dokumentinis kinas
Kovo 26 dieną, šeštadienį, sinefilų laukia išskirtinis kino nuotykis – Vilniaus Tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“ menų fabrike LOFTAS rengia specialų vakarą, dedikuotą muzikai ir kinui. Čia vienintelį kartą viešai bus parodytas dokumentinis filmas „The Doors – When you’ re strange“, lydimas NO DJ’ s projekto „A Tribute to Jim Morrison (The Doors)“ gyvai.
Dokumentinė, pasaulinio ažiotažo dėl itin retų ir niekur nematytų kadrų susilaukusi juosta atskleidžia slapčiausias legendinės grupės „The Doors” narių viešo ir privataus gyvenimo detales, aistrą muzikai, stulbinančią sėkmę ir paklydimus.
Po šio filmo menų fabrike LOFTAS – specialus gyvas NO DJs pasirodymas kartu su vokalistu Marku Palubenka, dedikuotas pačiam Jim Morrison. „Tai bus kelionė nuo buvusios epinės muzikos eros iki šiuolaikiškos retrospektyvos“, – pasakoja NO DJs narys Viktoras Diavara, pats esantis itin didelis „ The Doors“ gerbėjas.
Apie šį unikalų filmą ir jo jungtį su gyva muzika kalbamės su „Kino pavasario” programos sudarytoju Edvinu Pukšta.
Kokia šio filmo atsiradimo „Kino Pavasaryje“ istorija? Kaip iki jo „atėjote”?
„Kino pavasaris“ visuomet domisi muzikine dokumentika. Šiemet turime programoje Johno Turturro nuotaikingą ekskursiją per Neapolio popmuzikos istoriją „Aistra muzikai“. Pernai rodėme „Afganistano žvaigždę“ apie TV muzikinių talentų laidą, dar anksčiau – „Control“ apie „Joy Division“ lyderio Iano Curtiso iškilimą ir tragišką atsisveikinimą.
Mes tikrai norėjome parodyti „Kai jautiesi keistuoliu“ (When You’re Strange) pernai, kai Tomo DiCillo kūrinys buvo pakilęs ant aukščiausios bangos. Gaila, bet nepavyko susitarti su užsienio platintojais. Bet neeilinis filmas liko nepamirštas mūsų mintyse ir ieškojome originalesnio būdo, kaip jį pristatyti vilniečiams specialiame renginyje. Tikiu, kad gyvas muzikinis pasirodymas pavers filmą dar įspūdingesniu.
Ar reikia būti „The Doors“ fanu, kad filmas patiktų?
Tikrai ne. „Kai jautiesi keistuoliu“ esminis privalumas, kad šiame dokumentiniame filme nėra jokių kalbančių galvų ir nuobodžių pasakojimų. Filme naudojama beveik niekam nematyta 1966-1971 m. archyvinė medžiaga, negirdėti faktai, retos nuotraukos, skandalingiausių koncertų akimirkos. Ar žinojote, kodėl „The Doors“ muzika niekuomet negrojo nė viename automobilius reklamuojančiame klipe?
Dar įdomiau, kad šis muzikinis filmas yra lyg savotiškas testamentas 1960-ųjų pabaigos ir 1970-ųjų pradžios įvykiams Amerikoje. Jame pateikiama ne tik grupės biografija su bandymais atskirti tikrus faktus nuo išgalvotų mitų, bet dalelė nostalgiškos istorijos apie tą laikotarpį, kai grojo ir populiarėjo „The Doors“.
Neabejoju, kad filmą Lietuvoje pamatėte vienas pirmųjų – kokį įspūdį paliko?
Turėjau galimybę pamatyti filmą pirmasis iš lietuvių. Žiūrėjau šį filmą du kartus per devynis mėnesius ir stebėjau jo evoliuciją. Pirmą sykį 2009 m. sausį Sandanso festivalyje, konkursinės programos seanse, kuris susilaukė ažiotažinio lankomumo ir šiek tiek kritikos dėl netobulo monotoniško įgarsinimo. Ta pati darbinė (neužbaigta) filmo versija po trijų savaičių lankėsi Berlyne.
Po antrosios festivalinės viešnagės režisierius Tomas DiCillo nutarė permontuoti filmą, padarė nemažai įdomių pakeitimų ir užgrojo labiausiai intriguojančia nata – Johnny Deppo balsu! Populiarusis aktorius entuziastingai priėmė pasiūlymą tapti filmo pasakotoju ir šarmingais komentarais pavertė jį dar geresniu. Johnny Deppas netgi atliko mažą radijo reporterio vaidmenį.
Naujoji versija anšlaginiais seansais Europoje debiutavo 2009 m. rugsėjo paskutinėmis dienomis San Sebastijano kino festivalyje. Nuostabų „vežančios muzikos“ įspūdį prisimenu iki šiol.
– Muzikinė dokumentika + gyvas pasirodymas. Ar teko kur nors lankytis panašios koncepcijos renginiuose?
Specialiai suplanuoto panašios konsepcijos renginio kino festivalių programose neteko stebėti, todėl pats laukiu galimybės įvertinti, kaip susiderins dokumentinis filmas ir lietuvių atliekama „The Doors“ muzika.
„The Rolling Stones“ pilnu sąstatu atvyko į 2008 m. Berlyno kino festivalio atidarymo ceremoniją pristatyti Martino Scorsese dokumentinio filmo apie jų koncertą, bet nebuvo pasiruošę groti. 2007 m. Kanuose airiai „U2“ prieš specialų muzikinio reginio „U2 3D“ vidurnakčio seansą surengė dviejų dainų 11 minučių koncertėlį ant pagrindinių festivalio rūmų laiptų ir raudonojo kilimo. Girdėjau, kad „New Order“ nariai susibūrė specialiam proginiam koncertui kažkuriame Kanų naktiniame klube filmo „Control“ pasaulinės premjeros proga.
Šis seansas – vienintelis. Kodėl?
Jeigu jau nusprendėme filmo premjerą surengti netradicinėje vietoje kartu su koncertu, tai nebenorėjome planuoti jo seanso prieš renginį. Vis vien žiūrovai rinktųsi įdomesnį pasiūlymą – pažiūrėti filmą ir pašėlti koncerte. Be to, „Lofto“ teritorijoje per vieną rodymą jį galės pamatyti žymiai daugiau žmonių, nei tilptų kino teatrų salėse.
Šeštadienį kino teatre „Skalvija“ buvo uždarytas jau septintus metus vykęs Vilniaus dokumentinių filmų festivalis. Uždarymo ceremonijos metu buvo išdalinti prizai konkursinės programos geriausiems ir parodytas naujausias režisieriaus Audriaus Stonio dokumentinis filmas „Aš perėjau ugnį“.
Nugalėtojas – režisierius iš Estijos
Į uždarymo ceremoniją ir filmo premjerą susirinko didelis būrys žiūrovų. Ne visi suspėjo ir atsisėsti, todėl kai kurie 38 minučių trukmės istoriją apie nuo gaisro nukentėjusią šeimą stebėjo stovėdami. „Oficialioji“ dalis buvo atlikta dar prieš filmo peržiūrą. Komisija, kurią sudarė patyrę dokumentinio kino kūrėjai Pawel Lozinski (Lenkija), Galina Jevtušenko (Rusija) ir Roy Lekus (Prancūzija) be didelių ceremonijų pristatė savo favoritus. Kazickų šeimos fondo įsteigtas pagrindinis prizas atiteko estui Jaak Kilmi už juostą „Disko ir atominis karas“, pasakojančią apie keistą informacinį karą, kuriame totalitarinio režimo atstovai susiduria akis į akį su populiariosios kultūros herojais ir turi pripažinti savo pralaimėjimą. Pripažinimo vėl sulaukė ir Lietuviai Rimantas ir Julija Gruodžiai, kurių „Upė“ konkurse užėmė antrą vietą. Iš viso konkursinėje programoje varžėsi dvylika filmų iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos.
„Aš perėjau ugnį“ – senoviškai nauja lietuviška dokumentika
Uždarymo vakaro akcentu pasirinktas naujausias A. Stonio filmas paliko dvejopą įspūdį. Kaip ir dera lietuviškam dokumentiniam kinui, šiuo filmu tęsiama vizualiai gražios ir poetiškos dokumentikos tradicijos. Skaudžiai istorijai (visgi šešių asmenų šeima per gaisrą prarado kone visą savo turtą) lyrikos prideda labai gražūs vaizdai, techniškai puikūs kadrai. Nors filmas gražus, bet neapleidžia mintis, kad jis tarsi ne iš savo laiko. Lėtas filmo ritmas ir tikrai ne visada patraukiantis pasakojimas atrodo kiek sustabarėjęs. Kita vertus, režisierius nevengia ir postmodernizmui būdingos variacijos skirtinga filmuota medžiaga – filme pasirodo tiek pačios kūrėjų komandos filmuoti vaizdai, tiek kitų autorių kitu metu nufilmuoti kadrai. Panaudojamos net ir filmo herojų vestuvių filmo ištraukos. Galutinis rezultatas – nelabai įtaigus ir gana įprastas pasakojimas apie šeimą, kuri, manau, patyrė daug daugiau nei parodo filmas. Naujausiai A. Stonio juostai kiek pritrūko dokumentinio aštrumo, veržlumo ir aktualumo, nors vizualumo stoka apkaltinti negalima.
Festivalis – kitoks, bet sėkmingas
Festivalio uždarymo metu jo direktorė Vilma Levickaitė džiaugėsi, kad ir tokio kino festivalis Lietuvoje sulaukė susidomėjimo. „Lietuvoje yra susidaręs savotiškas dokumentinio kino stereotipas, kad visi tokie filmai yra „sunkūs“, nelabai įdomūs, jie negali būti patraukiantys taip, kaip vaidybiniai. Tą mastymą festivaliu ir norėjome pakeisti“, pasakojo Vilma. Anot jos, užduotis buvo įgyvendinta, nes festivalis negali skųstis populiarumo stoka. „Ilgai rinkomės tinkamą festivalio datą, nes konkuruoti su vaidybiniu kinu tikrai sudėtinga“, atviravo festivalio direktorė, „tačiau dabar manome, kad pasirinktas laikas puikus. Žmonės pamatė, kad verta pažiūrėti ne tik surežisuotas istorijas, bet ir tas, kuriose prieš kameros objektyvą yra tik realybė, kokia ji bebūtų.“ Tuo labiau, kad įvairiausių tos realybės pateikimo būdų ir formų festivalyje buvo apstu.
Kitokia publika
Direktorė taip pat pripažino, kad kitokia ir festivalio publika. Anot jos, detalesniems vertinimams reiktų pasitelkti socialinius tyrimus, tačiau ir taip galima pamatyti, kad dokumentinis kinas populiaresnis tarp labiau kinu besidominčių žmonių, šios srities profesionalų. Galbūt tai iš dalies lemia ir tai, kad dokumentika visgi nėra lengvas žanras, dažnai reikalaujantis jei ne daugiau kinematografinių žinių ar suvokimo, tai bent jau gilesnio mąstymo. Visgi po šių metų festivalio organizatoriams netrūksta optimizmo kitamet sulaukti dar daugiau žiūrovų. Kaip ir visus sudėtingesnius žanrus, taip ir dokumentiką reikia „prijaukinti“ prie žiūrovo, o tam būtina skirti laiko. Galima pagrįstai tikėtis, kad dokumentiniai filmai ateityje taps dar populiaresni ir mėgiamesni.
Trečiadienio vakarą (29 d. 19 val.) su VDFF žiūrovais bendraus ir į jų klausimus atsakys lenkų dokumentinio kino virtuozu vadinamas režisierius Pawełas Łozińskis. „Skalvijos“ kino centre jis pristatys savo naujausią filmą „Chemoterapija“ („Chemia“), jau pelniusį ne vieną apdovanojimą tarptautiniuose dokumentikos festivaliuose. Daugiau nei 6 savaites Varšuvos ligoninės chemoterapijos skyriuje praleidęs režisierius filme įamžino vėžiu sergančiųjų monologus bei dialogus.
„Tiek nuostabių, stiprių ir įsimintinų žmonių nesutikau kurdamas nė vieną kitą filmą. Daug iš jų iškeliavo Anapilin, bet džiaugiuosi, kad turėjau galimybę juos pažinti. Lengva nebuvo. Mūsų situacija buvo dėkinga tuo, kad po filmavimo nuo ligos galėjome pabėgti namo. Mūsų herojai tokios galimybės neturėjo”, – sakė P. Łozińskis.
Mintis sukurti kolektyvinį vėžiu sergančiųjų portretą menininkui gimė, kad jis apsilankė dieniniame chemoterapijos skyriuje Varšuvoje, kur atlydėjo vėžiu sergančią motiną.
„Ta vieta man atrodė kupina kentėjimo, tamsos ir nuviltų žmonių. Bet pokalbiai, kuriuos ten išgirdau, turėjo nepaprastos jėgos. Net ir banaliausiuose pašnekesiuose apie maistą ar darbą buvo galima pajusti ligą, baimę, kančią, ir kartais – viltį. Nutikdavo ir taip, kad pokalbis tapdavo lūžiu: po jo filmo herojams palengvėdavo, tapdavo mažiau liūdna dėl ligos, jie sustiprėdavo. Noriu tikėti, kad tas gerumas jaučiamas ir filme”, – kalbėjo VDFF svečias.
Nacionalinėje Lodzės kino mokykloje studijavęs P. Łozińskis jau yra laimėjęs ne vieną prestižinį apdovanojimą Bornholmo, Paryžiaus, Leipcigo, Krokuvos kino festivaliuose. Jo filmai – tai subtilus ir kritiškas požiūris į šiuolaikinę Lenkijos visuomenę. Nors savo filmų herojams režisierius suteikia daug erdvės ir laiko, bet pastabus kameros žvilgsnis atskleidžia tikruosius jų poelgių ir minčių motyvus.
Tuo šiemet gali įsitikinti ir VDFF žiūrovai, kurie kviečiami apsilankyti P. Łozińskio filmų retrospektyvoje. Joje be naujausio režisieriaus darbo „Chemoterapija“ galima išvysti dar 8 režisieriaus filmus („Gimimo vieta“, „Ponia iš Ukrainos“, „Kac, kac, kac“, „Seserys“, „100 metų kino teatre“ ir kt.).
„Labai džiugu, kad šiemet VDFF festivalyje galime pristatyti P. Łozińskio kuriamą dokumentinį kiną, kurį žiūrėdama savo pirmuosius dokumentinius filmus kuria ir jaunoji režisierių karta. Kai jo vadovaujama kamera pradeda fiksuoti aplinkinį pasaulį, pradedi matyti dalykus, kurių anksčiau nepastebėdavai“, – tikina Sonata Žalneravičiūtė, viena iš festivalio organizatorių.
VDFF festivalyje viešintis P. Łozińskis taip pat pirmininkaus tarptautinei festivalio žiuri. Kartu su dokumentinio kino kūrėjais Galina Jevtušenko ir Roy Lekus jis išrinks 3 geriausius darbus iš konkursinės programos, kurioje varžosi po 4 Latvijos, Estijos ir Lietuvos juostas.
Visą VDFF programą galima rasti interneto svetainėje www. vdff.lt