dovanojama katytė
Kai debesys jau saulės šviesą gvelbė
Ir darganos vėl savo valdžią skelbė,
Viltis menkutė man bebuvo išsigelbėt…
Susipažinkim. Aš – maža katytė Elbė.
Dūma – be galo švelni ir jauki katytė, nors ankstesnių šeimininkų negailestingai išmesta į gatvę, bet nepraradusi pasitikėjimo ir begalinės meilės žmogui. Šiandien Dumai ieškome namų, nes susirgus globėjai, Dumytė lieka be globos, be namų šilumos ir be žmogaus meilės…
Jie mažučiai, jie drąsūs, jie smalsūs, labai mieli ir žaismingi. Taip būtų galima apibūdinti du šaunius rainiukus Tiksį ir Šelą.
Jaukių namų ir patikimų šeimininkų ieškome mielai ir švelniai katytei Murkutei, globėjos meiliai dar vadinamai Pimpačkute arba tiesiog „pončkute“. Kodėl „pončkutė“? Pažiūrėkite į nuotraukas ir viskas paaiškės. Be šypsenos į ją žiūrėti nesigauna. Katytė ne tik apvalių formų, bet ir minkšto, švelnaus, šilkinio kailiuko. Minkštutė kaip bandelė. Pasak globėjos, net žandukai kaip pas žiurkėną nukarę. Murkutė pasipuošusi akinančiai balta, puošnia apykakle. Taip ir tiesiasi rankos, taip ir norisi paglostyti, paniurkyti šią fantastišką katytę.
Kai sapnų fėja plazdendama savo sparneliais glosto mažučius vaikučius, jie sapnuoja pačius nuostabiausius sapnus. Kai vakaro vėsa paglosto tavo ranką, ji randa tave palaikantį draugą. Kai šiltam lietučiui glostant pečius jaunimas ieško paparčio žiedo, kažkas iš laimės krykščia radęs savo laimę. Tuomet net nesusimąstai, kad pasaulyje gali būti ne tik gėris…
Bjauri istorija atsitiko su Vesta. Ji sugrįžo į prieglaudą. Žmogus tiesiog pasinaudojo ja ir atsikratė.
Smulkutė, švelni ir jauki katytė Kruopa buvo paimta iš gatvės, kur alkana, jau besilaukianti kačiukų, bandė slėptis nuo grėsmingai ją persekiojusių kiemo katinų. Šiandien ji saugiai jaučiasi laikinuose namuose, kur negali užsibūti, nes ten šeimininkauja piktas Katinas, neketinantis dalytis savo teritorija.