Search Results for: "velykų sūris"
Sakoma, kad kuo gausesnis šv. Velykų stalas, tuo geresni bus metai. Taigi siūlome patiekalą, be kurio seniau per šv. Velykas neapseidavo nei viena šeima. Šiandien pats laikas jį pradėti gaminti, nes šį sūrį rekomenduojama palaikyti prislėgus bent vieną dieną. Taigi paprastas pagaminti, tačiau reikalaujanti palaukti, kol bus galima ragauti.
Jums reikės:
2 kg varškės,
2 kiaušinių trynių,
300 g sviesto,
1 stiklinės cukraus,
1 stiklinės plaktos grietinėlės,
50 g vanilinio cukraus.
Kaip gaminime:
Varškę sutriname virtuviniu kombainu (seniau tai darydavo sieteliu). Tuo pačiu prietaisu sviestą išsukame su kiaušinių tryniais, cukrumi bei vaniliniu cukrumi.
Atsargiai varškę sumaišome su gauta sviesto mase. Tada supilame plaktą grietinėlę, viską vėl išmaišome ir dedama į formą.
Formą išklojame sviestiniu popieriumi. Ant viršaus uždedame lentelę su svariu daiktu.
Toks sūris laikomas šaltoje vietoje, tik prieš tiekiant išimamas ir dedamas ant lėkštės.
Kaip jau minėta, rekomenduojama prislėgtą sūrį palaikyti bent vieną dieną.
Likus vos septynioms dienoms iki Šv. Velykų, pat laikas pradėti mąstyti kūrybiškai – kaip marginsime velykinius margučius. Daugelis per Velykas nori nustebinti ne tik savo artimuosius, susirinkusius prie šventinio stalo, bet ir draugus, padovanodami ypatingus ir išskirtinius margučius. Tikriausiai šiuo atveju be „pasidaryk pats“ neišsiversime, o ir pats marginimo darbų procesas taip pat gali būti puiki laisvalaikio praleidimo forma. Mūsų pasiūlymas – šilkiniai margučiai. Jiems numarginti reikės 100 proc. natūralaus šilko.
Itališka pica yra vienas populiariausių patiekalų pasaulyje, kurį milijonai žmonių įvardija kaip savo mėgstamiausią. Kiek žinome apie šio patiekalo istoriją, pateikimą ar poveikį organizmui? Vilniuje įsikūrusio Viduržemio jūros regiono virtuvės restorano „Vapiano“ virtuvės vadovas Tomas Pipiras paruošė įdomiausių faktų dešimtuką apie Italijos virtuvės pasididžiavimą – picą.
1. Žodis „pica“ pirmą kartą paminėtas lotyniškuose tekstuose apie Italijos miestą Gaetą 997 m. po Kr. Istorija byloja, kad miesto gyventojai turėjo tradiciją kiekvieną Kalėdų dieną bei Velykų sekmadienį miesto vyskupui duoti po „dvylika picų“.
2. XVI a. pica imta vadinti plona neapolietiška duona. Šis neturtingųjų maistas iš pradžių nebuvo vertinamas kaip kulinarijos dalis. Artėjant XVII a. pica buvo imta dengti raudonu padažu, kuris vėliau pakeistas aliejumi, pomidorais ar žuvimi. Pomidorams iš Amerikos atkeliavus į Europą, daugybė italų juos painiojo su panašiomis, tačiau nuodingomis daržovėmis. Dėl to ilgai vengta šį produktą naudoti picos gamyboje. Visgi XVIII a. pab. pomidorai ilgam tapo privalomu picos pagardu. Būtent tuomet pica išpopuliarėjo, kartu išgarsindama ir Neapolį, traukiantį kulinarinių nuotykių ieškančius turistus.
3. Neapolio picos pavadinimą jai suteikė žymusis prancūzų rašytojas Alexandre Dumas. Jis aprašė patiekalą kaip pagrindinį neturtingų Neapolio gyventojų maistą. Rašytojo kūrinyje minima pica yra pagardinta aliejumi, taukais, sūriu, pomidorais ir ančiuviais.
4. Iki šių dienų neapoliečiai labai vertina savo tradicinį patiekalą. Kelios žymiausios Neapolio picerijos jau daugelį metų kepa vos dviejų rūšių originalias picas. Tai – jūros gėrybių Marinara bei žymioji Margarita. Šios „grynos“ picos italų yra itin mėgstamos.
5. 1889 m. birželį karalienės garbei neapolietis virtuvės šefas Raffaele Esposito sukūrė picą Margaritą, kurios gamyboje naudojami produktai – pomidorai, mocarelos sūris bei bazilikas – simbolizavo Italijos vėliavą. R. Esposito buvo pirmasis picos ruošime panaudojęs sūrį.
6. Autentiška neapolietiška pica (pizza napoletana) yra tradiciškai gaminama naudojant tik pomidorus bei sūrį. Pizza napoletana išskirtinės sudėtinės dalys – San Marzano pomidorai, auginami vulkaninės kilmės dirvožemyje, Vezuvijaus ugnikalnio apylinkėse, bei sūris mozzarella di bufala Campana, kuris gaminamas iš Kampanijos regiono pelkynuose auginamų bizonių pieno.
7. Statistiniai duomenys rodo, kad daugiausia picų yra suvalgomą šeštadienio naktimis. Be to, skaičiai sako, jog sausį, bent jau Jungtinėse Amerikos Valstijose, picų yra suvalgoma daugiausiai.
8. Populiariausios picos sudėtinės dalys yra itin įvairios bei patrauklios kiekvieno skoniui. Jų galite rasti ir „Vapiano“ gaminamose itališkose picose. Tai – pomidorų padažas, mocarela, tunas, svogūnai, gražgarstės, parmezanas, paprikos, svogūnai, Parmos kumpis, alyvuogės, šviežios žolelės, grybai, artišokai. „Vapiano” virtuvės vadovas pataria vengti bet kokių papildomų padažų skanaujant picą. Gaminant tikrą itališką picą visuomet naudojami tik kokybiški, švieži produktai, kurių maistinės ir skoninės savybės sukuria itin turtingo skonio derinius, taigi toks patiekalas nereikalauja papildomų pagardų. „Tikrosios picos pagrindą sudaro mocarela r tikrų pomidorų padažas“, – pabrėžia T. Pipiras.
9. Sveikuolius gali gąsdinti neretai gausi picos sudėtis, tačiau įvairūs mokslininkų tyrimai pateikia įdomių rezultatų. Teigiama, jog vėžiu sergantys žmonės, kas savaitę suvalgydavę bent gabalėlį picos, turėjo daugiau galimybių išvengti ligos vystymosi. Medikai teigia, jog taip atsitiko dėl pomidoruose randamos medžiagos – likopeno – antioksidacinių savybių, teigiamai veikiančių organizmą. Vis dėlto svarbu, ar renkatės tikrą itališką, ar bet kur pasaulyje netradiciniais metodais ruošiamą patiekalą – daugybė šalių per ilgą laiką pakeitė picos gamybos ypatumus. Pavyzdžiui, gausiai naudojamas riebus sūris ar mėsa tradicinei itališkai picai nebūdingi. Taip prarandamos svarbiausios picos savybės bei nauda sveikatai.
10. Visgi jei įprastos picos sudėtinės dalys Jums atrodo nepakankamai viliojančios, galite išmėginti picą, pagardintą saulėje džiovintų pomidorų padažu, škotišku vytintu kumpiu, maistinio aukso medalionais su elniena, konjake marinuotais omarais bei šampane mirkytais ikrais. Ši brangiausia pasaulyje pica buvo pagaminta labdaros tikslais, jos vertė siekė apie 2000 svarų sterlingų.
„Aušros Vartų meno galerija“ džiaugsmingai laukia artėjančių Šv. Velykų ir pasitinka jas pristatydama žinomos tautodailininkės Agatos Granickos šventinių verbų parodą SPALVINGOSIOS PAVASARIO VERBOS. Kovo 31 d. 13 valandą „Aušros Vartų meno galerijoje“ įvyks parodos atidarymas.
Kaip ir žadėjome vakarykščiame straipsnyje apie margučio simboliką, tęsiame Lietuvos liaudies buities muziejaus vyresniosios muziejininkės Vidos Olechnovičienės pasakojimą apie šv. Velykų tradicijas.
Gavėnios arba „silkės“ išvarymas
Velykos – didžiausia pavasario ciklo šventė, dažnai senovėje prasidėdavusi Gavėnios išvarymu. Gavėnia – 7 savaites trunkantis susikaupimo ir pasninko laikotarpis, prasidedantis po Užgavėnių Pelenų trečiadieniu ir oficialiai pasibaigiantis Didįjį šeštadienį, suskambus bažnyčių varpams.
Senovėje, pažymint šio įkyrėjusio laikotarpio pabaigą, galbūt net siekiant ją pagreitinti, neapsieita be liaudies išmonės. Įvairiose vietose elgtasi skirtingai. Pavyzdžiui, XX a. pr. Skuode prieš pat varpų suskambėjimą bažnyčioje patarnaujantys berniukai, tarškindami barškaliukais, apibėgdavo apie bažnyčią. Tai vadinosi „silkės išvarymu“. Tik po to buvo galima valgyti mėsiškus valgius. Rokiškyje – ant medinės lentelės anglimi nusipaišę silkę ir pervėrę per lentelę virvelę, tempdavo ją aplink bažnyčią, plakdami žilvičio rykštelėmis, trečiadienį vieną kartą, ketvirtadienį – du, penktadienį tris kartus.
Trys šv. Velykų dienos
Anksčiau Velykas švęsdavo tris dienas. Pirmoji buvo pašvęsta šeimai ir namams – tądien reikia ramiai pabūti artimųjų tarpe, skaniai ir sočiai pavalgyti po Gavėnios. Seniau žmonės nepamiršdavo ir tų, kurie neturi ko valgyti – nunešdavo jiems savo maisto, kad visi būtų sotūs ir linksmi. Antroji diena skirta pasilinksminimams, draugų lankymui, svečiavimuisi. Trečioji – pašvęsta tinginiavimui. Ji seniau vadinta ledų diena. Tą dieną negalima judinti žemės, ją dirbti, nes kitaip vasarą ledai išmuš javus. Ji pas mus jau primiršta.
Tradicinis velykinis stalas
Velykiniai pusryčiai pradedami nuo svarbiausio ir būtiniausio Velykų valgio – margučio. Paprastai šeimininkė vieną margutį padalija visiems šeimos nariams, nes tikima, jog tada namuose bus santaika ir meilė. Po to valgomi kiti valgiai: sūris, sviestas, mėsa, dešros, pyragai. Iš sviesto buvo pagaminamas avinėlis – šv. Velykų simbolis. Suslegiamas šventinis sūris. Keptas veršienos kumpis, prismaigstytas lašinukais arba troškinta veršiena – tradicinis šios šventės valgis. Kiti duonos tešloje kepdavo rūkytą kiaulės kumpį arba virdavo ir valgydavo su tik ką iškastais ir paruoštais krienais.
Ant šv. Velykų stalo turi būti gausu maisto – tada ir metai bus turtingi. Stalas tradiciškai puošiamas žalumynais. Viduryje padedamas samanomis ir bruknių šakelėmis apkaišytas dubuo su margučiais.
Vienas svarbiausių rūpesčių – nepamiršti indelyje užsiauginti žolelių. Dažniausiai tai būna avižos, kurios sudaiginus sėjamos likus maždaug 2–3 savaitėms iki švenčių. Tai būdingas šv. Velykų stalo papuošalas, simbolizuojantis puikų būsimą javų dygimą ir gerus ateinančius metus. Seniau į sudaigintas avižas įstatydavo molinį ar medinį avinėlį su vėliavėle, kiti apdėdavo jį kiaušiniais.
Seniau apeigos – dabar pramogos
Daugelis buvusių apeigų mus pasiekė, pavirtusios pramogomis. Pavyzdžiui., per šv. Velykas buvo supamasi, dainuojant specialias „sūpuoklines“ dainas tam, kad apsisaugoti nuo galvos skausmų, uodų įkandimų, prikelti augmeniją, padėti javams greičiau sužaliuoti ir užaugti. Tikėta – kuo aukščiau vyrai įsisups, tuo geriau rugiai derės, kuo moterys – linai geriau augs.
Kad javams netrūktų drėgmės ir derlius būtų geras, per šv. Velykas buvo laistomasi vandeniu.
Lietuviai tikėjo linkėjimų galia – ką palinkėsi, tas išsipildys. Tad per šv. Velykas iš kiemo į kiemą keliaudavo lalauninkai – jaunų vyrų būrelis. Atėję į namus, linkėdavo gerų metų, derliaus, sveikatos, merginoms – greitai ištekėti. Linkėjimai neišsipildys, jei neduosi dovanų. Todėl lalauninkus simboliškai apdovanodavo margučiais ar pyragu.
Šv. Velykos – ne tik religinė šventė
Seniau žmonėms tai buvo didžiausia atbundančios gamtos šventė. Joje gražiai susilieja ikikrikščioniškieji ir krikščioniškieji tautos papročiai. Tai akivaizdu vien pažvelgus į simboliką: ugnis, vanduo, žolynai, margučiai. Žemdirbiams tai buvo apeigų, kuriomis siekiama paskatinti žemės gyvybingumą ir tuo užsitikrinti gerą derlių bei garantuoti šeimos ir bendruomenės fizinį išlikimą, šventė. Tuo pačiu – tai paskutinis atokvėpis prieš ilgą ir sunkų lauko darbų periodą.
Taigi, didžiosios linksmybės, pramogos prasideda antrąją Velykų dieną, o jos smagiausios ir labiausiai susietos su tradicijomis – Lietuvos liaudies buities muziejuje. Taigi visi norintys iš arčiau susipažinti su šv. Velykų tradicijomis, kviečiami čia atvykti ir etnografiškai paminėti šią šventę.