Search Results for: "vilniuje sirenos"
Olandų ir belgų teatro genijumi tituluojamas režisierius Ivo van Hove, inscenizavęs Ingmaro Bergmano, Johno Cassaveteso, Piero Paolo Pasolini, Luchiano Visconti filmus, rudenį Lietuvos žiūrovams pristatys liaupsių savo šalyje ir prestižiniame Avinjono teatro festivalyje sulaukusią premjerą „The Fountainhead“ pagal amerikiečių rašytojos Ayn Rand to paties pavadinimo romaną.
„Suprantama, kad Rusija gyvena savotiškame vakuume, kuris pastaruoju metu tampa dar ankštesnis. Ir šia prasme gan keista šalyje, kurioje niekada nebuvo demokratijos, – kalbėti apie demokratijos krizę“ – svarsto režisierius Dmitrijus Volkostrelovas, kurio – kartu su kitais bendraautoriais – statytas spektaklis pagal Marko Ravenhillo 16-os pjesių ciklą „Shoot / Get Treasure / Repeat“ šį rudenį – rugsėjo 30 ir spalio 1 dienomis – bus pristatytas Vilniuje, Menų spaustuvėje, festivalio „Sirenos“ metu.
Kaip ir kasmet rugsėjo pabaigoje Vilniuje prasidės tarptautinis teatro festivalis „Sirenos”. Antrajį dešimtmetį skaičiuojantis festivalis jau skelbia programą ir kviečia pažinti įdomų ir aktualų Europos teatrą. Rengėjai pirmiesiems bilietams į šių metų užsienio spektaklių programą siūlo 25% nuolaidą visą birželio mėnesį.
Tarptautinis Vilniaus teatro festivalis „Sirenos“ šiemet – jau devintą kartą – pakvies užčiuopti neramų naujosios Europos teatro realybės pulsą: rudenį užsienio spektaklių programoje bus parodyti trijų šiuolaikinio Europos teatro vizionierių darbai. Vilniuje viešės didysis scenos provokatorius Romeo Castellucci (Italija), socialinės realybės dekonstrukcijos meistras Rodrigo García (Ispanija-Argentina) bei popkultūros tyrinėjimo ekspertas Michel Schröder (Šveicarija). Trys spektakliai, kuriuos išvys „Sirenų“ žiūrovai – tai trys pasaulio vizijos, išsitenkančios mažame užantyje tarp tikėjimo ir erezijos.
„Sirenos“ devintuosius festivalio metus pasitinka su naujais virtualiais namais – internetine svetaine www.sirenos.lt bei staigmena teatro mylėtojams – galimybe įsigyti išankstinius bilietus į festivalį už simbolinę kainą.
Šiemetinio festivalio „Sirenos“ tema – „Šiuolaikinio Europos teatro vizionieriai“.
Žodyje „vizija“ telpa daug prasmių: vaizduotės sukurtas paveikslas, haliucinacija, dieviška inspiracija, ateities tendencijų nuspėjimas. Vizionierius – tai žmogus, kurio regos laukas platesnis nei įprasta, nebūtinai suprastas, bet būtinai suprantantis ir matantis. Tuo tarpu eretiko pažiūros radikaliai prieštarauja visuotinei nuomonei, o iš graikų kalbos „hairesis“ – tai atskiras, nuosavas tikėjimas. Visi trys menininkai, kurių darbus išvysime „Sirenose“ – pasižymi ne tik matymu, bet ir turėjimu – atskiro, savito tikėjimo teatro misija išjudinti tai, ką visuotinai priimta laikyti neišjudinamu.
Šveicarijoje reziduojančio vokiečių režisieriaus Michel Schröder spektaklis „Apie gyvenimo trumpumą“ – tai žmogaus būties vizija – su visomis jai būdingomis formomis, tačiau be cinizmo ir moralizavimo. Perskaitęs Romos filosofo Senekos esė „De brevitate vitae“ pavadinimą, režisierius susimąstė apie žmogaus pastangas išlikti nepaisant esminės aplinkybės – gyvenimas vis tiek vieną dieną baigsis. Kam tuomet apskritai stengtis išlikti? Kokius tikslus turėtume sau kelti, kad norėtume gyventi ir turėtume dėl ko kovoti? Koliažo principu sudėliotame spektaklyje šmaikščiai ir rimtai, jautriai ir triukšmingai šveicarų trupė „Kraut_produktion“ pasakoja apie žmogiškąją būtį ir jos iššūkius.
Režisierius ir dramaturgas Rodrigo García garsėja tekstais, kurie sprogsta lyg bombos. Jo spektaklis „Mirtis ir reinkarnacija į kaubojų“ – tai uždaras, savitas pasaulis, kuriame du vieniši kaubojai stoja į kovą prieš šiandieninę vakarų visuomenę. Režisieriaus pasakojama istorija žiūrovus nukelia į reklamos pasaulį, prasiskverbusį į kiekvieną mūsų egzistencijos užkampį, pakeitusį politiką ir vyriausybes. Ir nubloškia į giliausius vertybių krizės ir jos pasekmių užkaborius. O jie slypi visai čia pat komfortabilios, bet tuo pat metu tragiškos ir groteskiškos, mūsų egzistencijos. Spektaklio „Mirtis ir reinkarnacija į kaubojų“ premjera įvyko 2009 m., už šį darbą menininkui įteiktas prestižinis Europos Naujosios teatrinės realybės prizas.
Visiems, smalsaujantiems koks yra šiuolaikinis Europos teatras, tiesiog privalu pamatyti bent vieną italų teatro režisieriaus Romeo Castellucci spektaklį – su savo trupe „Societas Raffaello Sanzio“ jis kuria tai, kas neretai klasikinio teatro gerbėjams atrodo kaip erezija ar šventvagystė scenoje. Europos teatro enfant terrible, Romeo Castellucci į Lietuvą grįžta jau trečią kartą ir pristato spektaklį „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“.
Spektaklis paprasta kadrų seka pasakoja apie sūnaus mėginimą nuprausti seną tėvą ir sugrąžinti jam orumą. Sceną „stebi“ įdėmus Antonello da Messinos nutapytas Išganytojo portretas, kuris tampa nebyliu sūnaus nesėkmės liudininku. Castellucci vizijos ašis ir kodas – Jėzus. Kaip simbolis, ikona, provokacija mąstyti apie žmogaus būseną. Spektaklyje religija pateikiama ne kaip mistinė ir teologinė manifestacija, bet kaip esminių teatrą dominančių įvaizdžių ir praktikų rinkinio dalis.
Nors festivalis vyks rugsėjo 27 – spalio 7 dieną, „Sirenų“ rengėjai jau dabar siūlo pasinaudoti išskirtine galimybe ir gegužės 17-31 dienomis įsigyti išankstinius bilietus į festivalio užsienio programą už simbolinę kainą. Įspėjama, kad nuo birželio 1 dienos bilietai ženkliai brangs. Išsamesnė informaciją apie renginį – naujoje „Sirenų“ internetinėje svetainėje www.sirenos.lt. Lietuviškoji festivalio programa bus paskelbta vėliau.
Gruodžio 7-9 dienomis Menų spaustuvėje šiuolaikinio šokio gerbėjai turės puikią progą sugriauti stereotipus apie šią scenos menų rūšį. Kinetinio teatro iš Maskvos spektakliai „Senė“ ir „Departure“ įrodys, kad šiuolaikinis šokis gali būti ne tik labai giliamintis ir abstraktus vyksmas tamsioje scenoje tamsiais drabužiais, bet ir kupinas humoro ir labai netikėtų išraiškos priemonių.
Gruodžio 7 ir 8 dienomis 19 val. rodoma „Senė“ pagal Rusijos absurdo klasiką Daniilą Charmsą – kelių paveikslų, veiksmų, dimensijų, komiksų ir lindihopo spektaklis.
Spektaklio autorius Saša Pepeliajevas tokį pavadinimą savo kūriniui davė ne tam, kad viskas skambėtų kuo keisčiau ir „mandriau“. Tiesiog tai yra tiksli nuoroda žiūrovui, ko šiam tikėtis scenoje: čia yra ir animacijos, ir filmavimo on-line režimu, ir kitokių interaktyvių technologijų sprendimų. Bet visų svarbiausia šiame spektaklyje – šokis.
Spektaklį įkvėpė nemirtinga D. Charmso „Senė“, palikusi gilų pėdsaką naujausioje Lietuvos teatro istorijoje per 1992 m. sukurtą Oskaro Koršunovo spektaklį.
Gruodžio 9 dieną Menų spaustuvės Kišeninėje salėje pristatomas spektaklis „Departure“ – Sašos Pepeliajevo solo vaidinimas, kuriame šokis derinamas su interaktyviomis technologijomis ir animacija. „Departure“ tęsia ankstesniųjų choreografo darbų („Hamleto“, „Margaritos ir Meistro“, „Senės“, „Sigmund & Freud”, „Much Cokotuch“) atradimus – interaktyvių technologijų naudojimą, spektaklio kūrimą čia ir dabar.
Pavadinimas („Departure“ – lietuviškai gali reikšti įvairias sąvokas: išvykimas, išskridimas, išplaukimas, išėjimas, pasitraukimas, pradinis taškas, naujas dalykas, nukrypimas, nesilaikymas; kūrėjai turi omeny visas šias reikšmes, dėl to angliško pavadinimo neverčia jokioje šalyje) reiškia tiek fizinį vietos pakeitimą, tiek sąmonės kovą su perdėm organizuota tikrove.
Choreografas ir režisierius Saša (Aleksandras) Pepeliajevas baigė chemijos ir režisūros studijas. Jau daug metų jis nuosekliai dirba, ieškodamas šiuolaikinio šokio ir kitų raiškos priemonių sąskambių. S. Pepeliajevo Rusijos ar kitų šalių teatrams kurti spektakliai pristatyti daugybėje festivalių Rusijoje, įvairiose Europos šalyse, JAV, Izraelyje. Už inovatyvią kūrybą Saša Pepeliajevas yra pelnęs ne vieną tarptautinį apdovanojimą. Nuo 1998 m. jis intensyviai dėsto ir veda meistriškumo pamokas įvairiuose šokio ir teatro centruose Rusijoje, Olandijoje, Švedijoje, Danijoje, Suomijoje, Lietuvoje, Vokietijoje, Kenijoje, Tanzanijoje, JAV, Egipte ir Estijoje. Nuo 2006 metų choreografas pradėjo kūrybiškai sieti šokį ir interaktyvias medijas, spektakliuose naudoti kompiuterių galimybes.
Lietuvos žiūrovai jau ne kartą turėjo galimybę susipažinti su Sašos Pepeliajevo kūryba. Jis su vienu ar kitu savo spektakliu yra ne kartą viešėjęs festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“. O 2008 m. tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ pristatė A. Pepeliajevo spektaklį „Hamletai“, pastatytą Talino Von Krahlio teatre.
Po gruodžio 7 dienos spektaklio „Senė“ vyks S. Pepeliajevo ir jo artistų susitikimas su žiūrovais.
Kinetinis teatras ne tik rodys spektaklius, bet ir dalysis savo meistriškumu su Lietuvos scenos profesionalais ir studentais gruodžio 4 ir 5 dienomis. S. Pepeliajevas video ir scenos menų kūrėjams dėstys interaktyvaus video šokio teatre tiesas, o viena pagrindinių Kinetinio teatro artisčių Tatjana Gordejeva lietuvių šokio ir teatro profesionalams siūlo performanso praktikos laboratoriją. Beje, T. Gordejeva – buvusi Kremliaus baleto solistė, perėjusi į šiuolaikinio šokio „stovyklą“ ir šiuo metu ten pat viliojanti A. Vaganovos baleto akademijos auklėtinius.
Penktadienį teatro festivalyje „Sirenos“ bus pristatytas Artūro Areimos spektaklio „Ričardas II: Post factum“ eskizas. Tai pirmas darbas, kuriamas po AAT | Artūro Areimos teatro vėliava.
Gegužį išrinktas naujasis Prancūzijos prezidentas Francois Hollande’as, pasisakantis už homoseksualių asmenų santuoką, jau spėjo savo pavarde papuošti Prancūzijos radikaliųjų katalikų instituto „Civitas“ sudarinėjamą krikščionofobų sąrašą.
Kaip ir kiekvienais metais, knygų mylėtojai vėl renkasi į Vilniaus knygų mugę, kuri startuoja jau šiandien ir visiems žada daug gerų renginių. O mes siūlome pasižvalgyti po mugės programą ir išsirinkti sau tinkamus renginius.
Sostinės publika jau pratusi prie tarptautinių festivalių formato – „Sirenos“, „Naujasis Baltijos šokis“, „Gaida“, „Naujoji dramos akcija“ ir kiti renginiai yra pristatę daugybę žinomų vardų. Tačiau tai vyksta tik konkrečiu laiku, o kitu metu – ypač nuo gruodžio iki balandžio – vilniečiai beveik neturi progų susipažinti su pasauliniu scenos menų kontekstu.
