Search Results for: "socialinis eksperimentas"
Nors lietuviška vasara ne kasdien lepina saule ir šiluma, televizijos eteryje temperatūra kyla nuolat. Paskutinį vasaros mėnesį, nuo rugpjūčio 10 dienos, TV3 televizijos eteryje ispanišku karščiu alsuos Gran Kanarijoje filmuoto realybės šou „Meilė ar pinigai?“ antrasis sezonas.
Rugpjūčio pabaiga Mineapolyje. Prie įėjimo į „Walker“ meno centrą – vieną svarbiausių šiuolaikinio meno vietų Amerikoje – išsirikiavusi ilga eilė žmonių, kačių ir keletas vardan ironijos atvestų šunų. Netrukus čia prasidės „Internet Cat Video Film Festival“ – pirmasis pasaulyje kačių vaizdo klipų festivalis. Organizatoriai tikėjosi sulaukti 5 tūkst. žiūrovų – atėjo 10 tūkst. Jiems buvo parodyti 79 klipai. Festivaliui pasibaigus, kilo tik vienas klausimas – kodėl tokio įvykio idėja niekam nekilo anksčiau?
Vidutinis amerikietis per dieną prekybos centre praleidžia 23 minutes. Lietuvoje situacija panaši. O kas būtų, jei prekybos centre praleistum visas 24 paros valandas? Du jauni kino kūrėjai – Rūta Bučiūnaitė (šiemet baigė kino meno studijas Londono Queen Mary universitete) ir Vytautas Tinteris (rudenį pradės studijuoti Baltijos kino ir medijų mokykloje Taline) – išbandė tai savo kailiais.
Rež. Juliane Grossheim (Vokietija, 2009, orig. k., liet. subt., 82 min.) Šiame filme tiriamas ginčytinas meninis ir socialinis eksperimentas –…
Jaudinanti ir sąmojinga filmo „Mano puikioji ledi“ istorija – apie profesorių Henrį Higinsą, kuris susilažina su pulkininku Pikeringu, jog gali…
Paprasta, kaip nusi… ? Taigi, kad ne: taisyklingai tuštintis, miegoti, sėdėti, praustis, kramtyti reikia mokėti. Ką ten, Amerikos medikų asociacija tvirtina, kad dauguma mūsų net kvėpuoti nemokame taisyklingai!
Po GRYNAS.lt publikuotų straipsnių apie maisto švaistymą, pamaniau, pats metas pasidalinti savo praktinėmis žiniomis apie tai, kaip galima ne žodžiais, o veiksmais protestuoti prieš vartotojiškumą, mažinti išmetamo maisto kiekius, o tuo pačiu gyventi beveik nemokamai ir labai linksmai. Tiesa, šis metodas pasiteisina ne visur, ir, deja, kažin, ar veiktų Lietuvoje. Bet jeigu jūsų geografinė lokacija netyčia pasirodytų tam palanki, tuomet – pirmyn!
Tereikia viso labo truputį atsipalaiduoti, nustoti jaudintis dėl visuomenėje įsigalėjusių „normalaus“ elgesio dogmų ir leistis į alternatyvaus naktinio gyvenimo pažinimą kartu su fryganais…
Drastiškas boikotas
Fryganizmas (angl. freeganism) – tai filosofija, kurios pasekėjai dažniausiai gali būti apibūdinami kaip sąmoningi, atsakingi ir ekologija besidomintys žmonės. Fryganu tampi tuomet, kai susivoki, kad nesvarbu, iš kurio prekybcentrio pirksi savo kasdienius produktus, vienaip ar kitaip remsi korporacijas, atsakingas už etikos principų, žmogaus ir gyvūnų teisių pažeidimus bei gamtos niokojimą, todėl galiausiai savanoriškai apsisprendi to nedaryti. Taip, tiesiog NEPIRKTI.
Fryganai visiškai boikotuoja šiuolaikinę besaikiu vartotojiškumu pagrįstą ekonominę sistemą ir stengiasi kaip įmanoma apriboti savo vartojimo apimtis. Jų vertybės – laisvė, bendruomenė, dalinimasis, bendradarbiavimas ir socialinis sąmoningumas, kai tuo tarpu „normalioje“ visuomenėje, anot jų, klesti materializmas, apatija, gobšumas, nuolatinės varžybos bei tam tikras suvienodėjimas. Juk, kad ir kokie išskirtiniai norime būti, galiausiai mes visi nejučia paverčiami „Maxima“ vaikais, besipešančiais dėl lipdukų…
Parazitai ar sanitarai?
Nors fryganų filosofija “žalia”, globali ir tikrai apeliuojanti į esmines šiuolaikinės visuomenės problemas (galbūt ir jūs jau linkčiojote – „aha, skamba puikiai, aš irgi noriu būti fryganu“), vis tik praktinė fryganiškumo išraiška daugeliui, ko gero, nepasirodys patraukli. Priėmus tokius drastiškus nepirkimo įžadus, maisto fryganams tenka ieškotis alternatyviais būdais. Todėl jie užsiima tuo, kas mūsų visuomenėje laikoma baisiai gėdingu dalyku – rausiasi po konteinerius (angl. „dumpster diving“).
Kai kurie nueina taip toli, kad galiausiai ne tik valgo vien “konteinerinį” maistą, bet ir nešioja padėvėtus drabužius bei gyvena nameliuose ant ratų, kurui naudodami McDonald’s dovanotą panaudotą aliejų. O kai jau esi sotus, apsirengęs ir netgi mobilus, daugiau nelabai ko bereikia, todėl dienas galima leisti tiesiog bendraujant su žmonėmis bei skleidžiant tokio alternatyvaus gyvenimo būdo idėją. Nors daugelis, ko gero, būtų linkę tai vadinti parazitavimu (juk tikri fryganai nedirba ir nemoka mokesčių), vis tik aš manau, jog teisingiau būtų juos laikyti geraisiais miestų sanitarais, kurie bent nedidele dalimi sumažina baisius iššvaistomo maisto ir kitų produktų kiekius.
Kad ir kaip bebūtų, tokių užkietėjusių fryganų pasaulyje nėra daug, o ir man kol kas gyvenime neteko su jais susidurti, todėl šiame tekste aš leisiu sau fryganais vadinti tuos, kurie bent iš dalies pasiduoda šiai filosofijai.
Lietuvoje fryganams nėra ką veikti
Esu įsitikinusi, jog Lietuvoje, nors maisto švaistymas egzistuoja tam tikru mastu, vis dėlto didesnė dalis įvairių besibaigiančio galiojimo ar neprekinės išvaizdos gerybių dažniausiai vienu ar kitu būdu randa savo kelią pas vartotoją. Kas neparduodama, – nukainuojama, ko nepavyksta parduoti po nukainavimo, atiduodama „Maisto bankui“, zoologijos sodui arba išsinešiojama darbuotojų, o kas neišsinešiojama, galiausiai greitai išgraibstoma konteineriuose tų, kurie labiausiai alkani. Galbūt tai ir nėra tobuliausia sistema, bet manau, jog ne vienai “pažangiai” vakarietiškai valstybei būtų ne pro šalį pasimokyti šiek tiek praktiškumo iš lietuvių.
Ten, kur „Maisto bankas“ neegzistuoja, kur kasininkės gauna pakankamą algą, kad nesineštų namo vakarykščių bandelių, o prie konteinerių nėra išsirikiavusios skurstančių benamių eilės, daugybė vartojimui puikiai tinkamų produktų nukeliauja tiesiai į sąvartynus. Tokioje sistemoje ir atsiranda terpė fryganizmui, kuris, kiek teko domėtis, ypatingai klesti Amerikos bei Didžiosios Britanijos didmiesčiuose, o, kaip vėliau teko praktiškai įsitikinti, ir ne tik…
Eksperimentas prasideda
Jau beveik du metus studijuoju ir gyvenu Švedijoje. Ėmė ir atsitiko, taip jog būtent čia atradau bei pradėjau praktikuoti fryganizmą. Tiesa, vis dar esu ne tokia „fry“, kaip norėtųsi, nes kol kas neišmokau atsispirti madingų vienadienių sportbačių ir panašių dalykų pirkimui, bet užtat į maisto prekių parduotuvę nosį įkišu nebent tuomet, kai staiga labai užsigeidžiu ko nors ypatingo.
Šitas gyvenimo būdas į mano ir keleto draugų gyvenimą atėjo natūraliai. Kai mintys, inspiruotos tam tikrų skaitinių ir filmų, ekologijos studijų bei “dumpster-diving’o” patirčių gyvenant Londono skvotuose, susikaupė į tam tikrą kritinę masę, kurią iš vietos stumtelėjo per visus studijavimo metus stipriai įkyrėjusi biudžeto deficito problema, kažkurį vakarą galiausiai tiesiog nusprendėme, kad metas leistis į žygį ir patikrinti artimiausio prekybcentrio konteinerį.
Neskaitant savaime suvokiamų visiškai savanaudiškų šio sprendimo paskatų, taip pat buvo įdomu išsiaiškinti, ar pavyzdingieji švedai gerai pasirūpina savo atliekomis ir, ar tas stropus šiukšlių rūšiavimas į aštuonias dėžes, baisiausiai skatinamas tarp gyventojų, galioja ir prekybos centrams.
Pirmas kartas šokiravo
Vaizdas, kurį tada pamatėme, buvo gerokai stulbinantis. Atidarėm prie vieno nemažo prekybos centro buvusį maždaug vonios kambario dydžio konteinerį, ir jis, visai nelietuviškai, pasirodė esąs pilnas bananų, vynuogių, apelsinų, paprikų, pomidorų, brokolių, salotų, duonos ir visokio kitokio gėrio (ne veltui Švedija visada man atrodė pasakų šalis). Daugelis gėrybių vis dar buvo švariai supakuotos į plastiko dėžutes. Jokiu rūšiavimu čia nekvepėjo, o taip pat buvo akivaizdu, jog ir į jokį “gerąjį banką” tas maistas nebekeliaus.
Daržovės, kurias fryganai randa konteineriuose Foto: Asmeninio archyvo nuotr.
Džiaugsmą, atradus tokį lobį, šiek tiek aptemdė šokas, galiausiai realiai įsitikinus, koks didelis maisto kiekis kasdien yra tiesiog iššvaistomas. Supratome, kad visko mes, net ir labai norėdami, nesugebėtume įsisavinti. Galbūt kažkas pasakytų, kad tokios mintys kyla tik varguoliams lietuviams, tačiau matyti dešimtis išmestų batonų, kai paprastai esame auklėjami, jog duona – dalykas šventas (šventumo prideda ir tai, jog vienas kepalas Švedijoje kainuoja apie dešimt litų), buvo tikrai sunku ir ne ypač linksma.
Prisimenu, kad pirmą vakarą jautėmės labai nedrąsiai – vis dėlto „šiukšlinėjimas“ nėra legalus užsiėmimas. Konteineriai kartu su visu savo turiniu oficialiai priklauso parduotuvei, taigi gėrybių graibstymas gali būti prilyginamas vagystei. Nors ir krūpčiodami nuo visokių netikėtų garsų, vis tiek tąsyk nepasikuklinome ir dosniai prisigrūdome kuprines. Vakarą puikiai atšventėme valgydami egzotiškus vaisius, kurie šiaip jau Švedijoje tikrai ne lietuvio studento kišenei. Nuo to viskas ir prasidėjo…
Fryganiška kasdienybė
Dabar jau visi metai, kaip žygis į konteinerį yra mano smagus ir visai negąsdinantis ritualas. Kartais keliauju su kompanija, kartais – viena. Pastebėjau, kad fryganų mano miestelyje padaugėjo – anksčiau nesutikdavau nieko, o pastaruoju metu geru oru „nardyti“ susiruošia bent keturi – šeši žmonės, kuriuos jau pažįstu iš matymo. Ypač nemažas antplūdis buvo po vietiniame studentų laikraštyje pasirodžiusio straipsnio apie tokį taupyti padedantį studentišką gyvenimo būdą.
Mano amunicija – dviratis su dideliais krepšiais, daug plastikinių maišelių, skirtų neįpakuotoms daržovėms susidėti, ant galvos dedamas žibintas, tamsi striukė su gobtuvu, prastesni džinsai (kartais tenka ropštis į konteinerio vidų) bei guminės pirštinės, kurios galutinai eliminuoja bet kokius galimus nemalonius pojūčius.
Išsiruošiu iš namų apie dešimtą vakare, kad nuvažiuočiau kaip tik tuo laiku, kai parduotuvę palieka paskutiniai darbuotojai. Panašiu metu susirenka ir kiti fryganai.
Apie pusvalandį trunkantį kolektyvinį “nardymo” procesą lydi linksmi pasišnekučiavimai (vienas iš būdų lavinti švedų kalbą bei sužinoti naujų receptų), kartais ir džiugesio šūksniai, radus saldumynų. Susikomplektavę savo nemokamų “pirkinių” krepšius, galiausiai atsisveikinę išsiskirstom. Parmynusi dviratį namo, dar kiek užtrunku, kol visą gėrį išpakuoju, su meile švariai nuprausiu bei susidedu į šaldytuvą (paprastai ši dalis ir būna didžiausias iššūkis). O tada – ramus miegas, žinant, kad maistu nereikės rūpintis visą ateinančią savaitę.
Kaip atrodo tie fryganai?
Turbūt pats metas paaiškinti, kad švediški fryganai nei iš tolo nepanašūs į valkatas ar alkoholikus. Jie dažniausiai – vietiniai studentai, tarp kurių – ir „rugiaveidės“ hipės ilgais sijonais, ir madingi hipsteriai, užsukantys pakeliui į vakarėlį pasigriebti vaisių ir vieno kito tetrapako sulčių, ir stropūs ekologijos studentai, kurie mėgsta papamokslauti, stengiasi visiems atvykusiems išdalinti kiek įmanoma daugiau maisto bei rūpinasi po savęs viską palikti tvarkingiau nei rado. Jie visi turi šį tą bendro – visada atvažiuoja dviračiais, susitikę sveikinasi ir šypsosi, draugiškai mainosi produktais ir paduoda vienas kitam ranką, besiropščiant iš konteinerio.
Tiesa, yra tekę susidurti ir su kitokia publika… Kurį laiką prie mūsų prisijungdavo vidutinio amžiaus rytų europiečių pora, kurie nesikalbėdavo, slėpdavo veidus, visada alkūnėmis braudavosi prie geresnio „grobio“, ir galiausiai pergalingai išvažiuodavo, prisigrūdę savo „universalą“ dėžėmis iškovotų besibaigiančio galiojimo pomidorų. Bet abejoju, ar jie kada nors ką nors girdėjo apie fryganizmą, todėl, savaime suprantama, šitas tekstas – ne apie juos…
Šiukšlininko mitybos racionas
Labai džiaugiuosi, kad šis gyvenimo būdas įpūtė naujų vėjų mano mityboje. Visų pirma, tikrai maitinuosi nepalyginamai geriau, nei galėčiau sau leisti, ir įvairiau, nei užtektų fantazijos, perkant maistą įprastu būdu. Valgau ypač daug vaisių ir daržovių, gan retai – mėsos. Netikėtos rastų produktų kombinacijos virsta linksmais eksperimentais virtuvėje, kurių dėka išradau ne vieną puikų receptą. Be to, neretai pavyksta parsinešt visokių įdomių iki tol neragautų dalykų, pro kuriuos parduotuvėje tiesiog praeičiau iš nežinojimo, kaip ir su kuo vartoti, o dabar dažniausiai pasiduodu pagundai išbandyt.
Kartais išmestų daržovių kiekiai būna nemaži, taigi, gelbėjant viską nuo supuvimo, tenka skubiai užsiimti marinavimu. Neretai tenka pasukti galvą, kaip pratęsti ir kitų produktų galiojimo laiką; tokiu būdu, pavyzdžiui, buvo išrasti sausainiai, gaminami iš pradėjusių džiūti tortilijų.
Be įprastinio plataus vaisių ir daržovių pasirinkimo, taip pat neretai tenka rasti ir kitokių dalykų: birių produktų – ryžių, miltų, cukraus, kuskuso, kurie dažniausiai išmetami prakiurus pakuotei; kiek rečiau pasitaiko pieno, jogurto, sūrio (pieno produktų galiojimas dažniausiai būna besibaigiąs), kiaušinių (jei vienas kiaušinis padėkle sudūžta, nepriklausomai nuo galiojimo laiko, būna išmetamas visas padėklas). Retkarčiais tenka aptikti netgi tokių lobių kaip šokoladas (rekordas – 2 kg!), dešimtys butelių alyvų aliejaus, arba… šaldytas kalakutas.
Ką žmonės pasakys?
Kadangi mano šeima nėra asocialūs alkoholikai ir aš jiems kažkiek rūpiu, nieko keisto, kad pirma jų reakcija į tokius mano užsiėmimus nebuvo ypatingai teigiama. Bet viską smulkiai paaiškinus per fryganiškos filosofijos prizmę, pavardinus kai kurių produktų vidutines kainas Švedijos prekybos centruose bei pasirėmus iškalbingomis savo „grobio“ fotografijomis, netgi seneliams sugebėjau įrodyti, jog nardymas po konteinerius yra visai neblogas užsiėmimas.
Ir dabar, nors neabejoju, kad po šio straipsnio pasirodymo sulauksiu daug pasibaisėjusių komentarų, bet… man nelabai tai berūpi. Didžiuojuosi atstovaudama antivartotojišką filosofiją, esu patenkinta savo nauju gyvenimo būdu ir be galo džiaugiuosi išsivadavusi iš lietuviško „kąžmonėspasakys“ sindromo.
Norinčiųjų įsigyti namus ar didesnį automobilį netrūko. Vartojimo išlaidos sudarė daugiau nei 70 procentų visų ekonominių operacijų. Amerikiečiai ėmė leisti vis daugiau, pamiršdami taupymą. Ekonominį sąstingį ar mažėjantį darbo užmokestį jie kompensavo galimybe skolintis mažesnėmis palūkanomis.
Skolų gniaužtuose
R.Reaganui paskyrus A.Greenspaną rūpintis federaliniais rezervais prasidėjo nauja era. Lyginant 2001 m. lapkritį ir 2004 m. lapkritį, palūkanų norma sumažėjo 2 procentais, nors ekonomika paaugo 2,8 procentais. Žemos palūkanų normos žmones atvedė į vertybinių popierių biržą, pirkėjai kėlė akcijų vertę, kartu jas brangindami. Susidaręs įspūdis, esą vartotojai turėjo daugiau grynųjų pajamų, buvo apgaulingas.
Robertas Reichas išsamiai išnagrinėtas finansinio kracho priežastis pateikė knygoje „Aftershock: The Next Economy and America’s Future“ (2010 m.), kurioje jis analizuoja JAV gyventojų bruožus, situaciją pernelyg supaprastindamas: „Jei mano kaimynas turi daugiau, ir aš noriu daugiau. Ir gaunu tai, ko noriu, nes aš amerikietis“. Esą žmonių prigimtis yra trokšti to, ką turi kiti, bet tikra problema yra tai, kad žmonės neuždirba pakankamai pinigų, o JAV turtai sukoncentruoti mažoje pasiturinčiųjų klasėje.
Krizė nepakenčia kompromisų, ypač šiandien, kai šaliai gresia „visiška audra“ (perfect storm). Turtuoliai ir toliau turtėja, sudarydami vos 0,1 procentą visų pajamas gaunančių darbuotojų, jie uždirba daugiau negu kiti 120 milijonai žmonių. Turtuoliai, R.Reicho teigimu, bando papirkti rinkimus. Tuo tarpu vyriausybė nepadeda vargšams, teigdama „nėra jokių pinigų, kuriuos jums skirtume“.
„Tai izoliacionizmo, natyvizmo ir ksenofobijos protrūkis“, – teigia R.Reichas, nurodydamas į priešiškumą imigrantų kryptimi, kaltinimus Kinijai ir augantį skepticizmą užsienio prekybos atžvilgiu.
Kai 1995 metais įsismarkavęs „IT burbulas“ ( dot-com bubble) vertybinių popierių biržoje tūkstantmečio sandūroje netikėtai subliuško, NASDAQ (National Association of Securities Dealers Automated Quotations) akcijų indeksas krito 78 procentais. Investitoriai iš akcijų savo pinigus nukreipė į nekilnojamąjį turtą. Vertybinių popierių biržos burbulas virto nekilnojamojo turto burbulu, kuris tęsėsi 2001-2006 m.
„Paskutiniajame dešimtmetyje JAV ekonomika prarado varomąją jėgą“, – teigia Edmundas Phelpsas, 2006 m. gavęs Nobelio premiją ekonomikos srityje. Esą tai buvo akivaizdu, nes nuo šio tūkstantmečio pradžios nesukurta naujų darbo vietų, todėl JAV ekonomika patyrė struktūrinius pokyčius. Kompanijos siekė greitai ir lengvai užsidirbti investuodamos, mažino darbo jėgą. Nuo 2000-ųjų panaikinta beveik 6 milijonai darbo vietų. Šiandien vos 9 procentai amerikiečių dirba gamybos pramonėje – vos pusė 1985 m. rodiklio.
„Amerika turi pasikeisti, – teigia B. Obamos patarėjas ekonomikos klausimais Paulas Volckeris. – Mums reikia mažiau finansinių inžinierių ir daugiau tikrų inžinierių, tokių kaip mechanikos inžinieriai“. Esą JAV turi atstatyti pramonės sektorių. „Nuo Antrojo pasaulinio karo darbo vietų augimas neatsiliko nuo gyventojų skaičiaus augimo, ir siekė 10-20 procentų per dešimtmetį. Tvirtai tikėta, kad taip turi tęstis ir toliau. Per pastarąjį dešimtmetį gyventojų skaičius padidėjo 25 mln., tačiau nebuvo naujų darbo vietų, arba bent jau nebuvo jų sukurta. Visgi, 100 000 naujų darbo vietų buvo sukurtos aptarnauti norinčius įsidarbinti.
Kai A. Greenspanas pasitraukė iš biuro Vašingtone 2006 m. pradžioje, šalis jau skendėjo skolose. Du karai – Irake ir Afganistane – jau buvo atsiėję 1 trilijoną dolerių. Valstybės skola ir toliau augo, nuo 57 procentų BVP 2000 m. iki 83 proc. 2009 m., kai pareigas pradėjo eiti prezidentas B. Obama. Dabartinė nacionalinė skola siekia 13,8 trilijono dolerių arba 94,3 proc. BVP. Po dvejų metų ji bus didesnė nei 100 procentų BVP.
Nedarbo lygis JAV siekia apie 10 proc. Tačiau neregistruotų bedarbių vis daugėja, tad realūs skaičiai artimesni 20 proc. Pirmą kartą nuo Didžiosios depresijos (Great Depression) 1929–1933 metais, amerikiečiai susidūrė su ilgalaikiu nedarbu.
Kaltos viršūnėlės
Ribotos socialinės sankibos koncepcijos žlugimas žvelgiant iš Europos šalių perspektyvos galėtų turėti nenumatytų pasekmių. Kaip bendrai gerovei susitelkusi visuomenė gali maniakiškai baimintis, kad bet koks socialinis mąstymas yra socialistinis? Vien rusėjo mėnesį JAV ekonomika neteko beveik 100 000 darbo vietų.
Dineshas D’Souza, tuometinis R. Reigano patarėjas ir dabartinis Niujorko Karališkojo koledžo (King’s College) prezidentas, parašė bestselerį apie prezidentą „The Roots of Obama’s Rage“. Esą JAV buvo reikalingas toks ramus prezidentas kaip B. Obama, žmogus, kuris valdo taip dialektiškai ir didaktiškai, kuris praleidžia tiek daug laiko klausydamasis, apsvarstydamas galimybes ir ramiai priimantis sprendimus. Prezidentas turi tam tikrų problemų, įskaitant paveldėtas iš savo pirmtakų.
„Sukviestinė arbatėlė“ (Tea party) – tai grupė protestuojančių baltųjų, susierzinusių vyresnių rinkėjų, tvirtinančių, kad jie nori buvusios šalies. Kanalo „Fox News“ laidos vedėjas Glennas Beckas lygina B.Obamą su diktatoriumi Adolfu Hitleriu.
D’Souza rašo, kad JAV šiandien valdo vaiduoklis. Esą labai daug žmonių mano, kad B.Obama negimė Jungtinėse Valstijose ir yra musulmonas. Žmonės negali su juo tapatintis, nes jis netiki amerikietiška svajone.
Dabar JAV akcentuojami kiti klausimai – homoseksualizmas, meksikiečiai, Demokratų lyderė Nancy Patricia D’Alesandro Pelosi, sveikatos priežiūros reforma ir B.Obama. Dalis šalies net neieško galimų sprendimų į tokius skaudulius kaip skolos, nedarbas ir rimti finansiniai trūkumai. Tai per daug pavojinga.
Politologas iš Vokietijos, dėstytojaujantis Honolulu, (Havajai), Manfredas Henningsenas susidariusią situaciją įvardina „politiniu ir ekonominiu paralyžiumi“. Esą viena iš krizės priežasčių yra tai, kad amerikietiška svajonė, tiek individualiu, tiek visuomeniniu požiūriu iš tikrųjų tebuvo fikcija. „Ši visuomenė niekada nebuvo stabili. Ji visada buvo nepakankamai socialiai išvystyta, ir visi, kurie pasakoja apie senus gerus laikus. šiandien yra pamiršę rasistines Amerikos skriaudas“. Esą tokie maištininkai kaip Glennas Beckas yra „nacionalistai, rasistai ir proto-fašistai“, kurie pasinaudojo ekonomine padėtimi, beveik kaip dešinieji inteligentai Veimaro Respublikoje.
„Institucinis idiotizmas“ – dar viena JAV problema. Esą tai ypač akivaizdu šalyje, kurioje svarbiausias įstatymų leidybos organas Senatas tapo panašus į karaliaus teismą, kuriame šimtmečiais niekas nevyksta. Kiekviena valstija renka po du senatorius – tiek 540 000 gyventojų turintis Vajomingas, tiek ir Kalifornija su 37 milijonais gyventojų. Jei pakankamai senatorių iš mažesnių valstijų susivienija, jie gali blokuoti viską, o tai jie ir daro. Senatas nėra klubas, kuriame nariai kalbasi vienas su kitu. Obstrukcija, būdas blokuoti įstatymus per nuolatinius debatus, buvo išimtimi praeityje, bet šiandien tai jau taisyklė. Respublikonai jau panaudojo obstrukcijos galimybe atmesdami daugiau nei 100 prezidento B.Obamos pasiūlymų.
Doleris pražūdys pasaulį?
Struktūrinių reformų planai teisingi, tačiau problema esą yra tai, kad esminės reformos užima daug laiko. Vienintelis kelias išeiti iš krizės veda per pinigų politiką. Jungtinėms Valstijoms tai būtų patogi išeitis iš skolų krizės, bet tai rizikinga ir JAV ir viso pasaulio ekonomikai. Tai gali sukelti procesus, kurie taptų nekontroliuojami.
Nobelio premijos laureatas Josephas Stiglitzas įspėja apie likvidumo padarinius. Esą JAV ekonomikai neigiamų padarinių tai nesukeltų, tačiau likusiame pasaulyje įsivyrautų chaosas. Daugiau pinigų reikštų sumažėjusią dolerio vertę lyginant su kitomis valiutomis. Tai leistų pigiau eksportuoti ir brangiau importuoti, tad JAV ekonomika taptų konkurencingesnė. Kas atsitiks, jei pasaulis praras pasitikėjimą rezervine valiuta? Atsivers dar viena bedugnė?
2010 m. pradžioje Tarptautinis valiutos fondas (TVF) pasiūlė centriniams bankams infliaciją padidinti iki 4 proc. Niekas nežino, kaip šis eksperimentas pasibaigs.
Johnas Makinas iš Amerikos verslumo instituto (American Enterprise Institute) teigia: „Mes turime gražių minčių, bet neturėdami daugiametės patirties, negalime patikrinti ar tai veiksminga“.
R. Reicho teigimu, šiuo metu gerų idėjų būti negali. Esą pinigų padidinimas tik iššauktų kitą akcijų rinkos burbulą, nes kompanijos, bankai ir draudimo fondai jau ieško kitos galimos „aukso gyslos“.
Finansų ekspertas Timas Adamsas nurodo, kad nėra jokios alternatyvos. „Niekam šiuo metu nereikia dar vieno stimulų paketo. Užsienyje to niekas entuziastingai nesutiks. Europiečiams veikiausiai pirmiesiems tektų koreguoti išlaidų dalį, nes eurui sustiprėjus išaugtų eksporto kaštai. Infliacijos plitimas aprėptų visą pasaulį, suduodamas smūgį ir Vokietijos ekomonikai.
Kinija taip pat neapsidžiaugtų, kadangi jų valiuta susieta su doleriu, taip juanį palaikant dirtinai žemame lygyje, dėl ko pasaulyje kiniškos prekės išlieka pigios ir paklausios. Iki šiol veikė savotiškas abiejų valstybių susitarimas: JAV iš Kinijos pirkto pigias prekes. Tuo tarpu kinai investavo į dolerius, uždirbdami iš Amerikos iždo obligacijų. Tai leido amerikiečiams gyventi ne pagal išgales, o Kinijai – palaikyti dirbtinai „pigią“ valiutą. Tačiau JAV prekybos balansas tapo per didelis, o dolerių rezervai Kinijoje išaugo iki 2 trilijonų dolerių. Jei JAV į apyvartą paleistų per daug pinigų, šiems rezervams kiltų rimtas pavojus. Pekinas, kuris Niujorką laiko partneriu, baiminasi, kad gali prarasti pasaulinį konkurencingumą. Dabar JAV norėtų perskaičiuoti juanio kursą, o jei prireiktų, nustatyti importo muitus prekėms iš Kinijos. Tačiau tai privestų prie prekybos karo ir nuosmukio visame pasaulyje.
„Konkurencingumas vyksta tarp kompanijų, o ne užsienio valiutos rinkose“, – nurodo Vokietijos centrinio banko pirmininkas Axelas Weberis. – Valiutų kursas turi atspindėti šalies pagrindinius ekonomikos rodiklius“.
Pajutusi pavojų Europa, Kinija ir Japonija gali atremti dolerio nuvertėjimą dirbtinai nuvertindama savo valiutas, kurios taptų nauju kovos įrankiu.
„Mūsų valiuta – jūsų problema“ – kadaise JAV Finansų ministro Johno Connally ištarta frazė įgyja naują reikšmę. Valiutų karą pralaimėtų visi, o labiausiai europiečiai. Jeigu Europos centrinis bankas (ECB) liktų nuošalyje, euro vertė labai greitai pakiltų. Vokietijos produktai pabrangtų visame pasaulyje. Jei ECB prezidentas Jeanas-Claude Trichetas ir jo bendražygiai Frankfurto Eurobokšte „sugrotų devalvacijos orkestre“ sumažindami euro vertę, kainų stabilumui Europoje kiltų pavojus. Viena didžiausių pralaimėtojų ir vėl būtų Vokietija, šiuo metu antra pasaulyje pagal eksporto lygį.
Visgi, JAV nėra tokia galinga, kad pasauliui įbruktų pavojingas idėjas. Beveik 45 milijonai amerikiečių laikomi vargšais, 4 milijonai gyvena žemiau skurdo ribos. Žemės ūkio departamentas įspėja apie augantį „maisto pavojų“ (food insecurity). Ketvirtadaliui visų vaikų JAV vyriausybė skiria maisto talonus.