A. Huxley
„Beždžionė ir esmė“ mus perkelia į 2108-uosius. Žmonija jau beveik susinaikino per tautinių valstybių karus, ekonomines krizes ir ekologines katastrofas. Po planetą klajoja sulaukėjusių vakarykščių garbingų piliečių minios, mėginančios iš naujo kurti mažas totalitarines religines bendruomenes.
Žmonijos vos nesunaikinęs Antrasis pasaulinis karas įkvėpė antiutopijų meistrą Aldousą Huxley pakoreguoti sąlyginai „laimingo“ būsimo pasaulio vaizdą, kurį autorius buvo įtaigiai nutapęs 1932 m. šedevre „Puikus naujas pasaulis“.