audrius stonys
Vakar pasibaigusiame Pärnu tarptautiniame dokumentinių ir antropologinių filmų festivalio konkurse režisieriaus Audriaus Stonio filmas „Raminas“ laimėjo pagrindinį festivalio prizą. Juosta apdovanota už socialinę ištarmę ir meniškumą.
„Tikiu kino kalba, manau, kad ji gali padėti suprasti pačius save“, – taip sako režisierius Audrius Stonys, kurio naujausio ilgametražio dokumentinio filmo „Kenotafas“ premjera įvyks jau šį šeštadienį, lapkričio 9 d., Europos šalių kino forume „Scanorama“. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas filme pasakos istoriją apie trijų bevardžių kareivių kapą po vieno ąžuolo šaknimis.
Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF) vėl visus kviečia į kino teatrų sales pažiūrėti vertų dėmesio dokumentinių filmų. Per 30 filmų dokumentinio kino gerbėjams. Tokia beveik dvi savaites truksianti vakarienė siūloma visiems dokumentinio kino gurmanams. Vakarienės pavadinimas – Vilniaus dokumentinių filmų festivalis(VDFF), kuris sostinę džiugins kino teatruose „Pasaka“ ir „Skalvija“.
8 kartą vyksiantis VDFF šiemet jau turi ištikimų gerbėjų ratą, kuris dar neprasidėjus festivaliui jau perka išankstinius bilietus ar abonentus. „Susidomėjimą dokumentiniu kinu rodo ir pirmą kartą „skavijoje“ matomas toks gausus žurnalistų būrys“, – džiaugėsi kino teatro direktorė ir viena iš festivalio programos sudarytoja Vilma Levickaitė.
Tad kas vyks festivalyje ir kaip nepasimesti filmų gausoje? Kaip ir kiekvienais metais, festivalis sudarytas iš pagrindinės programos, specialiosios programų, vieno autoriaus kūrybos pristatymo, konkursinės programos darbų ir meistriškumo dirbtuvių.
Visus festivalio filmus jungs bendras apsektas – Žmogus ir šūkis „Mes esame dokumentika“, kuris ragins globaliai pasižiūrėti į dokumentinį kiną ir įsitikinti, kad mes visi esame dokumentinio kino kūrėjai ir herojai. Pradedam nuo pradžių:
Pagrindinėje festivalio programoje bus pasakojamos 9 kino istorijos, taip pat istorija apie vieną iškiliausių mados metraščių figūrų – Yves Saint Laurent‘ą („Yves Saint Laurent. Beprotiška meilė“, 2010), du dešimtmečius dokumentinio kino kūrėjos Jennifer Fox su kamera stebėtą didįjį Tibeto mokytoją Namkhai Norbu Rinpochę („Mano reinkarnacija“, 2010 m.), beveik du dešimtmečius filmuotą Katką, bandančią atsikratyti priklausomybės nuo narkotikų („Katka“, 2010), Indonezijos šeimos trijų kartų gyvenimą globalizacijos akivaizdoje („Tarp žvaigždžių“ 2010), muzikos galią atskleidžiančią „Kinšasos simfoniją“ („Kinshasa Symphony“, 2010), pelniusią daugiausiai publikos simpatijų prizų festivaliuose, amerikietiškojo „maišymosi katilo“ (melting pot) metaforą – „Bokso salę“ („Boxing Gym“, 2010).
Filmas „Labanakt niekam“ („Goodnight Nobody“, 2010) pasakos skirtinguose žemynuose gyvenančių herojų, siejamų „negalios“ užmigti, istorijas, o gruzinų kilmės režisierė Nino Kirtadzé ragins prisiminti žmogišką ir politinę Gruzijos dramą („Šis tas apie Gruziją“, 2010). Rizikingu eksperimentu pavadintas „Gyvenimas per vieną dieną” („Life in a Day“, 2011) vers susimąstyti apie kitokias formas įgyjantį dokumentinį kiną. „Gyvenimas per vieną dieną“– tai bendras „Youtube” vartotojų darbas, nufilmuotas per vieną dieną – 2010-ųjų liepos 24-ąją ir sumontuotas iš 80 tūkst. atsiųstų įrašų.
Specialioji festivalio programa šiemet vadinsis „(Ne)realybės dokumentika“. Pasak V.Levickaitės, programos temą jai padiktavo Amsterdamo dokumentinių filmų festivaluje pamatytas : Bente Milton filmas apie virtualų pasaulį „Mano avataras ir aš“, 2010. „Iš pradžių galvojau atrinkti tik filmus, susijusius su virtualia relybe, bet vėliau visgi šias ribas praplėčiau“, – teigė V.Levickaitė. Programą sudarys 5 filmai, iš kurių turbūt daugelį intriguoja JAV režisieriaus Morgano Spurlocko filmas, kurio pavadinimas pasako viską už save – „Geriausiai parduotas filmas“.
Konkursinėje Baltijos šalių dokumentinių filmų programoje varžysis po 4 filmus iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Kam atiteks prizai už geriausią Baltijos šalių dokumentinį filmą, spalio 1 d. per VDFF uždarymą paskelbs tarptautinė žiuri, vadovaujama kino kritiko ir eksperto Tue Steeno Müllerio iš Danijos. Lietuvai atstovaus Evaldo Janso ir Audriaus Kuprevičiaus filmas „Laisvė kurti“, Aloyzo Jančoro sukurtas profesoriaus Sauliaus Sondeckio kino portretas „Mocarto obuoliai“, jauno režisieriaus Mindaugo Survilos premjerinis dokumentinis filmas „Stebuklų laukas“ ir A. Stonio praėjusių metų filmas „Aš perėjau ugnį, tu buvai su manim“. Tad lietuvių darbus pamatyti išties įdomu, nors keletą iš jų turbūt dauguma jau matė, o kad A.Stonys yra vienas iš VDFF programos sudarytojų nereiškia, kad kvepia korupcija, nes kam atiteks prizai už geriausią darbą, nuspręs tarptautinė žiuri, vadovaujama danų kino kritiko ir eksperto Tue Steen Muellerio.
Šių metų VDFF retrospektyva bus skirta bulgarų režisieriui Andrejui Paunovui, žiūrovams bus parodyti visi jo sukurti filmai. Šį jauną režisierių pasiūle vienas iš A.Stonys, kuris išsigynė, kad nors ir labai norėjo, kad A.Paunovo darbai būtų rodomi VDFF, tai buvo kolektyvinis organizatorių sprendimas.
Meistriškumo kursai surengti bendradarbiaujant su „MEDIA Desk Lietuva“. Besidomintiems eksperimentinio kino istorija, režisierius Pipas Chodorovas rugsėjo 28 d. 13 val. skaitys paskaitą „Laiko ir erdvės architektai“, o konkursinės programos žiuri pirmininkas Tue Steenas Mülleris rugsėjo 30 d. ves jauniems kino prodiuseriams skirtas meistriškumo dirbtuves apie dokumentinio kino finansavimą. Žiuri narė, prodiuserė ir dokumentinių filmų agentė Irena Taskovski spalio 1 d. pristatys dokumentikos ir arthauzinio kino platinimo dirbtuves.
Žinoma, bus neapsieta be prizų, nes 13 tūkst. litų prizinį fondą konkurso laureatams skyrė Kazickų šeimos fondas, ištikimai mecenuojantis VDFF konkursą. Kaip teigė festivakio organizatoriai, Kazickai dar neik karto nebuvo apsilankę festivalyje, tačiau jiems nuolat siunčiami nugalėtojų flmai ir informacija. Tad tereikia džiaugtis, kad dokumentinis kinas sulaukia ir privačių rėmėjų lėšų.
Norėtume išskirti VDFF atidarymo ir uždarymo filmus: tai A. Stonio režisuotas pirmasis Latvijos ir Gruzijos finansuotas bendros gamybos filmas, sukurtas Gruzijoje „Raminas“. „Šiam filmui reikalingos lėšos buvo gautas iš Latvijos ir Gruzijos. Lietuvos net neprašėme, nes gautų pinigų ir taip pakako“, – teigė A. Stonys. Kitas verta dėmesio darbas – režisieriaus Mindaugo Survilos dokumentinis filmas „Stebuklų laukas“, pasakojantis apie daugiau nei 20 metų Budos miške netoli buvusio Karijotiškių sąvartyno gyvenančius žmones.
O pabaigai, reikia pasidžiaugti, kad dokumentinis kinas vis daliau pripažįstmas ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. „Štai šių metų Venecijos kino festivalį atidarė ne tik vaidybinė, bet ir dokumentinė kino juosta, o Maskvos kino festivalyje atsirado dokumentinių filmų programa“, – teigė Stonys. O VDFF organizatorė Sonata Žalneravičiūtė pasidžiaugė, kad mūsų žiūrovų nebereikia įtikinėti, kad dokumentinis kinas – tai ne vien apie miškuose bėgiojančius žvėriukus.
Tad tikrai, kada paskutinį kartą žiūrėjote dokumentinį filma? Jei atsakymas – seniai, subėkit pirkti bilietų į VDFF ir susimatysime tenai.
Pakeisti stereotipišką dokumentinio kino vertinimą pasiryžęs vienas garsiausių šalies dokumentinio kino kūrėjų Audrius Stonys – nuo vasario 1 d. antradieniais „Skalvijos“ kino centre jis ves 12-os paskaitų – diskusijų ciklą „Kitoks dokumentinis kinas“.
Suaugusiems ir jaunimui nuo 14 m. skirtos paskaitos apims tokių kino kūrėjų kaip W.Hercog, H.Frank, J.Rosenblat, A.Pelešian, K.Marker, J.Leto, H.Šablevičius ir A. Stonys filmų peržiūras, jų aptarimus ir paveikumo paieškas. Šios diskusijos bus paįvairintos praktinėmis užduotimis, skirtomis pajusti, kaip formuojasi kino poetika, kaip iš paprastų detalių, kasdienybės akimirkų atsiranda dokumentinis kinas, tyrinėjantis žmogaus sielos gelmes.
„Šiai dienai dokumentinis kinas yra apaugęs stereotipais ir klišėmis, priimamas kaip priedas prie laikraščio ar televizijos žinių programos. Galbūt taip atsitiko todėl, kad tik nedaugeliui pažįstama meninė dokumentikos pusė, pasižyminti poetika ir vizualumu. Todėl šio paskaitų ciklo metu mes žiūrėsime ir aptarinėsime tokią dokumentiką, kokios paprastai nematome, kuri mūsų dėl vienokių ar kitokių priežasčių nepasiekia, tačiau yra nepaprastai įdomi, įdomesnė už vaidybinį kiną“, – kalbėjo dokumentinio kino režisierius A. Stonys.
Kad tokios paskaitos reikalingos, A. Stonys įsitikino jau praėjusių metų pavasarį, kai pirmą kartą vedė tokį paskaitų ciklą. Dokumentiniu kinu susidomėję paskaitų lankytojai vėliau įkūrė neformalų dokumentinio kino klubą, skirtą kartu žiūrėti ir aptarinėti filmus.
„Dokumentikos tyrinėjimas su režisieriumi Audrium Stoniu yra tas gražusis laikas, kai mane „ištiko“ kinas – toks, kurio neįtariau esant, su visa gelme. Įspūdį paliko tikras patyrimas, kad dokumentikos formai ir kalbai nėra ribų, kad ji gali išvaikščioti širdį, sujaukti ir išgryninti, todėl tyrinėdamas filmą, išties vėl ir vėl kuri savo santykį su pasauliu, pačiu gyvenimu”, – sakė A. Stonio paskaitas pernai lankiusi Rūta Ambrasūnienė, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos atstovė.
Kino edukacijos kursus suaugusiems rengianti „Skalvija“ taip pat kviečia kino mėgėjus lankyti kino kritikės Rasos Paukštytės vedamą kino analizės paskaitų ciklą „Kaip žiūrėti kiną?“. Jo metu dalyviai susipažins su kino teorija ir istorija, analizuos kertinius kino istorijos reiškinius, aptars šiuolaikines kino realijas. Šios paskaitos vyks pirmadieniais nuo vasario 7 d. iki balandžio 11 d.
Norinčius susipažinti su dokumentinio kino stilių įvairove, patyrinėti, kaip filmai sukuria tikrumo įspūdį ir išprovokuoja mus diskusijai, „Skalvija“ kviečia registruotis į minėtus paskaitų ciklus iki vasario 1 d. el. paštu [email protected].