Search Results for: "vaikų svajonės"
Jau septintus metus vykstančioje akcijoje „Vaikų svajonės“ šiemet mažųjų Kalėdiniai norai pildomi itin aktyviai. Iš beveik 4 tūkst. pateiktų svajonių 68 proc. jų – jau pasirinktos įgyvendinti. Vis dėlto vaikų, laukiančių savo svajonės išpildymo, vis dar yra, ir laukiama dar didelio jų gausėjimo – tikimasi, kad šiemet projekte bus kviečiama padovanoti per 10 tūkst. dovanų.
Animacinė juosta visai šeimai „Balerina“ įkvėps ne tik šokti. Tuo yra tikra ir savo balsą vienai iš filmo veikėjų paskolinusi 14-metė Maddie Ziegler. Mergaitė išgarsėjo 2014-aisiais, kuomet pasirodė atlikėjos Sia dainos „Chandelier“ vaizdo klipe, o vėliau ir kituose šios dainininkės vaizdo įrašuose. Juos vien „YouTube“ pamatė milijardai žmonių visame pasaulyje. Dabar įspūdingai šokanti Maddie didžiulius pinigus uždirba dar ir iš reklamų bei aktorystės. Tai – tikra sėkmės istorija. Panašią stebuklingą istoriją pasakos ir filmas „Balerina“.
Du iš penkių sunkiomis sąlygomis gyvenančių vaikų, artėjant didžiosioms metų šventėms, dovanų svajoja gauti žieminių rūbų ir avalynės bei žaislų. Tokias ilgametes tendencijas atskleidžia socialinio projekto „Vaikų svajonės“, skaičiuojančio jau šeštus metus, organizatoriai. Projekto metu kasmet išpildoma apie 90 proc. vaikų svajonių, o siekiant padidinti šį skaičių, šiemet geros valios žmonės dovanas vaikams galės siųsti nemokamai.
Penktąjį kartą vykęs projektas „Vaikų svajonės“ baigiamas anksčiau numatyto laiko – visos „surinktos“ sudėtingomis socialinėmis sąlygomis gyvenančių vaikų svajonės jau parengtos įgyvendinti. Šiais metais tokių svajonių Lietuvos socialiniai darbuotojai surinko 10 237. Bendra jų vertė siekia daugiau negu milijoną litų.
Septyni vaikai, 2 šunys, 2 jūrų kiaulytės, 1 katė, 70 kambarių viename didžiausių Anglijos dvarų, 2 milijono svarų paskola, 10 tūkst. mėnesinės palūkanos, 1 didžiulė ir nesibaigianti ekonominė krizė – esminiai dokumentinio filmo „Dviejų pamišimas“ (angl. Madness Of Two, 2012) skaičiai.
Hipių judėjimas Lietuvoje reiškėsi apie 1969–1977 m. ir siejamas tiek su rezistencija tarybinei santvarkai, tiek su radikalia priešprieša miesčioniškam gyvenimo būdui, taip pat su vietinės roko muzikos formavimusi.
Gaivališkas, grynas ar pusiau sąmoningas sąjūdis kaip jaunimo mada iš esmės suformavo, galima sakyti, pirmąją žymesnę kontrkultūrą, taip pat padėjo pamatus vėlesnėms socialinio išskirtinumo ir nepaklusnumo bangoms.
Nuo „Gėlių vaikų“ iki kiperhipių
Tačiau, bandant suvokti judėjimo mastą įvairiais laikotarpiais, iškyla sampratos „hipiai“ problema. Yra jaunų žmonių, kurie ir šiandien taip save vadina, o išties žymesnis praeities muzikinis paminėjimas įvyko 1999 m. Vilniuje, Užupyje, koncerte „Gėlių vaikai“. Tame pačiame uždarame kieme, pavadintame griuvėsiais, kurį laiką ir 2002 m. rinkosi hipiuojantis jaunimas, buvo rengiami laisvi dainuojamosios poezijos vakarai ir senos geros muzikos diskotekos.
Tačiau kitaip nei, sakykim, besivystantį muzikinį stilių, hipišką kultūrą įrėmina tam tikras laikotarpis ir šiandieninius sekėjus tikslumo dėlei tikriausiai reikėtų vadinti naujosios kartos hipiais – kiberhipiais, nes dažniausiai jų susibūrimo vieta būna internetinė erdvė.
Yra nemaža atvejų, kai hipiais, pernelyg iš šių dienų pozicijų, vadinami anuometinių įvykių ir reiškinių dalyviai, šis pavadinimas prirašomas ten, kur jis vargu ar yra svarbiausias.
Tuomet hipiuojantys žmonės neretai suvokė savo išskirtinumą ir tiesiogiai nesitapatino su Vakarų hipiais, kas, iš tiesų, ir nebuvo įmanoma. Vietiniai sekėjai kartais pabrėžtinai vadino save kiek kitaip: „piplais“ (nuo angl. people), „hiponais“, „hiparom“, ir šiai subkultūrai priskiriamų žmonių sąmoningumas, idealų suvokimas, išpažinimas bei įgyvendinimas buvo gana įvairus. Kai kuriems būsimiems žymiems Lietuvos muzikantams hipių idėjos tapo kertinėmis formuojant pasaulėžiūrą.
Hipių judėjimas tarp ideologijos ir mados
Pradžioje beveik visiems hipiuojantiems grėsė konfliktas su aplinka ir valdžios pareigūnais, kurį išprovokuodavo vien jau ilgesni, nei valdžios nurodyta, jaunuolio plaukai. Hipiškam gyvenimo būdui pasirinkti reikėjo ryžto; asmens orumo, išraiškos laisvės, žmogaus teisių problemos neišvengiamai atsidurdavo dėmesio centre.
Vėliau nemažai kam hipizmas virto tuomet madingu stiliumi ir laisvesniu gyvenimu, teikiančiu nors šiek tiek daugiau pramogų, bet vargu ar labai suvokiant hipių judėjimo esmę. Tačiau hipizmas atsispindėjo ir 1972 m. Lietuvos politiniuose įvykiuose, kai hipiška išvaizda tapo solidarumo ženklu. Jaunuomenės susibūrimai konkrečiuose rezistencinių veiksmų vietose daugiau ar mažiau siejosi su hipių judėjimu, ką pripažino ir oficialioji valdžia, paversdama hipius politiniais ekstremistais.
Pasaulinio hipių judėjimo idėjos pasiekė Lietuvą per užsienio radiją, daugeliu atveju kaip tuomet naujų stulbinančių grupių „The Beatles“, „The Rolling Stones“, Bobo Dylano dainos, siejamos su laisve, taip pat per vietines negausias kritines publikacijas apie „hipius-narkomanus“ ir galiausiai per įvairesnius hipiams priskiriamos muzikos įrašus.
Greičiausiai hipių kultūra gryna forma Lietuvoje nebuvo labai smarkiai paplitusi ir paveikė pirmiausia drąsiausius, kūrybingus, atviros mąstysenos bei vaizduotės jaunus žmones. Pagrindinėmis nuostatomis tapo laisvė (asmeninė, politinė, lyčių), meilė, brolybė ir taika, pasireiškimo formomis – kuo labiau nepriklausoma socialinė pozicija, tegu ir link valkatavimo ribos, kartu – laisva meninė saviraiška ir, žinoma, įsiklausymas į roko muziką, kartais visiškas atsidavimas jai, neretai lyg religinė praktika, tiek individuali, tiek vienijanti bendraminčius.
Tai pat „privalomi“ dalykai – tranzavimas, kaip dažniausias keliavimo būdas, pagaliau pats keliavimas, kaip reiškinys, nereikalaujantis papildomo tikslo, sekant bytnikų pramintais takais, apie kuriuos buvo skaitoma lietuviškai per stebuklą pasirodžiusioje Jacko Keruaco knygoje „Kelyje“. Specifinės narkotinės medžiagos hipiškoje terpėje praktiškai nebuvo vartojamos, daugiau alkoholis.
Hipiuojančių žmonių lyg savaime suprantamas solidarumas, humanizmas gali žavėti ir dabar – visa tai iškart pavertė hipių judėjimą tikru „tautų draugystės“ reiškiniu buvusioje TSRS: hipiai ir prijaučiantieji svetingai lankydavosi vieni kitų miestuose, padėjo, skatino, dalijosi idėjomis, muzikine patirtimi.
Protestai ir hipiuojančiųjų duoklė pasauliui
Vakarų pasaulyje hipiai reiškėsi kaip triukšmingiausia isteblišmentą kritikuojanti jėga, kelianti revoliuciją socialinių normų srityje, įžiebianti visuomeninius judėjimus (kaip kad pacifistinį, lyčių lygybės, žmogaus teisių, ekologinį ir kt.), taip pat veikianti ir kurianti naujas saviraiškos bei meno formas.
Hipiai pralaužė miesčionišką ribotumą, atsivėrė Rytų misticizmui, įtraukė į kasdienį gyvenimą ezoterinius mokymus, praktikavo vėliau Vakaruose paplitusią jogą ar sveiką natūralią mitybą.
Buvusios TSRS jaunimo perimtos hipių judėjimo idėjos transformavosi ir įgavo savitų bruožų. Svarbiausia, hipizmas čia atitiko laisvės siekį visuomenine ir politine prasme, protestą prieš tarybinę sistemą. Net hipiui to nedeklaruojant, vien jaučiant laisvę kaip vidinę būtinybę. Tokio piliečio elgesys ir išvaizda teisėtvarkos organams savaime neva bylojo antikomunistinį nusiteikimą.
Ironiška, nes kaip tik Vakaruose hipiai atsidūrė arti komunistinių pažiūrų – tai ir gyvenimas komunose, kalbos apie taiką ir daugeliu atvejų apskritai antikapitalistinė ideologija.
Verta prisiminti, kad Vakarų pasaulyje, ypač iš pradžių, spontaniškas hipių sąjūdis taip pat išprovokavo kritinę konservatyvios visuomenės dalies reakciją ir susilaukė represijų, kaip kad atsispindi 7 dešimtmečio Kalifornijos, kur netrūko konfliktų su policija, kronikose.
Žinoma, tai neprilygo hipių ar hipiškai atrodančių žmonių persekiojimui Lietuvoje ir buvusios TSRS teritorijoje. Kai kuriais laikotarpiais hipiškos išvaizdos, nors kiek ilgesnius plaukus nešiojantys jaunuoliai buvo tiesiog gaudomi, prievarta kerpami, už neatitinkančią normų veiklą išmetami iš mokymo įstaigų ar priversti keisti darbo vietą, platėjantys džinsai plėšomi, bet kokie hipių susibūrimai buvo sekami ir pan.
Romas Kalanta hipis?
Tačiau judėjimas gyvavo ir kartais tapatinosi su išsivadavimą skatinančia jėga. Lietuvoje tai labiausiai siejama su sambrūzdžiais Kaune po Romo Kalantos susideginimo 1972 metais. Stulbinantis jaunuolio pasiaukojimo aktas tapo tiek tautinio atbudimo simboliu, tiek atsidavimo, ekstremalaus idealizmo legenda Lietuvos visuomenėje ilgiems dešimtmečiams. Tai buvo ir vienas iš nedaugelio įvykių, apie kurių tikrąją prasmę, skirtingą nuo oficialiosios versijos, žinojo praktiškai kiekvienas Lietuvos gyventojas.
Nors Romas Kalanta greičiausiai nelaikė savęs hipiu, tačiau galėjo būti priskirtas jiems pagal išvaizdą ir pasaulėžiūrą. Neramumai Kaune sustiprino tuometinės valdžios, teisėsaugos organų ir saugumo reakciją į visus, kurie nors kiek, tiek idėjiškai, tiek išoriškai, siejosi su hipizmu. Tai bent jau keletą metų labai apsunkino hipių gyvavimą Lietuvoje, bet kartu ir paskatino, išprovokavo atsakomąją reakciją, kuri laikui bėgant net virto platesne mada, po truputį „legalizuojant“ hipiškos išvaizdos kanonus. Galiausiai mada hipiškai atrodyti tapo mažiau ribojama, gal net tikintis, kad tokiu būdu masiškumas
„praskies“ valdžiai pavojingą ideologiją – hipiškas judėjimas niveliuosis.
Hipiškos mados indėlis į meną
Ką ankstyvuoju laikotarpiu galima buvo priskirti tik „nevalyviems“ hipiams, jau nuo kokių 1976 m. galima buvo sutaurinta, „sušukuota“ forma pamatyti vietiniuose mados žurnaluose, kino filmuose. Vadinamųjų „hipiškų laikų“ vizualinis menas, neretai vadinamas psichodeliniu, savitai prisitaikė ir lietuviškoje taikomojoje dailėje, dizaine.
Be abejonės, hipizmo įtaka juntama ir muzikoje. Įsigalėjus leistiniems ir netgi valdžios puoselėjamiems jaunimo muzikinės saviveiklos kolektyvams, jų repertuaro ir ypač įtakų nebuvo įmanoma visiškai pažaboti. Profesionali estrada ar vadinamoji pramoginė kompozitorių muzika išliko ideologiškai suvaržyta, tačiau ir ten prasiveržė stilistinės permainos. Pradžioje valdžiai teko įsileisti terminą „bigbitas“ ir taip vadinti muzikines grupes bei žanrą, kuris iš dalies pagrindė roko muziką.
Pasaulyje big beat, „British beat“ ar dažniau vienu žodeliu „beat“ įvardijama muzikos banga labiausiai siejama su ankstyvaisiais „The Beatles“ ir kitomis grupėmis, pasireiškusiomis „Britų invazijoje“ („The Animals“, „The Rolling Stones“, „Herman’s Hermits“, „The Troggs“, „The Kinks“, „The Who“ ir kt.). Tuomet galutinai susiformavo ir pati kūrybingos grupės, kur visi nariai lygiaverčiai, idėja kaip alternatyva popdainininkui su beveidžiu orkestru fone. Taip pat grupė tapo atliekamos muzikos bei tekstų autore. Apie 1967 m. „beat“ banga atslūgo, bet suteikė postūmį visiems vėlesniems roko stiliams nuo psichodelikos iki poproko.
Lietuvos hipių muzikinė kultūra
Galima teigti, kad ankstyvajame laikotarpyje, 7 dešimtmetyje, dalis laisvųjų Lietuvos muzikantų buvo paveikti hipiškų idėjų ir bandė perteikti tai savo kūryboje. Grupės „Gėlių vaikai“ ar „Saulės vaikai“ vien pavadinimais galėtų būti akivaizdus pavyzdys.
Galbūt legendinius hipių seišenus, muzikinius subkultūrinius susibūrimus, vykusius Vilniuje (1970), Kaune (1971) ir kituose buvusios TSRS miestuose 8 dešimtmetį, būtų tiksliausia laikyti gyvos hipiškos muzikos apsireiškimu, atspindinčiu laisvą adekvačią grupės-auditorijos komunikaciją. Ten aiškiai turėjo pasireikšti ir improvizacijos elementai, o iš esmės buvo sukurtas tikroviškas, šėlstančio roko koncerto mikroklimatas, tuomet neįmanomas oficialiuose renginiuose.
Vienas žymiausių tokių seišenų, laikomas pirmuoju, įvyko 1970 m. birželį Vilniuje, ne kur kitur, o „Žirmūnų“ restorane. Ši vieta buvo pasirinkta iš reikalo: praradusi anksčiau numatytą vietą, hipiuojančiųjų bendruomenė viską surengė altruistiškai – prisidengiant gimimo diena buvo draugiškai išpirkta restorano salė.
Vadinamasis popseišenas Žirmūnuose pasiekė gaivališką ekstatinę fazę ir dalyvių vėliau buvo lyginamas
su Vudstoko festivaliu. Nenuostabu, kad renginys sukėlė teisėtvarkos pareigūnų nerimą, kaip teigiama, keli saugumo agentai jau buvo infiltruoti pačiame restorane ir tikriausiai tyliai gurkšnodami stebėjo, kas vyksta. Vėliau dauguma seišeno dalyvių buvo persekiojami, gaudomi, sulaikyti ir, kaip įprasta tais laikais, tardomi.
Verta turėti minty ir tai, kad apie įspūdingus įvykius dabar yra išlikę tik paskiri pasakojimai, deja, neužfiksuoti muzikinėje kultūroje įrašų pavidalu. Kaip ir grupių atveju – mus pasiekė žinios daugiausia apie oficialiai įteisintus, registruotus kolektyvus, galėjusius koncertuoti platesnėje viešumoje, bet nedaug ką žinome apie labiau autsaideriškas to laikotarpio grupes, grojusias labai siaurame klausytojų rate. Įdomu ir tai, kad buvusioje TSRS ir Tarybų Lietuvoje visur regimas transparantas „Taika“, „Taika pasauliui“ tapo vienu iš sąlyčio taškų, per kurį tapo įmanoma įterpti hipiškos mąstysenos ir stiliaus muziką. Tai buvo lyg šventas žodis vadinamosios tarybų ideologijos sergėtojams, kurį ištarus buvo imtasi kurti roko oratorijas ar rengti dainų autorių-atlikėjų politinės dainos festivalius, derinti simbolinę hipišką reikšmę su fasadine, šiaip ar taip, uždegant žalią šviesą kūrybinei raiškai. Taip pat buvo ir stebėtinų legalumo ar stebuklingo drąsių taurių norų išsipildymo pavyzdžių, kaip roko operos „Jesus Christ Superstar“ pastatymas Vytauto Kernagio, Kęstučio Antanėlio ir Olego Zacharenkovo iniciatyva per 1971 m. Kalėdas tuometiniame Vilniaus dailės institute.
Visa tai – margaspalvė istorija roko, galbūt užgimusio hipiškose svajonėse, pergudravusio tarybų valdžios edukacinę sistemą ir nenuilstančio šiandien laužyti komercijos nuostatas.
Lukas Devita
„Iš spaudai rengiamos knygos Lietuvos Rokas: ištakos ir raida – Mintis, 2011“
Spalio pradžioje sostinės kino teatrai Pasaka ir Skalvija priklausys vaikams ir jaunimui. Jaunoji karta nuo 6 iki16 metų spalio 1 – 7 dienomis po pamokų trauks į tarptautinį filmų festivalį. Specialiai jiems skirtais renginiais ne itin lepinamas jaunimas šio festivalio metu patenkins savo poreikį spręsti jiems aktualius klausimus ir gauti pramogą vienu metu.
Bus parodyta 40 filmų iš Suomijos, Švedijos, Olandijos, Italijos, Rusijos, Gruzijos, Vokietijos, Prancūzijos, JAV, Lenkijos ir Indijos, kurie yra pelnę pripažinimą ir ne vieną apdovanojimą įvairiuose tarptautiniuose vaikų ir jaunimo filmų festivaliuose. Filmų programa sudaryta iš keturių dalių: Pasaulio pasakų, Lietuviškų filmų, Panoramos (2006 – 2009 m. Europoje pripažinti ir įvairius apdovanojimus laimėję filmai) ir Konkursinės programos (naujausi 2008-2010 m. jaunimo filmai).
Koks didžiausias vaiko iššūkis?
Festivalio šūkis „Drąsa būti savimi“ sufleruoja, kad filmai kalbės apie pačią aktualiausią jaunuolių problematiką – savo tapatybės ieškojimą, draugystę, brendimą, šiuolaikines pagundas ir pavojus bei meilę. Beveik visas festivaliui atrinktas juostas jungia mintis, jog didžiausias jauno žmogaus turtas bei iššūkis – buvimas savimi, t.y. susitaikymas su savo kitoniškumu, priėmimas savęs tokio, koks esi, stiprus gyvenimo skonis nebijant išsiskirti. Savaitė, praleista kino teatre festivalio metu, suteiks galimybę „sutikti” daug įdomių ir neeilinių asmenybių, pamatyti atpažįstamų bei į viduje kirbančius klausimus atsakančių istorijų. Po filmų su žiūrovais vyks atviros diskusijos, aptarimai ir pokalbiai.
‘Nuoširdžiai manau, kad kino kultūra jaunam žmogui yra bene pati lengviausiai suprantama ir priimama meno bei edukacinė priemonė. Ji kalba tiesiai, skatina, įkvepia bei provokuoja. Kinas visame pasaulyje laikomas galingu įrankiu, kuris ypatingai veikia jaunimo pažiūras, vertybes ir idealus. Vaikai didžiąjame ekrane pamato savo gyvenimo atspindžius, kuriuos kaip geba, taip apmąsto ir įvertina,‘ – kalba festivalio idėjos autorė Lina Užkuraitytė.
Konkusinėje programoje – ir lietuviška aštri naujovė jaunimui
Geriausias ekrano istorijas iš konkursinės programos rinks speciali vaikų ir tėvelių žiuri. Penkiolika vaikų į komisiją pateks taip pat konkurso būdu, sugebėję išsamiai ir kūrybiškai pristatyti savo mėgstamiausią filmo herojų. Komisijose kartu su vaikais dirbs aktorė Aldona Vilutytė , kino ir teatro aktorius Marius Jampolskis ir grupės „G&G sindikatas“ narys Gabrielius Liaudanskas-Svaras. Geriausių vaikų draugų – tėvų komisiją sudarys organizacijos “Gelbėkit vaikus” vadovė Rasa Dičpetrienė ir aktyvios mamos Greta Jansonaitė bei Liepa Rimkevičienė, auginančios po du sūnus. Visa ši garbinga ir šauni kompanija ieškos savo geriausių tarp 14 konkursinės programos filmų “Krokodilai” (Vokietija), “Indėnas” (Olandija), “Stebuklingas medis” (Lenkija), “Eleonoros paslaptis” (Prancūzija / Italija), Miestrų knyga” (Rusija), “Kitas krantas” (Gruzija / Kazakstanas), “Aš esu Kalamas” (Indija), “Brangus dienorašti” (JAV), “Uždraustas vaisius” (Suomija / Švedija), “Svajonės” (Švedija), “Sebė” (Švedija), “Dienoraščiai” (Italija), “Khamsa” (Prancūzija) ir “Anarchija Žirmūnuose”(Lietuva).
Festivalio idėjos autorė L.Užkuraitytė žada: “Konkursinė programa šiais metais itin stipri, ypatingai džiugu, jog programoje turime ir naujausią lietuvišką filmą „Anarchija Žirmūnuose“, kuris buvo apdovanotas MEDIA New Talent prizu tarptautiniame Kanų kino festivalyje už scenarijų. Tiek jame, tiek kituose konkursinės programos filmuose vyrauja aštri tematika, bręstančio jauno žmogaus aktualijos ir pasaulinės jaunimo tendencijos. Taip jau yra, jog filmai kartais nuramina o kartais atveria kelią naujai patirčiai ir iškelia daug klausimų…Tikiu, kad kino išprovokuoti išgyvenimai veda link pozityvių atradimų. Atrandi sprendimą, draugą, atrandi save, tėvus. Galų gale atrandi, kad viskas priklauso nuo tavęs paties, tik reikia drįsti būti savimi”.
Lietuviškų filmų programoje – nepažintas sovietmetis ir slėpynės
Džiugu, kad nei vienas filmų festivalis nebepraeina be nacionalinio kino. Dar džiugiau, jog ir jaunimui yra ką parodyti iš lietuviško filmo klodų. Šiame festivalyje lietuviškų filmų paletė bus sudaryta iš dviejų dalių – programų „ Trys kapeikos“ ir „Slėpynės su savimi”.
Pirmąją 76 minučių programą pristatys trys filmai, kurie juokins šukuosenomis, linksmins neįprastomis bendravimo formomis, tapetais ir herojų rūbais. Tie patys filmai supažindins, papasakos, nukels į rimtą laikotarpį, kuriame gyveno seneliai. „Balkonas“ ir „VLD-N11“ – gimę iš tikrų istorijų alsuos išgyvenimų autentiškumu, o „Jau puiku tik dar šiek tiek“ gerokai daugiau nei „šiek tiek“ iliustruos sausoką istorijos pamoką apie sovietmetį. Trijų jaunų režisierių kritiškai ir jumoro jausmu papasakotos istorijos kalbės ne šiuolaikine kalba, todėl jas pamatyti bus vertinga ir įdomu.
Antroji 71 minučių programa skatins atrasti tai, kas paslėpta. Kartais paslėpta praeitis („Lernavan“), kartais – tiesa („Aš tave žinau“), baisiausia – kai nuo savęs esi pasislėpęs pats („Nerutina“). Visos programos juostos šaukte šauks – neprarask savęs! Juk nieko neturi, išskyrus save. O visa tai, kas aplink – miesto mikrorajonas, balti kalnai, darbo stalas, šūsnys popierių, draugai, kasdienybė ir veiklos – tai labirintai, kuriuose nepasiklysi, jei liksi laisvas ir tvirtai už rankos laikysi save. Puikiai įvertinti bei apdovanoti Lietuvoje ir užsienyje filmai kalbės pačia aktualiausia jaunimui tema – apie tai, kaip neverta žaisti slėpynių su savimi.
Kaip gi be animacijos?
Palikę jaunimą vaikščioti savianalizės briaunomis persikelkime į programą patiems mažiausiems – festivalis pristato Gruzijos ir Lenkijos animacinių trumpametražių filmukų programą „Pasaulio pasakos“. Gruzijos animacijos kūrėjai pasitelkdami primityviausias vaizdavimo priemones – popierių ir pieštukus – iliustruoja įvairių pasaulio tautų senąsias sakmes apie pasaulio sukūrimą.
Kiekvienas filmukas per penkias minutes papasakos, iš kur, anot britų sakmių, atsirado pelėdos; kodėl, kaip byloja brazilų pasakos, vėžlio kiautas suskilęs; kaip atsirado vandens lelija – tai žino Šiaurės Amerikos indėnai; kodėl kiškio ausys ilgos; o animuotos kinų ir serbų tautų sakmės, paaiškins, kodėl saulė teka gaidžiui giedant ir kodėl mėnulis nedėvi drabužių. Animacinės lenkų pasakos „Ožka melagė“, „Siuzana ir Vandenis“ bei „Auksinė obelis“ rodys pasaulį, kuriame kalba žvėrys, vyksta stebuklai, tačiau svarbiausi jame lieka žmonės, kurių sprendimai ir poelgiai nulems, kas laimės – gėris ar blogis.
Režisierius Vytautas Mikalauskas balandžio mėnesį pristato premjerą „Šmurliuko nuotykiai“, kuri pralinksmins kiekvieną vaiką ir paskatins tikėti gražiausių svajonių išsipildymu.
Kiek kartų rausėtės kuprinėje ieškodami kokios nors nedidelės popieriaus skiautelės kam nors užsirašyti? Ko gero, ne kartą. Juk dažnai prireikia ne užrašų knygutės, o tik nedidelio lapuko. Kad ir kokį pavadinimą, kurį galite pamiršti, užsirašyti. O gal kažkam norėjote užrašyti savo telefono numerį ar adresą. Arba tiesiog palinkėti labo ryto ir palikti kolegai ant stalo. Tiesa, ne visais atvejais tinka kita kvito pusė ar sąsiuvinio kampas, kartais norisi kokio nors dailaus lapuko. Tai, ką Jums šiandien pristatome, yra viskas viename. Vienoje kortelės pusėje rasite jaukų piešinuką, o kitoje pusėje bus palikta vienos trumpam užrašui.
Ar nesmalsu, kaip realiame gyvenime atrodo vietos, kurias matėte kino filmuose? Žinoma, jeigu filmas yra romantinė komedija, tai vaizdas pernelyg nenustebins, tačiau, jei tai fantastinis filmas? Pažiūrim!