belvilio kūdikis
Švedų režisierė ir prodiuserė Mia Engerberg vieną dieną sulaukia skambučio. Atsiliepusi atpažįsta per dešimt metų nepasikeitusį, kadaise taip mylėtą balsą. Jo savininkas – 8 metus kalėjime sėdėjęs Vincentas, kuris vieną dieną tiesiog ėmė ir pranyko iš Mios gyvenimo, palikdamas ją spengiančioje tyloje. Kodėl jis galiausiai teikiasi paskambinti? Kad iš naujo sudėliotų į šipulius per įkalinimo laiką subyrėjusį savo gyvenimą. Vincentas paprašo Mios papasakoti, ką ji atsimena apie jų meilę. Pora leidžiasi į prisiminimus. Kuo baigiasi toks žalojantis sprendimas, sužinosite pažiūrėję filmą. Mažytė užuomina: žinote graikų mitą apie Hado požemiuose įkalintą Euridikę ir ją iš ten parsivesti įleistą Orfėją? Jam dievų buvo pasakyta, jei nors kartą eidamas į mylimąją atsisukti, prarasi ją amžiams. Tai žinodamas ir būdamas jau šalia šalia gyvųjų pasaulio jis atsigręžia. Mia šią legendą ne veltui pakartoja du kartus: vieną filmo pradžioje, kitą pabaigoje.
Šiandien prasidės jau vienuoliktasis Europos šalių kino forumas „Scanorama“. Festivalį atidarys nostalgiškas švedės Mios Engberg filmas apie praeities meilę „Belvilio kūdikis“, o prieš seansą susirinkusiųjų lauks unikalus vaizdo ir muzikos performansas, kurį atliks eksperimentinės muzikos kolektyvas „Quartet Twentytwentyone“.
„Aš tik norėčiau dar vieną kartą palaikyti tave už rankos, po to išvykčiau namo ir palikčiau tave ramybėje“, – girdėti balsas iš švediško filmo „Belvilio kūdikis“. „Norėčiau, kad mažiau mane suprastum ir daugiau mylėtum“, – ataidi iš 1980 metų britų dramos „Apsėdimas“. Taip intymiai kalbasi vienas nuo kito laike ir erdvėje nutolę filmai. Šių ir kitų kelių dešimčių filmų pokalbių priešistores ir likimus pristatys artėjantis Europos šalių kino forumas „Scanorama“. Vienuoliktą kartą, sausakimšose kino salėse, keturiuose Lietuvos miestuose, nuo lapkričio 7 dienos.