Search Results for: "the rolling stones"
Šią savaitę sukako 50 metų nuo pirmojo legendinės britų roko grupės „The Rolling Stones“ koncerto. Ta proga dalinamės 50-ia retų fotografijų iš ilgos grupės karjeros.
Jau seniai ne paslaptis, jog Holivudo numylėtinis Johnny Deppas dievina „The Rolling Stones“ gitaristą Keithą Richardsą. Aktorius ne viename interviu yra minėjęs, jog Karibų piratas Džekas Sperou – būtent šio muzikanto prototipas. Tad žinant jo aistrą skandalingajam K. Richardsui, nestebina, jog J. Deppas nusprendė apie šią personą sukurti dokumentinį filmą.
„Kūrybos procesas jau prasidėjo. Žinoma, sunku suderinti mūsų grafikus, tačiau kai tik pavyksta, jungiame kameras, įsipilame kokteilių, sėdame vienas prieš kitą ir kalbamės. Po kelių dienų darbo jau turime 35 valandas medžiagos“, – sako J. Deppas, kuris kaip režisierius jau debiutavo 1997-aisiais sukūręs juostą „Drąsuolis“ (The Brave).
Kol kas dokumentinė juosta pavadinimo neturi, taip pat kol kas nėra numatyta premjeros data.
Filme J. Deppas žada panaudoti medžiagą, kurioje bus K. Richardso, grupės „Rolling Stones“ narių, kitų žymių žmonių (Norah Jones, Patti Smith) pasakojimai.
Beje, tai bus jau trečias filmas, kuriame J. Deppas susitiks su savo mėgstamiausia muzikos žvaigžde. Jiedu jau 2007 m. pasirodė „Karibų piratai: pasaulių pakrašty“, o netrukus juos pamatysime ir ketvirtojoje „Karibų piratų“ dalyje.
O kol kas į kino teatrus verta nueiti ir J. Deppą drauge su Angelina Jolie pamatyti filme „Turistas“.
Spalio 4 d. į sostinės kūrybinę erdvę „Studio 9“ sugrįžta „Disco Mafia Social Club“. Daugiau nei 15 metų prie grotuvų šėlstantis ir ne vieną diskotekininkų kartą užauginęs kolektyvas „Disco Mafia“ savo sesijose vilniečiams pristatė „Crazy P“, „KDMS“, „Tiger & Woods“, „Toro Y Moi“ ir kitų ryškių šokių muzikos grupių atstovus, o šį sezoną pradeda su maištingais bei tikrai neramiais belgais „The Glimmers“.
Derlinga savaitė. Jackas White’as, Lana Del Rey, „Cloud Nothings“ ir nemažai kitų į šio sekmadienio septynetuką netilpo.
Kovo 26 dieną, šeštadienį, sinefilų laukia išskirtinis kino nuotykis – Vilniaus Tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“ menų fabrike LOFTAS rengia specialų vakarą, dedikuotą muzikai ir kinui. Čia vienintelį kartą viešai bus parodytas dokumentinis filmas „The Doors – When you’ re strange“, lydimas NO DJ’ s projekto „A Tribute to Jim Morrison (The Doors)“ gyvai.
Dokumentinė, pasaulinio ažiotažo dėl itin retų ir niekur nematytų kadrų susilaukusi juosta atskleidžia slapčiausias legendinės grupės „The Doors” narių viešo ir privataus gyvenimo detales, aistrą muzikai, stulbinančią sėkmę ir paklydimus.
Po šio filmo menų fabrike LOFTAS – specialus gyvas NO DJs pasirodymas kartu su vokalistu Marku Palubenka, dedikuotas pačiam Jim Morrison. „Tai bus kelionė nuo buvusios epinės muzikos eros iki šiuolaikiškos retrospektyvos“, – pasakoja NO DJs narys Viktoras Diavara, pats esantis itin didelis „ The Doors“ gerbėjas.
Apie šį unikalų filmą ir jo jungtį su gyva muzika kalbamės su „Kino pavasario” programos sudarytoju Edvinu Pukšta.
Kokia šio filmo atsiradimo „Kino Pavasaryje“ istorija? Kaip iki jo „atėjote”?
„Kino pavasaris“ visuomet domisi muzikine dokumentika. Šiemet turime programoje Johno Turturro nuotaikingą ekskursiją per Neapolio popmuzikos istoriją „Aistra muzikai“. Pernai rodėme „Afganistano žvaigždę“ apie TV muzikinių talentų laidą, dar anksčiau – „Control“ apie „Joy Division“ lyderio Iano Curtiso iškilimą ir tragišką atsisveikinimą.
Mes tikrai norėjome parodyti „Kai jautiesi keistuoliu“ (When You’re Strange) pernai, kai Tomo DiCillo kūrinys buvo pakilęs ant aukščiausios bangos. Gaila, bet nepavyko susitarti su užsienio platintojais. Bet neeilinis filmas liko nepamirštas mūsų mintyse ir ieškojome originalesnio būdo, kaip jį pristatyti vilniečiams specialiame renginyje. Tikiu, kad gyvas muzikinis pasirodymas pavers filmą dar įspūdingesniu.
Ar reikia būti „The Doors“ fanu, kad filmas patiktų?
Tikrai ne. „Kai jautiesi keistuoliu“ esminis privalumas, kad šiame dokumentiniame filme nėra jokių kalbančių galvų ir nuobodžių pasakojimų. Filme naudojama beveik niekam nematyta 1966-1971 m. archyvinė medžiaga, negirdėti faktai, retos nuotraukos, skandalingiausių koncertų akimirkos. Ar žinojote, kodėl „The Doors“ muzika niekuomet negrojo nė viename automobilius reklamuojančiame klipe?
Dar įdomiau, kad šis muzikinis filmas yra lyg savotiškas testamentas 1960-ųjų pabaigos ir 1970-ųjų pradžios įvykiams Amerikoje. Jame pateikiama ne tik grupės biografija su bandymais atskirti tikrus faktus nuo išgalvotų mitų, bet dalelė nostalgiškos istorijos apie tą laikotarpį, kai grojo ir populiarėjo „The Doors“.
Neabejoju, kad filmą Lietuvoje pamatėte vienas pirmųjų – kokį įspūdį paliko?
Turėjau galimybę pamatyti filmą pirmasis iš lietuvių. Žiūrėjau šį filmą du kartus per devynis mėnesius ir stebėjau jo evoliuciją. Pirmą sykį 2009 m. sausį Sandanso festivalyje, konkursinės programos seanse, kuris susilaukė ažiotažinio lankomumo ir šiek tiek kritikos dėl netobulo monotoniško įgarsinimo. Ta pati darbinė (neužbaigta) filmo versija po trijų savaičių lankėsi Berlyne.
Po antrosios festivalinės viešnagės režisierius Tomas DiCillo nutarė permontuoti filmą, padarė nemažai įdomių pakeitimų ir užgrojo labiausiai intriguojančia nata – Johnny Deppo balsu! Populiarusis aktorius entuziastingai priėmė pasiūlymą tapti filmo pasakotoju ir šarmingais komentarais pavertė jį dar geresniu. Johnny Deppas netgi atliko mažą radijo reporterio vaidmenį.
Naujoji versija anšlaginiais seansais Europoje debiutavo 2009 m. rugsėjo paskutinėmis dienomis San Sebastijano kino festivalyje. Nuostabų „vežančios muzikos“ įspūdį prisimenu iki šiol.
– Muzikinė dokumentika + gyvas pasirodymas. Ar teko kur nors lankytis panašios koncepcijos renginiuose?
Specialiai suplanuoto panašios konsepcijos renginio kino festivalių programose neteko stebėti, todėl pats laukiu galimybės įvertinti, kaip susiderins dokumentinis filmas ir lietuvių atliekama „The Doors“ muzika.
„The Rolling Stones“ pilnu sąstatu atvyko į 2008 m. Berlyno kino festivalio atidarymo ceremoniją pristatyti Martino Scorsese dokumentinio filmo apie jų koncertą, bet nebuvo pasiruošę groti. 2007 m. Kanuose airiai „U2“ prieš specialų muzikinio reginio „U2 3D“ vidurnakčio seansą surengė dviejų dainų 11 minučių koncertėlį ant pagrindinių festivalio rūmų laiptų ir raudonojo kilimo. Girdėjau, kad „New Order“ nariai susibūrė specialiam proginiam koncertui kažkuriame Kanų naktiniame klube filmo „Control“ pasaulinės premjeros proga.
Šis seansas – vienintelis. Kodėl?
Jeigu jau nusprendėme filmo premjerą surengti netradicinėje vietoje kartu su koncertu, tai nebenorėjome planuoti jo seanso prieš renginį. Vis vien žiūrovai rinktųsi įdomesnį pasiūlymą – pažiūrėti filmą ir pašėlti koncerte. Be to, „Lofto“ teritorijoje per vieną rodymą jį galės pamatyti žymiai daugiau žmonių, nei tilptų kino teatrų salėse.
Lizzy Jagger, vyriausia legendinės grupės „The Rolling Stones“ vokalisto Micko Jaggerio dukra prisijungė prie „Fishlove“ kampanijos, siekiančios atkreipti dėmesį į neatsakingą žvejybą. Fotosesijoje mergina nusifotografavo visiškai nuoga, „prisidengusi“ tik… mirusiu tunu.
Hipių judėjimas Lietuvoje reiškėsi apie 1969–1977 m. ir siejamas tiek su rezistencija tarybinei santvarkai, tiek su radikalia priešprieša miesčioniškam gyvenimo būdui, taip pat su vietinės roko muzikos formavimusi.
Gaivališkas, grynas ar pusiau sąmoningas sąjūdis kaip jaunimo mada iš esmės suformavo, galima sakyti, pirmąją žymesnę kontrkultūrą, taip pat padėjo pamatus vėlesnėms socialinio išskirtinumo ir nepaklusnumo bangoms.
Nuo „Gėlių vaikų“ iki kiperhipių
Tačiau, bandant suvokti judėjimo mastą įvairiais laikotarpiais, iškyla sampratos „hipiai“ problema. Yra jaunų žmonių, kurie ir šiandien taip save vadina, o išties žymesnis praeities muzikinis paminėjimas įvyko 1999 m. Vilniuje, Užupyje, koncerte „Gėlių vaikai“. Tame pačiame uždarame kieme, pavadintame griuvėsiais, kurį laiką ir 2002 m. rinkosi hipiuojantis jaunimas, buvo rengiami laisvi dainuojamosios poezijos vakarai ir senos geros muzikos diskotekos.
Tačiau kitaip nei, sakykim, besivystantį muzikinį stilių, hipišką kultūrą įrėmina tam tikras laikotarpis ir šiandieninius sekėjus tikslumo dėlei tikriausiai reikėtų vadinti naujosios kartos hipiais – kiberhipiais, nes dažniausiai jų susibūrimo vieta būna internetinė erdvė.
Yra nemaža atvejų, kai hipiais, pernelyg iš šių dienų pozicijų, vadinami anuometinių įvykių ir reiškinių dalyviai, šis pavadinimas prirašomas ten, kur jis vargu ar yra svarbiausias.
Tuomet hipiuojantys žmonės neretai suvokė savo išskirtinumą ir tiesiogiai nesitapatino su Vakarų hipiais, kas, iš tiesų, ir nebuvo įmanoma. Vietiniai sekėjai kartais pabrėžtinai vadino save kiek kitaip: „piplais“ (nuo angl. people), „hiponais“, „hiparom“, ir šiai subkultūrai priskiriamų žmonių sąmoningumas, idealų suvokimas, išpažinimas bei įgyvendinimas buvo gana įvairus. Kai kuriems būsimiems žymiems Lietuvos muzikantams hipių idėjos tapo kertinėmis formuojant pasaulėžiūrą.
Hipių judėjimas tarp ideologijos ir mados
Pradžioje beveik visiems hipiuojantiems grėsė konfliktas su aplinka ir valdžios pareigūnais, kurį išprovokuodavo vien jau ilgesni, nei valdžios nurodyta, jaunuolio plaukai. Hipiškam gyvenimo būdui pasirinkti reikėjo ryžto; asmens orumo, išraiškos laisvės, žmogaus teisių problemos neišvengiamai atsidurdavo dėmesio centre.
Vėliau nemažai kam hipizmas virto tuomet madingu stiliumi ir laisvesniu gyvenimu, teikiančiu nors šiek tiek daugiau pramogų, bet vargu ar labai suvokiant hipių judėjimo esmę. Tačiau hipizmas atsispindėjo ir 1972 m. Lietuvos politiniuose įvykiuose, kai hipiška išvaizda tapo solidarumo ženklu. Jaunuomenės susibūrimai konkrečiuose rezistencinių veiksmų vietose daugiau ar mažiau siejosi su hipių judėjimu, ką pripažino ir oficialioji valdžia, paversdama hipius politiniais ekstremistais.
Pasaulinio hipių judėjimo idėjos pasiekė Lietuvą per užsienio radiją, daugeliu atveju kaip tuomet naujų stulbinančių grupių „The Beatles“, „The Rolling Stones“, Bobo Dylano dainos, siejamos su laisve, taip pat per vietines negausias kritines publikacijas apie „hipius-narkomanus“ ir galiausiai per įvairesnius hipiams priskiriamos muzikos įrašus.
Greičiausiai hipių kultūra gryna forma Lietuvoje nebuvo labai smarkiai paplitusi ir paveikė pirmiausia drąsiausius, kūrybingus, atviros mąstysenos bei vaizduotės jaunus žmones. Pagrindinėmis nuostatomis tapo laisvė (asmeninė, politinė, lyčių), meilė, brolybė ir taika, pasireiškimo formomis – kuo labiau nepriklausoma socialinė pozicija, tegu ir link valkatavimo ribos, kartu – laisva meninė saviraiška ir, žinoma, įsiklausymas į roko muziką, kartais visiškas atsidavimas jai, neretai lyg religinė praktika, tiek individuali, tiek vienijanti bendraminčius.
Tai pat „privalomi“ dalykai – tranzavimas, kaip dažniausias keliavimo būdas, pagaliau pats keliavimas, kaip reiškinys, nereikalaujantis papildomo tikslo, sekant bytnikų pramintais takais, apie kuriuos buvo skaitoma lietuviškai per stebuklą pasirodžiusioje Jacko Keruaco knygoje „Kelyje“. Specifinės narkotinės medžiagos hipiškoje terpėje praktiškai nebuvo vartojamos, daugiau alkoholis.
Hipiuojančių žmonių lyg savaime suprantamas solidarumas, humanizmas gali žavėti ir dabar – visa tai iškart pavertė hipių judėjimą tikru „tautų draugystės“ reiškiniu buvusioje TSRS: hipiai ir prijaučiantieji svetingai lankydavosi vieni kitų miestuose, padėjo, skatino, dalijosi idėjomis, muzikine patirtimi.
Protestai ir hipiuojančiųjų duoklė pasauliui
Vakarų pasaulyje hipiai reiškėsi kaip triukšmingiausia isteblišmentą kritikuojanti jėga, kelianti revoliuciją socialinių normų srityje, įžiebianti visuomeninius judėjimus (kaip kad pacifistinį, lyčių lygybės, žmogaus teisių, ekologinį ir kt.), taip pat veikianti ir kurianti naujas saviraiškos bei meno formas.
Hipiai pralaužė miesčionišką ribotumą, atsivėrė Rytų misticizmui, įtraukė į kasdienį gyvenimą ezoterinius mokymus, praktikavo vėliau Vakaruose paplitusią jogą ar sveiką natūralią mitybą.
Buvusios TSRS jaunimo perimtos hipių judėjimo idėjos transformavosi ir įgavo savitų bruožų. Svarbiausia, hipizmas čia atitiko laisvės siekį visuomenine ir politine prasme, protestą prieš tarybinę sistemą. Net hipiui to nedeklaruojant, vien jaučiant laisvę kaip vidinę būtinybę. Tokio piliečio elgesys ir išvaizda teisėtvarkos organams savaime neva bylojo antikomunistinį nusiteikimą.
Ironiška, nes kaip tik Vakaruose hipiai atsidūrė arti komunistinių pažiūrų – tai ir gyvenimas komunose, kalbos apie taiką ir daugeliu atvejų apskritai antikapitalistinė ideologija.
Verta prisiminti, kad Vakarų pasaulyje, ypač iš pradžių, spontaniškas hipių sąjūdis taip pat išprovokavo kritinę konservatyvios visuomenės dalies reakciją ir susilaukė represijų, kaip kad atsispindi 7 dešimtmečio Kalifornijos, kur netrūko konfliktų su policija, kronikose.
Žinoma, tai neprilygo hipių ar hipiškai atrodančių žmonių persekiojimui Lietuvoje ir buvusios TSRS teritorijoje. Kai kuriais laikotarpiais hipiškos išvaizdos, nors kiek ilgesnius plaukus nešiojantys jaunuoliai buvo tiesiog gaudomi, prievarta kerpami, už neatitinkančią normų veiklą išmetami iš mokymo įstaigų ar priversti keisti darbo vietą, platėjantys džinsai plėšomi, bet kokie hipių susibūrimai buvo sekami ir pan.
Romas Kalanta hipis?
Tačiau judėjimas gyvavo ir kartais tapatinosi su išsivadavimą skatinančia jėga. Lietuvoje tai labiausiai siejama su sambrūzdžiais Kaune po Romo Kalantos susideginimo 1972 metais. Stulbinantis jaunuolio pasiaukojimo aktas tapo tiek tautinio atbudimo simboliu, tiek atsidavimo, ekstremalaus idealizmo legenda Lietuvos visuomenėje ilgiems dešimtmečiams. Tai buvo ir vienas iš nedaugelio įvykių, apie kurių tikrąją prasmę, skirtingą nuo oficialiosios versijos, žinojo praktiškai kiekvienas Lietuvos gyventojas.
Nors Romas Kalanta greičiausiai nelaikė savęs hipiu, tačiau galėjo būti priskirtas jiems pagal išvaizdą ir pasaulėžiūrą. Neramumai Kaune sustiprino tuometinės valdžios, teisėsaugos organų ir saugumo reakciją į visus, kurie nors kiek, tiek idėjiškai, tiek išoriškai, siejosi su hipizmu. Tai bent jau keletą metų labai apsunkino hipių gyvavimą Lietuvoje, bet kartu ir paskatino, išprovokavo atsakomąją reakciją, kuri laikui bėgant net virto platesne mada, po truputį „legalizuojant“ hipiškos išvaizdos kanonus. Galiausiai mada hipiškai atrodyti tapo mažiau ribojama, gal net tikintis, kad tokiu būdu masiškumas
„praskies“ valdžiai pavojingą ideologiją – hipiškas judėjimas niveliuosis.
Hipiškos mados indėlis į meną
Ką ankstyvuoju laikotarpiu galima buvo priskirti tik „nevalyviems“ hipiams, jau nuo kokių 1976 m. galima buvo sutaurinta, „sušukuota“ forma pamatyti vietiniuose mados žurnaluose, kino filmuose. Vadinamųjų „hipiškų laikų“ vizualinis menas, neretai vadinamas psichodeliniu, savitai prisitaikė ir lietuviškoje taikomojoje dailėje, dizaine.
Be abejonės, hipizmo įtaka juntama ir muzikoje. Įsigalėjus leistiniems ir netgi valdžios puoselėjamiems jaunimo muzikinės saviveiklos kolektyvams, jų repertuaro ir ypač įtakų nebuvo įmanoma visiškai pažaboti. Profesionali estrada ar vadinamoji pramoginė kompozitorių muzika išliko ideologiškai suvaržyta, tačiau ir ten prasiveržė stilistinės permainos. Pradžioje valdžiai teko įsileisti terminą „bigbitas“ ir taip vadinti muzikines grupes bei žanrą, kuris iš dalies pagrindė roko muziką.
Pasaulyje big beat, „British beat“ ar dažniau vienu žodeliu „beat“ įvardijama muzikos banga labiausiai siejama su ankstyvaisiais „The Beatles“ ir kitomis grupėmis, pasireiškusiomis „Britų invazijoje“ („The Animals“, „The Rolling Stones“, „Herman’s Hermits“, „The Troggs“, „The Kinks“, „The Who“ ir kt.). Tuomet galutinai susiformavo ir pati kūrybingos grupės, kur visi nariai lygiaverčiai, idėja kaip alternatyva popdainininkui su beveidžiu orkestru fone. Taip pat grupė tapo atliekamos muzikos bei tekstų autore. Apie 1967 m. „beat“ banga atslūgo, bet suteikė postūmį visiems vėlesniems roko stiliams nuo psichodelikos iki poproko.
Lietuvos hipių muzikinė kultūra
Galima teigti, kad ankstyvajame laikotarpyje, 7 dešimtmetyje, dalis laisvųjų Lietuvos muzikantų buvo paveikti hipiškų idėjų ir bandė perteikti tai savo kūryboje. Grupės „Gėlių vaikai“ ar „Saulės vaikai“ vien pavadinimais galėtų būti akivaizdus pavyzdys.
Galbūt legendinius hipių seišenus, muzikinius subkultūrinius susibūrimus, vykusius Vilniuje (1970), Kaune (1971) ir kituose buvusios TSRS miestuose 8 dešimtmetį, būtų tiksliausia laikyti gyvos hipiškos muzikos apsireiškimu, atspindinčiu laisvą adekvačią grupės-auditorijos komunikaciją. Ten aiškiai turėjo pasireikšti ir improvizacijos elementai, o iš esmės buvo sukurtas tikroviškas, šėlstančio roko koncerto mikroklimatas, tuomet neįmanomas oficialiuose renginiuose.
Vienas žymiausių tokių seišenų, laikomas pirmuoju, įvyko 1970 m. birželį Vilniuje, ne kur kitur, o „Žirmūnų“ restorane. Ši vieta buvo pasirinkta iš reikalo: praradusi anksčiau numatytą vietą, hipiuojančiųjų bendruomenė viską surengė altruistiškai – prisidengiant gimimo diena buvo draugiškai išpirkta restorano salė.
Vadinamasis popseišenas Žirmūnuose pasiekė gaivališką ekstatinę fazę ir dalyvių vėliau buvo lyginamas
su Vudstoko festivaliu. Nenuostabu, kad renginys sukėlė teisėtvarkos pareigūnų nerimą, kaip teigiama, keli saugumo agentai jau buvo infiltruoti pačiame restorane ir tikriausiai tyliai gurkšnodami stebėjo, kas vyksta. Vėliau dauguma seišeno dalyvių buvo persekiojami, gaudomi, sulaikyti ir, kaip įprasta tais laikais, tardomi.
Verta turėti minty ir tai, kad apie įspūdingus įvykius dabar yra išlikę tik paskiri pasakojimai, deja, neužfiksuoti muzikinėje kultūroje įrašų pavidalu. Kaip ir grupių atveju – mus pasiekė žinios daugiausia apie oficialiai įteisintus, registruotus kolektyvus, galėjusius koncertuoti platesnėje viešumoje, bet nedaug ką žinome apie labiau autsaideriškas to laikotarpio grupes, grojusias labai siaurame klausytojų rate. Įdomu ir tai, kad buvusioje TSRS ir Tarybų Lietuvoje visur regimas transparantas „Taika“, „Taika pasauliui“ tapo vienu iš sąlyčio taškų, per kurį tapo įmanoma įterpti hipiškos mąstysenos ir stiliaus muziką. Tai buvo lyg šventas žodis vadinamosios tarybų ideologijos sergėtojams, kurį ištarus buvo imtasi kurti roko oratorijas ar rengti dainų autorių-atlikėjų politinės dainos festivalius, derinti simbolinę hipišką reikšmę su fasadine, šiaip ar taip, uždegant žalią šviesą kūrybinei raiškai. Taip pat buvo ir stebėtinų legalumo ar stebuklingo drąsių taurių norų išsipildymo pavyzdžių, kaip roko operos „Jesus Christ Superstar“ pastatymas Vytauto Kernagio, Kęstučio Antanėlio ir Olego Zacharenkovo iniciatyva per 1971 m. Kalėdas tuometiniame Vilniaus dailės institute.
Visa tai – margaspalvė istorija roko, galbūt užgimusio hipiškose svajonėse, pergudravusio tarybų valdžios edukacinę sistemą ir nenuilstančio šiandien laužyti komercijos nuostatas.
Lukas Devita
„Iš spaudai rengiamos knygos Lietuvos Rokas: ištakos ir raida – Mintis, 2011“
Lapkričio 3 d. Vilniaus „Siemens“ areną drebins audringais pasirodymais garsėjanti roko grupė „30 Seconds to Mars“. Praėjusiais metais rokeriai iš Amerikos triumfavo MTV Europos muzikos apdovanojimuose, kur buvo pripažinti geriausia roko grupe ir taip dar vienu svariu apdovanojimu papildė pelnytų titulų kolekciją.
„Sparčiai populiarėjantys „30 Seconds to Mars“ grupės vaikinai rengia koncertus ne tik didžiausiuose Amerikos, bet ir Europos miestuose, garsiausiuose muzikos festivaliuose, kur į stadionus ir arenas jų paklausyti kiekvieną kartą susirenka keliasdešimt tūkstančių gerbėjų. Šiandiena, birželio 21 dieną, vaikinai surengs koncertą Estijoje, kur „30 Seconds to Mars“ audringomis ovacijos pasitiks per 12 tūkst. gerbėjų minia“, – teigia „SEVEN Live“ generalinis direktorius Juras Vėželis.
Grupę „30 Seconds to Mars“ įkūrė aktorius ir dainininkas Jared‘as Leto (vokalas, gitara), į ją jis pakvietė savo brolį Shannon Leto (būgnai) bei keletą draugų. Pastarieji keitėsi ir šiuo metu trečiojo grupės nario vietą užima gitaristas Tomo Milicevic.
Nors grupė susikūrė dar 1998 metais, didžiojoje scenoje vaikinai debiutavo tik 2002 metais su hitu tapusiu kūriniu „Attack“. JAV roko grupės muziką įkvepia tokios legendos kaip „U2“, „The Cure“, „Led Zeppelin“, „Pink Floyd“.
„Dėl energijos, kurią „30 Seconds to Mars“ vaikinų trijulė sukuria koncertų salėse, bei to, kaip jie sugeba „užvesti“ publiką, jų koncertas neabejotinai pateks tarp „Siemens“ arenos koncertų Top 3. Jų koncertus galima drąsiai lyginti su tokių grupių, kaip „Linkin park“ ar „Depeche mode“, pasirodymais“, – sako J. Vėželis.
Per savo gyvavimo istoriją grupė išleido tris albumus, o jų pardavimai siekia per 3,5 mln. vnt. Antrasis jų albumas „A beautiful lie“ tapo keliskart platininiu. Šiuo metu savo gerbėjams grupė pristatinėja naujausią, 2009 metais pasirodžiusį, ir aibės kritikų liaupsių sulaukusį darbą „This is war“.
Albumą „This is war“ prodiusavo vieni įtakingiausių prodiuserių pasaulyje Flood („U2“, „Nine Inch Nails“, „Depeche Mode“, „Smashing Pumpkins“) ir Steve Lillywhite („U2“, „The Rolling Stones“, Peter Gabriel). Beje, šis albumas turi ir vieną išskirtinį bruožą – jame girdisi daugiau nei 100 tūkst. „30 Seconds to Mars“ fanų dainuojančių drauge su Jared‘u Leto.
„Mes bene pirmą kartą vežame šių dienų žvaigždę, kuri nors ir dar netapo legendine, tačiau jaunimas visame pasaulyje dėl jų muzikos kraustosi iš proto. Jie ypač trokštami garsiausiuose ir didžiausiuose muzikos festivaliuose, kur renkasi žmonės besidomintys šių dienų muzikine kultūra bei trokštantys jų pasaulėžiūrą atitinkančios muzikos. Tai MTV karta. Tikime, jog ir Lietuvoje ji yra“, – pasakoja J. Vėželis.
„30 Second to Mars“ įvairiuose pasaulio kampeliuose turi didelius būrius gerbėjų, kurie yra susibūrę į neoficialias draugijas, pavyzdžiui, „The Mars Army“ arba „Echelon“. Pastarosios nariai aktyviai buriasi ir Baltijos šalyse, tame tarpe ir Lietuvoje.
Išankstinė bilietų prekyba į „30 Seconds to Mars“ koncertą „Tiketos“ klubo nariams vyks birželio 23-26 dienomis. Vieša prekyba bilietais prasidės birželio 27 d. Bilietus platins „Tiketa“.
„30 Seconds to Mars“ koncertą Vilniuje organizuoja didžiausiai šalyje pramogų verslo kompanijų grupei „SEVEN Entertainment“, vienijančiai įvairiose pramogų srityse pirmaujančias Lietuvos bendroves, kurios užsiima arenų valdymu, renginių organizavimu ir bilietų platinimu, priklausanti bendrovė „SEVEN Live“.
Video, kuris puikiai reprezentuoja „30 Seconds to Mars“ atliekamą muziką, skleidžiamą energija, nuotaiką bei milžinišką gerbėjų kultą, galima rasti adresu http://www.youtube.com/watch?v=mLqHDhF-O28.
Terminas „psichodelinis“, dažnai asocijuojantis su Amerikos kultūra, pirmą
kart apsireiškė dviejų britų, psichotropinių medžiagų tyrinėtojų susirašinėjime, 6 deš.
pradžioje.
Psichiatras Humphry Osmond, siekdamas apibūdinti patirtus įspūdžius
laiške anglų rašytojui Aldous Huxley’iui pasiūlė terminą psychedelic, susiejęs du
graikiškus žodžius psyche (siela arba protas) ir delein (pasireikšti, aiškėti) ar delos
(aiškus, akivaizdus). Abu klasikai turbūt neįsivaizdavo koks „sparnuotas” taps jų
sumanytas žodis, nusakantis margaspalvę muzikinę kryptį ir persmelkiantis vos ne visą 7
dešimtmečio kultūrą.
Psichodelika – sąmonės pokyčiai ir be psichotropinių medžiagų
1966–1969 m. psichodelinėje eroje viskas buvo įmanoma ir ši muzika be jokių papildomų priemonių iki šiol gali perkelti mus į pakitusią, nuo kasdienės pilkumos išvaduotą sąmonės būseną.
Psichodelinė muzika užgimė greičiausiai ten, Amerikos kontinento vakarų pakrantėje, vėliau keliaudama rytų pusėn, tuo pat metu atvirai ir jautriai pasitikdama Rytus.
Jau 1965-ais visame pasaulyje pradėjo gausėti jaunų, drąsiai eksperimentuojančių grupių bei atlikėjų, įkvėptų Britanijos bigbito ( big beat ) muzikos ir avangardinės kultūros. Formavosi naujas stilius, pramintas „rūgščiuoju“ roku, pagal tuomet legalų psichoaktyvų preparatą LSD .
Šios „saldžiai-rūgščios“ muzikos adeptai garsų pagalba paskelbė naujus siekius, atradimus, kuriuos visų laikų klausytojas gali intuityviai perimti, jei yra pasiruošęs ir imlus.
Užtenka priimti, tiesiog pasinerti į muzikos tėkmę, be jokių papildomų priemonių. Jei ne savo skambesiu, tai pojūčiu, geriausi psichodelinės muzikos kūriniai galėtų būt artimi klasikinių Indijos ragų ar holistinės muzikos klausymui.
Psichodelinis rokas įtakojo daugelį vėlesnių muzikinių krypčių, kaip kad ambient ar new age.
Tuo pačiu, psichodeliką galime suprasti iš vis ir kaip muzikinio mąstymo ar atlikimo būdą, įmanoma tiek roko muzikoje, elektronikoje, tiek džiaze ar net klasikoje.
Ritualinė šamanų muzika – komunikacijai su dvasiniu pasauliu
Šiandien galime leisti sau vartoti šį terminą plačia, gal labiau filosofine prasme.
Mes suvokiame jį kaip šiuolaikinį, tačiau pats fenomenas nėra toksai, jei pažvelgus, kaip tai buvo suvokiama istorijos bėgyje.
Visos senosios kultūros ir civilizacijos žinojo, patyrė ir užfiksavo potyrius, kurie galėtų būt šiandien mūsų pavadinti kaip psichodeliniai – sielai regimi atsivėrimai. Legendose, mituose, padavimuosee atsispindi, kaip įvairios psichoaktyvios priemonės arba dvasiniai pratimai, o kartais ekstremalūs išbandymai buvo naudojami, kad įgauti magines galias, keltis laike-erdvėje, gauti antgamtiškus atsakymus, ar bendra prasme komunikacijai su aukštesniuoju pasauliu, subtiliaisiais planais ar dieviškąja savastimi.
Tokių pasakojimų gausu Azijos legendose, tolimuosiuose Rytuose, o gal ir lietuviškose pasakose. Kaip archetipinį pavyzdį galima paminėti senosios Indijos mitologijoje žinomą stebuklingą viralą – somą, kurią gerdavo dievai, kad tapti nemirtingais. Kraštuose, kur ir šiandien gyvos šamanistinės tradicijos, psichoaktyvios priemonės ar ritualiniai veiksmai naudojami daug maž tais pačiais tikslais: siekiant įgauti pakitusią, transinę sąmonės būseną skirtą komunikacijai su subtilesne, ar pavadinkim platesne tikrove.
Ir jei žvelgsime į muziką tokiame kontekste, ( o ji, kaip ir pats oficialiausias mokslas patvirtins, atsirado šamanistinėje visuomenėje) tai pirmine muzikos paskirtimi buvo sukurti ritualą, padėti šamanui įeiti į transą, ir vėlgi susitelkti komunikacijai su dvasiniu pasauliu. Ir gal būt, vadinamos primityvios tautos net nesuprato, – nejau dar gali būti dar yra ir kitokia muzika? Visa ji buvo ritualinė.
Šiandien plačiai suvokiama bent jau viena dalis – muzika puikiai tinka komunikacijai.
Daugelyje tautų išliko muzikinė tradicija savo forma ar idėja artima ritualinei, bet kitur tai buvo beviltiškai prarasta. Muzika tapo pramogos įrankiu, ar propagandos trimitu, pagal senąjį vadovėlį – „valdančiųjų klasės verge“ ar, pagal šiandieną – komercijos įkaitu.
Ir gal būt niekas kitas taip visuotinai neatgaivino to šamanistinio būgno ir transinio garso sklaidos kaip ankstyvoji psichodelinio roko muzika, kai dainos ir improvizacijos, gal naivios ir nuoširdžios, prieinamos daugeliui, prasiveržė link savo esminės užduoties: tapti dvasinių ieškojimų kelrodžiu ir vedliu. Tai apžavėjo tuomet ir liko įtakinga iki šiol laiks nuo laiko psichodelika apsireiškia, įsiliedama į plačiausias madas, grąžindama spalvas, rytietiškus ornamentus, svajas ir egzotiškus sąskambius, arba lieka pogrindyje. Bet kaip jūros bangos, vis naujos ir tos pat, jaunų muzikantų kartos išgirsta šią muziką, lyg ji būtų įrašyta vakar, tampa įtakoti, ir kuria naujausias jos formas.
Hipių judėjimą įkvėpę garsai
Psichodelinis rokas, žinomas anksčiau terminais „rūgštusis rokas“ ( acid rock ) ar „kosminis rokas“ ( space rock ) buvo nuo pat pradžių hipių judėjimo dalimi. Lietuvoje hipiškas sąjūdis plačiau įsisiūbavo nuo 1970-ųjų, suprantama, būdamas pogrindiniu, bet ir negalėdamas, o ir nenorėdamas pilnai pasislėpti – visiems „akis badantys“ ilgi plaukai, gėlėti marškiniai ar pasakiškai gauti džinsai, pacifizmas bei šypsenos siejosi su laisvumu, siekiu neprisirišti prie sistemos, atsižadėti įprastinio tarybinio miesčioniško gyvenimo būdo. Nors ir represuojamas, hipiškas judėjimas gyvavo, pasireikšdamas neretai ir muzikiniais „seišenais“ – pusiau legaliais koncertais, ar net festivaliais.
Taip pat gyvybingai įsigalėjo „tranzavimas“ – rodos nesibaigiančios hipių ir „hipuojančių“ kelionės, tiesiogine prasme, ne narkotine – šito ir nebuvo daug tuometinėje tarybų Lietuvoje.
Vasarą, Nidoje, pamario pusiasalis, pramintas „haikeriu“ buvo viena iš hipių pamėgtų, svajotojiškų tranzavimo kelionių vieta. Tolimesnių distancijų mėgėjai nuvykdavo iki Talino.
1972-aisiais lyg per stebuklą pasirodė lietuvių kalba išleista Jack’o Kerouac’o knyga „Kelyje“, ir nors ji pasakojo apie pokario bitnikus, nepamainomas, nepritapėlių klasika pripažintas romanas dar labiau užkūrė laisvąją hipišką valią. Tais pačiais metais – Romo Kalantos tragedija ir pasiaukojimas, tapęs tiek hipiško judėjimo katalizatoriumi, tiek, pasiekus kulminaciją – pretekstu oficialios valdžios diktatūrai jį galutinai užsmaugti.
Tačiau tikri hipiai išliko, o roko muzikos atgijimas buvo dar prieš akis.
Psichodelikai pasidavusios muzikos grupės
Kiek psichodelinis rokas buvo lietuviško hipizmo sagos dalimi – sunku spęsti. Ankstyvosios Lietuvos roko grupelės ir kolektyvai kūrėsi įtakojamos tokių gigantų kaip „The Beatles“ ar „The Rolling Stones“, kurie atitinkamai buvo pasižymėję ir esminiais psichodeliniam rokui priskiriamais albumais, kaip „Bitlų“ – „Revolver“, „Magicalal Mystery Tour“ ar „Rolingų“ – „Between the Buttons“ bei „Their Satanic Majesties Request“ .
Tai atsiliepė ir lietuviškų grupių skambesyje. Tačiau ankstyvajame periode nepavyksta užtikti atlikėjų ar grupės tiesiogiai laikančios save psichodelinio roko adeptais. Panašu, kad tai išpuolė jau vėlesnio, 9 dešimtečio grupėms, kaip kad „Dinda Polimantika“.
Nors yra pakankamai įspūdingų kolektyvų ir anksčiau, kaip unikali „Mind’s Disorder“, Vilniuje, susibūrusi jau 1973-aisias, drąsiai eksperimentuojanti ir derinusi savo kūryboje įvairių stilių bei muzikinių srovių įtakas, reik manyt, neišvengiamai ir psichodelinį roką. Taip pat kaip ir bene žinomiausia eksperimentinė grupė „Ir visa kas gražu yra gražu“.
Galima teigti, kad psichodelika dar labiau gyva šių dienų muzikinėse perspektyvose. Kažkuria prasme, dabar jau beveik nėra „grynų“ muzikinių žanrų. Įvairių įtakų, stilių derinimas išlieka ir kaip inovacijos siekis, ir kaip įtakų perkrovos išdava, – šiandien juk turime galimybę pasiekti šimtmečiais kauptą muzikinį palikimą neatsitraukdami nuo kompiuterio.
Gal būt kompiuteris ir pats jau tapo vienu dažniausiu, gal kartais svarbiausiu „folklioriniu“ instrumentu, preparuodamas visus garsus elektroniškai, bet kartu atverdamas erdvę, suteikdamas galimybę ir psichodelikai – sielos regimumui kiekviename kūrybiškame siekyje.
Naujosios kartos grupėms, derinančioms elektroniką, akustinius instrumentus ir atgaivinančioms psichodelinę muzikinę tėkmę galima būtų priskirti prie humoro linkusią „Arklio galią“ ar eksperimentinę „Luumm“, arba grupes, savotiškai integruojančias psichodelines nuotaikas, kaip kad indie stiliaus duetas „The Dominoes“, bei susieta su tais pačiais muzikantais žymioji „Spooky Campfire Stories“, šokiams nesvetimas kolektyvas „Fusedmarc“ ir kiti. Taip pat ir dainuojamosios poezijos atstovas Domantas Razauskas, pamėgęs psichodelinį folk ir įtraukęs tai į savo garsų paletę. Nekalbant apie visą psy trance – elektroninės muzikos ir šokio judėjimą Lietuvoje, kuris lyg bando perkelti bei transformuoti psichodeliką į neramų kosminį, labai jau sudažninto ritmo laikmetį.
Liepos 25-ąją Trakų pilies kieme laukiami visi ištikimi roko muzikos gerbėjai – čia vienintelį savo koncertą Baltijos šalyse surengs didžiulę gerbėjų armiją turintis atlikėjas Robertas Plantas. Įtakingas dienraštis „The New York Times“ jį vadina „gyvąja legenda“ ir legendinės, sunkiojo roko pradininke laikomos, grupės „Led Zeppelin“ širdimi. Prestižinio žurnalo „Classic Rock“ sudarytame visų laikų geriausių vokalistų sąraše Robertas Plantas užima trečią vietą, nusileisdamas tik Bonui Scottui (AC/DC) ir Freddie Mercury („Queen“). Sykį jau koncertavęs Lietuvoje, šį kartą dainininkas grįžta į mūsų šalį po šešerių metų pertraukos su grupe „The Band of Joy“.
„North Mississippi Allstars“
Paties Roberto Planto kvietimu, koncerto pradžioje scenoje pasirodys bliuzroko kolektyvas iš JAV „North Mississippi Allstars“. Susikūrusią 1996 metais grupę sudaro broliai Lutheris (gitara ir vokalas) ir Cody (mušamieji, klavišiniai) Dickinsonai bei Chrisas Chew (bosinė gitara). Per savo gyvavimo laikotarpį grupė išleido net 15 albumų, paskutinis „Keys To The Kingdom“ pasirodė šiemet. Net trys pirmieji grupės albumai buvo nominuoti „Grammy“ apdovanojimui „Geriausio šiuolaikinio bliuzo albumo“ kategorijoje, o 2001 m. muzikantai laimėjo „Blues Music Award“ prizą kaip „Geriausias debiutas“. Brolių Lutherio ir Cody Dickinsonų tėvas buvo garsus Memfio muzikantas ir įrašų prodiuseris Jimas Dickinsonas, dirbęs su Bobu Dylanu, „The Rolling Stones“, „Primal Scream“ ir kitomis žymiomis grupėmis. Muzikai atidavęs daugiau kaip keturis dešimtmečius, Jimas Dickinsonas mirė 2009 metais, tačiau abu sūnūs puoselėja gražią šeimos tradiciją ir tęsia tėvo pradėtus darbus.
„Led Zeppelin“
Legendinės anglų roko grupės „Led Zeppelin“ istorija prasidėjo 1968 metais, kai iširusios grupės „Yardbirds“ gitaristas Jimmy Page’as pradėjo formuoti naują grupės sudėtį ir pakvietė prisijungti vokalistą Robertą Plantą, gitaristą Johną Paulą Jonesą ir būgnininką Johną Bonhamą. Tais pačiais metais grupė išleido debiutinį albumą, po mėneso pakeitė pavadinimą į „Led Zeppelin“ ir netrukus iškopė į aukščiausias pozicijas JAV ir Didžiojoje Britanijoje.
Ypatingos šlovės sulaukė grupės albumas „Led Zeppelin IV“, išleistas 1971 metais ir kuriame skamba tokie grupės kūriniai, kaip „Stairway To Heaven“, „Black Dog“, „The Battle of Evermore“, vėliau tapę dešimtmečio hitais. Šis albumas dažnai vadinamas vienu geriausių visų laikų albumu, o daina „Stairway To Heaven“ – viena geriausių roko kūrinių.
Tačiau 1980 metais visus grupės gerbėjus pasiekė liūdna žinia – mirus būgnininkui Johnui Bonhamui, „Led Zeppelin“ paskelbė apie savo karjeros pabaigą. Savo pranešime spaudai muzikantai rašė: „Norime, jog jūs žinotumėte, kad mūsų brangaus draugo netektis ir gilus nedalomos harmonijos jausmas, kurį jaučiame mes ir mūsų vadybininkas, privertė mus nuspręsti, kad mes nebegalime tęsti kaip anksčiau.“ Taigi išleidę 8 studijinius albumus ir pardavę daugiau kaip 300 milijonų įrašų, po grupės iširimo visi „Led Zeppelin“ nariai pradėjo solines karjeras.
Solinė Roberto Planto karjera susiklostė labai sėkmingai – jau kaip solo atlikėjas nuo 1982 iki šiol dainininkas išleido 9 studijinius albumus (paskutinis „Band of Joy“ pasirodė 2010 metais), kurie daugelį kartų abiejose Atlanto pusėse tapo auksiniais ir platininiais. Itin plataus diapazono balso savininkas nuolat gastroliuoja ir yra visada laukiamas kiekvienoje pasaulio šalyje, kur myli ir vertina tikrą ir kokybišką roko muziką.
Festivalis „Rock in the castle“
Roko gerbėjai puikiai prisimena „Tuborg Green Rock Castle“ festivalį, vykusį pernai, kuriame pasirodė „Apocalyptica“ ir „The Rasmus“. Šiais metais „Tuborg Green Sound Castle“ birželio 13-ąją pristato MOBY koncertą, o liepos 25-ąją Trakų scenoje išvysime ir „Led Zeppelin“ sielą Robertą Plantą. Idėja klausytis teisingos muzikos gražioje istorinėje vietoje pasiteisina ir šią vasarą net dvi pasaulinio lygio žvaigždės savo pasirodymais tęs šią tradiciją.
Vienintelis ROBERTO PLANTO koncertas Baltijos šalyse įvyks liepos 25 d. Trakų pilies kieme.