Inga Daukintytė
Pirmą kartą pramerkę akis, visi esame vienodi. Gimdami neatsinešame jokių stereotipų, jokių taisyklių kaip galima elgtis ir kaip negalima, jokių išankstinių nuostatų apie kitą žmogų, jo rasę, tautybę, lytį ar seksualinę orientaciją…
Galite trumpam pamiršti nuobodžias biologijos pamokas, kuriose aiškinotės žmogaus kūno anatomiją. Barselonoje įsikūrusi dizaino ir iliustracijų studija „Brosmind“ atskleidė kas iš tiesų slypi mūsų kūnų viduje. Įvairūs pyragėliai, knygos, žaislai, muzikos instrumentai, neišsprendžiami galvosūkiai ar net ištisi miestai – tai metaforos, kuriomis iš tiesų mes gyvename, kuriomis pripildome savo būti ir taip išsiskiriame iš minios.
Jei vis dar svajojate apie įspūdžių kupiną vasarą (ar bent jos pabaigą), o piniginėje švilpauja vėjas, galite pasisemti įkvėpimo iš amerikiečių gatvės menininko – Swoon.
Anksčiau, kad išreikštų save ir perteiktų savo mintis, menininkams užteko lapo popieriaus, tušinuko ar teptuko, fotoaparato ar teatro scenos. Viskas buvo paprasta ir aišku. O dabar vis daugiau kūrėjų ieško naujų meno formų, jiems nebeužtenka tik popieriaus, kad įrodytų savo tiesas, jie nori, kad žiūrovai ne tik pamatytų jų užbaigtą projektą, bet ir taptų jo dalimi. Dėl šių priežasčių vis labiau populiarėja performansų menas, kuris neretai būna sunkiai suprantamas ir peržengia visas įprasto elgesio bei saugumo ribas.
Mano laikais viskas buvo kitaip…“, „Tas šiuolaikinis jaunimas!“, – ir kiti panašūs paburmėjimai ne toks ir retas vyresniosios kartos reiškinys. Galima pagalvoti, kad mūsų seneliai ir proseneliai gyveno lyg angeliukai. Tačiau toli gražu, jie turėjo tokių pramogų, nuo kurių „šiuolaikiniam jaunimėliui“ net plaukai pasišiauštų.
Žemėje, tarsi medis, pasodintas „Apple“ kompiuteris, skirtuko paskirtį knygoje „The History of Western Philosophy“ (Vesterno filosofijos istorija) atliekantis peilis, prie plytų sienos patiestas kilimėlis su užrašu „Welcome“ – tai tik keli Dereko Paulo Boyle’o darbai.
Jaunų žmonių širdis okupavusi hipsterių mada neaplenkė ir klasikinio meno. Menininkai Leo Caillardas ir Alexis Persani suvienijo savo jėgas tam, kad klasikines, visiems puikiai žinomas skulptūras prikeltų naujam, pašėlusiam gyvenimui.
Lyg mūsų gyvenime mažų bei erzinančių vabzdžių būtų ir taip mažai, Justinas Gershensonas–Gatesas, naudodamas įvairias mechanines detales, nutarė jų gretas dar labiau padidinti.
Pasaulyje egzistuoja daugybė visuotinai paplitusių simbolių ir ženklų, kuriuos pamačius mums nebereikia žodžių ar papildomų paaiškinimų. Pamatę iškeltus du pirštus, automatiškai pagalvojame – hipiai, taika; rožinę širdelę – meilė ir pan. Tačiau ne visi simboliai turi tą reikšmę, kuri yra paplitusi visuomenėje.
Visuomet įdomu, kaip gyvena ir linksminasi kitose šalyse, gyvenantys žmonės, kurių skiriasi ne tik temperamentas, bet ir tradicijos. Ispanų fotografės Christinos Garcios Rodero dėka, galime bent akies krašteliu pamatyti, kaip jos kraštiečiai švenčia tradicines religines šventes.
Anetos Ivanovos gyvenimas turi dvi visiškai skirtingas puses: vienoje pusėje menas (ji fotografuoja nuo 13 metų), kitoje – rimtasis mokslas (ji studijuoja informacines technologijas). Gal todėl ir jos nuotraukos susideda iš dviejų dalių.
Švedijoje gyvenantis ir kuriantis menininkas Patrikas Svenssonas pabandė nupiešti alternatyvą įprastoms filmų reklamoms.
„Tragiška ir linksma“ – taip savo skulptūras apibūdina vienas perspektyviausių ispanų tapytojų ir skulptorių Samuel Salcedo. 1975 metais gimęs menininkas pasaulyje žinomas dėl drąsa pasižyminčios kūrybos ir gebėjimo į įprastus dalykus pažiūrėti neįprastu kampu.
Ingos Daukintytės straipsniai: Parodyk kaip atrodai – pasakysiu, kokią muziką mėgsti Kerintis popierinių žmogeliukų gyvenimas 2013 metų žinduolių fotografijų konkurso…