangantys ginklai. Paskutinį vasaros savaitgalį – rugpjūčio 26-28 dienomis – Zaraso ežero saloje įsikursiančio festivalio žiūrovų lauks kaip niekad didelis ir spalvingas senųjų amatų kiemas, ne tik alsuojantis gyva istorija, skambantis dainomis, mirgantis autentiškais raštais, bet žavintis ir šiuolaikinėmis idėjomis.
„Kasmet stengiamės parodyti žiūrovams ką nors naujo, o šiemet dalyvių ir žiūrovų išradingumu turėtų nustebinti amatų kiemo programa – senovė, naujovės ir išbandymai“, – teigia festivalio organizatoriai. „Dar viena staigmena – visą dieną užpildanti programa labiausiai nenustygstantiems žiūrovams – vaikams: nuo spektaklių, žaidimų, dirbtuvėlių iki filmukų ir pasakėlių, kurios neprailgs net mažuosius ganantiems tėveliams“.
Šiemet lietuviškoms sutartinėms paskirtas festivalis neįsivaizduojamas be šioms daugiabalsėms dainoms taip artimo audimo, pynimo. Amatų kiemo viduryje, po magišku ratu, ant kurio suksis ir lyg žalčiai vysis juostos, įsikurs audėjos. Šia ypatinga proga bus audžiamas ir bendras visų festivalio svečių bei dalyvių kilimas, tad kiekvienas atvykęs galės palikti bent mažą savo pėdsaką festivalio istorijoje, įausti laiko giją, prisiminimų siūlą, marškos gabalėlį – dalį savo pasaulio.
Šalia audinių puoduose kunkuliuos vaivorykštės spalvos – bus demonstruojama ir mokoma batikos bei tapymo ant drobės meno. Norintys dažyti, tapyti raginami nepamiršti įsidėti drabužių ar medžiagų, o išsiblaškę visko galės įsigyti vietoje ir susikrauti tikrą „Mėnesio Juodaragio“ lobyną.
Kiek tolėliau nuo moteriškų drobių velniškas žiežirbas skels kalvis. Per kelias festivalio dienas žiūrovų akyse „Tarailos kalvės“ meistras nukaldins tikrą senovinį kalaviją, pasakodamas ir rodydamas kiekvieną šio ypatingo ginklo virsmo etapą.
Ginklų tvirtumą ir vyrų miklumą bus proga įvertinti ir čia pat įsikūriusių senovės karybos klubų „Karionys“ ir „Varingis“ žaidimuose bei susirėmimuose. Rankos taiklumą kvies išmėginti lankininkų klubas „Strėlė“, pristatysiantis įvairias lankų rūšis – nuo archainių iki dabartinių.
Pailsusius žiūrovus magiškais antpilais ir patarimais vaišins žolininkės, senosios medicinos žinovės. Kvapais vilios ir gydys natūralūs lietuviškų žolelių smilkalai, o prie ežero, paklausius pasakojimo apie baltišką pirtį, bus proga čia pat pajusti ne vieną amžių puoselėtų pirties procedūrų galią.
Amatų kiemo šurmulyje taip pat bus galima pamatyti odinių dirbinių gamybos procesą, titnago, rago ir kaulo apdorojimą, o senovės ornamentų ir simbolių reikšmes atskleis nagingiausi juvelyrai. O kad „Mėnesio Juodaragio“ lobių kraitė būtų pilna, bus galima nusikaldinti ir proginę festivalio monetą.
“Kiekvienas festivalio žiūrovas taps dalyviu ir iš gausos užsiėmimų pats kurs savo programą, skirtą išgirsti, paliesti ir patirti senąją mūsų kultūrą, įvairiose gyvenimo kertėse, kūryboje ir širdyse gyvą iki pat šių dienų”, – teigia organizatoriai.
Tris dienas saloje vyks įvairių muzikos žanrų koncertai – čia viešės net 50 kolektyvų iš daugiau nei 10 šalių. Kvies linksmos vakaronės, senosios apeigos, įdomios kultūros ir istorijos paskaitos, meninių, dokumentinių ir animacinių filmų seansai. Po atviru dangumi veiks meno parodos, vaidinimai, ekologinės akcijos, pažintiniai žygiai po apylinkes, tautinio sporto – ripkos – varžybos bei žaidimai. Ąžuolų ir pušų paunksmėje liepsnos aukuras ir laužai, įsikurs palapinių miestelis bei nuošalesnis tylesnių stovyklautojų kaimelis – „Ramučiai“.
Sapnai nuolat tiriami, tačiau mokslininkai daugelio atsakymų apie juos dar neturi arba paprasčiausiai dėl jų nesutaria. O paprasti mirtingieji visaip stengiasi paaiškinti sapnų reikšmes siedami juos su savo gyvenimo patyrimais ir netgi prietarais. Tad besidomintiems sapnų reikšmėmis buzzfeed.com siūlo paskaityti apie dažniausiai sapnuose matomų simbolių prasmes.
Nespėjusiems paatostogauti vasarą ar tiesiog besidairantiems, kur pasprukti nuo darganoto rudens, viena iš atostogų krypčių galėtų tapti Gruzija. Rudenėjant vienuolynų, kalnų ir draustinių įvairove bei įspūdingais peizažais pasižyminti Gruzija dar labiau paperka savo spalvingumu.
Žaliojo tilto skulptūros nuolat tampa diskusijų objektu. Kol nebuvo iškeltas jų saugumo klausimas, tol esantieji skirtingų barikadų pusėse ginčijosi dėl skulptūrų grožio, dekoratyvumo, simbolizmo ir politinės reikšmės.
Kiekviena gėlė turi savo reikšmę, simbolizuoja dvasines ir moralines žmonijos vertybes, nuoširdumą kitiems. Siekiant į namus įnešti gyvybės, jau nuo seno jie būna dekoruojami kvapniomis šviežiai skintomis gėlėmis ar jų motyvais pasižyminčiais dekoro elementais – paveikslais, sienų puošyba, namų tekstile. Miegamojo tekstilėje gėlės – vienas populiariausių raštų.
Šįryt pabandysiu į darnų vienetą suspausti kelis dalykus. Kartais tai geriausia išeitis, kai aplink tiek visko vyksta.
„Nešioji žiedą ant nykščio, ar žinai ką tai reiškia?“ – kartą išgirdau klausimą, kuris mane labai sutrikdė, nes atsakymo tikrai nežinojau, o žiedą ant šio piršto nešioju jau dešimt metų… Dar labiau suglumau išgirdusi paaiškinimą, kad ant nykščio žiedus nešioja atsiskyrėliai, vienuoliai, išminčiai.
Vestuvių, kokias mes pažįstame šiandien, tradicijos siekia senus laikus, o kai kurios jų – net ir pačios žmonijos pradžią. Paradoksalu tai, kad dauguma jų yra gana šovinistinės ar religinės. Mat, būtina suvokti, kad dabartinė šeimos samprata yra palyginti labai nesena ir nesiekia net niekingų 150 metų, jungtuvės bažnyčioje prasidėjo tik XV amžiuje, o moteris teisę atsisakyti tekėti įgijo tik X amžiuje…
Lapkričio 23-iąją minime Lietuvos kariuomenės dieną. Šią dieną prieš devyniasdešimt dvejus metus tuometinis Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Augustinas Voldemaras pasirašė įsakymą Nr. 1, kuriuo pradėtos formuoti šalies reguliariosios pajėgos. 1918 m. lapkričio 23 d. laikoma oficialia Lietuvos kariuomenės atkūrimo diena.