dovanojama katė
Baimė, nerimas, nežinia… Maža, vos poros mėnesių, širdelė drebėjo it medžio lapelis paliestas vėjo. Drebėjo, gūžėsi ir labai bijojo. Bijojo už save ir už sesutę. Bijojo, kad neištiktų žiaurus likimas, toks, koks ištiko jos likusius brolius ir seseris. Jų jau nebėra. Nes kieme, kuriame jie gyveno, visus katinėlius ištikdavo baisi lemtis. Juos globojančioms moterims belikdavo susirinkti kūnelius…
Kai debesys jau saulės šviesą gvelbė
Ir darganos vėl savo valdžią skelbė,
Viltis menkutė man bebuvo išsigelbėt…
Susipažinkim. Aš – maža katytė Elbė.
Smulkutė, švelni ir jauki katytė Kruopa buvo paimta iš gatvės, kur alkana, jau besilaukianti kačiukų, bandė slėptis nuo grėsmingai ją persekiojusių kiemo katinų. Šiandien ji saugiai jaučiasi laikinuose namuose, kur negali užsibūti, nes ten šeimininkauja piktas Katinas, neketinantis dalytis savo teritorija.
Ieškomi namai dviem žaviems paaugliukams Ryžikui ir Marmurytei. Vaikystė – turėjęs būti pačiu gražiausiu katinėlių gyvenimo tarpsniu – paženklinta ligomis ir skaudžiais adatų dūriais. Laimė, tau jau praeityje. Todėl dabar brolis su sese labai norėtų keliauti į naujus namus, kur atsipirktų visos iki tol patirtos nesėkmės.
Kai nurimdavo miesto gaudesys, o dieną apgaubdavo vakaro migla, tyliai tyliai prie namų prisėlindavo jaunutė katytė ir su begaliniu ilgesiu akyse žvelgdavo į languose degančius žiburius. Ateidavo kas vakarą prašyti maisto, o kartu ir laimės. Laimės, bet ne sau, o dviem mažučiams pūkuotiems savo kūdikėliams. Juk būtų nuodėmė jiems nepadėti…