laikas.lt
…Tau tereikia praskėsti kojas, o visa kita padarysiu aš…
Sėdėjau šiandien su savo promočiute, ir užklausė ji, ar megzti aš besugebanti. Susigėdau mažumėlę: kažkada seniai seniai, mokykloj dar, lyg ir buvo darbų pamokos, o ir virbalus rankose, atrodo, laikiau, bet ne, močiut, nemoku. Tai kokia tu mergina, piktinosi ji, koks vyras tave į žmonas ims, nei paklodėms kraštų neišgražinsi, nei vaikams kojinyčių nenumegsi – su tokia motina kojas žiemą nušals.
Pasaulyje egzistuoja daug durų, tiek pat, kiek ir žmonių. Skiriasi tik jų rankenos. Kiekvienas iš mūsų rūpinasi savo durim: puošia visokių formų kilimėliais, paauksuotais skaičiais, kurie turėtų nešti sėkmę ir šventiniais, nenatūralumu kvepiančiais vainikais.
Mokslas, išsilavinimas, pasaulis, kasdienybė, gimstantys daiktai, gimstantis žmogus, visuomenė, laboratorija… tiek daug visko norisi aprėpti, kad pabandyti suprasti tą juntamą dualizmą – gamta ir visuomenė, objektas ir subjektas. Regis, sunku pažaboti padrikų minčių srautą tam, kad pavyktų nors šiek tiek priartėti prie suvokimo – o kas gi įvyko ir kas šiuo metu vyksta šiam pasaulyje nuo Galilėjo Galilejaus laikų, kai mokslas imtas matematizuoti, kai filosofija, toji išminties meilė, buvo atskirta nuo mokslo?
Šiandien pabudau. Sutraškėjo keliai, girgždėjo stuburas, o sustingę pečių raumenys dilgčiojo kaip medūzų sugelti. Širdis plakė tyliai ir sunkiai, liežuvis buvo suveltas, o ausys pačios sau grojo muziką. Ir vis tiek, šiandien pabudau.
Sėdžiu prie savo senutėlio, dar mano tėčiui priklausiusio, rašomojo stalo ir lyg girdžiu: beldžiasi. Apsidairau nelyginant katinas, išgirdęs skanėstus, barškančius dėžutėje. Garsas pasikartoja. Po akimirkos kitos suvokiu, kad tai stalčiuose kažkas nerimsta. It šnipas tyliai prisėlinu ir sukaupusi visą drąsą pradarau viršutinį stalčių. Vaizdas nedžiugina. Tuoj susigriebiu, kad reikėjo klausyti mamos ir susitvarkyti, nes dabar atrasti triukšmadarį dar sunkiau. Nuvijusi šias mintis mikliai apžvelgiu visą būsto turinį: pora neišsiųstų laiškų, pora gautų, karoliukai, pieštukai, siūlai, žiū – jau lyg ir pelės kokios tai būta… Staiga pamatau senutėlį sąsiuvinį, kurio viršelį kadais žirklėmis „padailinau“. Puikiai žinau, kad jis ramių ramiausias turėtų būti. Dairausi toliau…
Papasakosiu jums savo istoriją. Koks to tikslas? Nežinau. Ir išvis, iš kur man žinoti? Juk aš tik papasakot noriu, o ne atskleisti kažkokias gyvenimo prasmės subtilybes ar kitokias filosofines ypatybes. Tai va.
Iš esmės, giliai nesusimąstant, žmogus, atrodo, visada viską žinai. Maža to, viską žinai gerokai geriau už kitus, žinai, kas kokias klaidas padarė, ir žinai, kaip daryti teisingai. Mūsų gyvenime, atrodo, nėra klausimų, į kuriuos neturėtum teisingo atsakymo, nėra problemos, kurios sprendimo būdo negalėtum kitiems nurodyti. Viskas suprantama ir aišku, išskyrus, vieną tokią kartais vienumoje kylančią abejonę: „Kodėl tas gyvenimas negerėja (ar bent jau gerėja ne taip sparčiai kaip norėtųsi)?“
Pavargau nuo šalčio. Pavargau nuo baimės. Pavargau ir nuo skubėjimo. Toks jausmas užplūsta, kad nuo paties gyvenimo vargstu. Nuo savęs. O labiausiai nuo minčių, kurių destruktyvumas tampa įrodymu, kad tiesiog nebesuprantu savo gyvenimo. Kartais galvoju, kad yra tokia liga – minčių vėžys, kaip navikinės ląstelės ima nevaldomai dalytis – žmogaus kūne formuojasi auglys, atimantis gyvastį, taip ir neigiamos mintys – nematerialios, bet tokios kenksmingos gyvybei…
Pagaliau lioviausi klijuoti sudužusias svajones ir nuleidęs rankas su pustuščiu entuziazmo buteliuku, kuris jau seniai nieko nebelipdė, stebėjau stojantį laiką.
Kai daugiau nebegalėjau surūkyti nei vienos cigaretės, nes nuo per didelės nikotino dozės nutirpo rankos ir kojos, ir jau maniau, kad neteksiu sąmonės, mane išgelbėjo skausmas. Sudariau su juo sutartį. Manau, ji bus pelninga. Sakė, kad mainais į mano ašaras jis didins nevilties ir baimės dozę tol, kol nebeturėsiu iš ko verkti. Tada atims iš manęs akis.
Pabandykime nupiešti vaizdą, kaip saulės spindulys keliauja iš savo gimtųjų namų iki apdulkėjusio lango antrajame aukšte. Štai pagrindinis mūsų herojus atsisveikina su mama, kaip visuomet pakštelėja jai į žandą ir meilei saulute pavadinęs išeina, priemenėje dar kartelį atsigręžia, mosteli ranka ir uždaro duris.
Kiekvienam žmogui vasarą primena vis kiti dalykai: vieniems – tai sultingos braškės, kitiems – saulė, smėlis ar jūra… Man vasarą primena įvairūs kvapai: kai žiemą geriu močiutės sudžiovintas arbatžoles, prisimenu, kaip vasarą sėdėjau pašiūrėje, kur jos kabojo; nakties dvelksmas primena salstelėjusį vasaros nakties kvapą, kai išeidavau klaidžioti tamsiomis gatvėmis idant taip praskaidrinčiau savo mintis; mano paslaptingas dvejonių aromatas primena valandas, praleistas senoje nuo vaikystės pamėgtoje vietoje – liepos viršūnėje; bičių medaus kvapas primena mano minčių keliones… Ir viskas, ką matau, ką užuodžiu, turi savo istoriją, kelia man skirtingas emocijas ir prisimini
Už lango ramiai sklaidėsi rytinė dulksna, pavieniuose languose jau degė šviesos, kartais gatvėje sušmėžuodavo vienas kitas atsitiktinis praeivis. Garsiai žiovaudamas rąžiausi, judinau sustingusius kaulus, katinas darė tą patį: išsitempė visu ūgiu, išskleidė aštrius nagus, tingiai pravėrė burną ir švelniais lyžtelėjimais pradėjo savąjį rytinį dušą.