gyvūnai
Nedaug trūko, kad šįkart būtume kvietę policiją, nors teisinis neprižiūrimų gyvūnų problemų sprendimo būdas mūsų veikloje yra blogiausias kraštutinumas. Tie patys mūsų gerai išnarstyti Naujosios Vilnios sodai, tie patys prasigėrę veidai, tas pats požiūris į augintinius. Čia kas antram gyventojui 3-4 mėnesių katės dydžio šuniuko pririšimas prie grandinės yra savaime suprantamas dalykas, iš šiukšlių sulipdyta vėjo perpučiama būda – karališki apartamentai. Visi kaip susitarę pasakoja, kaip kasdien ryte ir vakare duoda savo gyvūnams po didelį dubenį košės, kurio mes niekad nei pas vieną nesam matę, nes „išverčia viską“. O prakalbus apie gyvūno vedžiojimą, išgirstam „Ką? Šunį vedžiot? Taigi kaimynai užjuoks!“. Ir tai būna pirmieji nesumeluoti jų žodžiai, nes kaimynai – tai tokie pat gyvūnų mylėtojai, kaip ir jie patys.
Žmonės!!! Vilniečiai, klaipėdiečiai, šiauliečiai… Na, nežinau iš kur dar, bet gi atsimerkit – šitoks neapsakomas, retas grožis prieš Jūsų akis! Juk išmaudžius, iššukavus, vedantis kuriuo nors prospektu, senamiesčiu, pusė būtų apstulbusių ir, atleiskit, seile nutįsusia. Niekas neatspėtų kokia veislė, bet galėtumėt sugalvoti pavadinimą ir sėkmingai „praeitų“ kaip esama. Žodžiu, dėmesys su ja garantuotas!
Kai šaltais žiemos vakarais, nutilus miesto šurmuliui, su šeimomis gerdavome arbatą ir aptardavome dienos įspūdžius, po daugiabučio balkonu į mažą kamuoliuką susisukdavo jis, benamiukas, kažkada buvęs gražuoliu naminiu katinu. Susisukdavo ir snūduriuodavo. Snūduriuodavo ir būdraudavo, bijojo, kad tik kas jo nenuskriaustų, neišvytų iš po šaltos balkono erdvės, kuri jau buvo spėjusi tapti jo namais.
Ieškau žmogaus, kuris sako tiesą ir myli. Jam būsiu labai gera draugė – sėdėsiu šalia tyliai, tyliai ir jei nenorėsi, netrukdysiu. Aš tik gulėsiu ir stebėsiu, ką veikia mano žmogus.
Gilė – nukritusi iš dangaus. Skubiai ieškome rūpestingų ir atsakingų šeimininkų.
Žiūri pro langą ir ką matai? Matai atspindį žmogaus, kuris ką tik turėjo šansą išgelbėti sudužusią širdį. Ką tik… Ir kodėl užsimerkei, kodėl nesiryžai ištiesti pagalbos rankos? Ne, ne, nesiteisink. Tą mes visi galim. Jei tik norėsi, surasi 1000 priežąsčių, kodėl taip pasielgei. Bet ar išdrįsi tai pasakyti pažvelgęs tiesiai į akis? Į akis TO, kuris sėdi nuleidęs galvą, išduotas, pamestas ir sugniuždytas… Kodėl tas nuskriaustasis nedrąsiai žvelgia į tave? Kodėl jis gūžiasi, tarytum jaustų kaltę? Jis kaltas, nes kažkam nusibodo, kažkas susirado naują žaisliuką, kažkas sukūrė šeimą, persikraustė į naują būstą, kažkas išvyko į užsienį, kažkas…
Gatvėse vėsus pavasaris…
šalnota žolė – jo patalas…
Šaltas ėdalas nuo žemės…
Oi, sunkus benamio gyvenimas…
Gal kaip tik Tu jau seniai svajoji apie štai tokį draugą namuose? Nori kažką mylėti ir gauti daaaauuuug neribotos meilės atgal su kaupu? Esi rimtai apsvarstęs visus „už“ ir „prieš“? Tada, nesnausk, griebk telefoną ir skambink mums.
Junos prašymą galėčiau pradėti liūdnai. Tokie tikriausiai greičiau sulaukia žmonių reakcijos ir gailesčio. Galėčiau rašyti, kiek skriaudos, išdavystės, šalčio ir ligų jai su sesėmis ir broliais šiame dar neilgame gyvenime teko patirti. Galėčiau, bet nenoriu. Nes negana to, kad ši miela šeimynėlė patyrė tiek, kiek kartais žmogus per visą savo gyvenimą nėra patyręs, jie pilni pozityvo, energijos, gėrio, šilumos ir meilės žmogui.
Pavasaris. Po žiemos, atšilus orams, vieni soduose tvarkosi savo kiemus, tuo tarpu kiti – čia pat nusikrato paskutinėmis užsilikusiomis Kalėdų dovanomis.
Namų ieško Bela. Tai apie trijų metų sniego pasaka, skirta draugystei, žmogui, džiaugsmui. Tik jokių vištų! Ir jokių vilčių, kad tai šuo – sargas. Ji – DRAUGAS. Vaikams, suaugusiems, kaimynams, praeiviams.
Marmurytė Luna – vienas nuostabiausių sutvėrimų, kuriuos man teko pažinti. Tai be galo nuostabi, energinga, pozityvi, smalsi ir dar visai jaunutė katytė. Pasipuošusi labai gražiai išmargintu kailiuku. Žiūri į ją ir atrodo, kad prieš akis šokoladinis triufelis padėtas.
Namų ieško nedidelio ūgio, apie 10 kg svorio, maždaug vienerių metų amžiaus šuniukas Kaštonas. Jis prieš Naujuosius Metus buvo išmestas Arimų sodų autobusų žiede. Kaip ir kodėl jis atsidūrė ten – vienas dievas težino.
Vasario 26 d. lemtinga. Pūkutis turi iki tol surasti namus ar globą. Prašome visų neabejingųjų pagalbos.