Search Results for: "spektaklio recenzija"
Rolando Kazlo spektaklis „Tankumyne” sukurtas pagal japonų rašytojo R. Akutagawos novelę, kurioje 7 veikėjai detaliai pasakoja ką kiekvienas žino apie nužudymą. 7 visiškai skirtingos istorijos. Režisierius į šį kūrinį pažvelgė itin savitai, pateikdamas savo matymą. Buvo atsisakyta japoniškosios kultūros fragmentų ir pasirinktas stilius artimas film noir, kuriam būdinga mistika, kontrasto pagrindu sukurta aplinka, žavios merginos ir skrybelėti gangsteriai.
Ar gali vienoje scenoje tilpti mokslas ir menas, muzika ir šviesa, kosmosas ir gyvi žmonės? Pasirodo – kuo puikiausiai. Tai įrodė visai neseniai Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje pristatatytas spektaklis visai šeimai „Kosmosas+“.
Prieš pradedant rašyti apie rež. Jemo Coheno filmą „Muziejaus darbo valandos“, norėčiau pasidalinti tuo, ką išgirdau ir pastebėjau po kino seanso. Leidžiantis žemyn „Romuvos“ laiptais išgirdau pokalbį – pašnekovai ėjo priešais, tačiau jų akių nemačiau. Jos liko nepastebėtos ir nenorėčiau imti spėlioti, kas jie – tegu lieka neatpažintais. Žengiant pro duris išgirdau keliantį sunkumų klausimą – „ar geras filmas?“.
Trykšti idėjomis bei originaliomis mintimis, bet neturi, kur jų išreikšti? Nori išsakyti savo nuomonę apie vieną ar kitą filmą, spektaklį, knygą, renginį? O gal pažįsti žmogų, kurio nepakalbinti – tiesiog nuodėmė? Ir net nereikia klausti – nekenti pirmadienių. Portalas „Laikas.lt“ skuba į pagalbą – startuojame su nauja kassavaitine rubrika „Skaitytojo pusryčiai“.
Kada paskutinį kartą buvote teatre? Koks spektaklis labiausiai patiko? O gal sunku išsirinkti iš Lietuvos teatrų repertuarų? Kovo 27 dieną buvo minima Tarptautinė teatro diena. Ta proga mes pakalbinome menotyrininką ir keleto knygų apie baletą ir teatrą autorių Helmutą Šabasevičių.
Daryti tai, kas teikia malonumą ir kuo tiki iki negalėjimo – ši gana reta laimė nusišypsojo teatrologei bei pradedančiai dramaturgei Godai Dapšytei, kuri tiesiog gyvena teatru. Tiesa, panašu, jog pastaruosius kelis mėnesius ir pačiame teatre – praėjusį savaitgalį Lietuvos nacionalinio dramos teatro publikai pristatytas pagal jos ir kolegos latvio Jānio Balodžio pjesę statytas spektaklis„Barikados“ apie 1991-ųjų sausio įvykius. „Repetuojame kasdien, dažnai – nuo ryto iki vakaro, o naktimis rašome pjesę“, – šypsojosi dar prieš premjerą kalbinta jaunąjai teatro asmenybių kartai atstovaujanti mergina. Apie neįprastus dramaturginius sprendimus, dabartinio Lietuvos teatro realijas, kritikos troškulį bei gyvenimą su „Barikadomis“ bei ant barikadų – iš pirmų lūpų.
Praėjusio penktadienio vakarą Kauno senamiestyje vieni linksminosi griebdami lauko kavinių kėdes ir tikrindami jų tvirtumą į šalimais sėdinčių kavinių lankytojų veidus, kiti tuo tarpu rinkosi prie Laisvės alėjoje įsukūrusio valastybinio dramos teatro. Žmonių buvo tiek daug, kad į nedidelę „Rūtos“ salę jie tilpo tik daliai žiūrovų atsisėdus ant laiptų ar sustojus salės kraštuose. Tuo stebėtis nereikėtų – juk čia tuoj prasidės šiuolaikinio šokio festivalio „Aura“ spektaklis.