Nerija Kondratenko
Asmenybės sąmoningumo ugdymo centro įkūrėja Nerija Kondratenko teigia, kad laimingo gyvenimo receptai labai paprasti – tereikia gyventi čia ir dabar, prisiimti atsakomybę, išmokti valdyti savo emocijas, suprasti, pažinti save ir supančią aplinką.
Kaip kilo mintis įsteigti asmenybės sąmoningumo centrą?
Šį centrą įsteigiau matydama, kad suaugusiems žmonėms reikia mokytis dalykų, kuriuos tėvai turėjo įskiepyti nuo vaikystės, t.y. savarankiškumo, atsakomybės, gebėjimo siekti tikslo ir kt.
Nuo žmogaus sąmoningumo priklauso jo ir artimųjų gyvenimo kokybė: finansinė padėtis, santykiai ir net sveikata.
Šiandien žmonėms kyla labai daug problemų dėl nežinojimo, nemokėjimo valdyti situacijų, atsispirti kitų peršamai nuomonei – dėl žemo sąmoningumo. Konfliktai, skyrybos, bedarbystė, užpildyti vaikų namai, ekonominė padėtis – visa tai tik dalis neatsakingų mūsų pačių veiksmų (minčių) rezultatų. O tais atvejais, kai iškeliama konkreti visuomenės problema, žiūrim vienas į kitą, baksnojam pirštais ieškodami, ką dėl to apkaltinti.
Dėl kokių priežasčių dažniausiai į jus kreipiasi žmonės?
Dažniausiai į mokymus užsiregistruoja žmonės, kurių netenkina kokia nors viena gyvenimo sritis, tarkim, darbas arba asmeninis gyvenimas. Tačiau įdomiausia tai, kad netrukus, didėjant studentų sąmoningumo lygiui, į gera ima keistis visos sritys. Vyksta savotiška grandininė reakcija, nes žmogus negali būti sąmoningas tik, tarkim, darbe arba namuose. Viskas pamažu gryžta į vėžes.
Kiti žmonės ateina vedini smalsumo, nes nori sužinoti savo sąmoningumo lygį, kuriai skalės (žr. 1 pav.) daliai jie priklauso.
Kas žmogaus sąmoningumui daro didžiausią įtaką: šeima, mokykla, visuomenė?..
Skirtingais amžiaus tarpsniais mus įtakoja skirtingi dalykai. Šeimos (tėvų) pareiga nuo vaikystės išugdyti vaikų sąmoningumą. Vėliau, augančiam vaikui tėvai privalo išugdyti savarankiškumą, atsakomybę, savivertę, teisingą aplinkos vertinimą… Šiandien tėvai patys neretai šių dalykų nemoka, o ką jau kalbėti apie vaikų auklėjimą. Jei įdiegiami tvirti sąmoningumo pagrindai šeimoje, auganti asmenybė būna tvirta ir mokykloje, ir visuomenėje.
Ar nemanote, kad didėja žmonių sąmoningumas, nes daugelis ima mąstyti globaliau: domisi ekologija, aplinkosauga, sveika gyvensena ir kt.?
Sąmoningas žmogus suvokia save kaip neatsiejamą visuomenės, pasaulio dalį ir supranta, kad nuo jo, kaip atskiro individo, labai daug kas priklauso. Sąmoningam žmogui ekologija, aplinkosauga, sveika gyvensena yra ne utopija, mados dėsniai, o savaime suprantamas dalykas. Jis sąmoningai rūpinasi savo ir ateities kartų gerove.
Ar sąmoningumas kaip nors pamatuojamas?
Žinoma. Mūsų centre sąmoningumas nustatomas pagal specialią sistemą, ir jį gali sužinoti kiekvienas. Kuo mažesnis skaičius atitinkamai tuo žemesnis asmens sąmoningumas. Paskutiniai rodikliai tikrai nedžiugina (žr. 1 pav.), nes daugelis Lietuvos gyventojų yra iki 5 sąmoningumo lygio, o tai yra žemas sąmoningumo lygis. Noriu pabrėžti, kad sąmoningumo lygis nė kiek nesusijęs su išsilavinimu ar intelektu.
Koks, anot Jūsų, yra sąmoningas ir nesąmoningas žmogus, kuo skiriasi esantis iki 5 sąmoningumo lygio ir aukščiau?
Žemo sąmoningumo lygio žmogus (iki 5 lygio) vadovaujasi bet kokia gauta informacija, kurią perša žiniasklaida, visuomenė… Jis gyvena savo nemotyvuotais norais (pvz.: noriu laimėti milijoną, nors dar nežinau, ką su juo veikčiau, noriu naujo džipo, nes jis gražus…) ir yra įtakojamas savo emocijų, linkęs teisti, kaltinti kitus, analizuoti kitų gyvenimus, klaidas save aplenkdamas.
Vidutinio sąmoningumo lygio (5-10) žmogus prieš priimdamas sprendimą apsvarsto savo galimybes, remiasi tvirtais motyvais ir veiklos tikslais. Kuo jis sąmoningesnis, tuo yra atsakingesnis, racionalesnis, aktyvesnis ir tolerantiškesnis… Jis valdo savo emocijas, mintis, jo pasirinkimų ir sprendimų neįtakoja aplinka – jis yra savo padėties šeimininkas.
Žmogus iki 10 sąmoningumo lygio nesugeba išnaudoti savo turimų teorinių (universitetinių) žinių praktikoje (darbe, asmeniniame gyvenime), todėl negali pilnai atskleisti savo potencialo.
Kokios, anot Jūsų, sąmoningumo tendencijos Lietuvoje? Pasaulyje?
Visuomenės, valstybės sąmoningumas priklauso nuo kiekvieno jos nario sąmoningumo. Pagal specialius skaičiavimus, Lietuvos gyventojų sąmoningumo vidurkis šiandien 4. Palyginimui: Baltarusijos-2, Šveicarijos, Kanados, Japonijos – 14, Norvegijos, Didžiosios Britanijos – 12, Vokietijos, Austrijos, Kinijos – 10, Lenkijos ir Latvijos – 6. Mažesnis vidurkis atitinkamai parodo mažesnį sąmoningumą ir tai labai atsiliepia ekonominei šalies situacijai ir ne tik jai.
Ar vykstant dirbti, gyventi į kitą šalį svarbu atsižvelgti į tos šalies gyventojų sąmoningumo vidurkį?
Žmogus planuojantis vykti į kitą šalį, žinodamas savo ir valstybės gyventojų sąmoningumo vidurkį, neprašaus. Pasirinkdamas panašaus sąmoningumo šalį, joje gerai jausis, lengviau ras bendrą kalbą su aplinkiniais, greičiau pritaps ir adaptuosis joje. Priešingai, jei tarp jo ir valstybės sąmoningumo vidurkių didelis atotrūkis: sunkiau ras bendrą kalbą su vietiniais, sunkiau priims vietos gyvenimo ypatumus ir t.t.
Darbeliai tėvų namuose. Visi šeimos nariai dirba savo darbus, vaiko darbelis – mokykla. Po darbų – kiekvienas šeimos narys, vaikai ne išimtis, savo darbelius ir pareigas (pagal amžių ir galimybes) turi atlikti namuose.
Nuo pat pirmos klasės nepadėti ruošti pamokų namuose. Jei vaikas nežino kaip ruošti namų darbus, turi eiti pas mokytoją, klasiokus ir teirautis. Vaikas turi įprasti savarankiškai rinkti informaciją ir suprasti, kad mokosi dėl savęs ir pats kuria savo ateitį.
Suteikti meilę ir saugumo jausmą. Visais gyvenimo atvejais ir amžiaus laikotarpiais vaikas turi jaustis saugus ir mylimas namuose.
Nelepinti. Vaiko lepinimas nei kiek nesusijęs su meile. Norint vaikui suteikti viską, kas geriausia – reikėtų labiau akcentuotis ne į materialias vertybes, o geriau išugdyti atsakomybės jausmą, savarankiškumo, lankstumo įvairiose gyvenimo situacijose.
Tėvų namų taisyklės. Kol vaikai gyvena tėvų namuose, juose galioja tėvų taisyklės. Tėvų žodis lemiamas visais klausimais. Kai tėvai atvyksta į savo suaugusių vaikų namus, turi jausti, kad randasi svečiuose ir čia jau galioja jų vaikų taisyklės.
Išmokyti, kad niekada nesitikėtų pagalbos iš šalies, kad kiti neprivalo padėti. Daugelis iš mūsų buvo auginti priešingai, todėl dabar pykstame, esame nepatenkinti,nusiviliame, kai artimieji nepadaro kažko, ko mes iš jų tikimės, pvz. nepaskolina pinigų,neišsprendžia mūsų bėdų, nesutinka kažkur drauge nueiti ir pan. Vaikus turime auklėti, kad jie gebėtų atsakyti už save ir nesitikėtų iš kitų pagalbos. Padėjo – ačiū, jei atsakė – nieko tokio, nenusivilia.
Nedėti lūkesčių, kad vaikai gyvens gyvenimą, kokį Jūs jiems esate numatę. Tėvai turi gyventi savo gyvenimą, vaikai savo. Visuomet linkime savo vaikams paties geriausio, tačiau nereikėtų vaikui primesti savo norų ar svajonių, kurių pačiam kadaise nepavyko realizuoti. Ne kiekvienas vaikas gali ir nori tapti puikiu teisininku, kuriuo mes norime, kad jis taptų. Iš jo gali išaugti nuostabus menininkas.
Suaugusiems vaikams tėvų namai – ramybės uostas. Vyresniems, suaugusiems vaikams tėvų namai turi būti kaip ramybės uostas. Čia jie gali puikiai jaustis ir bet kokiai situacijai susiklosčius gauti ne moralizavimą, o nuoširdų ir šiltą palaikymą.
Suteikti pasirinkimo laisvę. Vaikas jau nuo mažens turi žinoti, kad turi pasirinkimo laisvę ir kad už savo sprendimą, gautą rezultatą, turės atsakyti.
Nekreipti dėmesio „ką žmonės pasakys“. Augindami vaikus dažnai kreipiame didelį dėmesį, ką apie Jūsų vaiką pasakys darželio, mokyklos auklėtojai, draugai, giminės, todėl stengiamės, kad vaikas visuomet būtų švariai, apsirengęs, gražiai elgtųsi, atitiktų visuomenės standartus. Pirminis tikslas turėtų būti išugdyti sąmoningus vaikus, o ne įtikti aplinkiniams.