andrius mamontovas
Lietuvos muzikantai metė iššūkį piratams, leisdami legaliai ir, žinoma, nemokamai atsisiųsti jų kūrybą. Andrius Mamontovas – vienas iš jų, tokiu būdu platinantis jau trečią muzikinį albumą. Kalbamės su atlikėju apie „Elektroninį Dievą“, kūrybos kainą, rudeninę depresiją, literatūrą ir kitus draugus.
Vakar klube „Tamsta“ vykęs Andriaus Mamontovo ir grupės pasirodymas prasidėjo lygiai, kaip ir buvo parašyta, 21 val. Nors A. Mamontovas yra užsiminęs apie savo „patologišką“ 15 minučių vėlavimo problemą, tačiau laiku prasidėjęs koncertas puikiai nuteikė tolimesniam vakarui.
Šeštadienį Vilnių ir 50 Lietuvos miestų penktą kartą užvaldys šimtai gatvės muzikantų ir jų atliekama muzika. Vien Vilniuje visą dieną šturmuoti gatves ruošiasi apie 300 grupių.
„Gatvės muzikos dienos” iniciatorius ir idėjinis vadas Andrius Mamontovas, klausiamas, kas bus naujo „Gatvės muzikos dienoje”, atsako: Ar mes klausiame, kas bus naujo, tarkime, Kaziuko mugėje? Atsakymas paprastas: visos naujovės dalyvių pasirodymuose. Ateikite ir pamatykite, o dar geriau – sudalyvaukite.
„Grojimas gatvėje pradedančiam muzikantui yra laiptelis į sceną, o patyrusiam muzikantui – žingsnis išsilaisvinimo nuo jau susiformavusių scenos įpročių ar klišių link. Abiem atvejais – tai veda į asmeninį tobulėjimą, taigi GMD yra ne tik smagu, bet ir verta!”, – sako A. Mamontovas.
Pasak jo, gatvės muzikos šventėje, be jau užsiregistravusiųjų, lygiai taip pat laukiami ir spontaniškai prisijungsiantys muzikantai. Svarbiausia, jog visi galintys, mokantys, besimokantys, pradedantys ar baigiantys groti yra visateisiai „Gatvės muzikos dienos” dalyviai. Amžiaus cenzo nėra, išsilavinimo patikrinimo nėra, muzikos instrumentų įvairovė neribojama. Yra tik laiko ribos – baigti groti 22 val. ir prašoma geranoriškumo ir atidumo grojančiam ar dainuojančiam kolegai.
Šventės renginiai vyks 17 sostinės vietų – senamiesčio gatvėse, skveruose, aikštėse. Gatvės muzikantų bus galima klausytis ir „Menų spaustuvės” kieme, Tibeto skvere Užupyje, Subačiaus gatvės apžvalgos aikštelėje. 20.30 val. „Gedimino 9” skvere prasidės baigiamasis būgnų koncertas. Tradiciškai šventė baigiama 22 val.
Šventės rengėjai džiaugiasi, kad atsiranda vis daugiau bendruomeninių iniciatyvų, paspalvinančių „Gatvės muzikos dieną”. Šiais metais tokių daug: šventės metu vyks Lietuvoje dar neregėtas muzikinis flashmobas, vyks gongų garsų šou, prie GMD prisidės Jurgos Ivanauskaitės skverelio katinas iš Aguonų gatvės, grupė „Lemon Joy” parodys visiems „Stebuklą”, šventės savanoriai šiais metais ne tik paslaugiai savanoriaus, bet ir dainuos bei gros, radijo stotys pagerbdamos gatvės muzikantus transliuos „gyvą gatvės garsą” iš šventės vietų ir t. t.
Garsas apie GMD sklinda po kaimynines šalis – laukiamos savivaldybių delegacijos iš Rygos, Sankt Peterburgo, Minsko, Talino.
Kaune populiariausia tarp užsiregistravusiųjų – roko ir elektroninė muzika. Kasmet GMD renginio metu ten susiburia didelė hiphopo bendruomenė iš visos Lietuvos, jungianti repą, gatvės šokius, gatvės menus, ekstremalų sportą.
Penkerių metų GMD jubiliejaus proga – dvi geros naujienos internautams: prieiga: http://www.facebook.com/gatvesmuzikosdiena ir http://www.gatvesmuzika.blogspot.com/, kuris suvienys visos Lietuvos „Gatvės muzikos dienos” dalyvius – čia jie dalysis įspūdžiais, naujovėmis, fotografijomis, vaizdo įrašais.
Kada nors google.com logotipas pirmą gegužės šeštadienį bus papuoštas GMD atributika.
Kada nors ta diena visiems muzikuojantiems bus kaip šventas nerašytas reglamentas: keliesi, susišukuoji, eini į gatvę ir groji.
Sausio 13-ajai atminti paklausykime dainų laisvės tematika. 10 lietuvių ir užsienio atlikėjų kūrinių apie išsilaisvinimą – tiek išorinį, tiek vidinį.
„Jeigu tu perplaukti jūrą dėl savo svajonės gali, tai žibantis Saulės miestas tau švies visąnakt iš toli ir jeigu tu skrisi į dangų ištiesęs rankas lyg sparnus, pasieksi planetą Soliarį ir rasi ten savo draugus…“ ̶ dainuoja Andrius Mamontovas – žmogus, kurio turbūt nebereikia pristatyti.
Ne be reikalo pacitavau A. Mamontovo dainos „Saulės miestas“ žodžius – apie šį menininką sužinome ne iš rėkiančių antraščių spaudoje ar spalvotojo draugo televizoriaus, bet iš dainų, muzikos, kuri „kalba pati už save“. Todėl šįsyk su Andriumi apie kūrybą nešnekėsim. Mūsų pokalbio tema – kelionės, tolimų, neatrastų vietų ilgesys ir troškimas sugrįžti…
Tikriausiai nesuklysiu pavadindama Jus keliautoju. Iš kur tokia didelė aistra kelionėms?
Mano senelis visą savo gyvenimą praleido tyrinėdamas Šiaurės jūras ir sudarinėdamas Baltosios bei Barenco jūrų dugno žemėlapius pagal kuriuos laivai orientuojasi iki šiol. Tai turbūt genetiškai paveldėtas potraukis. Kelionės man padeda ne tik pažinti pasaulį, bet ir save, savo namus, kuriuos besisvečiuodamas tolimuose kraštuose pamatai tarsi „iš šalies“.
Lankėtės socialistinėje Šiaurės Korėjoje, šalyje, garsėjančioje ypatingu izoliuotumu ̶ retas kuris peržengia šios valstybės sienas. Kokius atsiminimus parsivėžėte iš šios paslaptingos šalies?
Tą kelionę prisimenu beveik kiekvieną dieną, nors praėjo jau du metai, kai ten buvau. Kad papasakočiau visus įspūdžius, turėtume daryti atskirą interviu. Visas tos kelionės dienoraštis yra patalpintas mano „Facebook“ svetainėje. Besidomintys gali jį rasti čia: http://www.facebook.com/note.php?note_id=197675147413
Kokios kitos kelionės, šalys, vietos Jums labiausiai įsirėžė į atmintį?
Visada labiausiai įstringa tos šalys, kuriose gali pamatyti ir patirti tai, ko Lietuvoje nėra. Labiausiai man įsiminė Islandija, Korėja, Kinija, Čilė, Jutos ir Arizonos valstijos JAV. Mano mėgstamiausi miestai yra Berlynas, Roma, o labiausiai Honkongas. Taip pat man labai patinka Škotijos Peninų ir Amerikos Kolorado kalnai.
Ar yra tokia vieta, kuri Jums yra sava ir artima tarsi „antroji tėvynė“, į kurią Jums norisi sugrįžti vėl ir vėl?
Honkongas ir Korėja.
Galbūt yra šalis, kurioje dar neesate buvęs, tačiau norėtumėt apsilankyti?
Svajoju aplankyti Tibetą. Tikiu, kad vieną dieną ten nukeliausiu…
Mano manymu, kelionės praplečia suvokimo horizontą ir tarsi išprovokuoja pamatyti kasdienybę kitokioje, „ryškesnėje“ šviesoje. O ką kelionės reiškia Jums?
Kaip ir sakiau, tai leidžia pamatyti savo gimtąją šalį tarytum „iš šalies“. Kai gyveni vienoje vietoje tai tas pats kas žiūri į paveikslą prikišęs nosį prie jo visiškai arti ir matai tik vieną išplaukusią dėmę. Kai keliauji tai tarytum atsitrauki nuo to paveikslo toliau ir pamatai, kas iš tikrųjų jame nupaišyta.
Kelionės padeda pamatyti savo gimtąją šalį viso pasaulio kontekste ir suvokti, kas joje yra gražiausia ir vertingiausia.
Naujame režisieriaus M. Martinsono filme „Amaya“ atliekate pagrindinį vaidmenį. Kaip apibūdintumėte savo personažą?
Mano personažas ̶ žmogus, kuris kažkada pametė dalelę savęs ir dabar važinėja po pasaulį bandydamas ją susigrąžinti…
Žodis „Amaya“ išvertus į lietuvių kalbą reiškia „nakties lietų“ ̶ skambus, poetiškas, sužadinantis vaizduotę įvaizdis. Kokią žinią šis filmas „neša“ žiūrovams?
Įdomiausia tai, kad šio filmo žinią kiekvienas pamato savaip. Tame ir visas stebuklas, kad reikia leisti kiekvienam žiūrovui tą filmą suprasti savaip. Be žinutės, „Amaya“ dar padovanoja žiūrovui tą ramybės pojūtį, kurį atsiveži iš kelionių po Azijos šalis…
Naktis, lietus ̶ tai įvaizdžiai, dažnai pasitaikantys Jūsų dainose. Daugeliui šie motyvai asocijuojasi su liūdesiu, vienatve, ilgesiu ̶ jausmais, kuriuos stengiamasi nuvyti šalin. Apskritai šiandien liūdesys neretai laikomas silpno, „nesėkmingo“ žmogaus požymiais. Galbūt nereikėtų taip traktuoti šio jausmo, jo bijoti?
Liūdesys yra vienas iš tų jausmų, kuriuos išgyvena kiekvienas. Jo bijoti ̶ kvaila. Su liūdesiu reikia susidraugauti ir tada jis taps šviesus.
Ko palinkėtumėt „keliaujančiam“ jaunam žmogui, kuris yra kelyje į save, į savo pašaukimą?
Jūsų klausimas jau savaime ir yra tas palinkėjimas: ieškoti, keliauti, atrasti savo pašaukimą.
Ačiū už pokalbį.