Search Results for: "uždarymo ceremonija"
Šeštadienį kino teatre „Skalvija“ buvo uždarytas jau septintus metus vykęs Vilniaus dokumentinių filmų festivalis. Uždarymo ceremonijos metu buvo išdalinti prizai konkursinės programos geriausiems ir parodytas naujausias režisieriaus Audriaus Stonio dokumentinis filmas „Aš perėjau ugnį“.
Nugalėtojas – režisierius iš Estijos
Į uždarymo ceremoniją ir filmo premjerą susirinko didelis būrys žiūrovų. Ne visi suspėjo ir atsisėsti, todėl kai kurie 38 minučių trukmės istoriją apie nuo gaisro nukentėjusią šeimą stebėjo stovėdami. „Oficialioji“ dalis buvo atlikta dar prieš filmo peržiūrą. Komisija, kurią sudarė patyrę dokumentinio kino kūrėjai Pawel Lozinski (Lenkija), Galina Jevtušenko (Rusija) ir Roy Lekus (Prancūzija) be didelių ceremonijų pristatė savo favoritus. Kazickų šeimos fondo įsteigtas pagrindinis prizas atiteko estui Jaak Kilmi už juostą „Disko ir atominis karas“, pasakojančią apie keistą informacinį karą, kuriame totalitarinio režimo atstovai susiduria akis į akį su populiariosios kultūros herojais ir turi pripažinti savo pralaimėjimą. Pripažinimo vėl sulaukė ir Lietuviai Rimantas ir Julija Gruodžiai, kurių „Upė“ konkurse užėmė antrą vietą. Iš viso konkursinėje programoje varžėsi dvylika filmų iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos.
„Aš perėjau ugnį“ – senoviškai nauja lietuviška dokumentika
Uždarymo vakaro akcentu pasirinktas naujausias A. Stonio filmas paliko dvejopą įspūdį. Kaip ir dera lietuviškam dokumentiniam kinui, šiuo filmu tęsiama vizualiai gražios ir poetiškos dokumentikos tradicijos. Skaudžiai istorijai (visgi šešių asmenų šeima per gaisrą prarado kone visą savo turtą) lyrikos prideda labai gražūs vaizdai, techniškai puikūs kadrai. Nors filmas gražus, bet neapleidžia mintis, kad jis tarsi ne iš savo laiko. Lėtas filmo ritmas ir tikrai ne visada patraukiantis pasakojimas atrodo kiek sustabarėjęs. Kita vertus, režisierius nevengia ir postmodernizmui būdingos variacijos skirtinga filmuota medžiaga – filme pasirodo tiek pačios kūrėjų komandos filmuoti vaizdai, tiek kitų autorių kitu metu nufilmuoti kadrai. Panaudojamos net ir filmo herojų vestuvių filmo ištraukos. Galutinis rezultatas – nelabai įtaigus ir gana įprastas pasakojimas apie šeimą, kuri, manau, patyrė daug daugiau nei parodo filmas. Naujausiai A. Stonio juostai kiek pritrūko dokumentinio aštrumo, veržlumo ir aktualumo, nors vizualumo stoka apkaltinti negalima.
Festivalis – kitoks, bet sėkmingas
Festivalio uždarymo metu jo direktorė Vilma Levickaitė džiaugėsi, kad ir tokio kino festivalis Lietuvoje sulaukė susidomėjimo. „Lietuvoje yra susidaręs savotiškas dokumentinio kino stereotipas, kad visi tokie filmai yra „sunkūs“, nelabai įdomūs, jie negali būti patraukiantys taip, kaip vaidybiniai. Tą mastymą festivaliu ir norėjome pakeisti“, pasakojo Vilma. Anot jos, užduotis buvo įgyvendinta, nes festivalis negali skųstis populiarumo stoka. „Ilgai rinkomės tinkamą festivalio datą, nes konkuruoti su vaidybiniu kinu tikrai sudėtinga“, atviravo festivalio direktorė, „tačiau dabar manome, kad pasirinktas laikas puikus. Žmonės pamatė, kad verta pažiūrėti ne tik surežisuotas istorijas, bet ir tas, kuriose prieš kameros objektyvą yra tik realybė, kokia ji bebūtų.“ Tuo labiau, kad įvairiausių tos realybės pateikimo būdų ir formų festivalyje buvo apstu.
Kitokia publika
Direktorė taip pat pripažino, kad kitokia ir festivalio publika. Anot jos, detalesniems vertinimams reiktų pasitelkti socialinius tyrimus, tačiau ir taip galima pamatyti, kad dokumentinis kinas populiaresnis tarp labiau kinu besidominčių žmonių, šios srities profesionalų. Galbūt tai iš dalies lemia ir tai, kad dokumentika visgi nėra lengvas žanras, dažnai reikalaujantis jei ne daugiau kinematografinių žinių ar suvokimo, tai bent jau gilesnio mąstymo. Visgi po šių metų festivalio organizatoriams netrūksta optimizmo kitamet sulaukti dar daugiau žiūrovų. Kaip ir visus sudėtingesnius žanrus, taip ir dokumentiką reikia „prijaukinti“ prie žiūrovo, o tam būtina skirti laiko. Galima pagrįstai tikėtis, kad dokumentiniai filmai ateityje taps dar populiaresni ir mėgiamesni.
Didžiausio šalies kino festivalio „Kino pavasaris“ komanda šiandien grįžta iš ryškiausio ir garsiausio kino pasaulyje – Kanų festivalio. Jau tryliktus metus čia besilankantis „Kino pavasario“ programų koordinatorius Edvinas Pukšta dalijasi paskutinių vakarų Kanuose nuotaika, tvyrojusia įtampa, užkulisių paslaptimis, įtakingų kino žmonių kalbomis ir netikėtumais.
Jau rytoj prasidėsiantis 18-asis Vilniaus tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“ parengė ypatingą dovaną festivalio gerbėjams. Atidarymo dieną, kovo 14-ąją, bilietus į net trejų rūšių filmus bus galima kino teatruose įsigyti gerokai pigiau. Festivalis „Kino pavasaris“ turi dar vieną staigmeną žiūrovams. Atidarymo filmą rytoj pirmieji pamatys ne tik festivalio svečiai, bet ir gerbėjai – filmo „Kvartetas“ seansai vyks vienas po kito.
Tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF) eina į pabaigą – šiemet 9-ą kartą vykusi dokumentinio kino šventė kvietė ieškoti savo atspindžių talentingojo režisieriaus V. Kosakovskio filmų herojuose, kultinio bitnikų trejeto portretuose, kaimyninių šalių kūrėjų ir pagrindinės programos filmuose.
Prieš 6 metus teisę rengti 30-ąsias vasaros olimpines žaidynes Londonas jau pasiruošęs. 36,36 milijardo litų (9,3 mlrd. Didžiosios Britanijos svarų) investicija leido Londonui atlikti visus namų darbus likus lygiai metams iki žaidynių pradžios.
Brangiausias ir garsiausias pasaulyje šou kūrėjas „Cirque du Soleil“ Los Andžele įsikūrusiame „Kodak“ teatre, kuriame vyksta prestižinė Oskarų teikimo ceremonija, išskirtinei 300 žmonių publikai pristatė naujausią savo darbą – kino filmų motyvais paremtą spektaklį „Iris“.
Šis šedevras, kuris oficialiai visuomenei bus pristatytas rugsėjo 25 d., Kanados kompanijai kainavo apie 100 mln. JAV dolerių.
Holivudo išlepintą publiką stebins 75 šou pasirodantys „Cirque du Soleil“ artistai.
Planuojama, jog „Iris“ prabangiajame „Kodak“ teatre bus rodomas ištisą dešimtmetį. Žadama „Iris“ spektaklį rodyti 10 kartų per savaitę, 11 mėnesių per metus. Skaičiuojama, jog per vieną sezoną jį išvys apie 2 mln. turistų bei vietos gyventojų.
„Teatrą iš išorės kasmet apžiūri 18 mln. lankytojų, tačiau jie neturi ką veikti jo viduje. Taigi, tikime, jog mūsų šou pakvies tuos žmones užeiti į vidų, atsisėsti į vietas, kuriose apdovanojimų metų sėdi didžiausios pasaulio žvaigždės ir taip mūsų šou tęsis amžinai“, – sakė „Cirque du Soleil“ prezidentas Daniel Lamarre.
„Cirque du Soleil“ įkūrėjas Guy Laliberte apibūdino „Iris“ ne kaip skirtingų kino filmų ištraukų rinkinį ar Holivudo pramonės atvaizdą, bet kaip duoklę kino meistriškumui bei neįtikėtiniems pojūčiams, kuriuos kinas sukuria žiūrovui, naudodamas šviesos, garso ir kitus efektus.
Užuot citavęs konkrečių filmų personažus ar pateikęs nuorodas į tam tikrus filmus, spektaklis „Iris“ vaizduoja skirtingus filmų žanrus – nuo detektyvų, vesternų iki fantastikos ir visa tai įvelka į pagrindinėje siužeto linijoje besivystančią meilės istoriją. Spektaklis atskleidžia ir kino raidos istoriją, kuri pradedama juodai baltu begarsiu kinu, vėliau pereinančiu prie įgarsinto ir galiausiai spalvoto kino filmo. Nepamirštamas ir specialiųjų efektų vystymasis ir net 3D vaizdas. Šou metu žiūrovams sukuriamas įspūdis, kai atrodo, jog artistai iššoka iš kino filmo ekrano. „Iris“ spektaklyje šokiu ir įstabia akrobatika perteikiama visa kino didybė, tobulėjimas ir kuriamas stebuklas. „Iris“ – tai kas vakarą gyvai rodomas kino filmas, kuriame ir akrobatai, ir muzikantai, ir šokėjai.
Žiūrovus priblokšti turėtų ir 1992 m. Žiemos olimpinių žaidynių Prancūzijoje atidarymo ir uždarymo ceremonijų, 50-ojo Kanų festivalio atidarymo ceremonijos bei filmo „Asteriksas ir Obeliksas: misija Kleopatra“ kostiumų kūrėjo prancūzo Philippe Guillotel spektakliui sukurti apdarai.
Su naujuoju „Cirque du Soleil“ spektakliu „Iris“ susipažinti galite: