dovanojama kalytė
Džiulytė – rami ir meili ir draugiška kalytė. Mėgsta bendravimą tiek su vaikais, tiek su suaugusiais. Mėgsta glostymus ir švelnius paausių pakasymus. Labai liūdi kai nėra šalia žmogaus, bet net ir tokiu atveju yra labai rami, neloja, netriukšmauja. Tai tyrinėjantis aplinką šuo: viskas jai įdomu. Tikra smalsutė.
Džera, globėjos lūpomis, likimo prašo tik vienos vienintelės dovanos – mylinčio žmogaus draugijos ateinantiems 10 ar 15 metų.
Pamačius šį nuostabų sutvėrimą norom ne norom imi niūniuoti vaikišką dainelę apie „Lapę Snapę“. Šio straipsniuko herojė tikrai ne Lapė Snapė, bet ne mažiaui gudri, šauni, maždaug 5 metų su kitais gyvūnais ir žmonėmis puikiai sutarianti sterilizuota kalytė vardu Amaja. Labai prieraiši, ištikima šeimininkams, sargi ir nelakstanti toli nuo namų. Puikiai tiktų aptvertą teritoriją turinčiai jaunai šeimai su vaikais.
„SOS gyvūnų“ prieglaudos filiale prie Vilniaus Akropolio gyvena panda… Ne, ne panda, o Panda – kalytė tokiu vardu. Tik ji ne itin panaši į tikrąsias pandas, nebent tuo, kad yra ne tokia hiperaktyvi, kaip dauguma jaunų šunyčių.
„SOS gyvūnai“ pristato Fridą, žemesnę nei vidutinio ūgio, geraširdę kalytę, kuri laukia naujų šeimininkų Akropolio namelyje (tai prieglaudos filialas – antra Vilniaus Akropolio pusė, greta autoplovyklos, dirbame kasdien su trumpomis pertraukomis).
Kažkada ji gyveno šiltai ir jaukiai. Sotaus kąsnelio tikrai netrūko. Tik staiga toks gyvenimas išgaravo kaip sapnas. Kodėl? Kur? Nežinia… Atsidūrė ji toli nuo namų, išmesta kaip nereikalingas daiktas. Kaip ji tada bijojo ir verkė… Juk ji tokia mažutė ir pažeidžiama, mylinti žmogų, o turinti galimybę prisiglausti tik prie šaltos metalinės tvoros lauko gale. Juk ji taip bijojo, taip verkė, kad tik kas nenuskriaustų, nepaspirtų, nepastumtų…