laikas.lt pusryčiai
Romantiškasis James Blunt nesnaudžia žvelgdamas į žvaigždes ir dūsaudamas, o jau ryt, spalio 18 d., rengiasi pristatyti savo ketvirtajį albumą „Moon Landing“. Pirmasis jo singlas „Bonfire Heart“ iš karto susilaukė daugybės dėmesio ir pasufleravo, kaip bus sutiktas visas albumas.
Pristatyti šių metų gegužę Kanuose Auksinę palmės šakelę laimėjusio filmo, ko gero, nereikia. Tačiau „Adelės gyvenimas. I ir II skyrius“ (angl. Adele: Chapters 1 & 2 / pr. La vie d’Adèle – chapitres 1 et 2, 2013) į mūsų kino teatrus žengtelėjo tik praėjusią savaitę, ir tai nedrąsiai, tik porą žingsnių: režisieriaus Abdellatifo Kechiche’o juosta keletą kartų buvo parodyta „Kauno kino festivalyje“. Taigi trumpai apie sukeltas emocijas.
Patrick Rothfuss (Patrikas Rotfusas; g. 1973 m.) – amerikiečių autorius; jo pirmoji knyga „Vėjo vardas“ tik išėjusi, sukėlė ažiotažą tarp maginės fantastikos skaitytojų; šiuo metu ji pelnytai atsiduria vienoje gretoje su „Žiedų valdovo“ trilogija. Tačiau tai buvo tik pirmoji trilogijos dalis. „Išminčiaus baimė“ – ilgai lauktas „Vėjo vardo“ tęsinys, rašytas keturis metus, ir toks ilgas, jog jį tenka leisti dviem tomais. Jūsų rankose – pirmasis.
Duetas „Shamanna Bug“ vėlei demonstruoja gebėjimą įsijausti į bet kokią rolę ir pagal ją transformuoti muzikinį skambesį. Merginos išleido dvi kūrinio „Hero“ versijas. Viena jų, melancholiškai plaukianti ir turinti jūros garsų atspalvį, tuo tarpu kita – skirta radijo stotims, su daugiau ritmikos, tačiau išlaikanti gilią rimtį.
Antrasis pasaulis karas, holokaustas, trėmimai – temos, kuriuos visuomet prikausto žiūrovus, skaitytojus, klausytojus… Rašytojas ar režisierius, ypač pasakojantis tai išgyvenusių žmonių istorijas, tarsi apsidraudžia, bet kuriuo atveju būti teigiamai įvertintas. Arba bent užsitikrina apsaugą nuo neigiamų komentarų. Tarsi, paliečiantysis skaudžią temą elgiasi kilniai, drąsiai, tad neprivalo jos iki galo išplėtoti…
Tai įžanga į daugybę klausimų keliančius šio ryto „Kino pusryčius“, kuriuose netgi du filmai. Ir pirmas klausimas – ar jiems būdinga minėtos įžangos mintis?
Pirmasis filmas – kurtas dėl vis stringančių finansinių reikalų netgi penkerius metus. Tai „Vilniaus Geto“ (2006) režisieriaus Audriaus Juzėno darbas „Ekskursantė“ (2013), pasakojantis apie iš Sibiro namo, į Lietuvą, 5 tūkstančius kilometrų keliaujančią vienuolikmetę Mariją. Antrasis – „Lorė“, („Lore“, 2012) neseniai mūsų šalies žiūrovams Tarptautiniame Kauno kino festivalyje pristatytas australų režisierės Catės Shortland darbas. Tai istorija apie nacių dukterį, kuri su jaunesniąja seserimi ir trimis broliais, iš kurių vienas dar kūdikis, bėga nuo karą laimėjusiųjų rankos. Atstumas, kurį ji turi įveikti, daugiau nei penkiskart trumpesnis nei „ekskursantės“: už 900 kilometrų jos laukia prieglobstis – močiutės namai. Ir Marija ir Lorė, bėgdamos nuo mirties, pasiekia tikslą, tik ar jis jas džiugina? O ar džiugina „Ekskursantė“ ir „Lorė“ nusipirkusiuosius į juos bilietus?
Lietuviškoje spaudoje neteko matyti neigiamo atsiliepimo (galbūt nevisus pavyko ir aptikti) apie „Ekskursantę“. Rašantieji recenzijas giria režisierių už tai, kad pasakodamas tikrus, kadaise vienuolikmetės patirtus išgyvenimus, jis tiek tarp rusų, tiek tarp lietuvių atranda vienodai blogų ir vienodai gerų žmonių, tiksliau tariant – personažų poelgiai šiame filme nepriklauso nuo jų tautybės. Recenzuojantys filmą užsimena apie peržiūros metu gerklę spaudusias ar laisvai besiliejančias ašaras, pabrėžia nepriekaištingą operatoriaus darbą: juk filmuoti Sibirą dėl trūkstamo biudžeto jam teko prie Žaliųjų ežerų, – ir jei nebūtų to pripažinęs pats autorius, vargu, ar kas būtų supratęs, kad tai ne „amžinojo įšalo žemė“. Ir visi, lyg susitarę, giria nepriekaištingą, pirmą kartą kine nusifilmavusios mergaitės vaidybą. Jei visi taip kalba, vadinasi – tiesa. Vadinasi, filmas iš tiesų be priekaištų. O gal visi taip įsijautė į kadaise mūsų šalį itin skaudžiai palietusius įvykius, kad net nepastebėjo šios juostos minusų? Kad ir kokie baisūs buvo keliaujančios Marijos išgyvenimai, kad ir kokių blogų ar gerų žmonių ji savo varginančiame kelyje sutiko, kad ir kokia baisi mūsų tautos trėmimų patirtis, vis vien norisi, kad ir tik retoriškai paklausti, kodėl žiūrint lietuvišką kiną, iš karto matyti, kad jis lietuviškas? Ir visai ne dėl vartojamos kalbos, rugių laukų ar etnografinio paveldo. Tiesiog matyti, kad tai mūsų šalies režisieriaus darbas, ir tiek. Galbūt gerai turėti savitumą? Tik ar kitų šalių atstovams, žiūrint lietuvišką filmą ir nejaučiant tam kraštui bei jo istorijai jokių sentimentų, tas savitumas yra patrauklus?
Kodėl pradėjus žiūrėti filmą „Lorę“, akivaizdu, kad tai tikrai ne lietuvių filmas? Juosta susižėrė galybę apdovanojimų tarptautiniuose kino festivaliuose, tad tarsi nebėra ką ir pridurti. Bet labai norisi. Ir Lorę, ir Mariją veja įvykis po įvykio, kurių ne pačiam išrankiausiam žiūrovui pasirodė tikrai šiek tiek per daug. Apie kai kuriuos nutikimus tiesiog užsimenama, kad tai buvo, bet ar jie tikrai svarbūs statomam filmui, ar svarbūs jo finalui? Daugybė retorinių klausimų, į kuriuos šio ryto pusryčių atsakymas, galbūt net šiek tiek pajuokaujant, – tobuliausias šių dienų atsigręžimas į milijonais mirčių paženklintą patirtį galėtų būti „Ekskursantės“ ir „Lorės“ hibridas: kuomet lietuvišką nuotykių kupiną siužetą lydi nelietuviškas akiai malonus kiekvienos scenos estetinis išpildymas.
Lengvai paburnojus, norisi pasidžiaugti, kad atsiranda vis daugiau filmų, suprantamų paaugliams, pasakojančių ne tik vadovėlinę medžiagą, perteikiančių jauno žmogaus jausmus, kitiems subręstančius tik žylant plaukams ar įvykus kokiai nors katastrofai…
Gegužės pabaigoje dviejų seserų grupė „CocoRosie“ išleido savo penktąjį albumą „Tales of a GrassWidow“. Praėjusią savaitę buvo pristatytos šiame rinkinyje esančios dainos „Gravediggress“ vaizdo klipas.
Marina Stepnova (g. 1971 m. Jefremove, Tulos srityje) – rusų rašytoja, žurnalistė, vertėja iš rumunų kalbos. Šiuo metu vadovauja žurnalui vyrams „XXL“. Ši autorė sugeba sėkmingai derinti komercinę žurnalistiką ir literatūrinę veiklą. Iš pradžių iš komercinės žurnalistės ir redaktorės niekas nesitikėjo literatūrinio talento, todėl jos romanai tapo tikru atradimu Rusijoje. „Lazario moterys“ – antrasis M. Stepnovos romanas, 2012 m. apdovanotas konkurso Bolshaja kniga bronzos premija.
Neseniai Rygą aplankę lyriškieji rokeriai „The Killers“ savo dešimtmečio proga gerbėjams žadą pirmąjį hitų ir ketvirtąjį apskritai albumą „Direct Hits“. Jame bus galima išgirsti ne tik senas dainas, bet ir naujas jų aranžuotes. Viena iš jų, praėjusią savaitę pasirodžiusi kūrinio „Shot At The Night“ versija, įrašyta drauge su grupės M83 nariu Anthony Gonzalezu.
Didžiausias rašytojo kūrybos įvertinimas – Nobelio premija. Deja, vaikiškų knygų kūrėjai jos paprastai negauna. Tačiau vietoj Nobelio premijos jie turi savą įvertinimą, prilygstantį svarba ir garbingumu. Tai – Hanso Christiano Anderseno premija, teikiama kartą į dvejus metus. Vaikų literatūros leidykla „Nieko rimto“ jau septynerius metus leidžia knygų seriją „H. Ch. Anderseno medalis“ ir pristato geriausius pasaulio kūrinius jauniesiems Lietuvos skaitytojams. Šį mėnesį serija pasipildė nauja knyga – Davido Almondo „Mano tėtis – skrajūnas“.
Šį rytą pusryčiaujame su jau du kartus mūsų šalyje viešėjusią Katie Melua ir naujienomis iš jos muzikinės stovyklos. 29 metų atlikėja šią savaitę, tiksliau – rugsėjo 16 dieną, per savo gimtadienį, pristatė šeštąjį albumą „Ketevan“. Jo pavadinimas – tai Gruzijoje gimusios Katie vardas šios šalies kalba.
„Shun Li ir Poetas“ (angl. „Shun Li and the Poet“ / it. Io sono Li, 2011) – galima vadinti filmu apie draugystę, apie gėrio ir blogio sankirtą, netgi apie meilę, emigraciją, kultūrinius skirtumus, motinystę ar senatvę, bet man labiausiai tai filmas apie vienatvę.
Paulas McCartney grįžta! Nors gal niekur jis ir nebuvo išėjęs. Buvęs grupės „The Beatles“ narys apie save primena reguliariai leisdamas naujus įrašus. Spalio 14 d. pasirodysiantis albumas „New“ jo diskografijoje užims šešioliktąją vietą.
Michaelis Haneke, kurdamas filmą, niekur neskuba, nedaugžodžiauja… Kuo lėtesnė kelionė link kulminacinės scenos, tuo ji netikėčiau užklumpa ir ilgiau nepalieka ramybėje. Taip kiną kuria minėtas režisierius. Apie jo filmą „Meilę“ („Amour“, 2012) jau prirašyta begalė poemų, tad atsigręžkime aštuonerius metus atgal į kitokią, bet psichologiškai ne ką lengvesnę juostą „Paslėpta“ (angl. Hidden / pranc. Caché, 2005).
Žoslina nuo jaunystės svajojo tapti garsia drabužių dizainere, tačiau dirba nuosavoje siuvimo reikmenų parduotuvėje. Ji žavisi dailiomis kūno formomis, bet pati toli gražu negali jomis pasigirti. Moteris mėgsta skaityti knygas ir rašo tinklaraštį rankdarbių mėgėjoms apie nėrinius bei mezginius.